Skyrius Nr. 31
Baimė Vardan Allah عَزَّوَجَلَّ
Allah تعالى sako:
إِنَّمَا ذَٲلِكُمُ ٱلشَّيۡطَـٰنُ يُخَوِّفُ أَوۡلِيَآءَهُ ۥ فَلَا تَخَافُوهُمۡ وَخَافُونِ إِن كُنتُم مُّؤۡمِنِينَ
“Tai yra tik Velnias, kuris tau sukelia baimę su savo bendražygiais (aulija). Tai nebijok jų, bet bijok Manęs, jeigu jūs iš tikrųjų esate tikintieji.” (Koranas, 3:175)
Velnias, kuris tau sukelia baimę su savo bendražygiais (aulija): Velnias sukelia įspūdį musulmonams, kad jo (velnio) pasekėjai yra galingi ir kad jie jų bijotų.
Bijok Manęs: Ne nepaklusk Man, t.y. paklusk Man.
Jeigu jūs iš tikrųjų esate tikintieji: Allah تعالى teigia, kad yra būtina turėti teisingą tikėjimą, kadangi tikėjimas sukelia baimę vardan Allah ne kaip niekas kitas.
Šioje ajoje, Allah تعالى teigia, kad Velnias taikosi sukelti baimę tikintiesiems per savo sąjungininkus ir bendražygius, tam kad tikintieji nekovotų prieš juos, nei kad jie lieptų jiems daryti gerus darbus ar draustų jiems atlikti blogus darbus. Be to, Allah تعالى mūms draudžia bijoti jų ir liepia mūms bijoti tik Jo Vieno عَزَّوَجَلَّ, nes tai yra tikrojo tikėjimo būtinybė. Kuo labiau stiprėja Dievo tarno tikėjimas, tuo mažiau jis bijo Velnio ir jo remėjų, ir atvirkščiai.
- Baimė yra garbinimo veiksmas, kuris turi būti tik vardan Allah Vieno عَزَّوَجَلَّ.
- Bijoti kažko kito nei Allah عَزَّوَجَلَّ priveda prie politeizmo, pavyzdžiui kuomet yra bijoma, kad stabas ar taghūt (t.y. agresorius) gali pakenkti.
- Musulmonai yra perspėti dėl Velnio sąmokslo.
Allah تعالى sako:
وَمِنَ ٱلنَّاسِ مَن يَقُولُ ءَامَنَّا بِٱللَّهِ فَإِذَآ أُوذِىَ فِى ٱللَّهِ جَعَلَ فِتۡنَةَ ٱلنَّاسِ كَعَذَابِ ٱللَّهِ وَلَٮِٕن جَآءَ نَصۡرٌ۬ مِّن رَّبِّكَ لَيَقُولُنَّ إِنَّا ڪُنَّا مَعَكُمۡۚ أَوَلَيۡسَ ٱللَّهُ بِأَعۡلَمَ بِمَا فِى صُدُورِ ٱلۡعَـٰلَمِينَ
“Yra žmonių, kurie sako, ‘Mes tikime Viešpačiu’, bet kuomet jiems kažkas blogo atsitinka su Allah Valia, jie laiko šį išbandymą nuo žmonių kaip bausmę nuo Allah. Bet kuomet jie pasiekia pergalę su Allah valia, jie sako, ‘Be abejo, mes buvome su tavimi.’ Argi Allah nėra visa žinantis, kas yra Jo kūrinių krūtinėse (širdyse)? ” (Koranas, 29:10)
Kurie sako, ‘Mes tikime Viešpačiu’: Kurie teigia esant tikinčiaisiais, tačiau tai tik žodžiai.
