Salafija

Salafija

Saturday 28 February 2015

Kodėl Mano Maldos Neatsakytos?




Pagal Kilnųjį Šeichą Muchammed Ibn Sālih al-‘Utsaimyn [1]

Žurnalas  Al-Istikāma, Leidimas Nr.3 – Rabî’ul-Auval 1417H / Rugpjūtis 1996. 

Klausimas:  

Allah تعالى sako: „Ir tarė jūsų Viešpats: Šaukitės Manęs ir Aš jums atsakysiu į jūsų maldas.“ [sūra Atleidžiantis, 40:60]. 
Tai kodėl kartais žmogaus du’ā (prašymas) lieka neatsakyta?

Atsakymas:

Visa šlovė  priklauso Allach’ui, pasaulių Valdovui. Lai Maldos ir Taika lydi mūsų Pranašą Muchamedą, jo Šeimą ir jo Bendražygius. Aš prašau Allah galimybės būti teisingam tikėjime, kalboje ir veiksmuose sau ir savo broliams.

Allah تعالى sako:„Ir tarė jūsų Viešpats: Šaukitės Manęs ir Aš jums atsakysiu į jūsų maldas. Iš tiesų, kurie iš didybės negarbina Manęs – eis Pragaran pažeminti!“ [40:60]
Klausiantysis pareiškė, kad jis atliko du’ā skirtą Allah تعالى – Visagaliui ir Didingam – bet Jis neatsakė į jo maldą. Taigi jam kilo abejonių dėl šios pagarbios ajos (Korano eilutės), kurioje Allah prižada atsakyti į Jam skirtus prašymus (maldas), ir tikrai Allah – Tobuliausiasis – niekada nelaužo Savo pažadų.

Taigi, šito paaiškinimas yra, kad norint, jog prašymai būtų atsakyti, turi būti įvykdytos tam tikros sąlygos. Šios sąlygos yra:

Pirma: Nuoširdumas Viešpačiui - Galingiausiajam ir Didingajam. Asmuo turi būti nuoširdus darydamas dua (prašydamas ir melsdamas Jo). Tai asmuo kreipiasi pas Allah - Vienintelį, kuriam nebūdingi jokie trūkumai- su atsidavusia ir paklusnia širdimi, būdamas neabejingas kreiptis pas Jį, žinodamas kad Allah yra Pats Tobuliausias, Pats Aukščiausias - Kuris yra galintis atsakyti į dua (prašymą) ir neprarasdamas vilties, kad Jis atsakys į tą prašymą.

Antra: Atliekant du’ā, prašantysis turi jausti, kad jam labai reikia Allah – Tobuliausiojo, Auksčiausiojo – netgi jam labai (žūtbūtinai) Jo reikia; ir tik Allah  Vienas atsako į prašymus ir maldas tų, kurie nelaimėje, ir Jis Vienintelis , kuris pašalina blogį.

Trečia: Kad tas, kuris atlieka du’ā, turi susilaikyti nuo charām (neteisėtų) reikalų, kadangi tai yra tarsi barjeras tarp žmogaus ir jo du’ā (prašymo) išpildymo – kaip yra paminėta autentiškame chadise nuo Pranašo صلى الله عليه وسلم , kuris sakė: 

Tikrai Allah – Auksčiausiasis – yra geras ir priima tik tai, kas yra gera. Allah įsakė tikintiesiems daryti tai, ką Jis paliepė Pranašams.” 

Allah – Auksčiausiasis – pasakė: 
„O Pasiuntiniai, valgykite, kas malonu, ir darykite gera, iš tiesų Aš žinau, ką jūs darote!“ [23:51] 

Ir Allah – Auksčiausiasis sako: 

„O jūs, kurie patikėjote! Valgykite gėrybes, kuriomis Mes jus apdovanojome, ir dėkokite Allahui, jeigu jūs Jį garbinat.“ [2:172]

