Salafija

Salafija

Sunday, 9 March 2014

Besąlygiška Ahlus-Sunnah Wal-Džama’ah Metodika Įspėjant Prieš Inovatorius ir Jų Knygas ir Jų Verdiktas Asmeniui, kuris Kviečia į Inovaciją

Pagal Rabī bin Hādī Al Madkhalī knygą
"Achlus Sunnah Val-Džamā'ah Metodika
Kritikuojant Individus, Knygas ir Grupuotes"




[1] Šeich-ul-Islām Ibn Taimijjah, telaimina jį Allah  عَزَّوَجَلَّ, pasakė: “Kai kurie Šāf’ī ir Hanbalī mokslininkai, ir kiti, leido užmušti tuos, kurie kviečia į inovacijas, kurios yra priešingos Koranui ir Sunnai. Tą patį teigia ir Mālikī mokslininkai, kurie pasakė: “Mālik ir kiti leido žudyti tik Kadarijją (sekta) su tikslu panaikinti religijos korupciją Žemėje, o ne dėl jų apostazės. (As-Sijāsat-uš-Šara’ijjah, psl.123)

[2] Jis, telaimina jį Allah  عَزَّوَجَلَّ, pasakė: “Bet koks inovatorius, prieš kurį yra įrodymas, nusipelno bausmės. Ir jeigu ne, tai vistiek, jo inovaciniai ir draustini veiksmai yra bevaisiai ir už juos nebus atlygio. Iš tikrųjų, jie yra išminusuojami iš jo gerų darbų, sumažina jo atlygį ir tarnauja jam kaip nešantys mažėjantį neliečiamumą ir statusą. Toks yra sprendimas ir atlygis nuklydėliams nuo tiesos, ir Allah  عَزَّوَجَلَّ vadovauja teisingai ir nešališkai-Jis nesuklaidina nei vieno, netgi atomo, ir Jis yra Visa-Žinantis, Pats-Išmintingiausias. (Ar-Radd ‘āla Al-Akhnā’ī)

[3] Takī-ud-Dyn Abu Muchammed Abd-ul-Ghanī bin Abdil-Vāhid Al-Makdisi, telaimina jį Allah  عَزَّوَجَلَّ , požiūris į įvairias grupes: “Žinokite, telaimina jus Allah  عَزَّوَجَلَّ , kad islamas ir jo pasekėjai yra kenkiami trijų grupuočių:
(1) pirmasis tipas atmeta chadisus su Allah atributais (vardais) ir laiko tų hadisų perdavėjus melagiais. Tokie individai yra dar labiau kenksmingi islamui ir jo pasekėjams negu netikintieji. 
(2) Kita grupuotė tiki jais esant autentiškais ir pripažįsta juos. Tačiau, jie iškreipia jų tikrąją prasmę. Tie žmonės yra dar labiau pavojingesni už tuos anksčiau paminėtus (iš pirmojo tipo).
 (3) Trečioji grupė žmonių apima abiejų ankstesniųjų paminėtų grupių nuomones. Jie likviduoja (prieina išvados), remiantis savo nuovoka, bet kokią Dievui priskirtą antropomorfinę (panašaus į žmogų)  ypatybę, bet jie nėra teisingi. Tai veda juos pripažinti abiejų pirmųjų grupių nuomones, ir jie yra dar labiau pavojingi už pimasias dvi grupes. (Aqeedat-ul-Haafidh Abd-ul-Ghanee: psl.121)

[4] Ibn Al-Džauzī pasakė: “Abul-Vafa Alī bin Akīl, Fakīh, pasakė: Mūsų Šeichas Abul-Fadl Al-Handhāni pasakė: "Islamo inovatoriai ir tie, kurie sufabrikuoja chadisus, yra blogesni už netikinčiuosius. Kadangi netikintieji stengiasi iškraipyti Religiją išorėje, o tie individai stengiasi ją pakeisti iš vidaus. Jie yra panašūs į tuos, kurie apsigyvena žemėje ir stengiasi sugadinti jos vidinę būklę, kai netikintieji panašūs į tuos plėšikus, kurie apsupa tą žemę išoriškai. Taigi, tai yra tie esantieji viduje, kurie atveria duris ir įsileidžia plėšikus per apsuptos žemės barjerą. Tokie žmonės yra daug pavojingesni islamui už tuos, kurie nepriskiria savęs jam.” (Al-Maudū’āt: 1/51)

Aš (Rabī bin Hadi Al Madhkalī) sakau: Kalba eina apie tas grupes, kurios priskiria save islamui. Ir be abejonės, jiems yra būdingos geros savybės. Tačiau, šie didieji mokslininkai nepaminėjo nei vienos iš jų, nes paminėti jas nebuvo reikalinga.

Todėl, tai yra iš Salaf as Sālih (Pamaldžiųjų Religijos Pasekėjų - ankstesniosios kartos) metodikos įspėti prieš knygas, pripildytas inovacijų, kad apsaugoti musulmonų metodiką (akydą, tauchydą) nuo jų žalingų ir pavojingų efektų. Tai nėra kažkokios formos neteisybė Musulmonui, kuris pataria prieš tokios knygos skaitymą, paminėdamas esančius toje knygoje defektus, kadangi jis įspėja musulmonus apie jos pavojų, netgi jeigu jis ir nepamini gerųjų tos knygos savybių. Iš tikro, būtų neteisinga priskirti defektus, kurių ten nėra, ir taip dar labiau sumažinti tos knygos vertę ir padidinti jos degradaciją. Taip pat turėtų būti elgiamasi ir su knygos autoriumi, kuris yra netikintis. 

[5] Šeich-ul-Islām Ibn Taimijjah,  telaimina jį Allah  عَزَّوَجَلَّ , pasakė: “Meluoti apie asmenį yra absoliučiai draudžiama, nepaisant to ar jis yra musulmonas, netikintysis ar nuodėmingasis. Tačiau, melo fabrikavimas prieš tikintįjį yra kur kas blogiau. Nepaisant visų melavimo formų draudimo, yra leidžiama meluoti tuomet, kada yra teisėtas būtinumas. (Madžmū’at-ur-Rasā’il val-Masā’il, 5/105)

Iš tikrųjų Dievo Pasiuntinys saaw perspėjo mus dėl knygų skaitymo iš Rašto Žmonių (Žydų ir Krikščionių). Džābir Bin Abdullah perdavė: “Kartą, Umar bin Al-Khattāb atnešė Pranašui saaw knygą, kurią gavo iš Rašto Žmonių. Tai Pranašas saaw užsirūstino ir pasakė:

“Ar tu turi dvejonių, o Ibn Al-Khattāb? Prisiekiu Tam, Kuriam priklauso mano siela, aš tikrai tau ją atnešiau savo tyroje formoje. Neklausk jų (Rašto Žmonių) nieko, nes jie tave gali informuoti apie tai, kas yra tiesa ir tu nepatikėsi, arba apie kažką neteisingo ir tu jais patikėsi. Prisiekiu Tam, Kuriam priklauso mano siela, jeigu Mūsa  عليه السلام  (Pranašas Mozė) būti šiandien gyvas, jis neturėtų pasirinkimo bet tik sekti manimi.” (Perduota Achmad (3/387), Ad-Dārimi (1/115), Ibn Abdil-Barr in Džāmi Bajān-ul-Ilm (2/42) ir Ibn Abī Āsim in As-Sunnah (5/2) ir tai yra chasan hadith. Žiūrėti Irva-ul-Ghalyl (6/338-340))

[6] Shaik-ul-Islam Ibn Taimiyyah, telaimina jį Allah, pasakė: “Tokia yra šio teiginio realybė iš salaf ir Žinojimo Žmonių, kurie sako, kad inovacijos šauklių  (tie, kurie kviečia į savo inovacijas) liudijimas nebūtų pripažinamas, nei būtų meldžiamasi už jų (nugarų), nei mokomasi iš jų, nei už jų ištekinamos moterys.

Toks jiems yra atlygis už tai, iki kol jie liausis tai daryti. Dėl to jie (salafiai) išskiria skirtumus tarp jų: vienas kviečia į inovaciją, o kitas - ne. Kadangi tas, kuris kviečia, jo blogis yra viešinamas publikai ir dėl to jis nusipelno bausmės, o tas, kuris slepia savo inovaciją, nėra toks blogas kaip veidmainis, kurių viešus teiginius priimdavo Pranašas saaw, netgi labai gerai žinodamas  jų situaciją, ir patikėdamas jų slaptus pareiškimus Dievui.” (Majmoo-ul-Fataawaa, 28/520)

[7] Šeich-ul-Islām Ibn Taimijjah, telaimina jį Allah  عَزَّوَجَلَّ , pasakė komentuodamas Allah subhana wataalia teiginį: “ Tiek moteris, tiek vyras yra abudu kalti dėl (neteisėto)  sanguliavimo, išplak kiekvieną iš jų šimtu kirčių. Neleisk gailesčiui tavęs užvaldyti jų atveju, bausmei, kurią paskyrė Allah  عَزَّوَجَلَّ , jeigu tu tiki Allah ir Paskutine Diena. Ir leiskite tikinčiųjų grupei būti tos bausmės liudininkais.” (Surah An-Noor:2)

“Allah  عَزَّوَجَلَّ paliepė, kad jų atlygis ir bausmė būtų atlikta dalyvaujant grupei tikinčiųjų. Tai gali būti įgyvendinama būnant liudininku pačiam sau arba liudininkais gali būti tikintieji. Jeigu nepaklusnumas įvykdytas viešai, todėl ir bausmė yra taikoma vieša, kaip yra perduota viename perdavime: 
“Tas, kuris nuodėmiauja slapčia, leisk jam atgailauti slapčia. Ir kas tai daro viešai, leisk jam atgailaut viešai.” 
Tai nepapuola į tą nuodėmių kategoriją, kurios turėtų būti slepiamos, kas yra miela Dievui, kaip minima viename chadise: 
”Tas, kuris užslėps musulmono trūkumus, Allah  عَزَّوَجَلَّ
užslėps jam jojo.” 
Tačiau, jeigu viešas nusikaltimas būtų slepiamas, tai būtų tas pats, kas pritarimas viešam blogiui. Chadise yra nurodoma: 

“Iš tikrųjų, kada nuodėmė yra laikoma užslėpta, ji nekenkia niekam, išskyrus tą asmenį, kuris ją atliko. Bet kada tai yra daroma viešai ir tam yra nerodomas pasibjaurėjimas ir nepritarimas, tai daro žalą masei žmonių.” 


