Kovojimas prieš Khawaridž (Šarch as Sunnah; 244-246)

Autorius, telaimina jį Allah, pasakė: Tai yra leidžiama kovoti prieš khawaridž, jeigu jie puola  musulmonus dėl jų turto, gyvybės ir šeimos. Jis (musulmonų vadas) neturėtų kovoti prieš juos, jeigu jie atsiskyrė nuo jo. Jis neturėtų išžudyti jų sužeistųjų, nei paimti jų turtą kaip grobį, nei žudyti jų įkaitus, nei ieškoti (ar vytis) pabėgusiųjų.

Komentaras

Mes jau minėjome, kad khawaridž yra tie, kurie laiko leidžiamu sulaužyti ištikimybės priesaiką ir anot jų, atliekantis nuodėmes vadas, praranda įsipareigojimą ir atsidavimą žmonėms. Jie taip pat skelbia musulmonus netikinčiaisiais dėka jų didžiųjų nuodėmių, kurios yra mažesnės už širk (politeizmą). Jeigu tokio mąstymo žmonės nėra galioje ar nėra inicijuojantys kovą (sukilimą ar maištą), tuomet jie turėtų būti palikti ramybėje ir jiems turėtų būti patariama, ir paaiškinama, tai galbūt jie atgailaus.
Tačiau jeigu jie įgaus galią ir akivaizdžią stiprybę, tuomet musulmonams yra privaloma kovoti prieš juos sustabdant jų blogį. Su jais neturėtų būti kovojama kaip su netikinčiaisiais. Iš tiesų, su jais reiktų kovoti kaip su musulmonais, kurie yra sukilėliai ir nusikaltėliai prieš musulmonus (tie, kurie peržiangia ribas).
Kada tikinčiųjų vadas  Ali buvo paklaustas apie khawaridž, ar jie yra netikintieji, jis pasakė:

 “Ne, jie pabėgo nuo netikėjimo, bet jie yra tie žmonės, kurie nusižengė prieš mus.” (Perduota Abdur-Razaq ir Al-Bayhaqi)

Šeichas Islam ibn Tajmijjah savo knygoje (Risalah Fadl Ahl al-Bayt wa Huquqihim psl. 29) rašo:
Jau yra užtvirtinta tikinčiųjų vado Ali įvairiuose šaltiniuose, kad kada jis kovėsi su Kupranugario žmonėmis (Ahl al-Džamal); Jis jų nepaėmė įkaitais, nei atėmė iš jų turtą ( nei apgrobė), nei nužudė tarp jų esančius sužeistuosius. Jis taip pat nepersekiojo nei vieno iš jų (kurie bėgo) ar nužudė tuos, kurie buvo sulaikyti tų, kurie kovėsi už jo nugaros. Jis taip pat atliko jiems laidotuvių maldas, abiejoms pusėms- Džamal ir Siffin, ir pasakė: “Mūsų broliai peržengė ribas mūsų atžvilgiu.” Jis taip pat pasakė, kad jie nėra nei netikintieji, nei hipokritai ir jis tęsė, kas yra sakoma Dievo Knygoje ir Jo (Allah) Pranašo  Sunnoje. Jis juos vadino broliais, laikydamas juos musulmonais nesantaikoje ir nusižengime, jis parecitavo Koraną:

وَإِن طَآٮِٕفَتَانِ مِنَ ٱلۡمُؤۡمِنِينَ ٱقۡتَتَلُواْ فَأَصۡلِحُواْ بَيۡنَہُمَا‌ۖ فَإِنۢ بَغَتۡ إِحۡدَٮٰهُمَا عَلَى ٱلۡأُخۡرَىٰ فَقَـٰتِلُواْ ٱلَّتِى تَبۡغِى حَتَّىٰ تَفِىٓءَ إِلَىٰٓ أَمۡرِ ٱللَّهِ‌ۚ فَإِن فَآءَتۡ فَأَصۡلِحُواْ بَيۡنَہُمَا بِٱلۡعَدۡلِ وَأَقۡسِطُوٓاْ‌ۖ إِنَّ ٱللَّهَ يُحِبُّ ٱلۡمُقۡسِطِينَ (٩)