Tada jis paminėjo (atvejį) vyro, kuris keliavęs toli yra nešvarus ir dulkėtas, ir ištiesęs rankas į dangų sako : „O Viešpatie! O Viešpatie.“ , kai jo maistas yra neteisėtas, jo gėrimas neteisėtas ir jis maitinasi neteisėtai. Tai kaip galima atsakyti į jo maldas!” [2]  Taigi Pranašas صلى الله عليه وسلم  paaiškino , kad dėl to asmens neteisingo elgesio du’ā gali būti nepriimta, netgi jeigu jis ir įvykdė tam reikalingus išorinius faktorius, kurie prisideda prie to, kad malda būtų atsakyta. Šie išoriniai faktoriai yra:

[i]: Rankų tiesimas į dangų, reiškia į Allah – Visagalį ir Kilnųjį – kai Allah yra virš rojaus sodų, Savo Soste (arab. Arš). Rankų ištiesimas link Allah – Visagalio ir Kilniojo – yra viena iš priežasčių, kad du’ā būtų atsakyta, kaip tai pasakojama perdavime nuo Pranašo صلى الله عليه وسلم , kad jis sakė: „ Iš tikrųjų, tavo Viešpats yra Gyvas, Pats Dosniausiasis. Jis gėdijasi, jei jo tarnas kreipiasi į Jį tiesdamas rankas, šaukdamasis Jo, o Jis jį grąžina tuščiomis, be nieko.“ [3]

[ii]: Šis vyras šaukėsi Allah – Auksčiausiojo – naudodamas vardą Rabb ( Viešpats ).  Siekiant tavassul ( siekiant priartėjimo prie Allah ) su šiuo vardu yra priskiriama prie priežasčių, kada du’ā gali būti atsakyta, kai Rabb yra Kūrėjas, Savininkas, Visą Valdantis – ir Dangaus bei žemės valdžia yra Jo Rankose. Dėl to, daugiausia prašymų, aprašytų Korane, galima rasti kreipiantis šiuo vardu:

„Viešpatie mūsų! mes girdėjome kvietimą to, kuris mus kvietė tikėti: ‘Tikėkite Jūs Viešpačiu’, ir mes tikėjome. Mūsų Viešpatie, atleisk mums mūsų nuodėmes ir dovanok mums mūsų atliktas blogybes, ir pasiimk mūsų sielas dorybingųjų kompanijoje. Mūsų Valdove! Paskirk mums tai, ką esi pažadėjęs per mūsų Pranašus, ir nenužemink mūsų Teismo Dieną, nes Tu niekada nesulaužai duoto pažado. Ir jų Valdovas priėmė iš jų ir atsakė jiems: Jūsų darbai niekada nebus prarasti ar jūs būtumėte  vyras ar moteris.” [Sura al-Imrān, 3:192-194]

Taigi siekimas priartėjimo prie Allah  šiuo vardu “Rabb” yra viena iš priežasčių maldai būti atsakytai.

[iii] Tas vyras buvo keliaujotas, ir keliavimas dažnai būna priežastimi prašymui (du’ā) būti atsakytam, kadangi žmogus keliaudamas turi didesnį poreikį Viešpačiui – Visagaliui ir Didingam, nei kai žmogus gyvena su šeima. Jis buvo dulkėtas ir netvarkingas, menkai atrodantis, o svarbiausias dalykas jam buvo melsti Allah ir šauktis Jo – bet kokiame stovyje – ar jis būtų dulkėtas ir netvarkingas, ar jis būtų geroj būklėj ir prabangiam stovy. Būti dulkėtu ir netvarkingu taipogi padeda, kaip paaiškinta viename  Pranašo صلى الله عليه وسلم chadise, kuriame jis sakė: 

“ Iš tikrųjų Allah giriasi Dangaus žmonėms apie žmones, stovinčius  prie Arafa kalno, sakydamas: „Pažiūrėkite į Mano tarnus, kurie atėjo pas Mane dulkėti ir netvarkingi”.“ [4]

Tačiau, šie faktoriai, nepadėjo šiam žmogui, nes jo maistas, jo maitinimas ir jo drabužiai – viskas buvo charām (neleistini). Taigi Pranašas صلى الله عليه وسلم  pabrėžė: „ Tai kaip jam gali būti atsakyta (į prašymą)!“

Todėl, jei šios sąlygos nebus įvykdytos, tai klausimas į du’ā atsakymą, prašymo išpildymas pasirodys tolimas. Tačiau, jei sąlygos yra įvykdytos (patenkintos)  ir prašymas lieka neatsakytas, tada tai jau Allah – Auksčiausiojo ir Kilniausiojo -  išmintis (ir tik Jam ji yra žinoma), ir prašantysis šios išminties nežino; ir galbūt   kažkos dalykas jam patinka, bet jis nėra geras prašančiajam.

Taigi, kai šios sąlygos yra įvykdytos ir prašančiajam nėra atsakyta į du’ā, tai tada arba jis yra apsaugomas nuo blogio, kuris yra didesnis, nei ko jis prašė, arba Allah saugo tai jam iki Teismo Dienos, ir tada jis gaus didesnį atpildą. Taip yra todėl, kad tas, kuris atlieka du’ā – šaukdamasis Allah vienintelio - įvykdė sąlygas bet jam nebuvo atsakyta, bet iš tikro jis buvo apsaugotas nuo didesnio blogio, ir jis įdėjo pastangas išgyventi paskirtus išbandymus tačiau į jo maldavimus nebuvo atsako, ir dėl to jam priklausys dvigubas atlygis. Vienas atpildas už tai, kad atliko dua (prašymą), o kitas - už tai, kad praėjo sunkumus į kuriuos nebuvo atsakyta. Tai, kas yra labiau didinga ir labiau išbaigta,jam yra  laikoma pas Allah - Galingiausiąjį ir Didingiausiąjį. 

Be to, svarbu yra tai, kad prašantysis neturėtų reikšti nepasitenkinimo, jei į jo du’ā yra neatsakoma, nes jau pats nepasitenkinimo veiksmas yra priežastimi prašymui būti neišpildytam, nes Pranašas صلى الله عليه وسلم  sakė: „Tarno du’ā yra besitęsiančioje stadijoje būti išpildytai su sąlyga kad jis neprašo kažko nuodėmingo ar kažko susijusio su giminystės ryšių nutraukimu, ir iki kol jis nepraranda kantrybės.“ Buvo paklausta: kaip kas nors tampa nekantriu, o Allah Pasiuntiny,? Jis atsakė: „ Aš maldavau, aš maldavau, bet man dar neatsakė į maldavimus.“ [5] Dėl to jis praranda viltį ir nustoja prašyti - melsti Dievo - Allah. Tai yra netinkama maldaujančiajam tapti nekantriu dėl neatsakytos Dua (maldos, prašymo), tapti nusivylusiu ir praradusiu viltį, ir dėl šios priežasties nustoti maldauti. Iš tikrųjų, asmuo turėtų šauktis Allah, nes kiekvienas maldavimas skirtas Viešpačiui yra garbinimo veiksmas, kuris priartina jį arčiau Jo ir padidina jo atlygį. 

Taigi, mano broli, tu turėtum atlikti du’ā (prašymą) visais atvejais, bendru ar konkrečiu atveju, sunkiu ar lengvu metu. Ir jei tai atvejis, kada prašantysis tik nori garbinti Allah – Vienintelį , kuriam nebūdingi jokie trūkumai, Aukščiausiąjį – tada to būtų pakankama. Taigi, labiau tinkama asmeniui yra kovoti su savo siela ir stengtis neapleisti Dua atlikimo - ir Allach'ui priklauso sėkmė ir gebėjimas.”

Išnašos:

[1] Madžmū’ul-Fatāvā var-Rasā‘il (no. 155) 
[2] Perduota Muslim (no. 1015) nuo Abu Hureira رضي الله عنه .
[3] Sahih: Surinko Achmed (5/438) ir Abu Davūd (no. 1488). Jį patvirtino kaip autentišką al-Hafidh Ibn Hadžar savo veikale Fathul-Bāri (11/143). 
[4] Sachych: Užrašyta Ibn Hibbān (no. 1006), nuo ’Abdullāh Ibn ’Amr رضي الله عنه . Šeichas Albani رحمه الله  savo veikale Sachychul-Džāmi’ (no. 1868) patvirtino šį chadisą autentišku. 
[5] Užrašyta Bukchāri (11/140) ir Muslim (no. 2735) nuo Abu Hureira رضي الله عنه .

Vertė Aida ir koregavo Nora. 



No comments:

Post a Comment