Bet kuomet jiems kažkas blogo atsitinka su Allah Valia: kuomet asmuo patiria žalą nuo tam tikrų žmonių dėl savo tikėjimo (islamo), jis laiko tą žalą baisiausia bausme, kuri ištiko jį dėl Allah valios ir jis atsisako dėl to islamo religijos, pasidaro apostatu. Apgailestingai, tokios klaidingos jo mintys priveda jį vengti žmonių keliamos žalos ir nukreipia jį būti priešpastatytam Allah bausmei dėl jo apostazės.
Mes buvome su tavimi: mes buvome tikintieji ir palaikėme (rėmėme) jus, todėl leiskite ir mums dalintis karo grobiu.
Argi Allah nėra visa žinantis, kas yra Jo kūrinių krūtinėse (širdyse): Be abejonės, Allah عَزَّوَجَلَّ yra žinoma viskas apie žmones, ar jie yra tikintieji ar apsimetėliai.
Šioje Korano ajoje Allah عَزَّوَجَلَّ kalba apie tuos žmones, kurie priima islamą (patampa musulmonais), tačiau nesiekia religijos žinojimo (mokslo), kuris juos padarytų tvirtus tikėjime. Kuomet tokie žmonės yra išbandomi tokiais išbandymais, kuriuos ištiko pranašus ir jų pasekėjus jų priešų rankose, jie palieka religiją ir sulygina šią laikiną bausmę nuo žmonių su amžina Dievo bausme, kurios tikinieji stengiasi išvengti. Atitinkamai, tokie žmonės stengiasi išvengti skriaudos iš Dievo priešų, paskelbdami, kad jie atsisako tikėjimo-religijos. Tokie žmonės panašūs į tuos, kurie bėga nuo intensyvaus karščio siekdami prieglobsčio Ugnyje. Kada Allah عَزَّوَجَلَّ paskiria pergalę tikriems tikintiesiems, tokie žmonės sako “Aš dalyvavau mūšyje”, t.y. leisk ir man pasiimti atitinkamos karo grobio dalies. Ajos gale Allah عَزَّوَجَلَّ pareiškia, kad Jis viską žino apie tą veidmainystę.
Ši aja parodo, kad bijoti žmonių keliamos žalos dėl jų tikėjimo Dievu yra baimė jiems vietoj baimės Allah عَزَّوَجَلَّ, kas sumažina jų tikėjimą.
Išvados:
- Bijojimas žmonių keliamos žalos yra laikomas baime jiems vietoj Allah عَزَّوَجَلَّ.
- Tai yra privaloma pakęsti žalą vardan Allah عَزَّوَجَلَّ.
- Ši aja pažymi veidmainių silpną valią ir ryžtą.
- Ši aja įrodo, kad Allah عَزَّوَجَلَّ yra Visa-Žinantis.
Allah عَزَّوَجَلَّ sako:
إِنَّمَا يَعۡمُرُ مَسَـٰجِدَ ٱللَّهِ مَنۡ ءَامَنَ بِٱللَّهِ وَٱلۡيَوۡمِ ٱلۡأَخِرِ وَأَقَامَ ٱلصَّلَوٰةَ وَءَاتَى ٱلزَّڪَوٰةَ وَلَمۡ يَخۡشَ إِلَّا ٱللَّهَۖ فَعَسَىٰٓ أُوْلَـٰٓٮِٕكَ أَن يَكُونُواْ مِنَ ٱلۡمُهۡتَدِينَ
“Viešpaties mečetės turi būti prižiūrimos tų, kurie tiki Allah ir Paskutiniaja Diena ir, kurie reguliariai atlieka maldas ir duoda Zakaa (pašalpą) ir nieko nebijo išskyrus Allah, nes tikėtina, kad jie yra teisingame tikėjime.” (Koranas, 9:18)
Viešpaties mečetės turi būti prižiūrimos: Mečetės yra prižiūrimos ir išlaikomos per garbinimą ir paklusnumą Viešpačiui عَزَّوَجَلَّ.
