Pranašo Žmona Khadidža - Khavailid Duktė رضي الله عنه

Pagal knygą "Didingos Islamo Moterys"

Abu Hureira رضي الله عنه  perdavė:

"Angelas Gabrielius nuėjo pas Pranašą  صلى الله عليه وسلم  ir pasakė: “ O Allah Pranaše! Tai yra Khadidža, ateinanti pas tave su patiekalu. Kada ji tave pasieks, pasveikink ją nuo jos Viešpačio ir nuo manęs, ir perduok jai gerą žinią, kad jos laukia pastatyta pilis iš Kasab Rojuje, kuriame nebus nei jokio triukšmo, nei jokių sunkumų.” (Al-Bukchāri)

Khadidžos رضي الله عنها stiprus charakteris ir kilnios savybės užsitarnavo garbės būti pasveikintai paties Allah per Angelą Gabrielių. Ji buvo pilna tikėjimo, sąžiningumo, tiesos, gerų manierų ir kilnumo. Khadidža رضي الله عنها buvo dosni, išmintinga ir supratinga, užaugusi turtingoje ir prabangioje aplinkoje. Ji buvo pirmoji patikėjusi Pranašu  صلى الله عليه وسلم  ir pirmoji priėmusi Islamą kaip religiją ir kaip gyvenimo būdą. Ji taip pat buvo apdovanota su pasisveikinimu iš Allah ir iš Angelo Gabrieliaus. Ji buvo pirmoji ledi kada nors taip pagerbta. Ji buvo pirmoji Pranašo   صلى الله عليه وسلم  žmona ir jis  niekada neturėjo kitų žmonų būdamas santuokoje su ja. Jie taikiai ir harmoningai pragyveno kartu daugiau negu 24 metus. Jos namuose Pranašas   صلى الله عليه وسلم  gaudavo apreiškimus per Angelą Gabrielių. Sunkiu metu, kada jie buvo Mekoje, Ji buvo šalia jo , pastoviaį jį  palaikanti ir aukojanti visus gyvenimo komfortus.  

Kada ji pasimirė, Pranašo   صلى الله عليه وسلم   širdis buvo sudaužyta, praradus tokią pasišventusią kompanionę, kuri budavo šalia pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Jis   صلى الله عليه وسلم   pats pasirūpino jos kapu, ir pats nusileido gilyn patikrinti jo. Tuomet jis   صلى الله عليه وسلم  pats nuleido jos mirusį kūną į duobę. Taip pasibaigė didžiausios islamo rėmėjos gyvenimas. Khadidža رضي الله عنها  buvo Fatimos motina, Pirmoji Rojaus Ledi, Pranašo   صلى الله عليه وسلم  anūkų močiutė, Hassan ir Hussein, kurie bus pirmieji iš jaunuolių Rojuje.

****************

Abdullah bin Abbas perdavė, kad vieną dieną Pranašas   صلى الله عليه وسلم  nubrėžė keturias linijas ant žemės ir paklausė Kompanionų, ką reiškia šios linijos. Jie pagarbiai atsakė, kad Pranašas   صلى الله عليه وسلم  žino geriausiai. Tuomet jis   صلى الله عليه وسلم  jiems atsakė, kad šios keturios linijos reprezentuoja keturias, pačias svarbiausias moteris visoje visatoje. Jos yra Khadidža - Khavailid duktė, Fatima - Muhammed   صلى الله عليه وسلم  duktė, Marijam (Marija) - Imrano duktė - Jėzaus motina, Asija- Mazahim duktė (Faraono žmona).

Pirmoji išsiskiria tuo, kad ji yra visų tikinčiųjų (ar praktikuojančių musulmonų) motina; antroji-Fatima, Pranašo   صلى الله عليه وسلم  duktė, kuriai buvo perduota žinia, kad ji bus moterų lyderė Rojuje. Marijam, Skaisčioji ir Nepaliesta, vienintelė iš visų moterų pagimdžiusi Jėzų, būdama nepaliesta nei  vieno vyro.

Asija, doribinga Faraono žmona, kuri įkalbino savo vyrą įsivaikinti Mozę, kai jis buvo dar kūdykis. Taip įvyko, kada vaikžudystė buvo įteisinta ir visi naujai gimę berniukai iš Izraelio genties buvo žudomi, nes Faraonui buvo išpranašauta, kad vienas iš jų užims jo vietą ir jį sužlugdys. Ji ne tik jį užaugino Faraono pilyje, bet ji taip pat buvo viena iš pirmųjų priimti islamą, išpropaguotą Mozės.

****************

Aiša رضي الله عنها yra perdavusi, kad pranašas   صلى الله عليه وسلم  visada kalbėdavo apie Khadidžą su aukščiausia pagarba. Vieną dieną, jos moteriškas pavydas peržengė jos etiketo jausmą ir ji sumenkinamai atsiliepė apie ją, galvodama, kodėl Pranašas   صلى الله عليه وسلم  jos pasiilgo, kai jis   صلى الله عليه وسلم  buvo Dievo apdovanotas geresnia ir jaunesne žmona. Tai jam   صلى الله عليه وسلم  nepatiko, bet kadangi jis   صلى الله عليه وسلم  buvo pakantus, jis  tik atsiduso ir atsakė:

“Aš dar neatradau geresnės žmonos už ją. Ji visada manimi tikėjo, netgi kai mano paties šeimos nariai ir mano gentis manimi netikėjo, ir ji priėmė mane už tikrą pranašą ir Dievo Pasiuntinį. Ji atsivertė į islamą, išleido visą savo turtą ir pasaulio gėrybes, kad padėtų man skleisti šį tikėjimą, ir taip pat dar tokiu metu, kada rodėsi, kad visas pasaulis yra prieš mane nusiteikęs, ir mane persekiojo. Ir per ją Allah mane apdovanojo vaikais.”

****************

Khadijah رضي الله عنها gimė Mekoje 556 po Jėzaus gimimo. Jos motinos vardas buvo Fatima- Za’ed duktė, ir jos tėvo vardas buvo Khavailid- Asad sūnus. Jis buvo labai populiarus lyderis tarp Kureišių genčių, ir labai klestintis verslininkas, kuris pasimirė besikaunantis įžymiame Fudž-džaar mūšyje. Tokiu būdu Khadidža رضي الله عنها užaugo prabangoje. Ji ištekėjo už Abu Haalah Malak bin Nabash bin Zarrarah bin At-Tamimi. Ji jam pagimdė du vaikus, Haalia ir Hind. Ji norėjo, kad jos vyras klestėtų ir ji finansavo jį užsiimti dideliu verslu. Tačiau jis pasimirė. Po kažkiek laiko, jauna našlė ištekėjo už Aith bin Abdullah Al-Makhzomi, ir ji susilaukė nuo jo dukros vardu Hindah. Bet greitai santuoka iširo dėl nesuderinamumo. Po to, visas jos dėmesys buvo skirtas užauginti savo vaikus, ir plėtoti verslą, kurį ji paveldėjo iš savo tėvo. Jos sugebėjimas vadovauti ir verslininkauti padarė jos verslą  vienu iš labiausiai paplitusių verslų tarp Kureišių. Jos strategija buvo įdarbinti sunkiai dirbančiuosius, sąžiningus ir nediskriminuojančius vadovus, kurie  sandoriautų už ją, jos vardu. Tais laikais nebuvo tokių keliavimo komunikacijų ir daug kas priklausė nuo darbuotojų sąžinės, kurie keliaudavo plačiai tolyn jos įgalioti. Ji eksportavo savo prekes į tolimas turgavietes, tokias kaip Sirija, ir jos menedžeriai užpirkdavo tose turgavietėse prekių išpardavimui namuose. Mekos miestas buvo pramoninių karavanų maršruto centru ir  tarptautinių pramoninių mugių centras, kuris davė daug pelno įvežant prekes. Menedžeriai gaudavo 50-ties procentų pelną ir tai savaime jiems kėlė stimulą, paskatinimą verslininkauti.

Khadidža رضي الله عنها  buvo girdėjusi apie Pranašo   صلى الله عليه وسلم   sąžiningumą, dorumą ir principingą elgesį, ir ji nusiuntė darbo pasiūlymą jam , kad jis   صلى الله عليه وسلم  keliautų su jos verslo karavanais. Jis   صلى الله عليه وسلم  patenkintas priėmė jos pasiūlymą ir pradėjo jai dirbti. Khadidža išsiuntė jį   صلى الله عليه وسلم  biznio kelionei su savo senu ir patikimu vergu Maisarah, kad jis  lydėtų  ir patarnautų jam  . 