Todėl, kada nuodėmė yra atliekama viešai, tai ir atlygis už ją turi būti daromas viešas, pagal galimą teisingumą. Dėl šios priežasties, kalbėjimas apie asmens inovacijų ir nuodėmių atvirą viešinimą, nėra laikomas apkalbinėjimu (liežuvavimu), kas yra perduota Hasan al-Basrī ir kitų, kad viešintojas (tokiu savo elgesiu), pats patvirtina savo kaltę ir turi būti  baudžiamas musulmonų. Pati mažiausia bausmės forma iš visų bausmių būtų, kad jis turėtų būti smerkiamas ir peikiamas, tam kad žmonės jo vengtų ir  laikytųsi atokiau nuo jo ir jo deviacijos (nuklydimo).

Jeigu jis nėra smerkiamas, ir jame esantis blogis ar nepaklusnumas, ar inovacijos yra nežinomos liaudžiai, tuomet žmonės bus klaidinami jo. Ir galbūt jo blogybes atlikinės kiti asmenys, kai tuo pačiu metu, visa tai jam suteiks dar daugiau drąsos ir įžūlumo, nepadorumo ir nuodėmingumo reikštis. Bet jeigu tie, jame esantys trūkumai yra paviešinti, jis tvardysis ir taipogi kiti asmenys tramdys save nuo jo blogio, ir nuo jo kompanijos, ir bendravimo su juo.

Al-Hasan Al- Basrī pasakė: 
“Ar tu nusigręši nepaminėdamas nedoro nuodėmingojo (arab. Fādžir) būsenos? Paminėk, kas jame slypi, tai žmonės galės saugotis nuo jo!” 
Šis perdavimas yra perduotas marfū formoje.

Nedorybė (arab. fudžūr) yra platus terminas, kuris yra taikomas kiekvienam atvejui, kuris susijęs su nepaklusnumu ar niekšiška kalba, kurios dėka klausantysis įsitikina, kad to kalbančiojo širdyje yra nedorumas. Todėl toks asmuo nusipelno boikoto ir būti paliktas vienumoje, jeigu jis viešai skelbia savo inovacijas, nuodėmiavimą, nedorybę, amoralumą ar maišymąsį su tokiais, kurie taip elgiasi, ir žmonių kritikavimas jam nerūpi. Taipogi, tas boikotas gali pasitarnauti tokia forma, kaip jo palaikymas.


Kada asmuo atvirai viešina savo blogus darbus, toks asmuo  turi būti viešai ir boikotuojamas. Ir jeigu asmuo atlieka blogus darbus privačiai, jis turi būti boikotuojamas privačiai. Boikotavimas (arab. Hidžrah) reiškia atsisakymas/palikimas blogų darbų, ir palikimas blogų darbų reiškia palikimas to, ką Allah 
 عَزَّوَجَلَّ uždraudė, Allah تعالى  sako:


وَٱلرُّجۡزَ فَٱهۡجُرۡ 

“Ir laikykis kuo toliau nuo stabų.” (74:5)


Ir Viešpats sako:



وَٱهۡجُرۡهُمۡ هَجۡرً۬ا جَمِيلاً۬ 

“Laikykis nuo jų atokiau su gera maniera.” (73:10)


Ir Jis 
تعالى  taip pat sako:

وَقَدۡ نَزَّلَ عَلَيۡڪُمۡ فِى ٱلۡكِتَـٰبِ أَنۡ إِذَا سَمِعۡتُمۡ ءَايَـٰتِ ٱللَّهِ يُكۡفَرُ بِہَا وَيُسۡتَہۡزَأُ بِہَا فَلَا تَقۡعُدُواْ مَعَهُمۡ حَتَّىٰ يَخُوضُواْ فِى حَدِيثٍ غَيۡرِهِۦۤ‌ۚ إِنَّكُمۡ إِذً۬ا مِّثۡلُهُمۡ‌ۗ



“Ir jau jums buvo apreikšta Knygoje (Korane), kad kada jūs išgirsite Dievo eilutes paneigtas ir ištyčiotas, tuomet nesėdėkite su jais kartu iki kol jie pakeis temą. Bet jeigu jūs pasiliksite su jais (kada jie neigia ir tyčiojasi), be abejonės jūs patapsite tokiais kaip ir jie.’’ (4:140)


[8] Ibn Abd-il-Barr, telaimina jį Allah, pasakė: Izmā’īl bin Abdir-Rachmān informavo mus, sakydamas: Ibrāhym bin Bakr mūms perdavė, sakydamas: Aš girdėjau Abu Abdullah Muchammed bin Achmed bin Ishāk bin Khuvaizmindad Al-Misrī Al-Malikī kalbantį savo knygoje “Skirtingos nuomonės Fikh reikaluose”, skyriuje pavadinimu “Skyrius apie išnuomavimą”: Mālik pasakė:
“Yra negalima nuomoti inovatorių, užgaidingų asmenų ir astrologų knygas.” -Tuomet jis paminėjo keletą knygų sakydamas: “Anot mūsų Kompanionų, inovatorių ir užgaidingų žmonių knygos yra retorikos (arab. Kalām) knygos (tuščios gražbilystės), panašios į Mu’atazilah (šiitų sektos) ir kitas nei jų.

Nuomoti ar skolinti tokias knygas yra nevalia. Taip pat negalima nuomoti ar skolinti knygų apie ateities pranašavimus, astrologiją, kerus, burtus ir panašias į jas. Ir “Skyriuje apie Liudijimą” Imamas Mālik pareiškime sakoma: Yra neleistina pripažinti inovatoriaus ir užgaidingo žmogaus liudijimo (parodymų, tvirtinimų), jis paaiškino tai sakydamas: “Anot Mālik ir mūsų bendražygių, užgaidingi žmonės yra Retorikos (Kalām) Žmonės."

Taigi, kiekvienas, kuris įsitraukia retorikon yra iš tų žmonių, kurie laikomi inovatoriais ir užgaidingais, nepaisant to ar jie yra Aš’arī ar ne Aš’arī  (Ašari sekta). Jo liudijimas yra absoliučiai nepripažįstamas islame, jis turi būti paliktas ir drausminamas dėl savo inovacijos. Jeigu jis ir toliau atkakliai laikysis savo, jis turėtų būti verčiamas atgailauti. (Džāmi’ Bajān-ul-Ilm, 2/117)



[9] Ibn Abd-il-Barr, telaimina jį Allah, komentavo Ka’ab bin Mālik chadisą, kuriame minimi trys individai, kurie vengė dalyvauti Pranašo saaw mūšyje: “ Šiame Ka’ab chadise yra įrodymas, kad yra leidžiama boikotuoti savo brolį, jeigu jame atsiskleidžia inovacijos ar blogio pėdsakai, tikint, kad boikotavimas padės jį disciplinuoti ir sutramdyti.” (At-Tamheed, 6/118)

Papildymas iš knygos “Didingos Islamo Moterys”, iš skyriaus apie Um Salamah:

 "...Allah atleido ir tiems trims, likusiems, kuriems buvo atidėta iki tam tikro laiko, kai sustitraukė jiems žemė, nežiūrint į tai, kad ji plati. Susispaudė jų sielos, ir suprato jie, kad nėra slėptuvės nuo Allah, išskyrus pas Jį patį. Paskui Jis atleido jiems, kad jie galėtų atgailauti. Be abejo, Allah Priimantis atgailą, Maloningas!" (9:118)

Ši aja (9:118) išreiškia trijų asmenų- Ka'b bin Malik, Hilal bin Umaijjah ir Mararah bin Ar-Rabi- atsidavimą Dievui nuoširdžiai atgailaujant. Šie trys pranašo saaw bendražygiai, be jokios pagrįstos priežasties, vengė prisijungti prie musulmonų armijos Tabuko mūšyje. Dėl to juos atstūmė (nekalbėjo su jais) pranašas saaw ir jo bendražygiai. Jie jautėsi tokie kalti, jog nepaliaujamai meldė dieviškojo atleidimo ir galiausiai Allah تعالى jiems atleido. Pranašas saaw tuomet miegojo Umm Salamah namuose, kada jam  buvo apreikšta ši aja. Jis saaw pabudo vėlai naktį ir pasakė jai, jog tų trijų kompanionų maldos buvo priimtos ir jiems buvo atleista. Umm Salamah paklausė, ar šios geros naujienos neturėtų būti tuoj pat perduotos? Pranašas saaw atsakė, jog netrikdys jų taip vėlai naktį.
Ryte, po Fadžr maldos, jis saaw pasiuntė jiems šią žinią ir pasveikino. Jie nesitvėrė iš džiaugsmo, o taip pat ir kiti pranašo saaw bendražygiai.

