“Aš-Šarch al-Mūdžaz al-Mumahhad li Tauchyd al-Khālik al-Mumadž-džad alladzi allafahu Šeichul-Islām Muchammad”
(Glaustas, paprastas ir nesudėtingas, Išaukštintojo Kūrėjo Tauchydo paaiškinimas – kurį parašė Šeichul-Islām Muchammad b.Abdul-Wahhab)
Tai yra Kitāb at-Tauchyd, kurio autorius yra Šeichul-Islām Muchammad b.Abdul-Wahhāb (m. 1206 H,رحمه الله) išaiškinimas, kurį parašė Šeichas Alimas Achmad b. Jachja an-Nadžmī رحمه الله.
Šeichas Alimas Achmad b. Jachja an-Nadžmī رحمه الله pasakė:
Visa šlovė priklauso Allah, Viešpačiui visko kas egzistuoja. Lai ramybės linkėjimai ir pasveikinimai nuo Allah تعالى būna kilniausiam iš Pranašų ir Pasiuntinių, tai yra mūsų Pranašui Muchammad ir taip pat jo šeimos nariams ir visiems jo Kompanionams.
Tęsiant toliau:
O Allah! Abraomo Mokytojau, išmokink mane! O, Kuris davei supratimą Saliamonui, suteik man supratimą. O Allah! Išmokyk mus to, kas bus naudinga mums ir sutvirtink (palaikyk) mus veiksmuose, kurių mes išmokome.
Kitaab at-Tauchyd * Paaiškinimas
Žodis At-Tauchyd yra daiktavardis, kilęs nuo žodžio “uahhada” (padaryti kažką vienu arba vienaskaita), “ju-uach-chidu”, “tauchydan”. Tai, kas norima tuo pabrėžti, yra Allah تعالى Tauchyd, kas reiškia: išskirti Jį Vienintelį garbinime, atmetant visus kitus, išskyrus Jį (Vienintelį). Tai yra tarno tikėjimo rezultatas į Allah تعالى Vienumą Jo ِEsybe (Dhāt, الذات), Jo Vardus ir Atributus, ir Jo Didingumo Savybes. Į tai, taip pat įeina ir Jo absoliuti ir išimtinė teisė būti garbinamam savo kūrinijos (Tauchyd Al-Uliūhyjah). Jis Vienintelis yra nusipelnęs, kad Jo tarnai išskirtų Jį Vienintelį savo (garbinimo) veiksmuose. Allah Aukščiausiasis pareiškė:
وَقَضَىٰ رَبُّكَ أَلَّا تَعْبُدُوا إِلَّا إِيَّاهُ
“Ir jūsų Viešpats nusprendė, kad jūs negarbintumėte nieko, išskyrus Jį (Vienintelį)”
Žinome, kad garbinimas yra pagrindinis tikslas, dėl kurio Allah تعالى sukūrė Džinus ir žmoniją – jie buvo sukurti dėl šios priežasties. Allah Aukščiausiasis pareiškė:
وَمَا خَلَقْتُ الْجِنَّ وَالْإِنسَ إِلَّا لِيَعْبُدُونِ
“Ir Aš nesukūriau džinus ir žmoniją (dėl jokios kitos priežasties) išskyrus tik tam, kad jie Mane garbintų.”
Yra trys sferos mąstančių būtybių:
- Pasaulis būtybių, kurios yra visiškai tyros ir neturi nė kruopelės blogio savyje – ir tai yra Angelai.
- Pasaulis būtybių, kurios yra visiškai blogos ir neturi nė kruopelės gėrio savyje – ir tai yra Velniai.
- Pasaulis būtybių, kurias Allah تعالى sukūrė, turinčias ir gėrio ir blogio, ir gėrio juose yra daugiau nei blogio. Ir dar kitas pasaulis, kurį Jis تعالى sukūrė su jame esančiu gėriu ir blogiu, bet blogio juose yra daugiau nei gėrio.