Ši kelionė pasirodė esanti ekstremaliai pelninga ir Maisarah buvo priblokštas kai kuriomis šios kelionės scenomis. Jis buvo sužavėtas ir pranašas   صلى الله عليه وسلم  jį galutinai paveržė savo sąžiningumu, stipriu charakteriu, pažadų laikymusi, draugišku sandoriavimu ir sugebėjimu verslininkauti. Grįžtant atgal iš Sirijos,  pranašas   صلى الله عليه وسلم  prigulė po medžiu poilsiui. Nestora, žydų vienuolis, paklausė Maisaros apie žmogų besiilsintį po medžiu. Maisarah papasakojo viską apie Muhammed   صلى الله عليه وسلم  ir jo reputaciją būti sąžiningu ir sumaniu. Tuomet, Nestora pasakė jam, kad šis vyras ateityje bus iškeltas pranašu, nes po šiuo medžiu niekas niekada nesiilsi išskyrus pranašai. Anot tradicijos, Maisarah pamatė du angelus, laikančius debesis virš pranašo   صلى الله عليه وسلم  galvos, kad apsaugotų jį  nuo karščio ir saulės spindulių. Jis buvo abstulbęs ir apimtas dėkingumo jausmo, kad jam buvo skirta galimybė šiai  draugystei su Muhammed   صلى الله عليه وسلم, kuris jau labai greitai bus išrinktas Dievo būti Jo pasiuntiniu. 

Kada jie grįžo namo, Maisarah perdavė Khadidžai رضي الله عنها visa kas nutiko kelionėje į Siriją. Ji buvo giliai sujaudinta ir sužavėta, ir padėjo galvoti pasipiršti santuokai Muhammed’ui   صلى الله عليه وسلم. Bet kaip ji jam leis žinoti? Ji jau buvo atsisakiusi kelioms santuokoms vyrų, kurie buvo iš pačių kilniausių Kureišių šeimų. Kaip į tai sureaguos jos žmonės? Ką pasakys jos šeima? Ir dar labiau, ar jos pasiūlymą priims šis jaunas vyras, kuris buvo Kureišių genties vyras ir dar nevedęs?

Kol ji svarstė ir debatavo šiais klausimais savyje, vieną naktį ji susapnavo, kad  spinduliuojanti saulė nusileido į jos kiemą, apšviesdama jos namus. Atsikėlusi ji nuėjo pas savo pusbrolį šio sapno interpretacijai. Jo vardas buvo Varakah bin Nofal, aklas vyras sugebantis interpretuoti sapnus, kuris buvo žinomas savo išprusimu ir žiniomis būtent apie Torą ir Indžyl  (Evangeliją). Kada jis išgirdo apie sapną, jis plačiai nusišypsojo ir liepė jai nepergyventi, nes tai buvo labai daug ką žadantis sapnas. Didžiosios Saulės nusileidimas į jos kiemą reiškė pranašo, kuris buvo išpranašautas Toroje ir Indžilyje (Evangelijoje),  įžengimą į jos namus ir jos pasipelnymą toje malonėje. 

Po susitikimo su Varakah jos noras ištekėti už Muhammed   صلى الله عليه وسلم  dar labiau sustiprėjo. Tačiaui, ji vis dar nebuvo tikra, kaip ji tai įgyvendins. 

Viena iš geriausių jos draugių vardu Nafisa-Manbah duktė, žinojo apie jos polinkį. Vieną dieną ji pasakė Khadidžai رضي الله عنها, kad tai kas ją labai jaudina, nėra didelė problema, ir kad ji pati padės jai tai išspręsti. Ji iš karto nuėjo pas Muhammed   صلى الله عليه وسلم  ir be didelio delsimo paklausė, ar ji galėtų jam užduoti asmeninį klausimą. Kada Pranašas   صلى الله عليه وسلم  atsakė, kad jis neprieštarauja, ji jo  paklausė, kodėl jis   صلى الله عليه وسلم  vis dar nevedęs. Jis   صلى الله عليه وسلم  atsakė, kad jis  nėra materialiai pasiruošęs tokiam žingsniui. Tuomet ji paklausė jo   صلى الله عليه وسلم, ar jis  sutiktų vesti gražią moterį iš kilnios ir pasiturinčios šeimos, kuri buvo linkusi tekėti už jo. Jis  paklausė jos,  ką ji turinti omenyje. Sužinojęs apie ką ji kalba, jis   صلى الله عليه وسلم  sutiko, žinodamas, kad ji yra norinti už jo tekėti. Be abejo, Khadidža رضي الله عنها labai apsidžiaugė. Pranašui   صلى الله عليه وسلم  tuo metu buvo 25 metai, o Khadidžai 40. (Pagal kitą perdavimą, jai buvo 28). Du pranašo   صلى الله عليه وسلم  dėdės, Hamza ir abu Talib ėjo formaliai prašyti jos rankos pas jos  dėdę Umar bin Asad. Prašymas buvo priimtas ir jie turėjo nustatytą vestuvių datą. Abidvi  šeimos pradėjo ruoštis vestuvėms. Vestuvės įvyko nustayta data ir santuoka buvo įtvirtinta. Pranašo   صلى الله عليه وسلم  slaugė, Halimah Sa’adiah, buvo specialiai pakviesta vestuvėms ir ji atvyko į Meką iš savo kaimo. Kada ji ruošėsi namo, Khadidža jai padovanojo kupranugarį ir 40 ožkų, kaip padėką jai už Muhammed’o   صلى الله عليه وسلم  prižiūrėjimą vaikystėje. 

 ****************

Khadidža رضي الله عنها buvo palaiminta šioje santuokoje. Ji turėjo šešis vaikus. Pirmieji buvo du sūnūs: Kasim ir Abdullah; paeiliui ėjo dukros: Zainab, Rukaija, Um Khulthum ir Fatima. Jie buvo nuostabūs, sumanūs vaikai ir jų namai buvo pilni laimės, ramybės, taikos ir pasitenkinimo. Bet pasirodo, kad šito nebuvo pakankamai. Muhammed   صلى الله عليه وسلم  jautė kažkokį trūkumą, ir jis   صلى الله عليه وسلم  buvo labai neramus. Jis   صلى الله عليه وسلم   atsiskirdavo mėnesiui laiko metuose ir palikdavo namus medituoti ir pasišvęsti maldoms Hiros oloje. Vieną dieną jis   صلى الله عليه وسلم   pajuto kažką arti savęs, kuris stipriai jį  apkabino ir suspaudė. Po to jis atlaisvino apkabinimą ir liepė jam  skaityti; Muhammed   صلى الله عليه وسلم   atsakė, kad nemokąs skaityti. Tačiau asmuo pakartojo tuos pačius veiksmus ir frazę vėl ir vėl. Galiausiai, jis   صلى الله عليه وسلم   ištarė tai, kas jam  buvo liepta, kas yra pirmieji Korano apreiškimo ajatai. Jie yra suroje “Ikra” arba “Al-Alak”:

"Skaityk! Savo Viešpaties vardu, kuris sukūrė viską, kas egzistuoja. Jis sukūrė žmogų iš krešulio. Skaityk! Juk tavo Viešpats yra pats Dosniausias, Kuris išmokė rašymo (rašymo priemone). Išmokė žmogų tai ,ko jis nežinojo."(96:1-5)

Tuomet ta būtybė dingo. Tai buvo toks stulbinantis išgyvenimas (patyrimas), kad Pranašas   صلى الله عليه وسلم   parėjo namo visas išmuštas prakaito ir drebantis. Jis   صلى الله عليه وسلم   pasišaukė  Khadidžą رضي الله عنها, prašydamas apkloti jį paklode ar anklode. Pragulėjęs kiek laiko jis   صلى الله عليه وسلم   apsiramino. Kada jis   صلى الله عليه وسلم    nusiramino iki tokio lygio, kad galėtų papasakoti savo žmonai, kad jis   صلى الله عليه وسلم    bijojo dėl savo gyvenimo, tuomet  jis   صلى الله عليه وسلم   jai papasakojo visą incidentą. Khadidža رضي الله عنها, lojalumo ir ramybės įsikūnijimas, guodė jį sakydama, kad Allah jį   صلى الله عليه وسلم   tikrai apsaugotų nuo pavojaus, ir niekada neleistų niekam ant jo  plūstis, kadangi jis   صلى الله عليه وسلم   buvo taikingas ir susitaikantis, ir visuomet ištiesiantis pagalbos ranką kitiems. Jis   صلى الله عليه وسلم   niekada nemeluodavo, visuomet buvo svetingas, nešdavo kitų naštas ir padėdavo tiems, esantiems bėdoje. Šie raminantieji ir padrąsinamieji simpatijos žodžiai ir Khadidžos supratingumas, davė jam   صلى الله عليه وسلم    neišmatuojamos stiprybės ir pasitikėjimo savimi. Tuomet ji nusivedė jį   صلى الله عليه وسلم   pas savo pusbrolį, Varakah bin Nofil, kuris iškarto nuspėjo ir identifikavo tą būtybę Hiros Oloje kaip Angelą Gabrielių, Dievo Pasiuntinį, kuris aplankė Mozę taip pat. Varakah, kuris buvo jau labai seno amžiaus, norėjo sulaukti tokio laiko , kada Muhammed   صلى الله عليه وسلم   bus tremiamas ir atstumtas paties savo žmonių. Pranašas   صلى الله عليه وسلم   buvo labai nustebęs ir paklausė, ar jo žmonės tikrai taip pasielgs su juo. Varakah jį  užtikrino, kad tai buvo tipiška, kad žmonės niekada nepripažindavo  ar sekdavo jiems siųstais pranašais. Kaip patarlė byloja: “ Pranašas niekada nėra pagerbiamas savo paties žemėje”. Varakah dar pridūrė, kad jis norėtų būti gyvas kai tai įvyks, kad galėtų jam  padėti. Jis taip pat pridūrė, kad jeigu tai tiesa , ką jis (Muhammed   صلى الله عليه وسلم) sako, tai be abejonės jos vyras yra Dievo Pasiuntinys, kurio atėjimas yra paminėtas Šventuosiuose Raštuose.