[10] Al -Khatyb Al-Baghdādī (1/232) perdavė su grandine perdavimų, kuriame Al-Fadl bin Zijād pasakė: “ Aš paklausiau Abu Abdullah (Achmed bin Hanbal) apie Al-Karabīsi ir kokie jo įsitikinimai, tai jo veidas pasidarė rimtas ir jis nulenkė galvą, ir kai kurį laiką tylėjo, po to pasakė: “Šis individas skelbia Džahm įsitikinimus. Visagalis Allah تعالى  sako:

وَإِنۡ أَحَدٌ۬ مِّنَ ٱلۡمُشۡرِكِينَ ٱسۡتَجَارَكَ فَأَجِرۡهُ حَتَّىٰ يَسۡمَعَ كَلَـٰمَ ٱللَّهِ ثُمَّ أَبۡلِغۡهُ مَأۡمَنَهُ ۥ‌ۚ ذَٲلِكَ بِأَنَّہُمۡ قَوۡمٌ۬ لَّا يَعۡلَمُونَ 

“Ir jeigu bet kas iš politeistų siekia tavo apsaugos, tuomet apsaugok jį, tai jis galės išgirsti Dievo Žodžius (Koraną).” (Koranas, 9:6)

Tai iš ko jis girdės? Ir Pranašas saaw pasakė: 
“Ir netikintysis turi pasitikėjimo paktą (susitarimą), todėl jis galės girdėti Dievo Žodžius.” 
Bet juos ištiko katastrofa, kada jiems buvo pristatytos klaidinančios knygos ir jie paliko Dievo Pranašo saaw ir Kompanionų perdavimus.

[11] Šeichas Šam-ud-Dyn Abu Abdullah Muchammad bin Muflih pasakė: Šeichas Muvaffak-ud-Dyn (Ibn Kudamah), telaimina jį Allah, paminėjo, kad yra draudžiama skaityti inovatorių knygas. Jis pasakė: “Salafiai uždrausdavo kitiems sėdėti su inovatoriais, žvilgčioti į jų knygas ir klausytis jų kalbos.”(Al-Adāb-uš-Šara’yjah, 1/232)

[12] Imamas Baghavī, telaimina jį Allah, pasakė: 
“Pranašas  saaw informavo, kad jo ummah (tauta) susiskaldys į grupes, ir kad tarp jų įsivyraus užgaidos ir inovacijos. Ir jis saawpaskelbė išsigelbėjimą tiems, kurie seks jo saaw Sunnah ir jo saaw Kompanionais. Todėl yra privaloma kiekvienam musulmonui, kai jis mato asmenį, sąmoningai skleidžiantį bet kokio tipo bevaisius troškimus ar inovacijas, ar paniekina bet kokią sunnos dalį, palikti tokį asmenį ir atsiriboti save nuo jo, nepaisant ar jis yra gyvųjų tarpe ar ne. Taigi, jis neturėtų sutikęs jį sveikintis, nei atsakyti į pasisveikinimą, jeigu jis sveikinasi pirmas. Jis turėtų taip elgtis su juo iki kol jis paliks savo inovacijas ir sugrįš tieson. Kas liečia brolio boikotavimą trims dienoms, tai yra dėl nesutarimo tarp dviejų brolių vardan žemiškų reikalų, draugystės ar šeimos saitų. Šis reikalas nesusijęs su Religija, nes be abejonės, užgaidingų ir inovacijos žmonių boikotavimas yra besitęsiantis iki kol jie atgailaus.” (Sharh-us-Sunnah 1/227)

[13] Ash-Shaatibee, telaimina jį Allah, pasakė: “Išsigelbėjusi sekta-ir jie yra Ahlus-Sunnah wal-Jamaa’ah-kuriai buvo liepta nesusieti savęs su inovacijos žmonėmis, pašalinti ir bausti tuos, kurie pradėjo sekti inovatoriais, užmušant arba taikant jiems kitokias bausmes. Islamo mokslininkai perspėjo mus su jais nesėdėti ir neaptarnauti jų. Toks yra geriausias būdas išreikšti jiems neapykantą ir priešiškumą. 
 Nuklydęs asmuo, atsiskiria nuo Jamaa’ah, nes jis seka inovaciniais keliais, o ne tikinčiųjų keliu. Ir neturėtų būti jiems rodomas tik priešiškumas. Kaip gali būti, kad mūms buvo liepta atsiskirti nuo jų, o jiems palaikyti draugystę su mūmis ir grįžti į Jamaa’ah?” (Al-Itisaam, 1/120)

[14] Ash-Shaatibee, telaimina jį Allah, taip pat pasakė: “Kada tos grupės pradeda kviesti į nuklydimą ir pagražinti jį eilinių žmonių širdyse ir tiems, kurie neišmano, be abejonės, tai sukelia tokią pačią žalą musulmonui, kokią sukelia Velnias. Ir jie yra velniai iš žmonių tarpo. Todėl, jie turi būti atvirai viešinami dėl savo inovacijų ir nuklydimų, ir susisiejimo savęs su deviacijos (nulkydusiomis) sektomis, ir tam įrodyti yra pateikti pakankami įrodymai.

Tokie individai privalo būti išviešinti ir ištremti. Jeigu jie yra paliekami ir netikrinami, su baime, kad jų paviešinimas sukels susiskaldymą ir priešiškumą tarp musulmonų, tai jų daroma žala musulmonams bus didesnė, negu jų išviešinimas ir perspėjimas apie juos.

Be abejonės, sukelti susiskaldymą tarp musulmonų ir tų, kurie tik kviečia į inovaciją yra lengviau negu sukelti susiskaldymą tarp musulmonų ir tų, kurie ne tik kviečia į inovaciją, bet ir palaiko tuos kvieslius ir seka jais. Kada yra sulyginamos šios dvi blogybės, tuomet yra pasirenkama viena iš tų, kurią yra lengviau įgyvendinti ir kuri yra mažiau žalinga. Turėti mažesnį kiekį blogio yra geriau, negu turėti jį visą. Palyginimui duosime pavyzdį: užkrėstos rankos amputavimas. Jos pašalinimas yra lengvesnis, negu visiškas šalinimas kažkieno gyvybės. Religijoje yra visuomet taikomas toks principas-pasirinkti tokį sprendimą, kuris toje situacijoje yra mažiau žalingas ir apsisaugoti nuo didesnės žalos.

Aš (Rabee Al-Madkhalee) sakau: Toks yra salaf kelias ir tokios yra jų taisyklės ir sprendimai. Tokie yra būdai, kaip jie elgdavosi su tokio tipo knygomis ir jų autoriais-inovacijų žmonėmis-kaip jūs matėte Ibn Taimiyyah, Al-Baghawee ir Ash-Shaatibee teiginiuose, ir Ibn Abd-il-Barr žodžiuose, kuriuos jis citavo iš Imaam Maalik ir Maalikee Madhabo šviesuolių (ang. scholars).Taipogi yra Al-Khateeb (Al-Baghdaadee) ir Al-Muwaffaq Ibn Qudaamah teiginiai, kurie yra giminingi Imaam Ahmad nuomonei (požiūriui) ir visiems salafiams, be išimties.

[15] Ibn Qayyim, telaimina jį Allah, pasake: “Pastraipoje: 
Taip pat, nėra draudimo išmokėjimo už sudegintas ir sunaikintas nuklydimo knygas. Al-Marwazee pasakė: “Kartą, aš paklausiau Ahmad: “Aš pasiskolinau knygą, kurioje yra blogis ir nedorybės. Ką tavo nuomone man daryti? Ar aš turėčiau ją suplėšyti ir sudeginti?” Jis pasakė: “Taip.” Tai aš sudeginau ją.”

Kartą, Pranašas saaw pamatė Umar rankose knygą, kurioje jis laikė nuorašus iš Toros, kurie sužavėjo jį (Umar) atitikimu sulyginus su Koranu. Taigi, Pranašo saaw veidas pasidarė labai piktas, kad net Umar nuėjęs prie ugnies, įmetė tą knygą į laužą.

Tai kaip būtų, jeigu pranašas saaw pamatytų knygas parašytas po jo saaw mirties, kuriose prieštaraujama ir neigiama, kas yra Korane ir Sunnoje? Mes prašome Allah prieglobsčio!

Pranašo saaw buvo liepta ištrinti visus užrašus apie jį išskyrus Koraną. Tačiau vėliau, jis leido savo Sunnai būti užrašytai, bet neleido nieko  kito nei tai.

Todėl, visos tos knygos, kuriose yra kontradikcija ir priešiškumas sunnai, yra neleidžiama jų spausdinti ir platinti, ar perrašyti. Jos gali būti tik naikinamos, nes nėra nieko daugiau žalingo tautai (ummai) kaip tos knygos. Pranašo saawKompanionai sudegino visas mushaf kopijas (Korano kopijas), kurios nesutapo su Uthmaan mushaf’u, dėl baimės, kad nepasklistų skirtumai ummoje. Tai kaip tada būtų, jiems išvydus šiandienines knygas, kurios sukelia susiskaldymą ir nevienybę ummoje...?

Ibn Qayyim pasakė: “ Šioms knygoms nėra vietos ir vienintelė jų paskirtis yra jų sunaikinimas. Šių knygų naikinimas yra geriau už naikinimą muzikinių instrumentų, ar alkoholinių gėrimų bačkas, nes jų žala yra didesnė už juos. Ir už jų praradimą nėra išmokos, kaip ir nėra išmokos už sudaužytus indus, kuriuose buvo laikomas alkoholis.

[16] Adh-Dhahabee, telaimina jį Allah, pasakė jam: “Al-Haafidh Sa’eed bin Amr Al-Barda’ee pasakė:” Aš buvau liudininku, kada Abu Zur’ah atsakė į klausimą, kai buvo paklaustas apie Al-Haarith Al-Muhaasibee ir jo knygas, sakydamas: ”Saugokis šių knygų, nes jos yra inovacijos ir paklydimo knygos! Laikykis perdavimų ir juose atrasi be abejo tai, kas yra tau pakankamai.”Jam buvo pasakyta: “Mūms yra priminimas tose knygose.” Tai jis jam atsakė: “Tam, kuriam nėra priminimo Korane, jis nesuras priminimo tose knygose! Ar tave pasiekė žinia, kad Sufyaan, Maalik ar Awzaa’ee parašė tokio tipo knygas, klaidingų iliuzijų ir būgštavimų pagrindu. Kaip greitai žmonės skuba į inovacijas! “

Al-Haarith pasimirė 243H. Ir kur yra tokių kaip Haarith dabar? Kas būtų, jei Abu Zur’ah išvystų vėlesnes knygas, tokias kaip Qoot al-Quloob” (liet. “Širdies Sotinimas”), parašytos Abu Taalib? Kur yra tokie žmonės? Kas būtų jeigu jis pamatytų Ibn Juhdam knygą “Bahjat-ul-Asraar” arba As-Sulamee knygą “Haqaa’iq-ut-Tafseer” !? Žinoma, kad jis pamestų galvą!! Kas būtų, kai jis pamatytų Abu Haamid At-Toosee (Al-Ghzaalee) knygas šiomis temomis, su sufabrikuotais hadisais rastais  “Ihyaa Uloom-ud-Deen” (liet. “Religijos Mokslo Atnaujinimas”)!? Ir jeigu jis išvystų “Al-Ghunyah” šeicho Abdul-Qaadir (Al-Jilaaanee)!? Kas būtų, kai jis pamatytų Ibn Arabee knygas “Fusoos-ul-Hikam” ir “Al-Fatoohaat-ul-Makkiyah” !?

