Asmuo, nepaklustantis įgaliotam vadui dėl jo nuodėmiavimo, yra Kharidži (Šarch as Sunnah; 234-238)

 Autorius, telaimina jį Allah, pasakė: “Tas, kuris sukyla prieš musulmonų vadus yra Kharidži.  Ir toks asmuo, be abejo, sulaužė lojalumo priesaiką, pasipriešino perdavimams ir jo mirtis yra laikoma Tamsybės Dienų mirtimi.”

Komentaras

Jo pasakyme: “Tas, kuris sukyla prieš musulmonų vadus yra Kharidži.”

Tas, kuris sukyla prieš vieną valdžioje, kuriam jis buvo paklusnus ir sulaužo lojalumo priesaiką su pretekstu, kad jis (vadas) yra nusidėjėlis (atliekantis nuodėmes) ar atliekantis pažeidimus, kaip kad Khavāridž taip daro, tokiam asmeniui yra taikomas toks pat apibudinimas, kaip Khavāridž. Khavāridž yra nuklydusi sekta, kurios sėklos buvo pasėtos Allah Pasiuntinio   صلى الله عليه وسلم  laikais, kada Dul-Khuvaisirah atėjo ir pasakė Pranašui   صلى الله عليه وسلم , kada pamatė jį   صلى الله عليه وسلم  bedalinantį karo grobį:

“O Muchammed, būk teisingas, nes tu nesi teisingas.”

Tuomet  Pranašas   صلى الله عليه وسلم  pasakė:

“Vargas tau! Kas gali būti teisus, jeigu ne aš?”

Kada žmogus nusisuko, Pranašas   صلى الله عليه وسلم  pasakė:

 “ Iš šio žmogaus palikuonių bus žmonės, kurių maldas ir garbinimą jus laikysite neprilygstamu, sulyginę su savu. Jie recituos Koraną, bet tai nepraeis per jų gerkles, ir jie išeis iš islamo kaip strėlė išeina iš taikinio, kur besutiktumėte juos, užmuškite juos, nes iš tikrųjų, tie, kurie juos užmuš, jų laukia apdovanojimas.” (Perduota Al-Bukchāri ir Muslim iš Sa’yd al-Khudri)

Taigi, tai yra privaloma kovoti prieš juos, kad sustabdyti jų skleidžiamą blogį Musulmonams. 

Tai yra kada jie imasi ginklo. Bet, kai jie skelbia Khavāridž požiūrį ir kalba nekovodami ar neapsiginklavę, mes nepripažinsime jų nuomonės ir paaiškinsime jiems jų nuklydimą, bet mes nekovosime prieš juos. Tačiau, jeigu jie įgaus galios ir pradės kovoti prieš musulmonus, tuomet nevalia (neleistina) musulmonams jų palikti. Iš tikrųjų, atsakingajam valdžioje asmeniui yra privaloma kovoti prieš juos ir musulmonams privalu kovoti kartu su juo, kaip atsitiko Ali kalifavimo metais, kada jis kovėsi prieš Khavāridž An-Nahravan’e. 

Kompanionai kovojo kartu su juo prieš Khavāridž ir išžudė juos pačia blogiausia mirtimi; ir tai darydamas jis gavo atlygį, kurį jam pažadėjo Allah Pranašas   صلى الله عليه وسلم :

“Jų nužudyme yra atlygis tiems  kurie tai padarė.” (paminėtoji dalis yra iš ankstesnio Sa’yd al-Khudri perdavimo)

 Tai yra vienas iš Ali privalumų; ir jų yra daugybė. Vienas iš jų yra tai, kad jis užmušė Khavāridž ir išpildė pranašo   صلى الله عليه وسلم  įsaką gyvai.

Jo pasakyme: Ir toks asmuo, be abejo, sulaužė lojalumo priesaiką, pasipriešino perdavimams ir jo mirtis yra laikoma Tamsybės Dienų mirtimi.”

Khavāridž yra tie, kurie sulaužo priesaikas ir maištauja prieš valdžią. Taip pat, jie yra tie, kurie paskelbia musulmonus netikinčiaisiais vardan jų didžiųjų nuodėmių, kurios yra mažesnės už širką (prilyginimą lygių tikrajam Dievui). Jiems būdingos šios dvi savybės:

Pirmoji: Jie maištauja esančiajam galioje ir pastoviai stengiasi nuversti jį.

Antroji: Jie paskelbia Musulmonus netikinčiaisiais dėl jų atliktų didelių nuodėmių, kurios yra mažiau už širką.

Ir kas juos paskatino šitaip ekstremaliai pasielgti - lai jie šaukiasi Allah prieglobsčio. Allah Pasiuntinys   صلى الله عليه وسلم  įspėjo dėl ekstremizmo sakydamas:

“Būkite akylus ekstremizmui, nes tie, kurie buvo prieš jus, buvo stipriai sužlugdyti ekstremizmo.”

Perdėtumas - reiškia pridėti prie religijos (įvesti naujovę)- t.y. pridėjimo tai, kas paneigia blogį. To ekstremizmo, kuris nuvedė Khavāridž į tai, kas juos ištiko. Jie peržengė ribas paneigdami blogį taip stipriai, kad jie sulaužė ištikimybę; ir peržengė garbinimo ribas paskelbdami nuodėmingus musulmonus netikinčiaisiais. 

 Jo pasakyme: “pasipriešino perdavimams “ 

Tai yra Pranašo   صلى الله عليه وسلم  chadisas, kuriame yra perduota būti tvirtam paklusime musulmonų vadui.

Jo pasakyme: “ir jo mirtis yra laikoma Tamsybės Dienų mirtimi.”

Taip yra todėl, kad jam būdinga vienas iš Tamsybės Dienų bruožų; todėl kad arabai tomis Tamsybės dienomis buvo susiskaldę į grupes (gentis). Jie neturėjo jokio bendro vado, kuris juos suvienytų. Iš tikro, kiekviena gentis buvo nepriklausoma ir užsipuldavo viena kitą. Jie nebuvo susivieniję iki tol, kol Allah nusiuntė jiems Muchammed   صلى الله عليه وسلم  ; jis   صلى الله عليه وسلم  juos pakvietė į islamą ir jie jį priėmė, ir jie buvo po viena vėliava. Todėl, Aukščiausiasis Viešpats sako:

وَٱذۡكُرُواْ نِعۡمَتَ ٱللَّهِ عَلَيۡكُمۡ إِذۡ كُنتُمۡ أَعۡدَآءً۬ فَأَلَّفَ بَيۡنَ قُلُوبِكُمۡ فَأَصۡبَحۡتُم بِنِعۡمَتِهِۦۤ إِخۡوَٲنً۬ا

“...Prisiminkite Dievo malonę jums, jūs buvote priešu vienas kitam, bet Jis sujungė jūsų širdis, tai dėl Jo Malonės jūs patapote broliais (tikėjime)...” (Koranas, 3:103)

وَٱذۡڪُرُوٓاْ إِذۡ أَنتُمۡ قَلِيلٌ۬ مُّسۡتَضۡعَفُونَ فِى ٱلۡأَرۡضِ تَخَافُونَ أَن يَتَخَطَّفَكُمُ ٱلنَّاسُ فَـَٔاوَٮٰكُمۡ وَأَيَّدَكُم بِنَصۡرِهِۦ وَرَزَقَكُم مِّنَ ٱلطَّيِّبَـٰتِ لَعَلَّڪُمۡ تَشۡكُرُونَ (٢٦)

“Ir prisiminkite, kai jūsų buvo mažai ir jūs manėte esantys  silpni žemėje, ir bijojote būti pagrobti, bet Jis (Allah) jūms suteikė saugią vietą, suteikė jūms stiprybės, ir suteikė jūms gerų dalykų, kad jūs būtumėte dėkingi.” (Koranas, 8:26)

Tai yra iš duodamų vaisių, esant paklusniems Musulmonų vadovui. Šios dorybės yra skleisti taiką, siekti uždarbio išsilaikymui ir siekimas užsidirbti priklausys nuo saugumo kelyje. Bet jeigu yra baimė, žmonės negalės keliauti, nei pirkti, nei parduoti, esant tokiai baimei jų sielose. Tame yra Džamā’ah pranašumas ir pranašumas būti paklusniam tam, esančiajam atsakingu valdžioje.

Kas liečia sukilimą prieš vadovą ir ištikimybės jam sulaužymą, to pasėkmės yra:

 1. Musulmonų bendruomenės susiskaldymas.

 2. Neteisėtas kraujo praliejimas.

 3. Būti užvaldytiems priešų.

Kadangi priešas džiaugiasi tuo. Jūs matysite netikinčiuosius besidžiaugiančius musulmonų susiskaldymu. Jie suskaldo Musulmonus, padeda nuklydusioms frakcijoms, suteikia jiems ginklus ir strategiją kovoti prieš musulmonų bendruomenę ir sukelti tarp jų susiskaldymą, ir pasigrobti iš jų turtą tokiu būdu, kas dabar ir vyksta šiomis dienomis. Visa tai yra susiskaldymo pasėkmės, nepaklusnumas Allah Pasiuntiniui   صلى الله عليه وسلم   ir sukilimas prieš Musulmonų vadą.

Trumpai, tas, kuris neturi Imamo yra panašus į tą, kuris gyveno Tamsybės Dienomis. Ir jeigu jis mirs tokioje būsenoje, tai jis mirs mirtimi, kokia yra laikoma mirtimi Tamsybės Dienų. Tai nereiškia, kad jis atliko netikėjimo veiksmą. Tai reiškia, kad jam yra būdingas Tamsybės Dienų bruožas, kadangi jis negyvena paklusdamas Imamui, bet gyvena netvarkoje, anarchijoje.

Vertimas darytas Noros.

Kovojimas prieš vadą, kaip tai daro khavāridž, yra uždraustas (Šarch as Sunnah; 239-243)

Autorius, telaimina jį Allah, pasakė: “Kovoti prieš vadą ir sukilti prieš jį yra neleidžiama, netgi jeigu jis yra ir tironas. Taip yra dėl Pranašo tvirtinimo Abu Dharr’ui:

“Būk kantrus, netgi jeigu jis yra ir Abisinijos vergas.”

Ir jo  pasakymo ansar’ui:

“Būk kantrus iki kol pasitiksi mane prie šaltinio الهوض (arab. al haud).”

{Al haud yra Pranašo  fontanas-šaltinis, iš kurio galės atsigerti tik tikintieji jo pasekėjai teismo dieną, kad numalšintų troškulį.}

Kovojimas prieš vadą nėra sunnos dalis, kadangi tai yra pasaulio ir religijos teršimas (korupcija).

Komentaras

Tai yra neleistina nei vienam kovoti prieš vadą maištaujant apsiginklavus, kadangi tai gali nuvesti į didį blogį.

Jo pasakyme: “Kovoti prieš vadą ir sukilti prieš jį yra neleidžiama netgi jeigu jis yra ir tironas.”

Reiškia, kad tai yra draudžiama kariauti prieš jį. Tai yra khawaridž, kurie taip elgiasi.

“netgi jeigu jis ir tironas”

  Reiškia, kad jeigu netgi jis (vadas) ir įvykdys prieš jus priespaudą ir neteisybę, jūs turėtumėte būti kantrūs su tuo-nepaisant skausmo-nes pasekmės yra mažesnės, palyginus su tuo, kas gali išsirutulioti maištaujant prieš jį. Taigi, patirtas skausmas, esant kantriam ir paklusniam, yra labiau pakenčiamas sulyginus su pasekmėmis, ištinkančiomis kovojant prieš vadą. Be abejonės, vienas iš įsitvirtinusių principų islame yra: “Pasirinkti iš dviejų blogybių mažesnę ir apsisaugoti nuo didesnės.”

Pranašas  pasakė ansar:

“Jūs pamatysite po mano mirties savanaudiškumą; todėl būkite kantrūs iki kol susitiksime prie ežero šaltinio (al haud).”

Jis  jiems patarė būti kantriems, nepaisant tai, kad jie bus savanaudiškumo liudytojais - tai yra, jie nebus įtraukiami į turto pasidalinimą, pasisavinimą. Dėl to, jis  patarė jiems būti kantriems apsisaugant nuo didesnio pasekmingojo blogio. 

Jo pasakyme: “Taip yra dėl Pranašo  tvirtinimo Abu Dharr’ui:

“Būk kantrus, netgi jeigu jis yra ir Abisinijos vergas.”

Reiškia, kad esantysis valdžioje neturėtų būti niekinamas, netgi jeigu jo fizinė išvaizda yra nekokia ir jeigu jis yra juodaodis arba nėra arabas. Kadangi jo paskirtis, jo pozicija yra būti kalifu ir imamu, o ne persona. Todėl, jam turėtų būti paklustama iki kol jis yra musulmonas. Neturėtų būti atsižvelgiama į jo išvaizdą jeigu ji yra nepatraukli, apleista ar su defektais, kuri nesužavi žiūrėtojo. 

 “Kurio galūnės yra nupjautos.” (kas jau buvo minėta hadise prieš tai apie Abisinijos vergą)

Visi šie paminėti epitetai nepateisina sukilimo prieš jį, netgi jeigu jis yra sergantis, ligotas ar silpnos sveikatos; iktol jo įsipareigojimas yra užtvirtintas, turėtų būti laikomasi kantrybės su juo, jo klausoma  ir jam paklustama, netgi jeigu jam būdingi šie apibudinimai.

Jo pasakyme: “Kovojimas prieš vadą nėra sunnos dalis”

Kovojimas prieš vadą nėra įtvirtinta Pranašo  sunnos dalis. Jos negalima rasti nei viename silpname, hasan (gerame) , nei sahih (autentiškame) hadise (perdavime). Nėra tokio perdavimo sunnoje, kuris leistų kovoti prieš musulmonų vadą, netgi jeigu jis (vadas) yra nuodėmiautojas, priespaudininkas (užgujantis kitus, nesiskaitantis su kitais, vykdantis represiją), ir nedoras ar pasisavinantis kitų turtą. Tai yra neleidžiama kovoti, sukilti prieš jį. Faktiškai, visuose hadisuose (perdavimuose) konstatuojama būti kantriu su juo, ir draudžiama maištauti prieš jį. Tai nereiškia, kad neturėtų būti vadui patariama, jeigu jis klysta ar daro kažkokią klaidą. Iš tikrųjų, jam turėtų būti patariama privačiai  (asmeniškai, slaptai, o ne viešai), atliekama tai tarp jo ir patarėjo. Tas, kuris nori nuoširdžiai patarti, duoti nasychą (patarimą) vadui, pranašas  pasakė:

“ Religija yra nuoširdumas.” 

Mes paklausėme: Kam tokiems? Jis  atsakė:

“ Dievui, Jo Knygai, Jo Pasiuntiniui, Musulmonų vadams ir eiliniems žmonėms”

Taigi, tai nereiškia, kad jam neturėtų būti patariama ar, kad jis būtų nepaisomas, paliktas vienumoje. Jam kaip tik turėtų būti patariama ir paaiškinama, tai yra privaloma tai padaryti.  Tai yra islamo mokslininkų pareiga, jį supančiųjų žmonių pareiga, jo patarėjų ir išmanančiųjų pareiga, kurie turėtų jam patarti.

Kovojimas prieš vadą nėra sunnos dalis

Reiškia, kad nėra tam įrodymų nei autentiškų, nei silpnų, kurie leidžia kovoti prieš musulmonų vadą. Iš tikro, yra paliepimas Korane paklusti jam.

يَـٰٓأَيُّہَا ٱلَّذِينَ ءَامَنُوٓاْ أَطِيعُواْ ٱللَّهَ وَأَطِيعُواْ ٱلرَّسُولَ وَأُوْلِى ٱلۡأَمۡرِ مِنكُمۡ‌ۖ

“O jūs, kurie esate tikintieji! Pakluskite Allah ir Jo Pasiuntiniui (Muhammed ) ir tiems, kurie iš jūsų yra valdžioje (kurie užima vadovo postą)...” (Koranas, 4:59)

Atkreipkite dėmesį į Allah tvirtinimą: “ kurie iš jūsų”

Reiškia, iki kol jis yra musulmonas, yra privaloma paklusti jam.

Jo pasakyme:”kadangi tai yra pasaulio ir religijos teršimas (korupcija).”

Kova prieš vadą yra  pasaulinė korupcija, kurioje musulmonų bendruomenė pasiliks be vadovo, įsivyraus anarchija (netvarka ir chaosas)  ir visa tai nuklos kelią priešams slopinti musulmonus ir nesiskaityti su religija, jos nepaisyti. Todėl, kad nebus kam įvykdyti bausmes už nusikaltimus, teisti už atsakingus veiksmus, spręsti pagal legalius įstatymus ir grąžinti teises savininkams; nebus kam vykdyti teismo bylų. 

Tokioje situacijoje religija bus suniokota, įsivyraus chaosas ir papirkinėjimas (korupcija), vagies rankos nebus amputuojamos, kada asmeninis turtas bus prarastas. Nebus kam sustabdyti apsiginklavusių vagių, kada gatvės bus tuščios. Kas už visa tai turės būti atsakingu? Tas, kuris yra valdžioje. Tai yra viena iš vado galių.  Niekas negalės už tai atsakyti, jeigu ir visi žmonės susirinktų kartu, jie negalėtu įgyvendinti visų šių pareigų. Iš tikro, visame tame visada bus chaosas. 





Vertė Nora.

Kovojimas prieš Khawaridž (Šarch as Sunnah; 244-246)

Autorius, telaimina jį Allah, pasakė: Tai yra leidžiama kovoti prieš khawaridž, jeigu jie puola  musulmonus dėl jų turto, gyvybės ir šeimos. Jis (musulmonų vadas) neturėtų kovoti prieš juos, jeigu jie atsiskyrė nuo jo. Jis neturėtų išžudyti jų sužeistųjų, nei paimti jų turtą kaip grobį, nei žudyti jų įkaitus, nei ieškoti (ar vytis) pabėgusiųjų.

Komentaras

Mes jau minėjome, kad khawaridž yra tie, kurie laiko leidžiamu sulaužyti ištikimybės priesaiką ir anot jų, atliekantis nuodėmes vadas, praranda įsipareigojimą ir atsidavimą žmonėms. Jie taip pat skelbia musulmonus netikinčiaisiais dėka jų didžiųjų nuodėmių, kurios yra mažesnės už širk (politeizmą). Jeigu tokio mąstymo žmonės nėra galioje ar nėra inicijuojantys kovą (sukilimą ar maištą), tuomet jie turėtų būti palikti ramybėje ir jiems turėtų būti patariama, ir paaiškinama, tai galbūt jie atgailaus.
Tačiau jeigu jie įgaus galią ir akivaizdžią stiprybę, tuomet musulmonams yra privaloma kovoti prieš juos sustabdant jų blogį. Su jais neturėtų būti kovojama kaip su netikinčiaisiais. Iš tiesų, su jais reiktų kovoti kaip su musulmonais, kurie yra sukilėliai ir nusikaltėliai prieš musulmonus (tie, kurie peržiangia ribas).
Kada tikinčiųjų vadas  Ali buvo paklaustas apie khawaridž, ar jie yra netikintieji, jis pasakė:

 “Ne, jie pabėgo nuo netikėjimo, bet jie yra tie žmonės, kurie nusižengė prieš mus.” (Perduota Abdur-Razaq ir Al-Bayhaqi)

Šeichas Islam ibn Tajmijjah savo knygoje (Risalah Fadl Ahl al-Bayt wa Huquqihim psl. 29) rašo:
Jau yra užtvirtinta tikinčiųjų vado Ali įvairiuose šaltiniuose, kad kada jis kovėsi su Kupranugario žmonėmis (Ahl al-Džamal); Jis jų nepaėmė įkaitais, nei atėmė iš jų turtą ( nei apgrobė), nei nužudė tarp jų esančius sužeistuosius. Jis taip pat nepersekiojo nei vieno iš jų (kurie bėgo) ar nužudė tuos, kurie buvo sulaikyti tų, kurie kovėsi už jo nugaros. Jis taip pat atliko jiems laidotuvių maldas, abiejoms pusėms- Džamal ir Siffin, ir pasakė: “Mūsų broliai peržengė ribas mūsų atžvilgiu.” Jis taip pat pasakė, kad jie nėra nei netikintieji, nei hipokritai ir jis tęsė, kas yra sakoma Dievo Knygoje ir Jo (Allah) Pranašo  Sunnoje. Jis juos vadino broliais, laikydamas juos musulmonais nesantaikoje ir nusižengime, jis parecitavo Koraną:

وَإِن طَآٮِٕفَتَانِ مِنَ ٱلۡمُؤۡمِنِينَ ٱقۡتَتَلُواْ فَأَصۡلِحُواْ بَيۡنَہُمَا‌ۖ فَإِنۢ بَغَتۡ إِحۡدَٮٰهُمَا عَلَى ٱلۡأُخۡرَىٰ فَقَـٰتِلُواْ ٱلَّتِى تَبۡغِى حَتَّىٰ تَفِىٓءَ إِلَىٰٓ أَمۡرِ ٱللَّهِ‌ۚ فَإِن فَآءَتۡ فَأَصۡلِحُواْ بَيۡنَہُمَا بِٱلۡعَدۡلِ وَأَقۡسِطُوٓاْ‌ۖ إِنَّ ٱللَّهَ يُحِبُّ ٱلۡمُقۡسِطِينَ (٩)

“Ir jeigu dvi tikinčiųjų partijos ar grupės pradės kariauti tarpusavyje, tuomet siekite taikos tarp jų. Ir jeigu viena iš tų grupių daro blogą kitai, kovokite prieš blogadarius iktol, kol jie paklus Allah įsakams; tuomet, jeigu jie sugrįš (tieson), taikiai ir teisingai sutarkite, ir elkitės teisingai. Dievui yra mylimas teisingumas.” (Koranas, 49:9)

Jis (Islam ibn Tajmijjah) taip pat pasakė: “Tie, kuriems jis atliko laidotuvių maldas ir kreipėsi į juos “mūsų broliai”, negali būti sulyginami su tais, kuriems jis neatliko laidotuvių maldos. Jis buvo paklaustas, kas yra tie, kurių pastangos  šiame gyvenime yra iššvaistytos, jiems begalvojant kad jų veiksmai yra teisingi? Jis atsakė: “Jie yra Harura žmonės.”
Panašiai jis yra pasakęs: “Taipogi, Siffin žmonėms jis atliko laidotuvių maldas sakydamas, kad mūsų broliai maištavo prieš mus, bet kardas juos padėjo į vietą (teisingai).” Jeigu jis būtų juos palaikęs netikinčiaisiais, jis nebūtų atlikęs jiems laidotuvių maldos, nei būtų vadinęs jų broliais ar manęs (galvojęs), kad  kardas suteiks jiems tyrumo ir apsivalymo. Minhaj as Sunnah pagal Šeichą al Islam (7/406).

Taigi  neturėtų būti kariaujama su jais kaip su netikinčiaisiais. Jų moterys ir vaikai neturėtų būti laikomi karo belaisviais, nei būtų atimtas jų turtas, nei būtų jų sužeistieji staigiai užmušami; kadangi kovojama su jais yra todėl, kad sustabdyti jų daromą blogį,o ne dėl to, kad jie yra netikintieji.

Jo pasakyme: Tai yra leidžiama kovoti prieš khawaridž, jeigu jie puola  musulmonus dėl jų turto, gyvybės ir šeimos.

Todėl, kad pranašas  paliepė kovoti prieš juos, ir todėl, kad Ali kovojo prieš juos, kada jie susidurė akis prieš akį su Abdullah bin al-Ara ir jį nužudė, ir perpjovė jo nėščios dukros pilvą. Tuoj po to, Tikinčiųjų Vadas tvirtai apsisprendė kovoti prieš juos dėl jų ribų peržengimo.

Jo pasakyme: Jis (musulmonų vadas) neturėtų kovoti prieš juos, jeigu jie atsiskyrė nuo jo.

Jeigu jie nustoja kovoti, valdžios atsakingasis turėtų nebepersekioti jų ir nekovoti su jais, jeigu jie liaunasi daryti nusižengimus. Be abejonės , jie yra nuklydę nuo tiesaus kelio. Todėl yra privaloma jiems patarti, galbūt jie sugrįš tieson. Kad ir kaip, neturėtų būti prieš juos kovojama.

Jo pasakyme: “Jis neturėtų išžudyti jų sužeistųjų”

Kadangi sužeistasis nebegali pakenkti.

Jo pasakyme: “nei paimti jų turtą kaip grobį”
Reiškia, kad jų turtas negali būti pasisavinamas kaip grobis, nes tai yra Musulmonų turtas.

Jo pasakyme: “nei žudyti jų įkaitus”

Kadangi jie yra musulmonai; ir jų blogis yra sustabdytas juos pagavus ir sužeidus.

Jo pasakyme: “nei ieškoti (ar vytis) pabėgusiųjų.”

Jeigu jie yra laimėję kovą prieš juos (nusižengusiuosius), atsakingasis valdžioje turėtų juos palikti; nepersekioti jų, neieškoti jų, nes jie nustojo daryti nusižengimus. 

Vertė Nora.