Tų, kurie tiki Allah: Kurie išreiškia savo tikrąjį tikėjimą kartu paėmus: savo širdyje ir veiksmuose
Nieko nebijo išskyrus Allah عَزَّوَجَلَّ: ši baimė yra susijusi su garbinimo veiksmais, paklusnumu ir šlovinimu, nes natūralios baimės niekas negali išvengti, tokios kaip gyvenimiški įvykiai. Netgi ir tokiuose įvykiuose musulmonas turi bijoti Viešpaties skiriamos dieviškosios lemties ir Jo عَزَّوَجَلَّ sudėliotų įvykių.
Nes tikėtina, kad jie yra teisingame tikėjime: tikėtina, reiškia neabejotiną faktą.
Allah عَزَّوَجَلَّ šioje ajoje 9:18 paneigia politeistų moralinę mečetės priežiūrą, kuri susijusi su joje atliekamais garbinimo veiksmais. Allah عَزَّوَجَلَّ šia aja įrodo, kad mečetės turi būti išlaikomos per tikinčiųjų atliekamus šlovinimo veiksmus, kurie nuoširdžiai tiki Allah عَزَّوَجَلَّ ir kurie savo įsitikinimus išreiškia veiksmais. Tokie tikintieji atkakliai laikosi maldų ir jų privalomų stulpų, įsipareigojimų ir papildomų veiksmų. Be to, jie šelpia vargšus, ir išreiškia savo nuoširdžią baimę ir meilę vardan Allah تعالى vieno.
Ši aja pabrėžia, kad baimė yra garbinimo veiksmas, kuris turi būti tik vardan Allah تعالى vieno.
Išvados:
- Tai yra privaloma išreikšti nuoširdžią baimę tik vardan Allah تعالى.
- Politeistų geri darbai neduos jiems jokios naudos Anapus.
- Mečetės yra išlaikomos per tikinčiųjų gerus darbus ir paklusnumą Viešpačiui, nebutinai tai yra tik per patį pastatą.
- Ši aja skatina musulmonus palaikyti mečetes fiziškai ir morališkai.
Abu Sa’id رضي الله عنه perdavė marfū chadise:
“Ženklas, nurodantis trūkumą tvirtam Tikėjimui, yra toks, kad asmuo siekia patenkinti žmones Viešpaties Rūstybės sąskaita, ir garbinti juos už suteiktas gėrybes, kurias paskyrė Allah, ir kritikuoti juos už tai, ko Allah jiems nepaskyrė. Viešpaties skiriamas išlaikymas nėra skiriamas dėl kažkieno noro, nei tam yra užkertamas kelias, jei kažkas to nenori.”
Tvirtam Tikėjimui: Idealiam, tobulam tikėjimui Viešpačiu عَزَّوَجَلَّ .
Asmuo siekia patenkinti žmones Viešpaties Rūstybės sąskaita: Tai yra siekia patenkinti žmones vietoj to, kad patenkintų savo Viešpatį عَزَّوَجَلَّ.
Ir garbinti juos už suteiktas gėrybes, kurias paskyrė Allah عَزَّوَجَلَّ : Priskirti dieviškąjį išlaikymą tiems žmonėms, kuriuos Allah عَزَّوَجَلَّ paskyrė kaip tarpininkus tarp jų ir Jo عَزَّوَجَلَّ, nepaisant Dovanojančiojo ir Paskiriančiojo.
Kritikuoti juos už tai, ko Allah jiems nepaskyrė: Tai yra, kritikuoti tuos žmones, kurie jiems nustoja tiekimą ar tai, ko jie prašo.