Taigi, džinų ir žmonijos pasaulis yra tas, kurį Allah تعالى sukūrė su sugebėjimu daryti gerą ir blogą – ir Jis sukūrė juos tam, kad jie Jį (Allah) garbintų. Kas dėl Velnių (Šajatyn), tai jie yra džinų rūšis, tačiau jie maištavo ir visi iš jų tapo blogais. Dėl šios priežasties Allah تعالى pareiškė:
وَمَا خَلَقْتُ الْجِنَّ وَالْإِنسَ إِلَّا لِيَعْبُدُونِ
“Ir Aš nesukūriau džinus ir žmoniją (dėl jokios kitos priežasties) išskyrus tik tam, kad jie Mane garbintų.”
Taigi, Šajatyn yra atmaina kilusi iš džinų. Allah تعالى sukūrė šias dvi būtybių sferas, žmoniją ir džinus, su tikslu, kad jie garbintų Jį, kaip Jis تعالى ir pareiškė šioje ajoje (Korano eilutėje). Iš jų yra tie, kurie įgyvendina ir išpildo šį garbinimą, ir jie yra tikintieji – ir jų tarpe yra ir tokių, kurie taip nedaro, greičiau jie yra užsispyrę atmetinėtojai, arogantiški ir išdidūs – jie yra netikintieji savo įvairiose kategorijose.
Mums pakanka žinoti, kad Allah تعالى mus sukūrė tam, kad mes Jį garbintumėme ir tai yra prievolė, kurią mes privalome atlikti tam, kad išpildytumėm priežastį (tikslą), dėl ko mes ir buvome sutverti.
Garbinimas (‘Ibādah) yra buvimas paklusniam, kartu su pasiruošimu buti nuolankiam, kukliam ir nusižeminusiam prieš savo Viešpatį, Vienintelį, Visų Galingiausiajį. Asmuo jaučia poreikio jausmą savo Dievui (Ilāh), kurį jis garbina, todėl jis garbina Jį, jausdamas tą poreikį Jam.
Ir kai tautos, kurios buvo prieš tai, buvo įveiktos nežinojimo (neišmanymo), tingėjimo, silpnybių, savo Viešpaties užmaršumo ir jie užsiėmė šio pasaulio reikalais (kaip savo pagrindiniu rūpesčiu) ir tapo aplaidūs ateinančiojo (amžinojo) gyvenimo reikalams, tada Allah تعالى siuntė jiems Pasiuntinius. Pasiuntinius kiekvienai tautai, kad jiems išaiškintų tikslą, dėl ko jie buvo sutverti ir dėl kokios priežasties jie buvo atgabenti į egzistenciją.
Allah, Didingasis, pasakė:
وَلَقَدْ بَعَثْنَا فِي كُلِّ أُمَّةٍ رَّسُولًا أَنِ اعْبُدُوا اللَّهَ وَاجْتَنِبُوا الطَّاغُوتَ ۖ
“Ir neabejotinai Mes pasiuntėme po Pasiuntinį kiekvienai tautai, (skelbiantį), “Garbinkite Allah ir šalinkitės Tāghūt (suklastotų/melagingų dievybių)” ”
Jis تعالى pareiškė, kad Jis تعالى pasiuntė Pasiuntinius savo vergams su įsakymu jiems, kad jie garbintų Allah Vienintelį ir paliktų netikras dievybes/stabus (Tāghūt). Terminas “Tāghūt” yra išvestas iš žodžio “tughjān” (peržengti ribas).
Ibnul-Kajjim (mirė 752 metais po Hidžros,رحمه الله) pasakė:
“At-Tāghūt yra kiekvienas dalykas, kuriuo tarnas peržengia leistinas ribas tame, kas yra garbinama, arba sekama, arba paklustama.”
Taigi, jei kažkas yra garbinama lygiagrečiai su Allah, tai tas kažkas yra garbinamas neteisėtai; taipogi asmuo, kuriuo yra sekama ir jis yra prieky visų ir jam skiriama pirmenybė prieš Allah įsakus, tai juo yra sekama neteisėtai; ir kuriam yra paklustama ir paklusnumas jam yra aukščiau paklusnumo Allah, tai jo paklusnumas yra neteisėtas. Tai yra tai, kas norima pasakyti Ibn Kajjim teiginiu:
“At-Tāghūt yra kiekvienas dalykas, kuriuo tarnas peržengia leistinas ribas tame, kas yra garbinama, arba sekama, arba paklūstama.”