“Ir jeigu dvi tikinčiųjų partijos ar grupės pradės kariauti tarpusavyje, tuomet siekite taikos tarp jų. Ir jeigu viena iš tų grupių daro blogą kitai, kovokite prieš blogadarius iktol, kol jie paklus Allah įsakams; tuomet, jeigu jie sugrįš (tieson), taikiai ir teisingai sutarkite, ir elkitės teisingai. Dievui yra mylimas teisingumas.” (Koranas, 49:9)

Jis (Islam ibn Tajmijjah) taip pat pasakė: “Tie, kuriems jis atliko laidotuvių maldas ir kreipėsi į juos “mūsų broliai”, negali būti sulyginami su tais, kuriems jis neatliko laidotuvių maldos. Jis buvo paklaustas, kas yra tie, kurių pastangos  šiame gyvenime yra iššvaistytos, jiems begalvojant kad jų veiksmai yra teisingi? Jis atsakė: “Jie yra Harura žmonės.”
Panašiai jis yra pasakęs: “Taipogi, Siffin žmonėms jis atliko laidotuvių maldas sakydamas, kad mūsų broliai maištavo prieš mus, bet kardas juos padėjo į vietą (teisingai).” Jeigu jis būtų juos palaikęs netikinčiaisiais, jis nebūtų atlikęs jiems laidotuvių maldos, nei būtų vadinęs jų broliais ar manęs (galvojęs), kad  kardas suteiks jiems tyrumo ir apsivalymo. Minhaj as Sunnah pagal Šeichą al Islam (7/406).

Taigi  neturėtų būti kariaujama su jais kaip su netikinčiaisiais. Jų moterys ir vaikai neturėtų būti laikomi karo belaisviais, nei būtų atimtas jų turtas, nei būtų jų sužeistieji staigiai užmušami; kadangi kovojama su jais yra todėl, kad sustabdyti jų daromą blogį,o ne dėl to, kad jie yra netikintieji.

Jo pasakyme: Tai yra leidžiama kovoti prieš khawaridž, jeigu jie puola  musulmonus dėl jų turto, gyvybės ir šeimos.

Todėl, kad pranašas  paliepė kovoti prieš juos, ir todėl, kad Ali kovojo prieš juos, kada jie susidurė akis prieš akį su Abdullah bin al-Ara ir jį nužudė, ir perpjovė jo nėščios dukros pilvą. Tuoj po to, Tikinčiųjų Vadas tvirtai apsisprendė kovoti prieš juos dėl jų ribų peržengimo.

Jo pasakyme: Jis (musulmonų vadas) neturėtų kovoti prieš juos, jeigu jie atsiskyrė nuo jo.

Jeigu jie nustoja kovoti, valdžios atsakingasis turėtų nebepersekioti jų ir nekovoti su jais, jeigu jie liaunasi daryti nusižengimus. Be abejonės , jie yra nuklydę nuo tiesaus kelio. Todėl yra privaloma jiems patarti, galbūt jie sugrįš tieson. Kad ir kaip, neturėtų būti prieš juos kovojama.

Jo pasakyme: “Jis neturėtų išžudyti jų sužeistųjų”

Kadangi sužeistasis nebegali pakenkti.

Jo pasakyme: “nei paimti jų turtą kaip grobį”
Reiškia, kad jų turtas negali būti pasisavinamas kaip grobis, nes tai yra Musulmonų turtas.

Jo pasakyme: “nei žudyti jų įkaitus”

Kadangi jie yra musulmonai; ir jų blogis yra sustabdytas juos pagavus ir sužeidus.

Jo pasakyme: “nei ieškoti (ar vytis) pabėgusiųjų.”

Jeigu jie yra laimėję kovą prieš juos (nusižengusiuosius), atsakingasis valdžioje turėtų juos palikti; nepersekioti jų, neieškoti jų, nes jie nustojo daryti nusižengimus. 

Vertė Nora.