Šiame chadise, Pranašas صلى الله عليه وسلم iliustruoja, kad musulmonai turėtų turėti stiprų pasikliovimą Viešpačiu عَزَّوَجَلَّ, pasitikėjimą Juo عَزَّوَجَلَّ ir tikėjimą, kad viskas vyksta Jo عَزَّوَجَلَّ nuožiūra ir Jo عَزَّوَجَلَّ valia. Musulmonui yra privaloma tikėti, kad Allah عَزَّوَجَلَّ nulemia visus rezultatus pagal savo valią, kad ir kaip asmuo stengtųsi pasiekti savo tikslo. Taip pat, jeigu Allah عَزَّوَجَلَّ nori, Jis gali užlaikyti ar nutraukti veiksmus ar reiškinius pasiekti kažkokiam tikslui ar rezultatui. Kitais žodžiais tariant, visi reikalai priklauso nuo Allah عَزَّوَجَلَّ valios. Jis عَزَّوَجَلَّ yra vienintelis vertas šlovės ištikus geriui ir blogiui. Iš tikro, Viešpaties عَزَّوَجَلَّ garbinimas ištikus blogiui parodo asmens tvirtą tikėjimo laipsnį. Kai kurie žmonės prisiriša visa širdimi prie turtingų ir įtakingų žmonių, tai kuomet jie gauna kažkokios naudos iš jų, tuomet jie juos giria, o kada tie žmonės nustoja jiems duoti naudos, tuomet jie juos nustoja girti ir pradeda kaltinti. Tokie žmonės turi spragų tvirtam tikėjimui ir jų pasitikėjimas Allah عَزَّوَجَلَّ yra defektinis, silpnas. Pranašas صلى الله عليه وسلم užbaigia panašiais žodžiais paminėtais pačioje pradžioje, kad Allah عَزَّوَجَلَّ yra Vienintelis, kuris duoda ir neduoda remdamasis savo Valia ir Išmintimi, nepaisydamas kieno nors norų ar nenorų.
Šis chadisas imponuoja būtinybę skirti savo širdį prisirišimui prie Allah عَزَّوَجَلَّ vienintelio laikantis gėrio ir atsiribojant nuo blogio. Jame taip pat pabrėžiamas privalumas bijoti Allah عَزَّوَجَلَّ Vienintelio. Taip pat jame įrodomas draudimas girti ar kaltinti žmones dėl to kas buvo iš jų gaunama ar ne.
Išvados:
- Tai yra privaloma pasikliauti Vieninteliu Allah عَزَّوَجَلَّ, bijoti Jo عَزَّوَجَلَّ ir prašyti Jo عَزَّوَجَلَّ išlaikymo, tiekimo, aprūpinimo viskuo.
- Šis chadisas įrodo, kad Allah عَزَّوَجَلَّ yra Paskirstytojas ir Planuotojas, viską Nulemiantis.
- Tai yra draudžiama prisirišti prie gyvenimiškų dalykų.
- Musulmono pareiga yra rinktis patenkinti savo Kūrėją عَزَّوَجَلَّ vietoj to, kad patenkinti Jo عَزَّوَجَلَّ kūrinius, sukurtas būtybes.