Allah, Didingojo ir Aukščiausiojo, pasakymas:
وَقَضَىٰ رَبُّكَ أَلَّا تَعْبُدُوا إِلَّا إِيَّاهُ
“Ir jūsų Viešpats nusprendė, kad jūs negarbintumėte nieko, išskyrus Jį (Vienintelį)”
“Kadā (Jis تعالى nusprendė/nulėmė/išleido dekretą-potvarkį)” čia reiškia “Jis تعالى įteisino/įtvirtino sprendimą”, reiškia: Jis, Aukščiausiasis, įvedė Šarijoje arba įteisino sprendimą (arab. al-Kadā aš-Šar‘y), kad žmonės nieko negarbintų, išskyrus Jį (Vienintelį). Kas liečia Pasaulietinį (universalų) Sprendimą (al-Kadā al-Kauny), tai jis skiriasi nuo paminėto Kadā, t.y. jis kitoks nei al-Kadā aš-Šar‘y. Taigi, Allah تعالى išleido Dekretą (nusprendė, nulėmė) netikėjimo ir politeizmo (daugiadievių) egzistavimą iš Jo Pasaulietinio (universalaus) Sprendimo (Dekreto) ir Jis تعالى uždraudė tai Įteisintame Sprendime (al-Kadā aš-Šar‘y). Taigi, pastarasis sprendimas, kurį Allah pabrėžė šioje ajoje, taip išreiškia įsakymą garbinti Jį – ir tai sutampa su Jo تعالى pasakymu:
إِنِ الْحُكْمُ إِلَّا لِلَّهِ ۚ أَمَرَ أَلَّا تَعْبُدُوا إِلَّا إِيَّاهُ
“Įsakymų (įstatymų) leidyba priklauso tik Allah. Jis jums įsakė nieko negarbinti, išskyrus Jį (Vienintelį).”
Reiškia, kad Allah تعالى jums įsakė įteisintu (Šarija) įsakymu, kad Jis Vienintelis turi būti garbinamas, atmetant visus kitus (melagingus/netikrus stabus) – ir tai yra Tauchydas, su kuriuo Jis تعالى siuntė visus Pasiuntinius. Tada Jis تعالى pasakė:
وَبِالْوَالِدَيْنِ إِحْسَانًا
“... ir geras elgesys su tėvais. ”
Reiškia, būti geram su jais, nes jie buvo geri su tavimi, o Allah تعالى tarne. Kalba, liečianti gerą elgesį su savo tėvais ir paklusnumu jiems eina po įsakymo įtvirtinti Tauchydą – taip yra todėl, nes Jis, Aukščiausiasis, yra Dovanotojas malonių ir Dovanotojas dorybių – ir geriausi iš žmonių, kurie yra maloningiausi tau, po Allah تعالى, yra tavo tėvai, kurie užaugino ir išugdė tave. Jie tau dovanojo lengvumą (nuo rūpesčių) ir davė saugų prieglobstį savo šiltuose apkabinimuose, ir jie nuvargdavo tavimi besipūpindami, ir išbūdavo prabudę ištisomis naktimis tam, kad tu galėtumei ilsėtis.
Yra (paliepimas) ir kitoje ajoje sūros “an-Nisā”:
وَاعْبُدُوا اللَّهَ وَلَا تُشْرِكُوا بِهِ شَيْئًا
“Garbinkite Allah ir neasocijuokite nieko su Juo (nepriskirkite jam partnerių).”
Taip čia, Allah Aukščiausiasis, pateikia įsakymą garbinti (Jį Vienintelį) kartu su draudimu priskirti partnerius-bendrininkus garbinime šalia Jo, pasakydamas “ir neasocijuokite nieko su Juo”. Tame yra Širko uždraudimas, trupučio ar daug, mažo ar didelio. Taip yra dėl to, nes šioje ajoje Jis mini draudimą vienaskaitos formoje, kas padaro tą draudimą viską apimančiu (Arabų Kalboje).