Pranašas   صلى الله عليه وسلم   turėjo šešis vaikus su Khadidža-keturias dukras ir du sūnus. Keturios dukros užaugo ištikimos ir drąsios islamo pasekėjos. Jų vardai buvo Zainab, Rukaija, Um Khulthom ir Fatima. Jie visi imigravo į Mediną kartu su Pranašu   صلى الله عليه وسلم. Zainab رضي الله عنها buvo ištekėjusi už Abul Aas bin Raby’ah ir Rukaija - už Uthman. Kai ji pasimirė, jis vedė Um Khulthom. Fatima رضي الله عنها buvo ištekėjusi už Ali bin Abi Talib. Pirmosios trys dukterys pasimirė dar Muhammed’ui   صلى الله عليه وسلم   būnant gyvam, ir jo   صلى الله عليه وسلم    mylimoji dukra Fatima pragyveno tik šešis mėnesius po jo  mirties. 

Pranašas   صلى الله عليه وسلم   turėjo tris sūnus, du su Khadidža رضي الله عنها  ir Ibrahym- su Maria Kabtijjah رضي الله عنها. Pirmasis jo  sūnus buvo pavadintas Kasim ir Pranašas   صلى الله عليه وسلم   buvo žinomas kaip Abu Kasim (Abu Kasim tėvas). Antrasis jo صلى الله عليه وسلم  sūnus-Abdullah, buvo žinomas kaip Tahir (tyras, švarus) ir Tajjab (geras). Jie abu dar pasimirė vaikystėje ir netikintieji labai tuo džiaugėsi, kadangi pranašas صلى الله عليه وسلم  prarado savo palveldėtojus, ir kad nebebus kam pratęsti šios didingos jo صلى الله عليه وسلم misijos. Trečiasis sūnus Ibrahym gimė jo صلى الله عليه وسلم  žmonai Maria Kabtijjah. Jis pasimirė būdamas kūdikiu. Kada pranašas صلى الله عليه وسلم pamatė jį mirštant, jis صلى الله عليه وسلم  atsargiai jį paėmė ant rankų ir pasakė, kad jis  buvo bejėgis ir negalėjo nieko padaryti prieš Allah Valią. 

“ Mes žinome, kad mirtis yra neišvengiama ir yra gyvenimo faktas. Mes taip pat žinome, kad tie , kurie atsilieka pasivys tuos , kurie yra priekyje; ir jeigu ne taip, tai mes dar labiau sielvartautume dėl Ibrahym. Širdis gedi ir akys ašaroja, bet tai yra nepriimtina mūms kalbėti žodžius, kurie gali nepatenkinti mūsų Valdovo, mūsų Kūrėjo ir Išlaikytojo.”

Tą dieną, kai Ibrahym pasimirė, buvo Saulės užtemimas. Prietaringi senovės laikų arabai asocijuodavo tokį gamtos fenomeną (reiškinį) - mėnulio ir saulės užtemimą - su didžiojo žmogaus mirtimi. Netgi dauguma musulmonų pradėjo asocijuoti šį Saulės užtemimą su Ibrahym mirtimi. Bet Pranašas   صلى الله عليه وسلم  iškarto užlipo į sakyklą ir per savo ceremoniją (pamokslą) pasakė:

“ Saulės ir Mėnulio užtemimai yra ženklai nuo Allah. Jie niekada nepasireiškia dėl kažkieno mirties. Kada jūs išvysite bet kurį iš jų, pasiūlykite maldas (t.y. melskitės). “

Jo   صلى الله عليه وسلم  priešai dabar pradėjo jį  vadinti Abtar, neturinčiu palikuonių, kurio kilmė buvo nutraukta. Bet Allah turėjo jam  už tai dar didesnę dovaną. Tuomet Jis apreiškė jam   صلى الله عليه وسلم  nuostabias ajas iš sūros Al-Kautsar, 108-toji sura Kilniajame Korane:

“ Iš tikrųjų, Mes tau paskyrėme Al-Kautsar (upę Rojuje). Todėl melskis savo Viešpačiui ir aukok tik Jo vardu (t.y. skersk gyvulius vardan Dievo). Nes tas, kuris tavęs nekenčia, jis bus paliktas be palikuonių (abtar).” (Koranas, 108:1-3)

Pagal Ibn Kathir tafsirą:

“Nes tas, kuris tavęs nekenčia, jis bus paliktas be palikuonių (abtar).”

Reiškia, kad tas, kuris tavęs nekenčia, O Muhammed, ir nekenčia tai kas tau buvo apreikšta, tiesa, aiškūs įrodymai ir akivaizdi šviesa, toks yra labiausiai nusipelnęs būti paliktu be palikuonių; niekšas, žemo lygio asmuo, kurio niekas neatsimins. 

Kada netikintieji pastebėjo, kad islamas pritraukė vis daugiau pasekėjų nepaisant visų jų  taktikų, jie suorganizavo susirinkimą nuspręsti, kokių priemonių reiktų imtis, kad jie galėtų sustabdyti šios religijos plitimą. Jie nusprendė paskelbti atvirą ir visišką politinį ir ekonominį boikotą Banu Hašim  genčiai. Taip įvyko septintaisiais metais nuo Pranašo     صلى الله عليه وسلم  pasiskelbimo, esant Dievo Pasiuntiniu. Islamo istorijoje šis įvykis dar yra žinomas kaip Ši’ab Abi Talib.

Tai buvo žiaurus metas, kai nekalti vaikai badavo ir kentėjo būdami alkani, o suaugusieji išgyveno maitindamiesi medžio lapais. Tačiau stiprieji Muhammed'o   صلى الله عليه وسلم   pasekėjai nenusisuko nuo savo tikrosios religijos ir, po šio sunkaus išbandymo pasidarė dar stipresni ir tyresni negu buvo anksčiau.

Khadidža رضي الله عنها, kuri užaugo prabangiuose ir pasiturinčiuose savo tėvo namuose, dabar susidūrė su ekonominiais sunkumais, tačiau ji laikėsi kantriai ir drąsiai, nes šios savybės yra būtinos kiekviename sunkiame laikotarpyje. 

Khadidžos رضي الله عنها didžiadvasiškumas ir elgesys taip stipriai pamalonino Allah, kad Jis jai nusiuntė specialų sveikinimą. Šis įvykis buvo perduotas Muhammed’o   صلى الله عليه وسلم  Abu Hureirai ir pacituotas Sahih Al-Bukchari.

Khadidža رضي الله عنها buvo ideali žmona ir motina. Pranašas   صلى الله عليه وسلم   gyveno jos namuose, kurie patapo palaimintais jo   صلى الله عليه وسلم   būvimu ir tuo, kad Angelas Gabrielius aplankydavo juos juose su Korano apreiškimais. Jie patapo islamišku centru, kuriuose svečiuodavosi Kompanionai ir Kompanionės, lankydami Muhammed   صلى الله عليه وسلم   ir jo žmoną.

Po Pranašo   صلى الله عليه وسلم   migracijos į Mediną, jų namuose apsistojo Ali brolis. Vėliau, Muavijjah bin Abu Sufjan, kuris transkribavo Dieviškuosius apreiškimus, nupirko tą namą ir pastatė mečetę. Todėl to namo sklypas patapo maldos vieta visam laikui. Khadidža su Pranašu   صلى الله عليه وسلم    jau buvo pripratusi atlikti maldos du rakatus rytais ir vakarais, netgi kai malda dar nebuvo Dievo nustatyta privalomaja. Apie tai byloja vienas istorinis įvykis. Priėmusi islamą ji labiau  susimąstydavo ir pasitelkdavo garbinime, ji surado taikos palaimintą jausmą maldoje. Afifi Kindi perdavė, kad Abbas bin Abdul Muttalib buvo geras jo draugas ir jis jį dažnai lankydavo parfumų biznio reikalais Jemene. Kartą jiems bestovint ir  besišnekučiuojant Minoje, prie jų prisiartino gražus jaunas vyras. Jis dėmesingai nusiplovė rankas ir pėdas ir tuomet, pagarbiai atsistojo sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Greitai, kilnaus luomo moteris ir  išvaizdus jaunuolis prisijungė prie jo. Afif paklausė Abbas, ką jie darantys ir ar tai kažkoks naujas mankštinimasis. Abbas jam atsakė, kad jaunas vyras buvęs jo brolis, Abdullah sūnus, ir moteris jo žmona. Ji buvo dora ir pasiturinti moteris, ir ideali žmona ir mama. Vaikinas buvo jo brolio Abu Talib sūnus. Muhammed   صلى الله عليه وسلم  buvo pasiskelbęs Dievo Pasiuntiniu ir buvo pradėjęs propaguoti naują religiją Islamą. Atėjus laikui Afifi priėmė islamą, bet jis visada gailėjosi, kad nebuvo kartu su jais (Muhammed   صلى الله عليه وسلم   ir Kompanionais) meldesis tą įsimintiną dieną Minoje, kada jis pirmą kartą išgirdo apie islamą. 

Khadidža pasimirė beveik trys metai prieš Hidžra, ar Pranašo   صلى الله عليه وسلم    migravimą į Mediną. Ji numirė būdama 65 metų, skirdama beveik 25 metus savo gyvenimo Muhammed’ui   صلى الله عليه وسلم   ir vardan islamo. Kada Muhammed   صلى الله عليه وسلم   pamatė ją mirties skausmuose, jis   صلى الله عليه وسلم   ją guodė sakydamas, kad Allah jai tai nulėmė, ir tai, ko ji labai bijojo, jai bus atlyginta  palankumu ir lengvumu. Jos akys sužibo ir jos siela paliko jos kūną, jai bežiūrint į jos mylimąjį vyrą. Jai buvo paruoštas kapas vietoje pavadinimu Hudžūn, prie Mekos. Muhammed   صلى الله عليه وسلم   įžengė į ją apžiūrėti ar viskas yra taip kaip turėtų būti, ir savo rankomis švelniai nuleido savo žmoną į duobę. Taip pasimirė Musulmonų “Motina”, kuri save visą paaukojo islamui.

Tais pačiais metais pasimirė Pranašo   صلى الله عليه وسلم  didysis rėmėjas ir užtarėjas - jo dėdė Abu Talib. Dviejų mėnesių laikotarpyje jis    صلى الله عليه وسلم  prarado pačius artimiausius savo šeimos narius, kurie buvo jo patys artimiausi kompanionai, rėmėjai ir geradariai. Be asmeninių praradimų ir netekčių, Muhammed   صلى الله عليه وسلم  buvo stipriai sunerimęs dėl Dieviškojo apreiškimo platinimo ir susidūrimo su laukiančiomis problemomis ir kliūtimis. Jo    صلى الله عليه وسلم  dėdė apsaugojo jį  sunkiais kritiniais momentais,  turėdamas įtakingų ryšių ir valdžios; o jo žmona dosniai leisdavo iš savo turto vardan Allah, ir ji suteikė jam  moralinę ir emocinę paramą. Jos namai jam   صلى الله عليه وسلم   buvo tarsi dangaus ramybė, kadangi ji prisiėmė visą atsakomybę rūpindamasi namais ir keturių dukterų užauginimu. Kuomet jis   صلى الله عليه وسلم   buvo užgauliojamas netikinčiųjų, ji jam  suteikdavo moralinę paramą ir tikėjimą. Viena Kureišių ledi, Khaulia bint Hakim, aplankė paguosti Pranašą   صلى الله عليه وسلم, ir pamačiusi jį  depresijos ir sielvarto būsenoje, pakomentavo apie tai. Jis   صلى الله عليه وسلم   atsakė, kad tai yra natūralu būti paveiktam jos praradimu, kadangi ji buvo mylinti mama- dabar jau paliktiems vaikams, ji buvo ištikima ir simpatinga žmona, kuri saugojo jo   صلى الله عليه وسلم paslaptis. Kad visa tai buvo tiktai natūralus ir žmogiškas jausmas, kurį jis  jautė prarasdamas ją ir pasigesdamas jos tokiais sunkiais laiko momentais. 

Pranašo   صلى الله عليه وسلم  Kompanionas perdavė, kad kada pranašui    صلى الله عليه وسلم  būdavo įteikta bet kokia dovana, jis   صلى الله عليه وسلم   iškarto nusiųsdavo tą dovaną kuriai nors Khadidžos draugei. Aiša yra sakiusi, kada jie paskersdavo ožka, Pranašas   صلى الله عليه وسلم  nusiųsdavo dalį mėsos kuriai nors iš Khadidžos رضي الله عنها draugių; ir kada ji kartą paklausė apie tai, jis   صلى الله عليه وسلم  atsakė: 

“ Aš laikau didelį rūpestį jos draugėms, nes Khadidža turi specialią vietą mano širdyje.”

A'iša رضي الله عنها yra pasakiusi, kad ji niekada nejautė tokio stipraus ir natūralaus moteriško pavydo nei vienai Pranašo   صلى الله عليه وسلم   žmonai, kokį ji jautė Khadidžai رضي الله عنها.

Ji taip pat perdavusi, kuomet Muhammed   صلى الله عليه وسلم   atsiliepdavo apie Khadidžą, jis   صلى الله عليه وسلم   visuomet kilniai apie ją kalbėdavo ir girdavo jos savybes, ir melsdavo jai atleidimo. 

Allah suroje Al-Fadžr sako apie pamaldžius tikinčiuosius:

“ O tas, kuris esi pilname poilsyje ir pasitenkinime! Grįžk pas savo Viešpatį - savimi patenkintas ir susilaukęs Dievo malonės! Įženk kartu  su mano pagerbtaisiais tarnais, įženk į mano Rojų.” (Koranas, 89: 27-30)

Autentiškas šatinis

Pranašo žmona A'iša - Abu Bakr duktė رضي الله عنها

Pagal knygą "Didingos islamo moterys"

A'iša  رضي الله عنها  pasakė:

       ''Angelas Gabrielius atnešė mano paveikslą įvyniotą į žalią šilką jo    صلى الله عليه وسلم   sapne ir pasakė:

' Ji yra tavo žmona šiame gyvenime ir anapus'.''

                                                                            (At-Tirmidhi )

A'iša  رضي الله عنها buvo mėgstamiausia duktė vieno iš artimiausių pranašo   draugų ir kompanionų Abu Bakr Siddyk  رضي الله عنه. Korane yra keletas ajatų, kurie buvo apreikšti  apie ją ir ji labai didžiavosi tokia garbe. Ji užėmė pavydėtiną poziciją tarp Tikinčiųjų Motinų ir ji buvo laikoma aukščiausioje iš jų. Allah parinko ją būti Muchammedo   صلى الله عليه وسلم  žmona ir jos paveikslas buvo įsuktas į žalią šilką, ir atneštas pranašui   صلى الله عليه وسلم  jo sapne nuo Angelo Gabrieliaus. Jis jam  pasakė, kad jis   صلى الله عليه وسلم ją  ves ir , kad ji bus jo palydovė pomirtiniame gyvenime taip pat. 

Ji turėjo genialų protą ir nepaprastą atmintį, ir ji buvo apdovanota būti šaltiniu daugumai perdavimų - chadisų, dėl praleisto ilgo laiko su pranašu   صلى الله عليه وسلم. Ji išmanė įvairias religijos kryptis, tokias kaip Fikh ir Šarija, ji turėjo išminties interpretavimui ir meistriškumo pranašo   صلى الله عليه وسلم  pamokymams, jos sąžiningumas ir žmonių pasitikėjimas ja - visos šios savybės padarė ją žymia asmenybe tais laikais. Ji  رضي الله عنها buvo labai geros širdies ir nei vienas asmuo nepalikdavo jos namų tuščiomis rankomis. Angelas Gabrielius pats su ja yra pasisveikinęs. Dar jos gyvavimo laikais, pranašas    صلى الله عليه وسلم   yra perdavęs jai gerą žinią, kad ji yra užsitarnavusi sau vietą Rojuje. Taip įvyko, kada pranašas   صلى الله عليه وسلم  ilsėjosi ant jos kelių paskutiniam atodūsiui, ir jos apartamentai patapo jo   صلى الله عليه وسلم amžinaja ilsėjimosi vieta. Angelai supo jos namus visą jos gyvavimo laiką ir Dievo palaima visą laiką bus ant tos vietos, ir tai yra šventa vieta  Medinoje.

Ji  رضي الله عنها yra suminėjusi devynis Dievo apdovanojimus, kurie išskyrė ją iš kitų moterų neįskaitant Marijos bint Imrān, Jėzaus motinos:

Angelas Gabrielius pristatė jos paveikslą Muchammedui   صلى الله عليه وسلم, kuris buvo įvyniotas  į žalią šilką ir pasakė Jam   صلى الله عليه وسلم, kad šita ledi nuotraukoje yra išrinkta Dievo jam būti žmona šiame gyvenime ir sekančiame.

Ji buvo vienintelė iš visų Pranašo   صلى الله عليه وسلم  žmonų, kuri buvo skaisti, t.y. nepaliesta kito vyro.

Pranašas   صلى الله عليه وسلم  pasimirė ant jos kelių ir buvo palaidotas jos namuose.

Angelai pastoviai supo jos namus su meile ir pagarba.

Labai dažnai apsireiškimai ateidavo jiems esant kartu.

Ji buvo  ištikimo ir tikro pranašo   صلى الله عليه وسلم  draugo Abu Bakr Siddyk  رضي الله عنه dukra.

Allah apreiškė ajatus patvirtinančius jos  رضي الله عنها nekaltumą.

Ji  رضي الله عنها gimė būdama musulmone ir buvo užauginta neturtingoje aplinkoje, ir ji  رضي الله عنها praleido formavimosi metus su pačiais neturtingiausiais žmonėmis, pranašu   صلى الله عليه وسلم.

9. Aukščiausiasis Viešpats pažadėjo jai dieviškąjį atleidimą ir gausiai apdovanoti.

A'iša  رضي الله عنها buvo gimusi kilnioje šeimoje. Jos motina buvo Um Romān ir jos tėvas - Abu Bakr Siddyk  رضي الله عنه. Anksčiau Um Romān buvo ištekėjusi už Abdullah Azdi ir susilaukusi su juo sūnaus vardu Abdur-Rachmān . A'iša  رضي الله عنها gimė 614 po Jėzaus gimimo. Jos tėvas, Abu Bakr Siddyk  رضي الله عنه, yra  didžiai apibūdinamas Korane. Jis  رضي الله عنه buvo neturtingas, dievobaimingas vyras,  ištikimas ir nepalaužiamas pranašo   صلى الله عليه وسلم  rėmėjas, kurį jis (Abu Bakr  رضي الله عنه) brangiai mylėjo, netgi labiau už save. Abu Bakr  رضي الله عنه teko garbė būti palaidotam šalia savo numylėto pranašo   صلى الله عليه وسلم  šalia Medynos šventyklos. Jam buvo pažadėta, kad jis  رضي الله عنه įžengs į Rojų kartu su Pranašu   صلى الله عليه وسلم.

A'iša  رضي الله عنها būdama maža, labai mėgo plaukioti ir žaisti su lėlėmis. Kartą, pranašas   صلى الله عليه وسلم  užėjo pas jos tėvą ir pamatė A'išą  رضي الله عنها žaidžiančią su sparnuotu arkliu, tuomet jai buvo kažkur penki metai. Jis   صلى الله عليه وسلم jos paklausė, kas tai per žaislas, ji atsakė, kad tai arklys. Jis   صلى الله عليه وسلم nusišypsojo ir atsakė jai, kad arkliai neturi sparnų. Ji  رضي الله عنها greitai jam atrėžė, kad Pranašas Solomonas turėjęs sparnuotus arklius. Šis incidentas atskleidžia kelis bruožus apie ją- ji buvo protinga ir išmintinga, sąmojinga, apsišvietusi religiškai ir istoriškai jau nuo mažumos. Jos  رضي الله عنها  atmintis buvo tarsi kompiuteris. Ji  رضي الله عنها  retai kada pamiršdavo išgirdusi tik vieną kartą. Migracijos metu į Mediną, jai buvo beveik aštuoni metai, tačiau ji atsiminė jau seniai įvykusius istorinius įvykius. 

Jai buvo buvo beveik devyni metai, kai ji atėjo gyventi į pranašo   صلى الله عليه وسلم  namus. Tuomet pranašas   صلى الله عليه وسلم  gedėjo praradusios savo žmonos Khadidžos  رضي الله عنها. Khadidža  رضي الله عنها ir jo dėdė Abu Talib buvo jo saugotojai ir gynėjai nuo dviejų labai galingų Arabijos genčių. Jiems mirus, pranašas   صلى الله عليه وسلم  pasijuto labai vienišas ir atsiskyręs. Vėliau jis    صلى الله عليه وسلم ir jo pasekėjai susidūrė su pačiu žiauriausiu  religiniu persekiojimu visoje gyvavimo istorijoje.

Kada jie įsikūrė Medinoje, A'išos  رضي الله عنها namai nebuvo prabangūs. Ji turėjo kelis kambarius šalia Pranašo   صلى الله عليه وسلم  Mečetės rytinėje dalyje. Jos kambarys buvo šešių pėdų pločio, turėjo molines sienas ir stogą iš lapų, ir vytelių (šakų). Kad nepralytų per stogą, jie uždengdavo jį antklode. Stogas buvo toks žemas, kad stovintis asmuo siekdavo jį galva. Kambarys turėjo vieninteles duris, kurios buvo dengiamos užuolaida. Šalia jos kambario, ant pakopos buvo dar vienas kambarys, kurį užėmė Muchammedas   صلى الله عليه وسلم, kada jis boikotavo Tikinčiųjų Motinas. Plonas matrasas, medžio žievių pagalvė, odinė vandens gertuvė, maža datulių lėkštutė ir stiklinė vandens, buvo visi kambario daiktai. Jame nebuvo prabangos ženklų, tačiau šis mažas kambarys  buvo pripildytas dvasiniu lobynu.

Pranašas   صلى الله عليه وسلم  džiaugėsi prabangos trūkumu ir materialinio komforto stoka, jis   صلى الله عليه وسلم  dažnai meldėsi gyventi ir mirti skurde ir būti prikeltu Teismo Dieną kartu su neturtingaisiais ir vargšais.

Bilelis  رضي الله عنه buvo atsakingas maisto tiekimu ir paskirstymu Pranašo   صلى الله عليه وسلم  šeimoms. Jis buvo atsakingu pristatyti metinį grūdų paskirstymą. Kartais jiems tekdavo pasiskolinti pinigų, kad galėtų apsirūpinti savo poreikiais. Kada visa Arabija buvo po islamiška valdžia, dideli kiekiai grūdų ir grynųjų pinigų  įplaukdavo į centrinį iždą. Tą dieną, kada Muchammedas   صلى الله عليه وسلم pasimirė, jo namuose nebuvo išvis likę maisto, nors ir vienai dienai. A'iša  رضي الله عنها išliko dosni ir tolerantiška iki pat savo mirties. A'iša  رضي الله عنها  kasdien išdalindavo visus tiekiamus maisto produktus patiems neturtingiausiems gyventojams tomis dienomis, kada tai buvo klestėjimo dienos ir jie gausiai gaudavo maisto. Labiausiai išryškėjęs jos charakterio bruožas buvo didžiadvasiškumas ir geranoriškumas. Jos  رضي الله عنها dosnumas buvo gerai žinomas ir nei vienas elgetaujantis nepalikdavo jos namų tuščiomis rankomis.

 Abdullah bin Zubair  رضي الله عنه yra paminėjęs, jog A'iša  رضي الله عنها  ir jos sesuo Astma, buvo labai dosnios ir geranoriškos. Jos išleisdavo viską, ką galėdavo vardan Allah. Vienintelis skirtumas tarp jų buvo tik tas, jog A'iša  رضي الله عنها palaipsniui surinkdavo didelius kiekius ir tada atiduodavo tai labdarai, o Asma priešingai, ji atiduodavo, jei tik ką nors turėdavo savo rankose. Iš tikrųjų, ji  رضي الله عنها būtų galėjusi papulti į skolą, tam kad kažkam padėtų, kai to reikia. Kai jos paklausė, kodėl ji neabejojant paėmė skolą, ji atsakė, jog jeigu kiekvienas visada turėtų intensiją grąžinti, tai Allah padėtų jam ar jai, tai padaryti. Ji pridūrė, jog ji ieškojo Jo Malonės ir Pagalbos.

 Vieną dieną A'iša  رضي الله عنها pasninkavo, kai į jos namus atėjo elgetaujanti moteris ir paprašė šiek tiek maisto. Ji liepė savo patarnaujančiai merginai, duoti tai moteriai gabalėlį duonos, kurį jos turėjo.Tarnaitė atsakė, jog daugiau neliko nieko, kuo ji paskui galės nutraukti savo pasninką. A'iša  رضي الله عنها  atsakė griežtai, jog ji turi padėti alkanai moteriai ir vakaras pasirūpins pats už save. Vakare kažkas atsiuntė jai patiekalą iš virtos mėsos, ji pasakė tarnaitei, jog Allah aprūpino ja geresniu, nei ką ji  رضي الله عنها atidavė. Jai priklausantį namą ji pardavė Mu'avijai  رضي الله عنه ir visus už tai gautus pinigus ji atidavė labdarai.

A'iša  رضي الله عنها be galo mylėjo savo sesers sūnų Abdullah bin Zubair. Jis taip pat ją labai mylėjo ir visada rūpinosi jos poreikiais. Dėl vienos priežasties, kartą jis pasakė jai, jog jos dosnumas turėtų būti saikingesnis. A'iša  رضي الله عنها labai supyko ir nusiminė, kai tai išgirdo. Ji prisiekė, jog daugiau niekada su juo nekalbės. Ji net negalėjo suvokti, kaip jis tai drįso jai pasakyti ir ar bent kas šioj žemėj galėtų pamanyt, jog jis stabdys ją nuo išlaidavimo vardan Allah. Galiausiai, kai ji  رضي الله عنها  apsiramino ir susitaikė su juo, ji išlaisvino keletą vergų, kaip atgailą, už savo priesaikos sulaužymą.

A'iša  رضي الله عنها buvo labai jautrios širdies ir lengvai puldavo į ašaras. Vieną kartą prie jos durų atėjo elgetaujanti moteris nešina dviem mažais vaikais. A'iša  رضي الله عنها tuo metu savo namuose turėjo tik tris datules, kurias ji jai atidavė. Moteris davė jų po vieną savo vaikams , o kita ėmė valgyt pati. Vienas iš vaikų greit suvalgė ir alkanom akim pažiūrėjo į savo motiną valgančią datulę. Moteris išsitraukė datulę iš burnos, padalino ją į dvi dalis ir padavė savo vaikams. Kada A'iša  رضي الله عنها  pamatė šią širdį veriančią sceną, ji negalėjo sulaikyti ašarų.

**********

A'iša  رضي الله عنها  buvo drovi ir dievobaiminga moteris, tačiau ir ji negalėjo išvengti šmeižikiškų ir piktavališkų hipokritų (veidmainių) apkalbų. Šabano mėnesį (8 mėn.pagal Hidžrą kalendorių), penktaisiais Hidžra metais, kai Pranašas   صلى الله عليه وسلم  vedė musulmonų armiją link Kadyd (Qadeed), įvyko nedidelis mūšis tarp jų ir Banu Mustalak genties. Armijoje buvo keletas veidmainių, būtent šio mušio metu. Keletas žmonių buvo nužudyta, bet dauguma jų buvo paimti į nelaisvę. Armija įkūrė stovyklą pakrantėse upelio pavadinimu Marisa. A'iša  رضي الله عنها  tuo metu buvo liekna, smulkutė keturiolikos metų moteris ir ji lydėjo Pranašą   صلى الله عليه وسلم  jo žygyje. Ji buvo pasiskolinusi iš savo sesers Asmos smulkutį vėrinį ant kaklo. Grįžtant atgal, kai armija apsistojo dykumoj, A'iša  رضي الله عنها  patraukė tolyn į dykumą pasilengvinti. Staiga ji pastebėjo, jog ji pametė kaklo vėrinį kažkur pakeliui. Ji atsekė atgal savo pėdomis ir po ilgo ieškojimo surado vėrinį. Tačiau, kai ji pasiekė stovyklą, karavanas jau buvo išvykęs.

Buvo įprasta, jog moterys laikėsi atskirai nuo vyrų. Jos būdavo savo baldakymuose, užtrauktomis užuolaidomis. Baldakymus užkeldavo kupranugariams ant nugarų, jų vedliai. Kadangi A'iša  رضي الله عنها buvo labai lengva, niekas nesuprato, jog jos nėra viduje. Kai ji grįžo atgal po ieškojimų atgal į stovyklą, ji pamatė, jog karavanas jau buvo išvykęs. Būdama bebaimė, ji paprasčiausiai atsigulė ir ėmė laukti kada karavanas grįš jos pasiimti, kai pamatys, jog jos nėra.
Safvān bin Mu'attal buvo atsakingas už patikrinimą ar karavanas nepaliko ko nors išėjus iš stovyklos. Auštant jis atvykęs rado gulinčią figūrą susisupusią į džilbebą (apsiaustas, kuris uždengia visą kūną). Kai jis pamatė, jog tai buvo moteris, jis parklupdė kupranugarį, tam kad ji galėtų ant jo užlipti ir pats pasitraukė nuošaliau. Kai A'iša  رضي الله عنها  pabudo išgirdusi jį, ji užlipo ant kupranugario. Tada jis grįžo pėsčias, vesdamas kupranugarį už apynasrio.

Apie pietus, kada karavanas buvo ką tik pasiekęs kitą stovyklavietės vietą, jie pamatė A'išą  رضي الله عنها, atvykstančią su Safvān bin Mu'attal. Ji nulipo nuo kupranugario matant visiems ten susirinkusiems žmonėms. Šis incidentas davė pagrindo veidmainių paskaloms, paskatintoms Abdullah bin Ubaijj bin Salūl iniciatyvos. Jo vidinė prigimtis ir polinkis į bjaurius ir nedorus įtarinėjimus, suteikė jam malonumą platinant šmeižikiškas apkalbas. Visa Medina buvo užtvindyta šia nešvankia kalba, jog A'iša  رضي الله عنها esą pasileidusi moteris ir jos būdas esą nepatikimas. Hasan bin Thabit, Hamnah bin Jahaš ir Mastah bin Athathah taip pat prisijungė prie veidmainių ir jų purvinų kalbų. Pranašas   صلى الله عليه وسلم, žinoma buvo giliai susijaudinęs, kai išgirdo tokias kalbas apie savo šeimos narį ir mylimiausią savo žmoną A'išą  رضي الله عنها . Tačiau A'iša  رضي الله عنها  palaimingai nežinojo apie šias visas apkalbas, einančias apie ją ir Safvān bin Mu'attal.

Vieną naktį, kai ji išėjo su Mastah bin Athathan pagyvenusia motina, senoji moteris suklupo ir ėmė keikti savo sūnų. A'iša  رضي الله عنها  buvo nustebusi. Prieštaraudama jai, ji pasakė, jog jis buvo Pranašo   صلى الله عليه وسلم  bendražygis, kuris narsiai kovėsi Badr mūšyje ir nusipelnė pagarbos. Senoji moteris jai atsakė, jog A'iša  رضي الله عنها ignoruoja faktą, jog jis buvo įsitraukęs į bjaurų ir pasibaisėtiną skandalą. Tada ji papasakojo jai apie tai, kokios kalbos sklido jai už nugaros apie ją ir Safvan bin Mu'attal. A'iša  رضي الله عنها  buvo pasibaisėjusi.

Po to, kai ji grįžo namo, ji paprašė Pranašo   صلى الله عليه وسلم  leidimo ir išėjo aplankyti savo tėvus. Jie taip pat patvirtino istoriją, kurią ji buvo girdėjusi. Ją  رضي الله عنها  apėmė sielvartas ir ji ėmė verkti. Jos motina buvo kupina užuojautos ir stengėsi ją nuraminti, bet jai nepavyko sustabdyti jos ašarų potvynio. Ji  رضي الله عنها  pasakė jai, jog dėl to, kad ji buvo Pranašo   صلى الله عليه وسلم  mylimiausia žmona, pavydūs žmonės tyčia išgalvojo šį skandalą. Ji patarė jai būti kantriai ir viskas išsisklaidys laikui bėgant. Jos tėvas taip pat stengėsi ją nuraminti ir paguosti. Bet ji  رضي الله عنها  būdama tyra ir sąžininga, negalėjo priimti fakto, jog žmonės galėjo taip žemai pulti į tokį žiaurumą. Praėjus dviems dienoms ir naktims po nepaliaujamo sielvartavimo ir verkimo, ji susirgo.

Buvo trečios dienos rytas, jos tėvai sėdėjo prie jos stengdamiesi ją paguosti. Kada Pranašas   صلى الله عليه وسلم  atvyko ją pamatyti, jis jai labai švelniai pasakė, jog jeigu ji nusidėjo, tai turi prašyti Allah atleidimo. Tuo metu nudžiuvo jos ašaros ir ji paprašė savo motinos jam atsakyti. Bet jos motina liko tylėti apimta liūdesio ir graudulio. Kai ji pamatė, jog jos motina liko tylėti, ji paprašė tėvo, Abu Bakr Siddyk  رضي الله عنه, kalbėti su Pranašu   صلى الله عليه وسلم  , bet jis taip pat nieko neištarė. Galiausiai ji  رضي الله عنها  pati ištarė savo vyrui, jog jeigu ji paneigs savo kaltumą, niekas ja nepatikės, bet ji buvo nekalta ir tik Allah tai žino. Geriausias atsakymas į šiuos kaltinimus buvo pacituoti Jusuf tėvo atsakymą:

"...bet kantrybė yra nuostabus dalykas. Tik Allah reikia prašyti pagalbos, nuo to, ką jūs pasakojate (meluojate)."(12:18)

Ji  رضي الله عنها  buvo tokia sukrėsta, jog netgi ir kaip įtemptai ji stengėsi, tačiau ji negalėjo prisimint Jusufo tėvo vardo Jakūb. Būtent tuo metu buvo apreikšta aja Allah Pasiuntiniui   صلى الله عليه وسلم, pranešanti apie jos nekaltumą. Kai apreiškimas baigėsi, jo kakta nuo įtampos buvo išmušta prakaito lašeliais. Jis atsisuko į A'išą  رضي الله عنها  šypsodamasis ir ėmė recituoti šias ajas: (24:11-21)

"Iš tikrųjų tie, kurie šmeiždavo yra grupė iš jūsų. Nelaikykite šito blogiu sau, ne -tai gėris jums. Kiekvienam žmogui iš jų bus atlygis už tai, ką jis pelnė sau iš šitos nuodėmės. O tam iš jų, kuris prisiėmė pačią didžiąją jos dalį, tam -didžiosios kančios. Tai kodėl gi, kada tai išgirdote tikintieji -vyrai ir moterys-gerai nepagalvojote savo sielose ir neištarėte : "Tai aiškus šmeižtas (melas)?"

Kodėl gi neatvedėt keturių liudininkų dėl šito? O jeigu jie neatvedė liudininkų, tai prieš Allah jie-melagiai. Ir jeigu ne Allah Dosnumas jums ir ne Jo Malonė šiame ir aname pasauliuose, tai jums kliūtų didelė bausmė už tai, ką jūs kalbėjote.

Kada jūs skleidėte melą savo liežuviais ir kalbėjote lūpomis, tai ko neišmanote, ir manėte, jog tai niekis, o priešais Allah tai didelė nuodėmė. Ir kodėl gi jūs, kada tai išgirdote, nepasakėte:" Nedera mums apie tai kalbėti. Šlovė Tau! Tai -didelis šmeižtas."

Įspėja jus Allah, kad niekuomet negrįžtumėt prie panašių dalykų, jeigu esate tikintieji. Allah ajatai yra aiškūs ir suprantami, ir Allah yra Visa-Žinantis, Pats Išmintingiausias!

Iš tiesų tie, kas mėgsta, kad būtų platinama šlykštynė apie tuos, kurie patikėjo, jų laukia kankinanti bausmė dar šiame gyvenime,o ir Paskutiniame. Juk Allah žino, o jūs nežinote! Ir jeigu ne Allah dosnumas jums ir ne Jo Malonė, Jūs būtumėte jau seniai nubausti. Allah yra pats Nuoširdžiausias ir Gailestingas.

O jūs, kurie patikėjote, nesekite šėtono pėdomis! Kas seka šėtono pėdomis...,tai juk jis įsako Al-Fahsha (nelegalius lytinius santykius) ir Al-Munkar  (nepateisinamus, nuodėmingus dalykus). Ir jeigu ne Allah Dosnumas ir ne Jo Malonė, nė vienas iš jūsų niekuomet neapsivalytumėt nuo nuodėmių. Bet Allah apvalo tą, ką įgeidžia, ir  Allah yra Visa - Girdintis, Visa - Žinantis." Koranas, 24: 11-21)


Jos tėvai buvo apimti palengvėjimo jausmo. Jie didžiavosi, jog jų duktė buvo pagerbta Korano apreiškimu, jog ji buvo išteisinta nuo bet kokios nuodėmės. Jie paprašė savo dukters pakilti ir padėkoti savo vyrui, bet A'iša  رضي الله عنها skubiai atsakė, jog ji buvo dėkinga Allah, Kuris atsiuntė Korano ajas jos garbei. Ir jos bus recituojamos iki pat Teismo Dienos. Šis nutikimas islamo istorijoje yra vadinamas Ufuk įvykiu.

********

Po šio įvykio Pranašo   صلى الله عليه وسلم  pagarba A'išai išaugo dar labiau. Amr bin Aas kartą paklausė Allah Pasiuntinio   صلى الله عليه وسلم , ką jis labiausiai pasaulyje mylėjo,ir jis atsakė, jog A'išą  رضي الله عنها, labiau nei bet ką kitą. Tada jis paklausė apie vyrus. Ir Pranašas   صلى الله عليه وسلم  atsakė, jog labiausiai jis mylėjo Abu Bakr Siddyk  رضي الله عنه. Dėl šios priežasties, Umar  رضي الله عنه pasakė savo dukrai Hafsai  رضي الله عنها  nebandyti varžytis su A'iša  رضي الله عنها, nes Pranašas   صلى الله عليه وسلم  ją nepaprastai gerbė ir vertino. Viena iš priežasčių buvo ir tai, jog ji puikiai išmanė ir turėjo daugiausia žinių apie įstatymus ir tikėjimo nuostatus, taip gerai, kad ir puikiai galėjo aiškinti Islamišką Teisę.

Pranašas   صلى الله عليه وسلم  mėgo klausytis A'išos  رضي الله عنها kalbų ir visada šypsodavosi, kai ji kalbėdavo. Jis visada stengėsi ją pamaloninti. Tačiau netgi ir tokios malonios pramogos negalėjo atitraukti Pranašo   صلى الله عليه وسلم  nuo jo tarnystės Allah. Bet kuriuo momentu, kai jis vos tik išgirsdavo šaukimą maldai, tuoj pat pakildavo ir susiruošdavo eiti į mečetę. A'iša  رضي الله عنها  yra pasakiusi, jog atrodydavo, kad jis netgi nepažįsta savo šeimos ar draugų. Meilė Allah تعالى  buvo užėmusi svarbesnę vietą už visus kitus meilės jausmus ir interests.

" Koks Tobulas yra Allah ir aš Jį garbinu . Koks tobulas yra Allah, Aukščiausiasis."

Kitas įvykis, kuris buvo palaimintas apreiškimu, nutiko kelionės metu, kada A'iša  رضي الله عنها  keliavo kartu su Pranašu   صلى الله عليه وسلم . Jos tėvas ir dauguma bendražygių juos lydėjo. Jie stovyklavo dykumoj ir vėl nukrito A'išos  رضي الله عنها kaklo vėrinys. Keletas iš bendražygių nuėjo ieškoti, bet jie negalėjo jo rasti. Pranašas   صلى الله عليه وسلم  ilsėjosi savo palapinėj, kai buvo pašaukta rytinei maldai. Tačiau nebuvo vandens apsiplovimui. Bendražygiai nerimavo dėl rytmečio maldų ir pasakė, jog A'iša  رضي الله عنها  buvo atsakinga už šią keblią padėtį. Abu Bakr Siddyk šiurkščiai papeikė savo dukrą, jog ji sukėlė priežastį, dėl kurios bus praleista Fadžr malda. Būtent tuo moment Pranašui   صلى الله عليه وسلم  buvo apreikšta aja (4:43):

"Ir jeigu jūs sergate, ar keliaujate, ar  tuštinotės, ar sangulavote su žmona ir neturite vandens, atlikite Tajamūm su švariomis žemėmis ir pasivalykite su jomis veidus ir rankas . Iš tiesų Allah -Atleidžiantis ir Dovanojantis!" (Koranas, 4:43)

Iš karto po to,  tie patys žmonės, kurie kritikavo ir reiškė nepasitenkinimą  A'iša  رضي الله عنها, pradėjo ją girti  išreikšdami savo dėkingumą. Jie dėkojo Allah už tokią didžią malonę, kurią jie gavo dėka jos. Tai pažymėjo Asyd bin Hudhair sakydamas, jog Abu Bakr šeima buvo dažnai atsakinga už dauguma malonių ir palaiminimų , kuriuos Allah jiems suteikė. Abu Bakr Siddyk , kuris pats , prieš kelias minutes, kaltino savo dukterį, dabar plačiai šypsojosi. Jis nesusiprato iki paskutinio momento, koks patenkintas Allah buvo A'iša  رضي الله عنها, kad apreiškė šituos ajatus, kurie yra palaimos šaltinis visai ummai (musulmonų tautai) iki pat Teismo Dienos. Jis meldė jai ilgo ir laimingo gyvenimo, nes ji buvo palengvėjimo ir komforto šaltinis visiems Islamo pasekėjams.
Po maldos, kai kupranugariai buvo paruošti išvykimui, vėrinys buvo rastas po vienu iš jų.

*********

Devintais Hidžra metais, kai Islamo galia pasklido po Arabijos pusiasalio didžiausią dalį, naujai atsiradęs islamo centras-Medina, tapo klestinčiu miestu-valstybe. Kai kurios Pranašo   صلى الله عليه وسلم  žmonos gyveno prabangų gyvenimą prieš santuoką. Kai jos pamatė, jog čia buvo galima turėti turtus ir prabangą, jos pateikė prašymą, jog jų išlaikymas turi būti tinkamai peržiūrėtas ir padidintas. Šis jo žmonų noras- turėti žemišką ištaigą, sutrikdė Pranašą   صلى الله عليه وسلم  . Jis paskelbė, jog vienam mėnesiui, jis atsiskirs nuo savo žmonų ir pasitraukė nuošaliai į mažą kambarėlį, kuris buvo virš A'išos  رضي الله عنها  kambario. Šiuo periodo metu, jis kentėjo nuo sužeidimų, kuriuos gavo po kritimo nuo savo arklio. Savaime suprantama, jo namiškių tarpe kilo triukšmas.
Po 29 dienų, jis nusileido į A'išos رضي الله عنها kambarį ir pasakė jai, jog ji gali pasirinkti, po to kai pasitars su savo tėvais. Ji galėjo pasirinkti arba jį ir vargingą gyvenimą, artimą badavimui arba ji galėjo palikti jį ir gyventi prabangų ir patogų gyvenimą. A'iša  رضي الله عنها nė trupučio nedvejojo ir tuoj pat atsakė, jog ji ir jos tėvai mielai paaukotų savo gyvenimus dėl jo, jeigu tik to reikėtų. Ji pasakė, jog jai nereikia tartis su tėvais ir, kad ji pirmenybę teikia gyvenimui su juo, nei šiam pasauliui su jo žavesiu ir vilionėms. Graži šypsena užliejo jo veidą. Ir tada Allah apreiškė šias ajas :

"O Pranaše, tark savo žmonoms: "Jeigu jūs geidžiate šito gyvenimo ir jo apžavų, ateikit: aš leisiu jums pasisotinti ir paleisiu jus gražiuoju.

O jeigu jūs pasirenkate Allah ir Jo Pasiuntinį, ir siekiate Amžino gyvenimo, tai Allah paruošė toms, kurios darė gerą, didelį atlygį." (Koranas, 33: 28 -29)


Po to, kai ji pasakė jam ką ji jaučia, A'iša  رضي الله عنها naiviai paprašė jo išlaikyti tai paslaptyje, nes ji norėjo pamatyti ką kitos pasakys, neįtakodama jų savo sprendimu. Jis atsakė, jai švelniai šypsodamasis, jog Allah atsiuntė jį, kaip mokytoją, o ne kaip diktatorių ar tironą.
Galiausiai visos jo žmonos priėmė tokį pat sprendimą kaip ir A'iša  رضي الله عنها ir įtampos banga, kuri buvo suspaudusi Mediną, nuslūgo. Sugrįžo atgal laikas, pilnas džiaugsmo, taikos ir ramybės.

*********

Yra užfiksuoti du įvykiai, kai A'iša  رضي الله عنها  pati matė Angelą Gabrielių (Džibryl) asmeniškai. Vienu atveju, A'iša  رضي الله عنها matė Pranašą   صلى الله عليه وسلم  uždėjusi rankas ant arklio karčių, besikalbantį su jo raiteliu. A'iša  رضي الله عنها paklausė kas jis toks buvo ir Pranašas   صلى الله عليه وسلم  nustebęs paklausė ar ji jį matė. Tada jis jai atsakė, jog tai buvo angelas Gabrielius (Džibryl) žmogiškos išvaizdos pavidalu ir jis pageidavo, kad jai būtų perduoti nuo jo (Angelo) linkėjimai. Ji spontaniškai ėmė melsti, jog Allah duotų gerą atlygį šiam garbingam svečiui ir jo kilniam  šeimininkui.

Anas pasakojo, jog kartą, kai Pranašas   صلى الله عليه وسلم  meldėsi A'išos  رضي الله عنها namuose, ji pamatė nepažįstamą, stovintį už durų. A'iša pranešė tai Pranašui   صلى الله عليه وسلم  ir kai jis baigė savo maldas, tada išėjo į lauką. Jis pamatė Angelą Gabrielių (Džibryl). Pranašas   صلى الله عليه وسلم pakvietė jį įeiti, bet Angelas atsakė, jog angelai neina į vietas, kuriose yra šunys ar paveikslai. Kai Pranašas   صلى الله عليه وسلم  apsidairė, jis pastebėjo šuniuką, kambario kampe. Kai šuniukas buvo išvarytas, tada Angelas įėjo į vidų.

 **********

A'iša  رضي الله عنها pasiekė aukštą reputacija savo žinių ir išminties dėka, kuriomis ji buvo apdovanota. Ji konsultavosi su bendražygiais ir jų žmonomis paskutiniais subtiliais religiniais klausimais. Ji perdavė daug tradicijų ir autentiškų hadisų.Tarp daugumos bendražygių, kurie buvo susiję su Pranašu   صلى الله عليه وسلم  yra tik septyni kilnieji, kurie perdavė tūkstančius hadisų.Tarp jų yra:

1. Abu Huraira, Abdur-Rahman bin Sakhar Dosi (5374 hadisai).

2. Abdullah bin Umar bin Khatab (2630 hadisai).

3. Aiša (2210 hadisai).

4. Abdullah bin Abbas (1660 hadisai).

5. Džabir bin Abdullah Ansari (1540 hadisai).

6. Sa'ad bin Malik Abu Sayd Khudri (1540 hadisai).

7. Anas bin Malik (2286 hadisai).

Imamas Thahbi yra parašęs apie A'išą  رضي الله عنها, kad ji buvo nesulyginama su kitomis moterimis savo išmintimi ir išsilavinimu (žiniomis). Ji buvo aukščiausio lygio teologė. Ji užaugo mokinama nuo pat mažens savo tėvo Abu Bakr Siddyk  رضي الله عنه, ir praleido savo vedybinį gyvenimą su Pranašu   صلى الله عليه وسلم  mokindamasi iš jo. Ji įsisavindavo dieviškus apreiškimus iš pačio pranašystės fontano, ji buvo gyva liudytoja visų problemų  ir  reikalų, į kuriuos buvo atsakyta apreiškimais. Jos namai buvo vieta, kuriame Dievo ajatai buvo apreiškiami.

Khulfa-u-Rašidyn  valdymo metais, buvo pripažinta jos fatwa (teisminis sprendimas, neginčijamas nuosprendis).T.y. pirmųjų keturių kalifų, po Pranašo   صلى الله عليه وسلم: Abu Bakr Siddyk, Umar bin Khattab, Uthamn bin Affan, Ali bin Abi Talib, valdymo metais .

Kažkas paklausė Masrūk, ar A'iša išmanė Šarijos įstatymus apie paveldėjimą. Jis prisiekė, jog jis asmeniškai matė, kaip garbingi Pranašo   صلى الله عليه وسلم  bendražygiai užduodavo jai klausimus subtiliais paveldėjimo teisės klausimais.

Urvah bin Zubair, jos sesers sūnus, dažnai ją aplankydavo padiskutuoti religiniais klausimais. Kiti bendražygiai jam pavydėdavo, jog jis galėjo nesivaržydamas ją lankyti bet kuriuo metu, kai tik jam šaudavo į galvą, nes jis buvo jos sesers sūnus, vadinasi jis buvo mahram (tam tikri giminaičiai, tarp kurių draudžiamos santuokos) jai.

Pranašas   صلى الله عليه وسلم  ją labai mylėjo ir gerbė, dėl jos aukšto žinių lygio religiniuose reikaluose ir dėl kitų jos pagirtinų savybių. Vieną kartą Pranašas   صلى الله عليه وسلم  susirgo ir A'iša  رضي الله عنها taip pat nesijautė gerai. Pranašas   صلى الله عليه وسلم  pasakė, jog jeigu ji mirs anksčiau jo, jis pats ją nupraus, įsups į įkapes, nuleis į jos kapą ir melsis už ją. Ji linksmai atsakė, jog atrodo taip, tarsi jis   صلى الله عليه وسلم  švęstų jos mirtį. Ji tarė, jog tuo atveju, jeigu ji mirtų anksčiau už jį   صلى الله عليه وسلم, tai jis turėtų parsivesti naują žmoną į jos namus. Pranašas   صلى الله عليه وسلم  šypsojosi tai išgirdęs.

Šio negalavimo metu, jis   صلى الله عليه وسلم  paliko šį pasaulį ir nuvyko pas savo Viešpatį.

A'iša  رضي الله عنها  perdavė, jog ji didžiavosi, jog Pranašas   صلى الله عليه وسلم  mirė prie jos, jos namuose, ant jos kelių. A'išos brolis, Abdur-Rahman atėjo prieš pat jo mirtį laikydamas Misvāk (medžio šakelė, skirta valyti dantims) savo rankose. Pranašas   صلى الله عليه وسلم  pažiūrėjo ilgesingu žvilgsniu į jo misvāk. Ir A'iša  رضي الله عنها suprato, ko jis   صلى الله عليه وسلم  nori, ji paprašė ar galėtų vieną pasiskolinti. Jis linktelėjo ir ji paėmė misvāką iš savo brolio. Kadangi šakelė buvo kieta, ji suminkštino ją dantimis ir padavė Pranašui   صلى الله عليه وسلم  . Pranašas   صلى الله عليه وسلم  išsivalė dantis ir pamerkdamas ranką į dubenį su vandeniu, stovėjusiu šalia jo, jis   صلى الله عليه وسلم  šluostė iš naujo ir iš naujo savo veidą, kartodamas žodžius:

"Nėra niekas vertas garbinimo išskyrus  Allah Vieną. Iš tiesų, mirtis suteikia skausmą."

Tada jis   صلى الله عليه وسلم  parodė ranka į viršų ir pasakė: "Pas geriausią draugą". Taigi, jo   صلى الله عليه وسلم  siela pakilo išsilaisvindama iš kūno kalėjimo.

Prieš tai A'iša  رضي الله عنها buvo sapnavusi, jog trys mėnuliai nusileido į jos kambarį. Kai Pranašas   صلى الله عليه وسلم  mirė, jis buvo palaidotas jos kambaryje. Po to, jos tėvas jai pasakė, jog dalis jos sapno išsipildė. Tą dieną pirmas mėnulis nušvietė jos kambarį. Dar vėliau, jos tėvas buvo palaidotas šalia Pranašo   صلى الله عليه وسلم, o dar vėliau Umar Farūk. Taigi sapno pranašystė išsipildė. Imamas Thahbi pacitavo Pranašo   صلى الله عليه وسلم  pasakymą, jog Pranašų sielos palieką kūną tose vietose, kur joms labiausiai patinka. Taigi tai įrodo, jog jis   صلى الله عليه وسلم  mirė savo mėgstamiausioj vietoj, A'išos  رضي الله عنها namuose.

A'iša  رضي الله عنها paliko šį žemišką pasaulį 58 Hidžra metais,17 Ramadano dieną būdama 66 metų.

"Mes priklausom Allah ir pas Jį mes sugrįžtam".

Ji buvo palaidota Medinos kapinėse Džanatul Baki. Abu Huraira  رضي الله عنه pravedė laidotuvių maldą. Abdullah bin Muchammed bin Abdura-Rachmen bin Abu Bakr Siddyk ir Abdulah bin Abdur-Rachman bin Abu Bakr Siddyk  رضي الله عنه paguldė ją švelniai į jos kapą.

"O tu, siela nusiraminusioji!

Grįžk pas savo Viešpatį patenkinta, ir tavo Viešpats patenkintas tavim.

Įženk į Mano gerbiamų tarnų ratą,

 įženk į Mano Rojų!"(Koranas, 89:27-30)

Vertimas darytas sesers Selmos.

Lai Allah apdovanoja ją dosniai, amyn.

Koreguota Noros.

Originalus šaltinis