A’iša رضي الله عنه perdavė:
“Aš girdėjau Allah Pasiuntinį صلى الله عليه وسلم sakant,”Jeigu kas nors siekia Viešpaties malonės žmonių pykčio sąskaita, Allah bus juo patenkintas ir Jis padarys tuos žmones patenkintais juo. Tačiau, jei kas nors siekia žmonių malonės Allah rūstybės sąskaita, Allah bus pasipiktinęs juo ir Jis padarys tuos žmones pasipiktinusius juo “.” (Ibn Hibban ir At-Tirmidhi-2416)
Šiuo chadisu Pranašas صلى الله عليه وسلم parodo kokiu būdu asmuo gali pasiekti Dievo palaimos ir pasitenkinimo iš žmonių taip pat, ir taip pat kokiu būdu yra sukeliamas nepasitenkinimas iš Allah عَزَّوَجَلَّ ir žmonių. Allah عَزَّوَجَلَّ visuomet paskiria tai kas yra gerai Jo عَزَّوَجَلَّ kūriniams, ir žmonės be abejonės patiria tą gėrį anksčiau ar vėliau. Tačiau, žmonių norai ir reikalavimai gali prieštarauti tam, ką Allah عَزَّوَجَلَّ paskyrė jų dabartinei ar vėlesniajai naudai, kadangi jiems nėra žinomos jų veiksmų pasėkmės, kuriuos įtakoja gyvenimiški faktoriai. Dėl to, tikrųjų tikinčiųjų stovis išsiskiria iš tų, kurių tikėjimas yra netvirtas; tikrasis tikintysis skiria pirmenybę įtikti Allah عَزَّوَجَلَّ negu kad žmogui, ir tvirtai laikosi įgyvendinti Allah عَزَّوَجَلَّ paliepimus nebijodamas susilaukti kaltinimų iš kritiko. Dėl šios priežasties, esant paklusniam ir įtinkančiam Viešpačiui عَزَّوَجَلَّ , Allah عَزَّوَجَلَّ pastoviai skiria jam pergalę prieš jo oponentus, Jis عَزَّوَجَلَّ sako:
وَمَن يَتَّقِ ٱللَّهَ يَجۡعَل لَّهُ ۥ مَخۡرَجً۬ا
“…Ir tas, kuris bijosi Allah - Jis duos jam išeitį.” (Koranas, 65:2)
Taigi, neturintis tvirto tikėjimo musulmonas pasirenka įtikti žmonėms siekdamas pasitenkinimo iš jų, o ne Allah عَزَّوَجَلَّ, ir siekia išpildyti žmonių troškimus, netgi jeigu jie yra ir priešingi Dievo nuostatoms. Tai yra faktas, kad toks asmuo bijosi žmonių labiau nei Allah عَزَّوَجَلَّ. Kadangi, tai yra jo tikslas, kuris motyvuoja jo elgesį, jam bus duota tai, kas yra priešingybė tam, ko jis troško. Todėl, tie, kurie jį gyrė pradės jį kaltinti, ir tie žmonės neduos jam jokios naudos prieš Allah عَزَّوَجَلَّ. Be to, toks asmuo tik kenkia pats sau ir taip pat tiems, per kuriuos jis siekia naudos nepaklusdamas Allah عَزَّوَجَلَّ.
Šis chadisas nurodo prievolę pirmiausia bijoti Allah عَزَّوَجَلَّ ir įtikti Jam عَزَّوَجَلَّ ir siekti Jo عَزَّوَجَلَّ Malonės, o ne sukurtoms būtybėms.
Išvados:
- Tai yra privaloma bijoti Allah عَزَّوَجَلَّ ir patenkinti Jo عَزَّوَجَلَّ norus pirmiau būtybių.
- Šis chadisas pademonstruoja, kad bausmė ištiks tuos, kurie skiria pirmenybę tenkinti žmonių užgaidas siekiant iš jų pasitenkinimo jais, o ne Allah عَزَّوَجَلَّ .
- Pasitikėjimas ir pasikliovimas Juo عَزَّوَجَلَّ yra privalomas.
- Šis chadisas taip pat pademonstruoja malonius rezultatus, kuomet pirmenybė yra skiriama siekti Allah عَزَّوَجَلَّ Malonės, ir taip pat, kokios blogos pasėkmės ištinka tuos, kurie skiria pirmenybę tenkinti žmonių norus, siekiant jų malonės.
- Kiekvieno tarno (žmogaus) širdis yra absoliučiai kontroliuojama Viešpaties عَزَّوَجَلَّ .
Pabaiga.
Vertė Nora.