Allah, Aukščiausiojo, pasakymas:
قُلْ تَعَالَوْا أَتْلُ مَا حَرَّمَ رَبُّكُمْ عَلَيْكُمْ ۖ أَلَّا تُشْرِكُوا بِهِ شَيْئًا ۖوَبِالْوَالِدَيْنِ إِحْسَانًا ۖ وَلَا تَقْتُلُوا أَوْلَادَكُم مِّنْ إِمْلَاقٍ ۖ نَّحْنُ نَرْزُقُكُمْ وَإِيَّاهُمْ ۖ وَلَا تَقْرَبُوا الْفَوَاحِشَ مَا ظَهَرَ مِنْهَا وَمَا بَطَنَ ۖوَلَا تَقْتُلُوا النَّفْسَ الَّتِي حَرَّمَ اللَّهُ إِلَّا بِالْحَقِّ ۚ ذَٰلِكُمْ وَصَّاكُم بِهِ لَعَلَّكُمْ تَعْقِلُونَ
“Sakyk, “Ateikite, aš išvardinsiu jums tai, ką jūsų Viešpats jums uždraudė. (Jis įsakė) kad jūs neasocijuotumėt nieko su Juo (nepriskirtumėt lygių Jam), ir gražiai elgtumėtės su savo tėvais, ir nežudytumėte savo vaikų dėl skurdo; Mes aprūpiname (maitiname) jus ir juos. Ir nesiartinkite prie nedorumo – prie to, kas yra akivaizdu ir to, kas užslėpta. Ir nežudykite sielos, kurią Allah jums uždraudė (būti nužudytai) išskyrus įteisintu pagrindu. Tai Jis jums įsakė, galbūt jūs būsite protingi.
وَلَا تَقْرَبُوا مَالَ الْيَتِيمِ إِلَّا بِالَّتِي هِيَ أَحْسَنُ حَتَّىٰ يَبْلُغَ أَشُدَّهُ ۖ وَأَوْفُوا الْكَيْلَ وَالْمِيزَانَ بِالْقِسْطِ ۖ لَا نُكَلِّفُ نَفْسًا إِلَّا وُسْعَهَا ۖ وَإِذَا قُلْتُمْ فَاعْدِلُوا وَلَوْ كَانَ ذَا قُرْبَىٰ ۖ وَبِعَهْدِ اللَّهِ أَوْفُوا ۚ ذَٰلِكُمْ وَصَّاكُم بِهِ لَعَلَّكُمْ تَذَكَّرُونَ
Ir nesiartinkite prie našlaičio nuosavybės, išskyrus geriausiais ketinimais (našlaičio atžvilgiu), iki kol jis sulauks brandos. Ir matuokite matus pilnai, bei sverkite sąžiningai. Mes neužkrauname sielos, išskyrus su tuo, ką jos geba pakelti. Ir kai jūs liudijate, būkite teisingi, netgi jei (tai liečia) artimą giminaitį. Ir įgyvendinkite Allah (jums pateiktas) sąlygas. Tai Jis jums paliepė, galgi jūs prisiminsite.
وَأَنَّ هَٰذَا صِرَاطِي مُسْتَقِيمًا فَاتَّبِعُوهُ ۖ وَلَا تَتَّبِعُوا السُّبُلَ فَتَفَرَّقَ بِكُمْ عَن سَبِيلِهِ ۚ ذَٰلِكُمْ وَصَّاكُم بِهِ لَعَلَّكُمْ تَتَّقُونَ
Ir (dar daugiau) tai yra Mano kelias, kuris yra tiesus, taigi – sekite juo; ir nenusukite kitais keliais, nes tada būsite atskirti nuo Jo kelio. Tai Jis jums įsakė, galbūt jūs tapsite dievobaimingais.”