Tai buvo tokie laikai, kada Al-Haarith buvo žmonių balsas ir jo bendraamžiai buvo vienas tūkstantis Imamų, kurie buvo Hadisų Imamai, tokie kaip Ahmad bin Hanbal ir Ibn Raahawaih. Bet kada Hadisų Imamais pasidarė tokie individai  kaip Ibn Ad-Dakhmees ir Ibn Shahaanah, tuomet didžiausio rango šviesuoliais patapo tokių knygų  kaip “Al-Fusoos” autoriai- Ibn Arabee ir Ibn Sab’een. Ir mes prašome Allah atleidimo!

Aš (Rabee bin Haadee Al Madkhalee) sakau: Lai Allah dovanoja Imaam’ui Adh-Dhahabee gailestingumą! Kas būtų, jeigu jis pamatytų tokias knygas kaip at-Tabaqaat” (parašytą Ash-Sha’raanee), “Jawaahir-ul-Ma’aanee” ir “Buloogh-ul-Amaanee fee Fayd Abil-Abaas At-Teejanee” (parašytų Alee bin Haraazim Al-Faasee)? Ir jeigu jis pamatytų  “Khazeenat-ul-Asraar” (liet. “Užslėpti karalysčių turtai”), parašytą Muhammad Haqqee An-Niaazilee arba “Noor-ul-Absaar” (liet. “Šviesa visoms akims”), parašytą Ash-Shablanjee? Kaip būtų, jeigu jis pamatytų “Shawaahid-ul-Haqq fee Jawaaz-il-Istighaathati bi-Sayyid-il-Khalq” (liet. “Tiesos liudytojai, skelbiantys leidžiamumą prašyti pagalbos iš Pranašo”) ir “Jaami Kiraamaat-ul-Awliyaa” (liet. “Užrašai apie Šventikų stebuklus”),parašytų An-Nubhaanee? Kaip būtų, jeigu jis pamatytų “Tableeghee Nisaab” ir kitas panašias knygas iš Sufių pasekėjų?

Kas būtų, kai jis pamatytų šio laikmečio autoriaus Ghazaalee knygas, kurios neigia Pranašo saaw Sunną, ir išjuokia tuos, kurie jos laikosi, apmėtydamas juos pačiais šlykščiausiais kaltinimais ir vadindamas juos bjauriausiais vardais? Kas būtų, kai jis pamatytų Mawdoodee užrašus, kurie pilni deviacinių įsitikinimų, ideologijų ir metodikų? Kas būtų, kai jis pamatytų Qaradaawee knygas, kurios gina ir palaiko inovatorius su savo inovacijomis, be to, netgi  paaiškina jų principus ir atitinka Ghazaalee siekius šioje epochoje? Tai yra faktas, kad Qaradaawee yra pavojingesnis už Ghazaalee!

Jeigu jam tektų pamatyti mūsų laikmečio šauklius (propaguojančius islamą), kurie pripažino šias deviacijos knygas, ir veda patys save ir savo jaunimą (ir pasekėjus) į nuklydusių sektų metodiką! Iš tikrųjų, jie netgi gina jų metodiką ir bando apsaugoti jų inovacijos vadus!! Kas būtų jam pamačius Al-Kawtharee knygas, ir jo studentus Abu Ghuddah ir jo brolius, kurie yra vieni iš didžiausių fanatikų ir rėmėjų Sufizmo ir madhabizmo? Kas būtų, kai jis pamatytų Al-Bootee veikalus ir panašių Sunnos oponentų, ir oponentus Tauhydo ir Ibn Taimiyyah mokymo? Kas būtų, kai jis pamatytų šios ummos jaunimą, Islamo jaunimą, ir kokie jie yra tamsuoliai salaf metodikai?! Jie netgi yra Korano ir Sunnos neišmanėliai ir vietoj to jau pripažinę pasibjaurėtinas ir pragaištingas knygas!? (Aš turiu omenyje knygas, kurios yra Al-Kawtharee studentų ir kitų inovatorių, kurie slepiasi po Ikhwaan Al-Muslimeen Da’wah (kvietimu religijon).)

Nelaimė tokiam, kuris tvardosi kritikuoti tokias knygas, norėdamas apsaugoti jų religiją ir įsitikinimus, apsaugodamas inovacijas rastas tose knygose!

Nelaimė yra jam! Kuris toks gali apsaugoti save nuo jų užpuolimo ir jų įžūlių kaltinimų!? Be abejo, mes visi priklausome Allah ir pas Jį mes visi grįšime!

[17] Al-Haafidh Ibn Rajab, telaimina jį Allah, pasakė: “Daugybė žmonių, kurie kritikuoja Hadisų Šviesuolius, įvaldė meistriškumo savo atakoje paminėdami kai kuriuos defektus (rastus At-Tirmidhee Sunan’e). Jų darbas buvo sukompromituoti hadisus ir sukelti juose dvejones arba diskredituoti (“sudirbti”) visus hadisus, išskyrus tuos, kurie buvo iš Hijaaz žmonių. Tas buvo padaryta Husayn Al-Karaabeesee knygoje, kurią jis pavadino “Al-Mudalliseen”. Ši knyga buvo paminėta Imaam Ahmad ir jis ją stipriai pasmerkė. Abu Thawr ir daugybė šviesuolių (ang. scholars) taip pat paneigė tą knygą.

Al-Marwazee pasakė: “Aš išsiruošiau pas Al-Karaabeesee kuomet jis dar buvo gerame stovyje (t.y. jis slėpė savo inovacijas), nes jis būvo iš tų, kurie gina sunną ir demonstruoja paramą Abu Abdullai (Ahmad bin Hanbal). Aš pasakiau jam: “Žmonės nori pristatyti Abdullai šitą “Al-Mudalliseen” knygą. Tai atvirai pareišk, kad tu išsižadėjai jos, tai aš galėsiu apie tai pranešti Abu Abdullai.” Tai jis man atsakė: “Be abejonės, Abu Abdullah yra doras vyras. Tokio statuso žmogus nusipelnė galimybės pasiekti tiesą. Ir aš esu labai patenkintas, kad mano knyga bus jam pristatyta. Abu Thawr, Ibn Aqeel ir Hubaish jau manęs prašė sunaikinti šią knygą, bet aš nesutikau ir pasakiau jiems: “Geriau aš kaip tik pareklamuosiu ją! “ Taigi jis ir toliau laikėsi to ir atsisakė atsiimti savo žodžius, ir tai ką užrašė toje knygoje. Tuomet knyga buvo pristatyta Abu Abdullai ir jis nežinojo, kas buvo tos knygos autorius. Knygoje buvo aptikta kritika Al-Amash’ui ir pritarimas Al-Fasan bin Saalih. Ir jis joje teigė: “Jeigu jūs teigsite, kad Al-Hasan bin Saalih palaikė Khavaridž įsitikinimus, tuomet Ibn Az-Zubayr, iš tikro buvo Khavaridž! “ Kai visa tai buvo paskaityta Abu Abdullai, jis pasakė: “Ši knyga yra sudaryta tiems, kurie oponuoja sunnai, kurie nesugeba panaudoti esminių įrodymų. Perspėk prieš tokią knygą!” Ir jis ją uždraudė. (Sharh Ilal at-Tirmidhee, 2/806-808)

Ibn Rajab, telaimina jį Allah, tęsė: “Daugybė inovacinių grupių iš Mu’atazilah rato ir kiti, sugebėjo įtikinti kitus hadisų menkumu per tą knygą (Al-Mudalliseen), tokie asmenys kaip Ibn Abbaad as-Saahib ir panašūs į jį. Kai kurie hadisų šviesuoliai netgi citavo kai kurias pastraipas iš tos knygos, kurioje buvo kritikuojamas Al-Amash ir kiti, arba nežinodami tikrosios tos knygos prigimties arba žinodami, taip kaip darė Ya’qoob Al-Fasawee ir kiti.

Kas liečia “Žinojimo ir Supratimo” žmones ir sekančiuosius Sunna ir Džamaa’ah, iš tikrųjų, jie tik pamini hadiso trūkumus iš nuoširdumo religijai ir tam, kad apsaugoti Pranašo saaw Sunną  ir  identifikuoti kas ištiko hadisų perdavėjus per klaidą, silpnumą ir blogą atmintį. Tokio tipo kritika nebuvo taikoma išskyrus silpniems ir defektiniams hadisams. Iš tiesų, jų nuomone, tai (toji kritika) tik stiprino autentiškus hadisus, kurie buvo be klaidų ir defektų. Taigi šie asmenys yra vieni iš tų, kurie teisingai supranta Allah Pasiuntinio saaw Sunną. Ir jie yra didingi intelektualūs kritikai ir kritikuoja hadisus prieš sumaniai ir efektyviai išegzaminavę juos, kad galėtų diskredituoti padirbtą nuo autentiško…”

[18] Al-Hafidh Ibn Rajab, telaimina jį Allah, pasakė: “Kada salafius pasiekdavo teiginys, kurio jie buvo nepripažinę, jie sakydavo: “Šis asmuo sumelavo.” Šis pavyzdys yra paimtas iš Pranašo saaw pasakymo: “Abu as-Sanaabil sumelavo”, kai jį saaw pasiekė žinia, kad atseit jis saaw pateikė verdiktą, kad nėščia moteris, netekusi vyro (jam mirus), negali vėl ištekėti jau pasigimdžiusi vaiką, bet vietoj to laukti kol pasibaigs jos iddah (laukiamasis periodas, kad vėl galėtų tekėti), kuris susideda iš keturių mėnesių ir dešimt dienų.