Temos Papildymas
Meilė, baimė ir viltis - visos šios trys širdies būsenos yra šlovinimo pagrindai tikėjime. Žmogus turi turėti pusiausvyrą tarp meilės, baimės ir vilties Allah عَزَّوَجَلَّ. Kuomet yra jaučiama tik meilė Viečpačiui, be jokios baimės, tuomet asmuo tikisi, kad jam viskas bus atleista ir jis nuodėmiaus neatgailaudamas. Kuomet yra jaučiama begalinė baimė Viešpačiui, tuomet asmuo praranda viltį, kad jam bus atleista ir jis neatgailauja, nes jis mano, kad jis prisirinko tiek daug nuodėmių, kad jis jau nebesitiki atleidimo ir praranda viltį, nebenori tapti geresniu ar liautis nuodėmiauti. Todėl asmuo turi jausti pausiausvyrą tarp meilės, baimės ir vilties.
Baimė (arab. Khauf) yra trijų tipų:
1. Pirmasis tipas. Tai yra baimė vardan netikrų dievybių (arab.taghūt), džinų, šventųjų, stabų, statulų, mirusiųjų asmenų ar tų asmenų kapų, ar šiaip baimė kažkokiam asmeniui. Kada yra bijoma, kad kažkokia dievybė ar asmuo gali pakenkti kažkokiam asmeniui, jeigu šis negarbins jos (dievybės) ar neaukos kažko jai ir t.t. Šią baimę sukelia velnias ir dėl to asmuo šlovina šias dievybes, vietoj to, kad šlovintų Allah عَزَّوَجَلَّ . Tokia baimė sąlygoja širk (politeistinius) veiksmus ir poelgius. Taigi, dėl tokios baimės, tokio asmens tauchydas anuliuojasi ir asmuo atsiduria už islamo ribų.
Pranašas Abraomas عليه السلام pasakė: “Aš nebijau to, ką jūs šlovinate kartu su Allah, nebent Allah trokštų to kažkiek.” Reiškia, kad kaip aš galiu bijoti to, ką jūs garbinate lygiagrečiai su Allah عَزَّوَجَلَّ, kuomet jūs nebijote paties Allah عَزَّوَجَلَّ ir gąsdinate mane su savo stabais (dievais). Tai yra Abraomo عليه السلام refutacija (paneigimas) jų neteisingam tikėjimui, jų neteisingiems įsitikinimams. Kas yra teisingesnis, aš - kuris garbinu Allah عَزَّوَجَلَّ, ar jūs - kurie garbinate stabus? Taigi, tie, kurie nesumaišo savo tyro tikėjimo su širku yra saugūs.
Hūd žmonės pasakė pranašui Hūd عليه السلام, kad jų dievai sukels jam kažkokią žalą, kuomet jis liepė jiems šlovinti Vieną Dievą عَزَّوَجَلَّ. Pranašas Hūd عليه السلام pasakė jiems tiesiai, kad Allah عَزَّوَجَلَّ yra jo liudininkas ir kad jis yra tik Allah عَزَّوَجَلَّ garbintojas, ir kad jie gali planuoti ir regzti kokį tik nori sąmokslą prieš jį. Kad jam visiškai pakanka Allah عَزَّوَجَلَّ, ir kad tik Jo Vieno reikia bijoti. Mes kalbame apie baimę šlovinime (khauf ibada). Žmonės bijo tai kas yra garbinama vietoje Allah عَزَّوَجَلَّ, t.y. džinų, kapų, mirusiųjų, statulų, kažko, kas yra kontroliuojama Allah عَزَّوَجَلَّ. Iš žmonių yra išviliojamas turtas per kapų ir statulų garbinimą. Jiems yra meluojama, kad jeigu jie neaukos pinigėlių ar kažkokio turto, jie nepriartės prie tos dievybės (ar šventojo) ir jis praras visą savo įgytą turtą ar jam bus nutrauktas tiekimas. Tokio tipo blogis visuomet egzistavo, tai nėra kažkas naujo. Tie, kurie tiki stipriai Allah عَزَّوَجَلَّ, jie nieko nebijo, bet tik Allah عَزَّوَجَلَّ Vienintelio. Jie sako: “Niekas mūms nenutiks, jeigu to nepanorės Allah عَزَّوَجَلَّ.”