Šios ajos, taip pat kaip ir eilė kitų, yra su įsakymu įtvirtinti Tauchydą ir uždrausti Širką. Ir su tuo (pačiu įsakymu) buvo siųsti visi Pasiuntiniai, nuo pat pirmojo iš jų – Nojaus عليه السلام (lai Allah ramybė būna jam) iki paskutiniojo iš jų – Muchammedo صلى الله عليه وسلم (lai Allah taika ir malonė būna jam). Sūros al-An’ām pabaigoje randame išvardintus dešimt draudimų, iš kurių pats pirmasis yra Širko įvykdymo draudimas (partnerių priskyrimas lygiagrečiai su Allah). Širkas yra kažkas neapsakomai rimto/pavojingo, nes tai (jo įvykdymas) padaro įžengimą į Rojų uždraustu (neįmanomu) tam, kas į tai įsitraukia. Ir tokiam asmeniui pasidaro privaloma būti įmestam į Pragaro Ugnį, kad ten pasiliktų amžiams.
Kaip ir Abdullah b.Mas‘ūd رضي الله عنه pasakymas (1):
“Jeigu kuris nors iš jūsų nori pažvelgti į paliktą Muchammedo صلى الله عليه وسلم testamentą (palikimą), ant kurio yra antspaudas (arba ties kuo jis mirė), leiskite jam recituoti pasakymą Paties Aukščiausiojo:
قُلْ تَعَالَوْا أَتْلُ مَا حَرَّمَ رَبُّكُمْ عَلَيْكُمْ ۖ أَلَّا تُشْرِكُوا بِهِ شَيْئً
“Sakyk, “Ateikite, aš išvardinsiu jums tai, ką jūsų Viešpats jums uždraudė. (Jis įsakė) kad jūs nepriskirtumėte nieko Jam (į partnerius)“ iki Jo pasakymo:
وَأَنَّ هَٰذَا صِرَاطِي مُسْتَقِيمًا
“Ir tai yra Mano kelias, kuris yra tiesus... ”
Taigi Ibn Mas‘ūd رضي الله عنه nurodė, kad tai yra paveldas, kurį Allah تعالى paliepė resituoti Ummai – ir tai prasideda nuo Širko uždraudimo ir pasibaigia paliepimu būti tvirtiems (nepalaužiamiems) Tiesiame Kelyje. Taigi, yra privaloma šiam reikalui skirti aukšto lygio svarbą ir susirūpinimą – kad mes tai išmanytumėme taip, kaip priklauso tai išmanyti. Taip mes sprendžiame iš to, nes matome, jog Allah تعالى pabrėžė tai ajos pradžioje ir pradėjo tai su įsakymu (liepiamąja nuosaka) “Sakyk ( O Muhammad)!” ir toliau “Aš išvardinsiu jums tai, ką jūsų Viešpats jums uždraudė” ir po to Jis, Aukščiausiasis, paminėjo dešimt draudimų – pirmuoju ir pačiu svarbiausiu iš jų - Širką.
Kaip ir perdavimas iš (2) Mu’ād b.Džabal رضي الله عنه, kada jis pasakė:
“Aš jojau ant asilo paskui Pranašą صلى الله عليه وسلم ir tada jis manęs paklausė: “O Mu‘ād, ar tu žinai kokią teisę Allah turi iš savo tarnų ir kokią teisę tarnai turi iš Allah?” Aš atsakiau: “Allah ir Jo Pasiuntinys žino geriausiai.” Tada jis صلى الله عليه وسلم pasakė: “Allah turi teisę, kad Jo tarnas garbintų Jį Vienintelį ir nepriskirtų lygiaverčių garbindamas Jį. Ir tarnui Allah suteikė teisę iš Savęs, kad Jis nebaus to, kuris nepriskirs jokių bendrininkų šalia Jo garbinime.” Aš pasakiau, “O Allah Pasiuntiny! Argi aš neturėčiau pranešti šią džiugią žinią žmonėms?” Jis atsakė, “Neperduok jiems šios žinios, nes paskui jie pasikliaus išimtinai tik tuo.”
Užrašyta dviejuose Sachich (autentiškuose rinkiniuose).