Laukiamasis periodas, vadinamas iddah, susideda iš 4 mėnesių ir 10 dienų, kuriam praėjus, moteris gali vėl tekėti. Bet jeigu ji yra nėsčia, tai jos laukiamasis periodas yra vienas iš šių, kuris bus pirmesnis - arba keturi mėnesiai dešimt dienų arba diena, kada ji pagimdys. Tai jeigu ji pagimdys prieš 4mėn. 10dienų, tai gimdymo diena bus pirmesnė ir ji galės tekėti nepraėjus tam (4mėn.10d.) laiko tarpui.

Didieji Imamai nuėjo didelius kelius atsisakydami silpnų perdavimų (nuomonių) iš kai kurių šviesuolių (ang.scholars). Ir jie paneigė (nurefjutino) juos su didžiausio laipsnio paneigimais (nuomonės atmetimais), kaip Imamas Ahmad (rachimahuallah) smerkdavo Abu Thawr ir kitus dėl jų nuomonės, kuri priklausė tik jiems (t.y. jie buvo vieni, kurie taip teigė). Ir jis ekstremaliai paneigė jų nuomones.

Visa tai liečia vidinius ir išorinius reikalus. Kas liečia vidinius reikalus, jeigu vieno intencija yra kritikuoti tam, kad išsiaiškinti tiesą, kad žmonės nebūtų apgauti dėl kažkieno klaidingos nuomonės, tai be abejonės toks asmuo bus apdovanotas už savo tokią intenciją. Dėl tokios intencijos, jis papuola į tą kategoriją žmonių, kurie rodo nuoširdumą Allah, Jo Pranašui saaw, musulmonų lyderiams ir paprastiems žmonėms. Ir nesvarbu ar tas asmuo, kuris paaiškina klaidas, yra jaunas ar senas. Tai tokie asmenys yra geru pavyzdžiu, kurie paneigė silpną Ibn Abbas nuomonę, kuri buvo patvirtinta neteisinga, ir kuri buvo atmesta šviesuolių, tokios kaip mut’ah (laikinos skyrybos), sarf (apsimainymas), dvi umros ir kitos. (Tai yra vieni iš žinomų Fiqh klausimų).
Ir vienas iš gerų pavyzdžių yra tame, kuris paneigė Sa’eed bin Musayyib (rachimuallah) nuomonę, dėl leistinumo vesti savo buvusią žmoną tik su vedybiniu kontraktu, ir jo kitas nuomones, kurios prieštaravo jau įsitvirtinusiai sunnai. 

Kada vyras yra išsiskyręs su savo žmona tris kartus, jis nebegali jos vesti vėl, nebent ji pirma ištekės už kito, lytiškai santykiaus su juo, ir bus palikta jo, t.y. jis išsiskirs su ja. Tik tuomet yra galima pirmam jos vyrui ją vesti. Prieš tai minėtoji silpnoji nuomonė teigia, kad tris kartus skiriasis vyras su savo žmona  gali ją vėl vesti, tik jai sudarius santuoką su kitu pagal kontraktą ir nesantykiaujant su juo lytiškai, ir išsiskirti su juo. Ir Allah žino geriausiai.

Ir yra mokslininkų, kurie paneigė Al-Hasan Al-Basree nuomonę, kad žmona neturėtų gėdėti dėl savo mirusio vyro, kurie paneigė Ataa dėl jo silpnos nuomonės, ir Taawoos daugybėje klausimų, kuriais jų nuomonės išsiskyrė nuo jų, ir taip pat kitų, dėl kurių musulmonai sutinka, kad šie mokslininkai yra teisingame kelyje, šviesoje, garbingi ir nuolankūs.

Ir nei vienas iš mokslininkų nepalaikė tų, kurie juos kritikavo , šmeižikais ar menkintojais.

Dabartinės ir ankstesnės musulmonų mokslinčių knygos, parašytos tokių kaip Ash-Shaafi’ee, Ishaaq, Abu Ubayd, Abu Thawr ir po jų atėjusiųjų mokslinčių (Hadisų ir Fiqh srityje), yra pilnos nuomonių aiškinimo ir gryninimo. Ir jeigu mes leistumės į šias kalbas, jos būtų labai ilgos.

Bet jeigu kritiko intencija yra paviešinti trūkumus paneigtam asmeniui, su tikslu pažeminti ir parodyti jo neišmanumą, žinių stokojimą, tuomet tai yra draudžiama, nepaisant tai, ar tas paneigimas yra daromas to asmens akivaizdoje ar ne, ir ar esant jam gyvam ar mirus. Tokio tipo elgesys papuola į tokią elgesio kategoriją, kurią Allah smerkia Savo Knygoje ir grasina tokius, kurie taip daro (t.y. šmeižia ir apkalbinėja). Taipogi, Pranašas saaw pasakė: “O jūs, grupė žmonių, kurie tikite liežuviais, bet ne širdimi. Nekenkite musulmonams ir neieškokite juose trūkumų, nes be abejo, tie, kurie ieško kituose trūkumų, Allah ieškos juose jų trūkumų. Ir jeigu bus taip, kad Allah ieškos jumyse trūkumų, Jis juos išviešins, netgi jeigu jie bus atlikti jo pačio namuose privačiai. (Perduota Ahmad, Abu Dawood ir Tirmidhi)

Apie ką mes dabar kalbame, visa tai yra su pagarba mokslinčiams, kuriais mes sekame religijoje. Kas liečia inovatorius ir paklydėlius ir tuos imituojančius mokslinčius, kurie nėra mokslinčiai, tai yra leidžiama juos paviešinti, ir parodyti jų neišmanėliškumą ir trūkumus, tam kad apsaugoti kitus nuo sekimo jais. Tačiau, kalba dabar eina ne apie juos ir Allah žino geriausiai.” (Al-Farq bayna an-Naseeha wat-Ta’yeer, psl. 30-33)

[19] Al-Haafidh Ibn Rajab, telaimina jį Allah, pasakė: “Ibn Abee ad-Dunyaa pasakė: Abu Saalih Al-Marwazee informavo mus: Aš girdėjau Raafi bin Ashras sakant: “Kad buvo sakoma: ”Melagiui bausmė yra ta, kad patikimumas iš jo yra nepriimtinas. Ir aš sakau, kad nuodėmingajam  inovatoriui bausmė yra ta, kad jo geros savybės neturi būti  minimos.” (Sharh Ilal at-Tirmidhee, 1/50)

Knygos tikrintojas pasakė: “Al-Kankoohee pasakė knygoje Al-Kawkab-ud-Durree (1/347): “Mokslinčiai (ang. scholars) neturėtų nieko priimti iš inovatoriaus, nei palikti žmonių likimo valiai, kad šie teirautųsi apie jį ar sėdėtų su juo. Tai jeigu taip būtų, tuomet niekas apie jį nekalbėtų, minėjimas apie jį išnyktų ir jo kalbos neįsivyrautų. Taigi iš to yra suprantama, kad yra leidžiama, tiksliau privaloma mokslinčiams paviešinti inovatoriaus trūkumus žmonėms ir apsaugoti juos nuo semimosi žinių iš jo.”

Aš (Rabee bin Haadee) sakau: Šiandieniniai Sunnos ir Tauhydo oponentai pasinaudoja brošiūromis  ir kasetėmis (įrašais)  individų, kurie yra laikomi Sunnos ir Tauhydo žmonėmis, koneveikdami  tikruosius mokslinčius ir  Tauhydo šauklius. Kas yra dar blogiau, kad tos brošiūros ir kasetės įtakojo sunnos vaikus, kurie nusitaiko strėles slegiančiais kaltinimais į Tauhydo ir Sunnos mokslininkus, ir tuos, kurie tausoja jų garbę ir gina jų neliečiamybę.

Ir kas yra dar blogiau ir apgailėtina, kad jie prisiriša prie jų ir jungiasi į pajėgas su inovatoriais ir paklydėliais, padeda jiems įsteigti kompanijas  svaidomųjų ginklų gamybai ir panaudojimui prieš juos, kada Sunnos ir Tauhydo priešai ruošiasi galutinei atakai sunaikinti paskutiniuosius Sunnos ir tauchydo likučius.

“Priespauda ir engimas iš artimojo yra blogesnė kankynė žmogui, negu kardo ašmenys.”

Be abejonės, Dievui mes priklausome ir pas Jį visi sugrįšime!

Todėl žvelkite į šiuos reikalus atsargiai ir samprotaukite!  Kokia buvo Imaam Ahmad ir Ahlus-Sunnah žmonių pozicija  prieš Al-Karaabeesee knygą “Al-Mudalliseen”? Ir galbūt, šita knyga yra tūkstantį kartų geresnė ir tūkstantį kartų mažiau pavojingesnė už šiandienines inovatorių ir engėjų knygas, kurias gina Tauhydo ir Sunnos vaikai. Be abejonės, Dievui mes priklausome ir pas Jį visi sugrįšime!

[20] Kada Al-Maaziree paminėjo kritiką apie Al-Ghazaalee, As-Subkee pasakė: “Tie, kurie anksčiau paminėjo (prieš jam paminint) panašias pastabas buvo Abul-Waleed At-Tartooshee, Maalikee mokslininkas, kuris paminėjo  savo laiške -“Laiškas Ibn Mudhfar’ui”: “Ką jūs teigėte su pagarba apie Al-Ghazaalee, tai aš asmeniškai esu sutikęs šį žmogų ir kalbėjęs su juo. Mano nuomone jis buvo išmintingas žmogus su žiniomis. Jo geros ypatybės pasiekė aukštą lygį ir intelektą, ir per ilgą laiką jame buvo išugdytas supratingumas ir žinių pritaikymas praktikoje. Tuomet, jam pasirodė, kad yra tinkama palikti mokslininkų kelią, tai jis įžėngė į ne-mokslininkų kelius.

Vėliau, jis mokėsi Sufizmo ir apleido islamiškus mokslus ir jo žmones, vietoj to siekdamas dvasinės vizijos žinojimo, įsitikinimų, kurie užvaldo širdis ir įsitikinimų, kurie tolygūs Velnio šnabždesiams. Tuomet jis sumaišė tai su filosofiniais įsitikinimais ir alegoriniais simboliais, ir pradėjo atakuoti Fiqh mokslininkus ir kalbininkus. Taip jis palaipsniui išeidinėjo iš Religijos. Tuomet, kada jis ruošė medžiagą knygai “Al-Ihyaa”, jis norėjo kalbėti joje apie mokslą, kuris apėmė skirtingos būsenos proto ir kūno aiškinimą ir slaptingas sufių alegorijas, bet jam buvo nežinomi šie dalykai ir jis neišmanė jų, ar suprato apie juos. Tai jis pats ties savimi suklupo ir pripildė savo knygas sufabrikuotais hadisais.
 (Tabaqaat-ush-Shaafi’iyyah of Subkee (6/243). As-Subkee fanatiškai ir aklai gynė Al-Ghazaalee, ir tas gynimas nulėmė faktų sudarkymą ir tiesos klastojimą.)

[21] Al-Wanshareeshee, telaimina jį Allah, pasakė: “Ibn Al-Qattaan pasakė: “Kada knyga Ihyaa Uloomud-Deen buvo atvežta į Kordobą (Ispanija), žmonės atsiliepė apie ją blogai ir sukritikavo kai kuriuos teiginius joje. Jų teisėjas Ibn Ahmadain šiam reikalui ypač nuėjo didelius kelius, iki tokio lygio, kad jis paskelbė tos knygos autorių netikinčiuoju! Jis ragino tos vietos Sultaną imtis priemonių prieš tą knygą, kuris pakvietė savo (sultano) mokslininkus (arab.Fuqahaa) būti liudininkais ir kurie sutiko vieningai sudeginti ją. Taigi remiantis religiniais verdikatis, Alee bin Yoosuf įsakė sudeginti knygą.

Taigi knyga buvo sudeginta aikštėje prie mečetės Kordoboje. Alyva sumirkyti knygos lapai buvo padegti šio miesto gyventojų akivaizdoje. Tuomet (Alee bin Yoosuf) liepė visai šaliai sudeginti tos knygos kopijas taip pat. Taigi, tuometinės Maroko (įskaitant Ispaniją) žemės išgarsėjo savo atkaklumu deginant tą knygą. Jos sudeginimas sąlygojo nepasiturėjimą, susiskaldymo plitimą ir pastovų pralaimėjimą.” (Al-Mi’ayaar-ul-Mu’Arrab, 12/185)

Aš (Raabee bin Haadee) sakau: Knygos sudeginimo sąlygotas nepasiturėjimas yra neteisingas tvirtinimas. Kadangi Kompanionai sudegino prieštaringas muschaf’o (korano) kopijas tam, kad sustabdyti klaidingus išmėginimus ir ištinkančius ummą skirtumus. Kas teisinga yra sakyti tai:

“Sakyk: O Allah, Turėtojau Viso turto. Tu duodi turtą kam panorėjęs ir atimi iš ko panorėjęs. Ir Tu skiri kam nori šlovę ir kam nori pažeminimą.” (Sura Al-Imraan:26)

Tuomet turi būti sakoma: turto nepasiturėjimą sąlygojo jų perdėtas nuodėmiavimas ir nepaklusnumas.

Diskutuojant apie tuos, kurie pasimirė 537H , Adh-Dhahabee pasakė: “Alle bin Yoosuf bin Taashifeen buvo musulmonų viršininku ir Maroko lyderiu savo laiku. Jis buvo linkęs būti teisingu, praktikuoti religiją, šlovinti Allah, jis buvo sąžiningas, labai prieraišingas šviesuoliams ir stipriai nekentė retorikų (tuščiažodžiaujančių), ir tų, kurie įsijausdavo į tuščiažodžiavimą ir paistalus. Kada jį pasiekė Abu Haamid (Al-Ghazaalee) knygos, jis įsakė jas sudeginti ir buvo labai griežtas šiam reikalui. Tačiau, jis buvo silpnas prieš vyriausiuosius vadus. Dėl tos priežasties, šalyje įsivyravo alkoholiniai gėrimai, bet jis apleido šį blogį ir taip pat susilaikydavo nuo šlovinimo. Ir Ibn Toomrit (su savo pasekėju-kompanionu Abdul-Mu’min)  pasiekė pergalę prieš jį. (Al-Ibar, 2/542)

[22] Ibn Jawzee, telaimina jį Allah, pasakė: “Tuomet, žmonių grupė iš Sufių sektos atėjo ir  pradėjo kalbėti jiems apie alkį, skurdą, šnabždesius ir sąvokas (idėjas). Tada jie užrašė knygas tokiomis temomis, kaip ir buvo su Al-Haarith Al-Muhaasibee situacija.

Po to, atėjo kita grupė žmonių, kurie pakartojo sufizmo kelią,   charakterizuodami jį atributais, ištrauktais iš jų originalios formos, tokiais kaip: suplėšytų drabužių nešiojimas, muzikos klausymas, audringų emocijų protrūkis, šokiai ir plojimai. Ir jie individualizavo save švaros ir tyrumo pralenkimu.

Tada šis sufizmo reikalas pradėjo klestėti, ir jų šeichai pradėjo fabrikuoti jiems istorijas ir kalbėti apie savo mistinius nuotykius. Visa tai patvirtino jų nutolimą nuo mokslinčių. Iš tikrųjų, visa tai patvirtino ir tai, kad jų nuomonė buvo laikoma pačia pilnavertiškiausia ir užbaigta žinojime, kad net jie pavadino tą savo žinojimą užslėptu (al-ilm-ul-baatin), o pačios  Religijos žinojimą padarė matomu (al-ilm-ud-dhaair) ir žinomu. 

Tarp jų buvo varguolių, kurie dėl didelio alkio parsidavė įmantriems sugadintiems įsitikinimams. Todėl jie rodė didelę meilę ir aistrą “tiesai". Tarsi jie įsivaizduodavo gražią figūrą ir ją įsimylėdavo beprotiškai. Šie individai blaškėsi tarp netikėjimo ir inovacijų.

Tuomet tie žmonės susiskaldė į įvairias rūšis ir jų įsitikinimai išsikreipė. Tarp jų buvo tokių, kurie buvo nuomonės, kad Allah yra įsikūnijęs į Savo kūrybą (hulool), o kiti buvo nuomonės, kad Kūrėjas ir kūryba realiai buvo viename egsistavime (Ittihaad)!

Ir Velnias nesiliovė jiems šnibždėjęs apie įvairiausio tipo inovacijas, kol jie napadarė jų sunnos išraiška.

Tada atėjo Abu Abdir-Rahmaan A-Sulamee, kuris parašė knygą pavadinimu “as-Sunan”. Jis taip pat sukompiliavo knygą pavadinimu “Haqaa iq-ut-Tafseer”, kurioje jis paminėjo nepaprastus dalykus apie juos (t.y. sufius) ir jų Korano interpretaciją, kurią pateikė rėmdamiesi jiems atrodančia mistika, neatsekant jokių praeities žinojimo šaltinių. Ir be abejo, dėl jų griežto susilaikymo nuo maisto ir jų meilė kalbėti apie Koraną ištisas valandas, jiems sukėlė apsvaigimą, kuris sąlygojo priimti tokius dalykus ir pasidaryti tokios nuomonės.

Abu Mansoor Abdur-Rahmaan Al-Qazaaz informavo mus: Abu Bakr Al-Khateeb informavo mus, sakydamas: Muhammad bin Yoosuf Al-Qattaan An-Naisaburee pasakė man: “Abu Abdir-Rahmaan As-Sulamee yra nepatikimas. Jis negalėjo nieko girdėti tik kelis garsus, nes jis buvo kurčias. Kada vadas Abu Abdillaah bin Al-Bay pasimirė, jis pradėjo atpasakoti  hadisus Al-Aasam vardu iš “Taareekh Yahyaa bin Ma’een” ir kitų knygų. Ir jis fabrikuodavo hadisus sufiams.

Autorius Ibn Al-Jawzee tęsė: “Abu Nasr As-Siraaj parašė knygą pavadinimu “Lum-us-Soofiyyah”, kurioje jis reiškė siaubingus įsitikinimus ir bjaurius teiginius, kuriuos paminėsime vėliau, inša Allah.

Abu Taalib Al-Makkee parašė knygą pavadinimu “Qoot-ul-Quloob”, kurioje jis paminėjo sufabrikuotus hadisus ir perdavimus, kurių šaltinių neįmanoma  atsekti, kas liečia dienos ir nakties maldas ir kita. Jis taip pat paminėjo neteisingas doktrinas joje ir pastoviai kartojo tokius teiginius kaip: “Kai kurie mukaashifeen (tie, kuriems Allah atskleidė užslėptų realybių paslaptis) teigė…” Tokio tipo žodžiai yra tušti ir beprasmiai. Jis taip pat joje paminėjo iš kai kurių sufių, kad Allah apreiškia užslėptus aspektus jiems per jųjų “šventuosius” šiame gyvenime. 

Abu Mansoor Al-Qazaaz informavo mus: Abu Bakr Al-Khateeb informavo mus, sakydamas: Abu Taahir Muhammad bin al-Ullaaf pasakė: Abu Taalib Al-Makkee atvyko į Basrah po Abul-Husayn bin Saalim mirties ir perėmė jo įsitikinimus. Tada jis nuvyko į Bagdadą ir žmonės susirinko pasiklausyti jo. Tai jis ėmė kalbėti, bet pradėjo dvejoti savimi ir susimaišyti tarp žodžių. Buvo įsiminta iš jo kalbos, kad jis pasakė: “Nėra nieko labiau kenksminga kūriniams (kūrybai) kaip Kūrėjas”. Tai po to, žmonės paskelbė jį inovatoriumi ir visiškai jį paliko. Vėliau, jam buvo uždrausta kalbėti.

Al-Khateeb pasakė: “Abu -Taalib Al-Makkee parašė knygą sufių kalba pavadinimu “Qoot-ul-Quloob”, kurioje jis paminėjo daugybę baisių ir atstumiančių teiginių liečiančių Allah atributus. “

Autorius Ibn Al-Jawzee tęsė: “Tada atėjo Abu Nu’aim Al-Asbahaanee, kuris parašė knygą “Hilyat-ul-Awliyaa” (Šventųjų Grožis), kurioje jis suminėjo blogus ir niekingus dalykus sufių įstatymuose. Ir jam nei kiek nebuvo gėda teigti, kad Abu Bakr, Umar, Uthmaan, Ali ir kiti aukšto rango kompanionai buvo sufiai! Taigi toje knygoje jis minėjo, kokie nuostabus dalykai aptiko juos.  Jis taip pat minėjo Shuraih Al-Qaadee, Al-Hasan Al-Basree, Sufyaan Ath-Thawree ir Ahmad bin Hanbal esančius iš jų rato (sufių). Panašiai, As-Sulamee savo knygoje “Tabaqaat-us-Soofiyyah” paminėjo Fudayl (bin Iyyaad), Ibraaheem bin Adham ir Maroof Al-Karkhee esančius iš sufių, pabrėždamas, kad jie jie buvo asmenys, kurie susilaikė nuo šio gyvenimo ir jo prabangos.

Sufizmas yra ideologija, gerai žinoma savo didėjančiu susilaikymu nuo prabangos. Skirtumas tarp šių žmonių ir sufių yra toks, kad nei vienas iš jų nesmerkė susilaikymo (asketizmo-arab. zuhd), kai sufizmas buvo pasmerktas dėl to, ką mes paminėsime vėliau.

Abdul-Kareem bin Hawaazin  Al-Qushayree parašė knygą pavadinimu “Risaalah”, kurioje jis suminėjo daugybę labai nerealių ir mistinių dalykų kalbančių apie al-fanaa (sunaikinimas) ir al-baqaa (pragyvenimas), al-qabd (susitraukimas), al-bast (plėtra, ekspansija), al-waqt (momentas), al-haal, al-wajd (ieškojimas) ir al-wujood, al-jam (vienybė) ir tafaruqqah (išsiskyrimas), as-sahu (aiškumas) ir as-sakr (girtumas, apsvaigimas), adh-dhawq (skonis) ir ash-sharab (gėrimas), al-mahu (sunykimas) ir al-ithbaat (patvirtinimas), at-tajallee (manifestacija) ir al-muhaadarah (buvimas), al-mukaashafah (atskleidimas) ir al-lawa’ih, at-tawaali ir al-lawaami, at-takween ir at-tamkeen, ash-sharee’ah ir al-haqeeqah (Realybė)***, ir kitos beprotybės, kurios niekam neprilygsta. Ir jo tafsyras yra dar ekscentriškesnis!

***Šie yra sufių įsitikinimų ir konceptų pavadinimai. Kai kurie iš jų apibrėžti taip:
Fanaa (sunaikinimas): Būsena, kurioje sufis įsijaučia į dhikr (Dievo minėjimą) iki tokio lygio, kad jis nebejaučia savęs ir aplinkos ir yra palaimoje savo Viešpaties garbinime, neigdamas save ar nepripažindamas savęs.
Bast (ekspansija) ir Qabd (susitraukimas) susiję su įvairaus laipsnio giminingu susivienijimu ir atsiribojimu nuo Kūrėjo. 
Baqaa (pragyvenimas): Nuovoka, kad išsigelbėjimas yra Dieve.
Waqt (momentas, laikas): Momentas, kada asmuo pradeda suvokti realybę ir Kūrėją, kada jis yra nepraeityje ir neateityje.
Mukaashafah (atskleidimas): Būsena, kada Tiesa (Allah) ir Nematomi Dalykai yra atskleidžiami sufiui. 
Tajallee (manifestacija): Būsena, kurioje Allah apreiškia sufiui kažkokį reikalą-apreiškimą.
Sakr (girtumas, apsvaigimas): Būsena, kurią pasiekia sufis užslėptuose reikaluose po kol paprastas žmogus jo nebesupranta. 
Wajd (ieškojimas): Ekstazės būsena, kada sufis realizuoja Dievo buvimą, paprastai jau išgirdęs (samaa) dhikr. 
Jam (vienybė): Būsena, kurioje sufis mato tiktai Tiesą (Allah) be kūrybos. 
Muhaadarah (buvimas): Buvimas su Dievo esybe.
Tafarruqah ar Farq (išsiskirimas): Kada sufis Fanaa būsenoje mato kūrybą pats, kas yra priešinga Jam.
Ir Allah žino geriausiai.

Tuomet atėjo Muhammad bin Taahir Al-Maqdisee, kuris parašė knygą jiems pavadinimu “Safwat-ut-Tasawwuf” (Sufizmo Tobulumas), kurioje jis teigė, kad bet koks sveiko proto žmogus gėdytusi sakyti tokius dalykus. Mes paminėsime kas yra derama šia tema vėliau, su Dievo valia-inša Allah.

Tada atėjo Abu Haamid Al-Ghazaalee, kuris parašė knygą pavadinimu “Ihyaa Uloom-ud-Deen”, remiantis sufių metodika ir pripildė ją nepagrįstais chadisais, netgi gerai žinodamas, kad jie yra nepagrįsti. Jis kalbėjo apie Mukaashafah (Dievo atskleidimą nematomo, sufiams) išmintį ir pasitraukė nuo Fiqh principų. Ir jis teigė tokius dalykus: “Be abejo, žvaigždės, Saulė ir Mėnulis, kuriuos matė Abraomas, iš tikro buvo šviesa, kuri uždengė (slėpė) Allah!” Tokie dalykai nėra minimi nei viename iš žinojimo šaltinių. Iš tiesų, tokia kalba būdinga Baatiniyyah.

Al-Ghazaalee taip pat pasakė knygoje “Al-Mufsih bin Ahwaal”: “Atsibudimo būsenoje sufis gali paliudyti angelus ir pranašų sielas, girdėti balsus ir siekti naudos iš to. Iš tokios būklės seka liudijimas apsireiškusių jų atvaizdų.”

Autorius toliau tęsė: “Faktoriai, lėmę šiuos individus parašyti tokias knygas, buvo jų menkas žinojimas apie Sunną, islamą ir perdavimus, ir taip pat jų atsidavimas tam, ką jie pripažino iš  sufiškų įsitikinimų ir dogmų. Jie išpažino tokį kelią, kadangi jie dievino susilaikymą, kuris buvo įdiegtas jų širdyse. Jie neįžvelgė geresnės būklės negu tuose žmonėse (sufiuose), kas liečia išvaizdą, nei geresnės kalbos negu jų kalba, ir salaf biografijose jie įžvelgė šiurkštumą. Taigi, žmonės labai stipriai linko prie šių individų (sufių).

Taigi, toks buvo jų kelias, iš išorės charakterizuojamas švarumu ir šlovinimu, kai viduje buvo mėgaujamasi laisvalaikiu ir muzikos klausymusi, į kuriuos linko jų kūnai. Originalūs sufiai bėgdavo nuo vadovų ir valdžios. Tačiau vėliau jie susidraugavo.

Daugumoje šiose knygose sukompiliuoti įvairūs teiginiai neturi autentiškų šaltinių ir yra neatsekami. Iš tikrųjų, jie yra mistiniu pagrindu ir juos ištiktų mistinių įvykių kompiliacija, kuriuos jie patys užrašė. Jie vadino tai užslėptu žinojimu (al-ilm-ul-baatin). Abu Yaqoob Ishaaq bin Hayya pasakė: “Kartą aš girdėjau Ahmad bin Hanbal sakant, kai jis buvo paklaustas apie ištiktas haliucinacijas ir iliuzijas: “Sachaba (pranašo saawbendražygiai) ir Tabijyn (pranašo saaw bendražygių pasekėjai) niekada nekalbėjo apie tokius dalykus.” (Talbees Iblees, psl.162 ir verifikuota Mahmood Mahdee Al-Istanbulee)

[23] Al-Haafidh Ibn as-Salaah, telaimina jį Allah, pasakė: “Aš sakiau: Žmonės tiktai pasikliovė knygomis parašytomis Imamų, kurie buvo specialistai Chadisų srityje ir rašė Al-Jarh wa-Ta’deel temomis tam, kad sumenkintų perdavėjus ir atmestų jų perdavimus. Ir jų priežasties išaiškinimas (tam jų sumenkinimui) buvo labai minimalus. Iš tikro, jie apribodavo savo kalbą tik sakydami: “Tas ir tas yra silpnas” arba “tas ir tas yra niekas” ir panašiai. Arba jie sakydavo: “Šitas chadisas yra silpnas” arba “Šitas chadisas yra neautentiškas” ir panašiai. 

Taigi taikant tokią sąlygą, kad asmuo privalo paaiškinti Jarh (kritikos) priežastį, veda link to, kad kritika bus anuliuota ir bus užtrenktos durys kritikavimui daugumoje atvejų. Atsakymas iškilusiems dėl kritikavimo nepaaiškinant priežasties, netgi jeigu mes nepasikliauname jo užtvirtinimu ar pateiktu sprendimu, mes vistiek pasikliauname tuo, tokia prasme, kad mes nepriimame chadiso iš asmens, kurį sukritikavo mokslinčiai, kadangi tai sukėlė stiprių dvejonių mūsų  nuomonei, kuriai reikalinga turėti tam rezervų (išminties). “

Al-Iraaqee komentuodamas Ibn as-Salaah žodžius, pasakė: “Kad būtų galima iš karto paneigti šį klausimą arba kas gali būti naudojama kaip atsakymas į tai, yra: Dauguma mokslinčių reikalaudavo kritikos paaiškinimo tik iš tų, kurie neišmanė Jarh (kritikos) ir Ta’deel (pritarimo) reikalų. Bet, kas liečia tuos mokslinčius, kurie žinojo ir išmanė šiuos reikalus, jie pripažindavo iš jų Jarh (kritiką) be jokio pateikto paaiškinimo.  

Darosi dar aiškiau, sužinojus, ką Al-Khateeb citavo Al-Kifaayah knygoje, kurioje Al-Qaadee Abu Bakr Al-Baaqilaanee užrašė apie daugumos mokslinčių požiūrį: “Kada jarh (kritika) yra iš tokio asmens, kuris nežino ir neišmano jarh (kritikos), tuomet yra privaloma jam paaiškinti apie ją (kritiką). Tačiau, tiems, kurie supranta ir išmano toje srityje, jiems nėra būtina pateikti aiškinimo. Al-Qaadee pasakė: “Stipriausia nuomonė yra tokia, kad paaiškinimas nėra reikalingas iš tokio kritiko, kada jis yra išminčius (suprantantis Jarh), taip kaip ir kritikui paaiškinti, kuris patvirtina kažkokį asmenį patikimu, dėl kokių priežasčių tas giriamas ar rekomenduojamas asmuo yra patikimas, t.y. žinomas esant sąžiningu…” Ką mes pacitavome iš Al-Qaadee Abu Bakr yra pati teisingiausia nuomonė.” (Muqaddimatu Ibn as-Salaah ma’a at-Taqyeedi wal-Eedaah, psl. 141)

Taigi matote, kad mokslinčiai neapribojo tai tokia sąlyga, kad kritikas turi paminėti teigiamas savybes sukritikuotam asmeniui. Jūs taip pat pastebėjote, kad dauguma mokslinčių laikėsi nuomonės, kad kritikas , kuris išmano Jarh ir Ta’deel turėtų būti pripažįstamas ir turi būti jo klausoma, o kurie neišmanė Jarh ir Ta’deel, jiems turėjo būti paaiškinama. Jie nekaltino nei vieno engimu, kada jie apribodavo savo kalbą paminėdami tik neigiamas savybes.

Štai kokia yra teisinga metodika, kurią privalo žinoti kiekvienas salaf jaunuolis -tai metodika atsispindinti Korane ir Sunnoje, ir kuria sekė patys geriausi šios ummos pasekėjai-mokslinčiai (mokslinčiai, esantys specialistai Fiqh ir Chadisų srityse). Viena iš salygų pritaikant šią metodiką yra, kad kritikas tai turi daryti vardan Allah ir nuoširdumo Jam ir Jo Knygai ir tam, kad išsaugotų Allah religiją, jos įsitikinimus, įsakus ir šlovinimo veiksmus.

Vienas iš labiausiai nevykusių reikalų yra tai, kad neteisybės ir inovacijos žmonės sugebėjo apgauti daugybę protingų ir intelektualių žinojimo studentų (jau nekalbant apie kitus žmones), kurie sugebėjo juos įtikinti, kad yra negalima kritikuoti dajus (šauklius į islamą), kurie yra aktyvūs dawos srityje. Turime omenyje tuos, kurie kviečia į inovacijas ir paklydimą! Tai darydami, jie siekia praplėsti dawos lauką tam, kad galėtų išplatinti savo pragaištingas gudrybes ir apgaules!  Ir jie tikisi, kad taip darydami padės galą Kvietimui į Tauchydą, Sunną ir Salaf-us-Saalih metodiką! 

Iš apgaulingo mąstymo yra išsišakoję tokie teiginiai (kada  yra kritikuojami inovatoriai arba tie vadinami “šaukliai” (dajai)), kaip: “Yra privaloma paminėti jų geras savybes lygiagrečiai su jų blogomis savybėmis…”

[24] Kada buvo diskutuojamas  Abdul-Maalik bin Haaroon chadisas, Shaikh-ul-Islam Ibn Taimiyyah, telaimina jį Allah, pasakė: “Tokie kaip Ibn As-Sunnee ir Abu Nu’aim perdavė savo knygose apie tuos asmenis, kurie išleidinėjo tokias knygas kaip “Amal-ul-Yawm wal-Laylah” (Atliekami šlovinimo veiksmai dieną ir naktį). Jose buvo atrasta daugybė sufabritkuotų chadisų. Tomis knygomis negalima pasikliauti, ir mokslininkų nuomonė dėl to yra vieninga. Šis chadisas taip pat buvo perduotas Abush-Shaikh Al-Asbahaanee knygoje Fadaa’il ul-A’maal. Ir toje knygoje buvo rasta daug melagingų ir sufabrikuotų chadisų.

Taigi, galite matyti, kad Shaikh-ul-Islam Ibn Taimiyyah apribojo savo kalbą tik neigiamais apibudinimais, nepaminėdamas jokių gerų savybių. Tai jeigu nepaminant gerųjų savybių yra engimas, tai kaip galėjo šeichas taip pasielgti? Ir jeigu tai būtų iš salaf metodikos paminėti gerasias savybes šalia blogųjų, tai kaip mes turėtume paaiškinti jų kritiką sumenkintiems individams ir inovatoriams, kuomet jie buvo kritikuojami nepaminint jų teigiamų savybių? Kaip mes paaiškinsime tokį jų elgesį?

[25] Shaikh-ul-Islam Ibn Taimiyyah pasakė Sharh-ul-Asfahaaniyyah: “Šios pažiūros (įsitikinimai-akyda) buvo paaiškintos ir atitinkančios Waaqifah pažiūras,  ir neatitiko Ash’aree ir kitų retorikų, nes buvo priešingos Sunnos žmonių, salaf. Iš tikro, jie pripažįsta tai su kuo sutinka Basree Mu’atazilah, nes Mu’atazilah iš Basros patvirtina tą akydą. Vis dėl to, Ash’aree ir kiti kalbininkai, kurie kartu su Ahlus-Sunnah wal-Jamaa’ah imamais patvirtina, kad žmonės išvys (matys) Allah Teismo Dieną, ir jie pripažįsta, kad Koranas nėra sukurtas.

Ir aš iš tikrųjų esu matęs sutrumpintą jo paaiškintos  Akydos (angl. creed) versiją, parašytos vieno iš jo bendražygių, kuris yra žinomas savo išmone ir Hadisais, bet iš išorės ir žmonių požiūriu jis yra Ash’aree. Aš mačiau kokiu būdu yra parašyta jo knyga: toje knygoje jis teigia, kad Allah kalba paliepdamas ir uždrausdamas, taip kaip ir Mu’atazilah tiki. Tačiau, jis nepaminėjo toje knygoje, kad Koranas nėra  sukurtas, nei jis patvirtino, kad Allah bus matomas Teismo dieną. Ir atvirkščiai, jis tuos reikalus sudėjo į vieną ir padarė į taweel (iškreipta-deformuota interpretacija). Jis buvo linkęs į Jahmiyyah (liet. Džahmija) įsitikinimus - tų kurie debatavo Ahmad bin Hanbal ir kitus Sunnos Imamus klausimu, ar koranas buvo sukurtas ar ne.

Ir jis palaikė jų įsitikinimus, smerkdamas ir plūsdamas Ahmad bin Hanbal. Jis laikė save Džahmijos pažiūrų atstovu, kaip ir atstovu tokių, kurie laikėsi filosofinių pažiūrų, kurie laikė, kad vidinis asmens intelektas yra pirmiau dieviškojo apreiškimo, kur toks įsitikinimas yra susijęs su demokratišku požiūriu. Toks Ash’aree požiūris neatspindi tai, kad Koranas nėra sukurtas ir, kad Allah bus matomas Teismo Dieną. 

[26] Shaikh-ul-Islaam Ibn Taimiyyah tuomet pasakė: “Be to, šis paaiškintas Požiūris (akydah), netgi jeigu ir neturi jokio pridurimo iš Mu’atazilah Akydos (iš Basrah), visgi Mu’atazilah Akydah iš Basrah yra geresnė už šitą. Todėl, kad šioje akydoje randama filosofiniai įsitikinimai Tauchydo (Dievo Vienumas) atžvilgiu, kuriais Mu’atazilah yra nepatenkinti, apie ką jau minėjome anksčiau. Ir mes jau paaiškinome, ką jis paminėjo Tauhydo klausimais, kur naudojami įrodymai buvo paimti iš filosofinių principų, ir mes jau taip pat paminėjome, kad tai buvo pati melagingiausia kalba. 

Ir jis paprašė jo (Shaikh-ul-Islaam Ibn Taimiyyah) pateikti paaiškinimą apie Asfahaanee Akydą (angl. Creed), tai jis sutiko ir pasakė, kad jis turės prieštaravimų tam, remiantis islamo principais, kadangi tiesa turi daugiau teisių būti sekamai. “

Taigi, jūs matote neigiamus aspektus paminėtus šiai knygai, ir vis dėl to, nėra minimos geros šios knygos savybės. Kitos jo knygos paminėjimas yra ribotas iki tik paminėjimo jos defektų. Tai jeigu būtų privaloma paminėti gerasias jos savybes, ar jis būtų tylėjęs apie tuos gerus abiejų knygų aspektus?

Vertė Nora.
Barak Allahu Fik už skaitymą.


No comments:

Post a comment