Taip pat jau minėjome Korano ajoje (29:10)
“…bet kuomet jiems kažkas blogo atsitinka su Allah Valia…”
Kuomet asmuo patiria žalą nuo tam tikrų žmonių dėl savo tikėjimo (islamo), jis laiko tą žalą baisiausia bausme, kuri ištiko jį dėl Allah عَزَّوَجَلَّ valios ir jis atsisako dėl to islamo religijos, pasidaro apostatu. Apgailestingai, tokios klaidingos jo mintys priveda jį vengti žmonių keliamos žalos ir nukreipia jį būti priešpastatytam Allah عَزَّوَجَلَّ bausmei dėl jo apostazės. Taigi, jo baimė žmonėms yra didesnė už baimę Allah عَزَّوَجَلَّ, kad jie net palieka islamą ir tampa apostatais-netikinčiaisiais. Tokia jų baimė yra išėjimo iš islamo rezultatas ir širk poelgis - didysis širkas, kurio Allah عَزَّوَجَلَّ neatleis, bet atleis visa tai, kas yra mažiau už tai. Taigi, darydamas didį širką asmuo atsiduria už islamo rėmų.
2. Antrasis tipas. Tai yra baimė kažkokioms būtybėms, kuomet ta baimė nesąlygoja didžiojo širko, tačiau sąlygoja mažąjį širką. Kuomet asmuo bijo kažkokių žmonių ar kažkokios jų žalos ir neatlieka privalomų garbinimo veiksmų. Nei jie kviečia į gėrį (religiją), nei jie draudžia blogį (tai kas yra draudžiama religijoje, ar nepageidaujama), nors jie pilnai gali tai daryti. Mes neturime omenyje tų asmenų, kurie neišmano šių dalykų ir nėra išprusę. Mes kalbame apie tuos, kurie tiksliai žino ir atskiria gėrį nuo blogio, bet nieko nesako, ir tyli. Allah تعالى juos teis Teismo Dieną, dėl to, kad jie žinojo, bet tylėjo. Ir jie atsakys, kad jie bijojo žmonių. Taigi toks elgesys yra priskiriamas mažajam širkui, bet toks elgesys (mažasis širk) neišmeta asmens iš islamo rėmų.
Duosime pavyzdį: tarkim, jūsų dukra nusprendžia nenešioti skarelės, kas yra garbinimo veiksmas, dėl baimės, kad žmonės jai reikš visokias pretenzijas ar net kels kažkokią fizinę žalą. Jūs kaip tėvai, nenorėsite tokių sunkumų savo dukrai ir sutiksite, kad ji gali nenešioti skaros viešumoje. Taigi tiek jūs, tiek dukra atlikote mažojo politeizmo poelgį, kadangi jūs visi labiau bijojote žmonių, nei Allah عَزَّوَجَلَّ, kuomet skaros nešiojimas yra privalomas garbinimo veiksmas. Tai yra mažasis širkas, bet dėl jo jūs neatsiduriate už islamo rėmų.
3. Trečiasis tipas. Tai yra baimė, kuri nesusijusi su garbinimu ir šlovinimu. Tai yra baimė užsigauti, ar baimė aukštumoms, ar vorams, ar gyvatėms, ar nusideginimui. Tai yra natūrali baimė, netgi sveika baimė. Kaip pavyzdį duosime atidarytą langą, kurį jūs uždarote, kad jūsų mažylis neiškristų pro jį.
Ši baimė yra nesusijusi su garbinimo veiksmais ir nesusijusi su jų atlikimu. Pranašas Mozė عليه السلام paliko miestą iš baimės (natūralios), kad jį sulaikys už netyčinę žmogžudystę, už kurią jis agailavo ir prašė Allah عَزَّوَجَلَّ atleidimo, ir jam buvo atleista.
Trumpa santrauka iš Abu Iyyad Amjad Rafiq audio.
Parengta Noros.
No comments:
Post a Comment