Apibendrinant: Allah تعالى turi absoliučią teisę iš savo vergų, kad šie Jį garbintų Vienintelį, nepriskirdami visiškai nieko šalia (Jo) garbinime – išskirti Jį Vienintelį garbinant ir atsiriboti nuo bet kokių sąjungininkų priskyrimo Jam. Tada, jei vergas įsigilina į šį reikalą ir apleidžia (nustumia) visas Širko formas, dideles ir mažas, tada jie turi teisę iš Allah تعالى, Pačio Tobuliausiojo ir laisvo nuo bet kokių trūkumų, kad Jis تعالى jų nebaustų (už kitas mažesnes nuodėmes). Taigi, bet kuris, kuris miršta neįvykdydamas Širko su Allah j تعالى jokiuose reikaluose, tada Allah تعالى tokiam žmogui yra pažadėjęs jo nebausti. Kas reiškia, kad Jis تعالى nebaus tokio žmogaus Ugnimi, kuri yra paruošta netikintiesiems ir daugiadieviams – Jis neįmes jų į Ugnį, kurioje žmonės bus palikti kančioms amžinai.
Jei asmuo miršta įgyvendindamas Tauchydą, bet jis atlikinėjo Didžiasias Nuodėmes, tokiu atveju Allah تعالى Išmintis reikalauja, kad toks žmogus būtų nubaustas už tai (už Didžiųjų Nuodėmių darymą). Tada jis yra baudžiamas Ugnimi, kitokia nei kad Ugnis, kuri yra skirta daugiadieviams, greičiau jis yra baudžiamas Ugnimi, kuri yra skirta žmonėms įgyvendinantiems Tauchydą (Muvahhidyn). Po to jis yra ištraukiamas iš jos (Ugnies) ir jam leidžiama įžengti į Rojų. Šiuo klausimu visi Sprendimai priklauso Allah تعالى Vieninteliam, nes Jis تعالى yra Savininkas visų vergų ir jie yra po Jo valda. Mes žinome, kad ši teisė, kurią Allah تعالى pažadėjo savo tarnams, jeigu šie garbins Jį (nepriskirdami bendrininkų Jam) – tada tai yra teisė, kurią Jis įpareigojo Pats Save dovanoti, ir Jis pažadėjo tai Savo vergams – ir niekas kitas negali Jo priversti. Mes sakome: Iš tiesų, ši teisė yra teisė, kurią Allah تعالى padarė privaloma pačiam Sau ir niekas kitas negali tuo Jo įpareigoti. Tada Jis pažadėjo savo vergams tai įgyvendinti, jei jie garbins Jį Vienintelį, atskirdami visus kitus nuo prilyginimo Jam. Ir tik pas Allah yra pasisekimas.
Į anglų kalbą vertė Abu Khadidža Abdul-Vāhid.
---------------------------------------------------------
*Pastaba: Aš neįterpiau teksto iš Šeichul-Islām Ibn Abdul-Vahhāb رحمه الله knygos “Kitāb at-Tauchyd” bet tik Šeicho Achmad an-Nadžmi šios knygos paaiškinimą. Sukonkretinant, į Šeicho Achmad paaiškinimą įeina beveik visas tekstas iš Šeicho Ibn Abdul-Vahhāb رحمه الله darbo.
(1) Užrašyta at-Tirmidhi jo “ As-Sunan”, Knyga: Tafsyr al-Kur’ān, su neženkliai kitokiu žodžių išdėstymu. Tirmidhi رحمه الله pasakė: “ Perdavimas yra chasan gharyb” (t.y. perdavimas yra autentiškas, tačiau viename momente arba momentuose tėra tik vienas perdavėjas grandinėje.) Al-Albani رحمه الله paskelbė tai esant silpnu savo “Da’yf al-Džāmi” sakydamas, kad perdavėjų grandinė yra silpna.
(2) Užrašyta al-Bukchāri jo Kitābul-Džihād; Muslim užrašyta Kitābul-Imān, Skyriuje: Įrodymai, kad tas, kuris miršta įgyvendindamas Tauchydą, būtinai įžengs į Rojų (Džannah).
Išvertė:
