Kitiāb At-Tauchyd Paaiškinimas, Autorius Achmad an-Nadžmī رحمه الله

Turinys:

• Įžanga
• Atidarymo skyrius
• Skyrius Nr. 1. Tauchydo pranašumas ir nuodėmių atleidimas dėka jo. 

Kitiāb At-Tauchyd Audio Files

Kitāb at-Tauchyd Paaiškinimas, Autorius Achmad an-Nadžmi: Pirmasis Skyrius: Tauchydo pranašumas & nuodėmių atleidimas dėka jo

Knygos pavadinimas:

“Aš-Šarch al-Mūdžaz al-Mumahhad li Tauchyd al-Khālik al-Mumadž-džad alladzi allafahu Šeichul-Islām Muchammad”

(Glaustas, paprastas ir nesudėtingas, Išaukštintojo Kūrėjo Tauchydo paaiškinimas – kurį parašė Šeichul-Islām Muchammad b.Abdul-Wahhab)

Tai  yra  Kitāb at-Tauchyd, kurio autorius yra Šeichul-Islām Muchammad b.Abdul-Wahhāb (m. 1206 H,رحمه الله) išaiškinimas, kurį parašė Šeichas Alimas Achmad b. Jachja an-Nadžmī رحمه الله.  Taigi, Šeichas Alimas Achmad b. Jachja an-Nadžmī رحمه الله pasakė:

 Skyrius Nr.1

Tauchydo pranašumas ir nuodėmių atleidimas dėka jo

Tauchydas turi didžiulį pranašumą. Iš jo pranašumo išplaukia tai, kad absoliučiai nė vienas veiksmas nebus priimtas, nebent jis atliekamas įvykdant Tauchydą, ir žmogus negali būti tikinčiuoju neįgyvendinęs Tauchydo. Iš jo pranašumo yra ir tai, kad Allah, Galingasis ir Didingasis, atleis nuodėmes tam, kuris atmes bet kokį partnerių priskyrimą Jam, nes Jis تعالى  pasakė:

إِنَّ اللَّهَ لَا يَغْفِرُ أَن يُشْرَكَ بِهِ وَيَغْفِرُ مَا دُونَ ذَٰلِكَ لِمَن يَشَاءُ

“Iš tiesų Allah neatleidžia partnerių Jam priskyrimo, bet  Jis atleidžia tai, kas yra mažiau nei tai, kam panorėjęs.”

(Sūra An-Nisa :48)

Iš Tauchydo pranašumo yra ir tai, kad dėl jo įgyvendinimo tarnas bus apsaugotas Prisikėlimo Dieną; iš jo pranašumo  yra tai, kad Allah veda Tauchydo žmogų į Tiesą ir supažindina jį su tiesiu vedimo keliu, nes Jis تعالى pasakė:

الَّذِينَ آمَنُوا وَلَمْ يَلْبِسُوا إِيمَانَهُم بِظُلْمٍ أُولَٰئِكَ لَهُمُ الْأَمْنُ وَهُم مُّهْتَدُونَ

“Tie, kurie patikėjo ir nemaišo savo tikėjimo su neteisybe – tai tie, kurie bus saugūs ir jie yra teisingai vedami.”

(Sūra Al-Anam :82)

Taigi, autorius pateikia šią ają – ir ši aja mus informuoja, kad Tauchydo žmonės yra tie, kurie jį įgyvendina ir išpildo, ir jie neįmaišo į jį (tikėjimą) jokio Širko, tada jie yra iš tų, kuriems Allah تعالى  suteiks saugumą nuo baimės šiame gyvenime ir kitame, ir Jis تعالى  suteiks vedimą į tiesą – ir kuo labiau asmuo įgyvendins Tauchydą ir elgsis pagal jį, tuo daugiau saugumo, apsaugos ir vedimo į tiesą jam bus suteikta, su sąlyga, kad jis atmetinės visas Širko formas, dideles ir mažas. Yra autentiškas perdavimas, kad Allah Pasiuntinys صلى الله عليه وسلم  paaiškino terminą “neteisybė” šioje ajoje su tuo, kas yra pasakyta ajoje iš Sūros Lukmān:

يَا بُنَيَّ لَا تُشْرِكْ بِاللَّهِ ۖ إِنَّ الشِّرْكَ لَظُلْمٌ عَظِيمٌ

“O mano sūnau, nepriskirk nieko garbinimui greta Allah. Iš tiesų, (partnerių) priskyrimas Jam yra didžiulė neteisybė.”

(Lukmān : 13)

Taigi, “neteisybė” šiame ajate reiškia Širką, bet ne nuodėmę. Vadinasi pilna porcija yra už pilną porciją, ir dalis už dalį. Jei tarnas yra stokojantis Tauchydo, atlikdamas kažkokius Širko veiksmus, tada panašiai jis nepilnai sulauks ir apsaugos bei vedimo teisingu keliu.

Ubādah b. Sāmit papasakojo, kad Allah Pasiuntinys صلى الله عليه وسلم  pasakė: 

“Bet kuris, kuris paliudys, kad nėra nieko, kuris būtų vertas garbinimo, išskyrus Allah Vienintelį ir be partnerių, ir  kad Muchammad yra Jo tarnas ir Pasiuntinys, ir kad Īsa (Jėzus) yra Allah tarnas, Jo Pasiuntinys, ir kad Jo Žodis (t.y. “Būk”), kurį Jis patalpino Marijoje (arab. مريم Marijam) ir siela buvo sutverta iš Jo (Žodžio), ir kad Rojus yra tiesa, ir Pragaras yra tiesa – tada Allah įleis jį į Rojų, kad  ir kokie jo darbai bebūtų.”

[Susitarta (Ulema vieningai sutaria). Bukhāri, Knyga “Pranašų sakymai”; Muslim, “Tikėjimo Knyga”, Skyrius: Įrodymai, kad tas, kuris miršta įgyvendindamas Tauchydą  tikrai įžengs į Rojų.]

‘Ubādah b. as-Sāmit al-Ansārī رضي الله عنه  buvo vienas iš lyderių, kuris pažadėjo ištikimybę ‘“Akabah” naktį, gerai žinomas Allah Pasiuntinio صلى الله عليه وسلم  Kompanijonas. Jis dalyvavo Badr mūšyje. Mirė būdamas 72 metų, 34-tais metais po Hidžros, Ramaloje.

Ubādah pasakė, kad Allah Pasiuntinys صلى الله عليه وسلم  sakė:

“Bet kuris, kuris paliudys, kad nėra nieko, kuris būtų vertas garbinimo, išskyrus Allah Vienintelį ir be jokių bendrininkų, ir  kad Muchammad yra Jo vergas ir Pasiuntinys…”

Šis tikėjimo paliudijimas (Šahada) turi sąlygas, kurios turi būti išpildytos asmenio, kuris ištaria ją, ir jos yra:

1. Kad jis yra susipažinęs su jos (Šahados) reikšme, t.y. kad tai susideda iš paneigimo (bet kokių partnerių greta Allah) ir patvirtinimo (kad Allah Vienintelis yra vertas garbinimo).

2. Iš sąlygų yra ir žinojimas, kuris paneigia neišmanymą. Ir tai apima tai, ką aš jau paminėjau, ir tai yra faktas, kurį Allah pabrėžė:

إِلَّا مَن شَهِدَ بِالْحَقِّ وَهُمْ يَعْلَمُونَ

“Išskyrus tuos, kurie paliudijo tiesą (tikėjo į  Allah Vienumą ir Išskirtinumą, ir pakluso Jo įsakymams), ir jie žino (faktą apie Allah Vienumą – Jo Vienintelio išskyrimą).”

(Az-Zukhruf :86)

3. Iš sąlygų yra ir užtikrintumas-neabejojimas (arab. al-jakyn), kuris paneigia bet kokias abejones – taigi, jis neabejoja apie tai, reiškia – į Allah Vienumą ir Jo išimtinę teisę būti garbinamam (be jokių partnerių priskyrimo).

4. Iš sąlygų yra ir pripažinimas (arab. al-kubūl), kuris paneigia atmetimą.Vadinasi,  jis pripažįsta reikšmę (Šahados) ir viską, kas iš jos išplaukia.

5. Iš sąlygų yra ir pripažinimas ir elgimasis pagal tai (arab. al-inkijād), kas paneigia to apleidimą – vadinasi, jis sutinka su viskuo,  ką Šahada apima.

6. Iš sąlygų yra ir nuoširdumas garbinime (arab. al-ikhlās), kuris paneigia Širk.

7. Iš sąlygų yra ir meilė, kuri paneigia neapykantą.

8. Ir iš jų yra tiesa, buvimas teisingu (arab. as-sidk), kas paneigia melą.

Todėl  žmogui, kuris ištaria šį paliudijmą, yra būtina išpildyti šias sąlygas, nes jis turi suprasti ką tai apima – ir tai yra Allah Vienumas ir Jo Uliūhyja (Išskirtinė teisė būti garbinamam kaip Vienintelė Tikra Dievybė).

Allah Aukščiausiasis pasakė:

لَوْ كَانَ فِيهِمَا آلِهَةٌ إِلَّا اللَّهُ لَفَسَدَتَا

“Jeigu būtų padangėse ir žemėje kitų dievybių šalia Allah, tai abu jie būtų pražuvę.”

(Al-Anbiyā :22)

Ir Jo pasakymas:

قُل لَّوْ كَانَ مَعَهُ آلِهَةٌ كَمَا يَقُولُونَ إِذًا لَّابْتَغَوْا إِلَىٰ ذِي الْعَرْشِ سَبِيلًا

“Sakyk (O Muchammad), “Jei būtų šalia Jo ir kitų dievų, kaip jie kad sako, tada jie ieškotų būdų užimti Valdovo Sostą (varžytųsi dėl vadovavimo) .”

(Al-Isrā :42)

Tas, kuris ištaria šį Liudijimą (Šahadą) žinodamas jo reikšmę ir atlikdamas veiksmus, apimančius tai ko reikalaujama, paneigdamas viską, kas reikalaujama paneigti ir patvirtindamas tai, kas reikalaujama patvirtinti, būnant įsitikinusiu dėl Allah Vienumo ir Išskirtinumo, neigiant ir anuliuojant bet kokių partnerių priskyrimą greta Jo, nes asmuo ištaria šiuos žodžius:

“Vahdahu liā šarykia lahu” (Jis Vienintelis, be jokių partnerių).

Šahados (Liudijimo) ištarimas taip pat yra  ir patvirtinimas, kad Muchammad صلى الله عليه وسلم  yra Allah Pasiuntinys, buvimas užtikrintu, kad iš tiesų Muchammad yra الله تعالى  vergas ir Jo Pasiuntinys. Allah تعالى  nepriims iš žmogaus nei religijos nei jo garbinimo veiksmų, jei jis neseka Muchammad'o keliu, lai Allah تعالى  padaro taip, kad jo vardas būtų minimas Angelų kompanijoje  ir lai Allah تعالى  palaima būna jam. Vadinasi, bet kuris, kuris ištaria šiuos du Liudijimus (Šahadas) tokiu būdu, kaip kad paminėta anksčiau, tada toksai asmuo bus išgelbėtas nuo Allah تعالى bausmės  ir jis nusipelnys Jo apdovanojimo ir Jo Rojaus.

Iš to, kas užbaigia šį tikėjimą:

Pranašo صلى الله عليه وسلم  pasakymas: “ir kad Īsa (Jėzus) yra Allah tarnas, Jo Pasiuntinys, ir kad Jo Žodis (t.y. “Būk”), kurį Jis patalpino Marijoje ir siela buvo sutverta  iš Jo (Žodžio)”

Taigi šis “Žodis” yra Allah pasakymas “Būk!”, kaip Jis kad pasakė:

إِنَّ مَثَلَ عِيسَىٰ عِندَ اللَّهِ كَمَثَلِ آدَمَ ۖ خَلَقَهُ مِن تُرَابٍ ثُمَّ قَالَ لَهُ كُن فَيَكُونُ

“Iš tiesų Īsa (Jėzus), Allah nuožiūra, yra panašus į Adomą: Jis sukūrė jį iš dulkių, paskui tarė jam: “Būk!” – ir jis tapo.”

(Sūra Al Imrān : 59)

Taigi, remiantis tuo, krikščionių įsitikinimai yra paneigti, kurie tiki į giminystės ryšius, sūnaus turėjimą ir Trejybę, kuriame tvirtinama, kad Jėzus  yra Allah arba Allah sūnus, arba trečias iš trijų Trejybėje su Allah – taip jie nuėjo į kraštutinumus šiame reikale, ir jie jį pastatė į kitą vietą, nei kad jam (Jėzui) priklauso. Šia tikėjimo liudijimo dalimi taip pat yra paneigiamas žydų tikėjimas, kuriuo tikima, kad Jėzus buvo svetimavimo vaisius. Ir dėl to, pelnytai jie susilaukia Allah pykčio ir pasmerkimo. Musulmonas išlaisvina save nuo tokių įsitikinimų prieš Allah ir jis užtvirtina tikėjimą į Allah Tauchydu – kad Allah neturi jokio sūnaus, nei moters kompanionės, ir kad Rojus yra tikras ir tiesa, kaip ir  kad apdovanojimas dievobaimingiems žmonėms įgyvendinusiems Tauchydą (arab. al-muvahhidyn).  Ir kad Pragaro Ugnis yra tiesa ir tikrovė, ir teisingas atpildas stabų garbintojams ir netikintiesiems. Kas turi šį įsitikinimą, tas gyvens gėryje ir mirs gėryje. Allah leis įžengti jam į Rojų, kad   ir kokie jo darbai bebūtų, su sąlyga, kad Liudijimas, jog niekas neturi teisės būti garbinamam, išskyrus Allah Vienintelį, nebus priimtas iš jo, kol nebus kartu su juo paneigiamos netikros  dievybės (arab. Tāghūt) ir kol jis neišugdys teisingo tikėjimo (Imān) į Allah.

Allah Pasiuntinio صلى الله عليه وسلم  pasakymas: “tada Allah leis jam įžengti į Rojų, kad  ir  kokie jo darbai bebūtų.” Reiškia, kad jo galutinė buveinė bus Rojus, ar tai būtų prieš nubaudimą ar jau po jo. Nesvarbu, galutinis rezultatas ir galutinė buveinė tam, kuris miršta įgyvendindamas Tauchydą ir Tikėjimą, yra Rojus. Toks žmogus bus priklausomas nuo Allah Sprendimo – jei jis miršta nuolat atkakliai vykdydamas didžiasias nuodėmes, tada jo reikalas yra pas Allah – jei Jis panorės, tada Jis jam atleis. Ir jei Jis panorės, Jis nubaus jį bausme, kurios jis nusipelnė. Tada Allah ištrauks jį iš Pragaro Ugnies ir patalpins jį į Rojų.

Ir jei žmogus miršta neatlikinėdamas didžiųjų nuodėmių pastoviai, ir net jeigu jis turi kažkiek didžiųjų nuodėmių, bet jis atgailavo ir po to numirė, tada yra tikimasi, kad Allah įleis jį į Rojų be jokios bausmės, nes kaip kad Allah Aukščiausiasis yra pasakęs:

إِن تَجْتَنِبُوا كَبَائِرَ مَا تُنْهَوْنَ عَنْهُ نُكَفِّرْ عَنكُمْ سَيِّئَاتِكُمْ وَنُدْخِلْكُم مُّدْخَلًا كَرِيمًا

“Jei jūs vengsite didžiųjų duodėmių, kurios yra jums uždraustos, Mes atleisime jums jūsų mažesnes nuodėmes ir įleisime jus pro didingą įėjimą (į Rojų).”

(Sūra An-Nisā :31)

Autorius (Šeichul-Islam Muchammad b.Abdul-Wahhāb) pasakė: “Jie abu (Bukhari ir Muslim) užrašė perdavimą iš ‘Itbān رضي الله عنه:

“Iš tiesų Allah uždraudė Pragaro Ugnį tokiam žmogui, kuris liudija: “Niekas  neturi teisės būti garbinamam, išskyrus Allah Vienintelį,” taip siekdamas (išvysti) Allah Veidą. ”

[Bukhāri užrašė savo Sahih, Maldų Knyga, Skyrius “Mečečių įkūrimas namuose ir kitose vietose”. Muslim užrašė savo Sahih’e, Tikėjimo Knyga, Skyrius: “Įrodymai, kurie patvirtina tai, kad tas, kuris miršta įgyvendindamas Tauchydą, neabejotinai įžengs į Rojų”.]

Tikslas čia yra parodyti, kad Pragaras yra netikintiesiems. Ugnis, į kurią jie bus įmesti, jie liks joje amžinai, be jokios galimybės kada nors iš jos ištrūkti. Arba jo pasakymas: “Allah uždraudė Pragaro Ugnį žmogui,”  galėtų reikšti tai, kad žmogus, kuris ištaria Šachadą, nebus laikomas Ugnyje amžinai ir kiekvienam  išpažįstančiam Monoteizmą galutinė buveinė bus Rojus.

Autorius pasakė: Kad Abu Sa’īd al-Khudrī رضي الله عنه perdavė girdėjęs, kai Allah Pasiuntinys صلى الله عليه وسلم  sakė:

“Mozė tarė: “O Viešpatie mano! Išmokyk mane ko nors, kuo aš galėčiau Tave prisiminti ir Tavęs maldauti.” Allah atsakė: “O Moze! Sakyk Lia iliāha illallāh.” Mozė sakė: “O Viešpatie mano! Visi Tavo tarnai tai sako.” Allah atsakė: “O Moze, jei septynios Padangės ir  kas jose, be Manęs, ir septynios Žemės būtų vienoje svarstyklių pusėje ir Lia iliāha illallāh būtų kitoje svarstyklių pusėje, iš tiesų, Lia iliāha illallāh juos nusvertų.”

[Ibn Hibban pranešė savo “Sachych” (14/102, nr. 6218); Al-Hākim užrašė savo “Al-Mustadrak ‘alas-Sachycheijn ”(1/710, nr.1936) – jis pasakė: “Šis perdavimas turi autentišką perdavėjų grandinę, bet nebuvo užrašytas nei Bukhari nei Muslim.”; Abu Ja’lā užrašė savo “Musnad” (2/528, nr. 1393); Ibn Hadžar klasifikavo kaip Sachych savo “Fathul-Bārī” (11/208).]

Kas išaiškėja iš šių žodžių (perdavime), kokią didžiulę svarbą turi Tauchydo pripažinimas. Jis (Tauchydo liudijimas) persvers didžiausias iš sferų ir tai yra Septynias Padanges ir septynias Žemes, ir viską, kas yra juose kartu sudėjus ir kas yra tarp jų. Šie žodžiai juos persvers, greičiau išbalansuos juos. Ir tai nėra dėl nieko kito šis Liudijimas, kaip tik dėl Jo Vienintelio ir Didingojo, Jo išskirtinė teisė Vieninteliam būti garbinamam (al-Uliūhyjah), Galingiausiajam ir Didingiausiajam.

Autorius sako: At-Thiridhi užrašė perdavimą, kuris yra klasifikuojamas kaip Hasan (Geras) iš Anas رضي الله عنه, kuris pasakė: Aš girdėjau Allah Pasiuntinį صلى الله عليه وسلم sakant:

“Allah Aukščiausiasis pasakė: “O Adomo sūnau! Jei tu ateisi pas mane su tiek nuodėmių, kurios  užpildo visą Žemę, ir sutiksi Mane nepriskirdamas Man nieko į partnerius, Aš ateisiu pas tave su tokiu pačiu kiekiu atleidimo. ”

[Muslim užrašė savo “Sachych”, Dikr ir Du’a Knyga, perdavimas iš Abu Dharr رضي الله عنه; At-Tirmidzi, Maldavimų Knyga, Skyrius: Atgailavimo dorybės ir atleidimo siekimas; Ibn Mādžah, Kitābul-Adab; Ad-Dārimī, Kitābu-Rikāk; Ahmad užrašė savo “Musnad”, Kitābul-Ansār, numeriai 20808, 20814, 20860, 20961, 20994, 21055, iš Abu Dharr.]

“Bi-kurābil-ard,” reiškia tai, kas beveik užpildo Žemę. Šis perdavimas apima faktą, kad bet kuris, kuris sutiks Allah, Galingiausiąjį ir Didingiausiąjį, įgyvendindamas Tauchydą, tada yra tikimasi dėl jo, kad jam bus atleista.

Šaltinis: www.abukhadeejah.com

Audio Failai

Išvertė:

Kitāb At-Tauchyd Paaiškinimas, Autorius Achmad an-Nadžmī: Atidarymo skyrius

Knygos pavadinimas:

“Aš-Šarch al-Mūdžaz al-Mumahhad li Tauchyd al-Khālik al-Mumadž-džad alladzi allafahu Šeichul-Islām Muchammad”

(Glaustas, paprastas ir nesudėtingas, Išaukštintojo Kūrėjo Tauchydo paaiškinimas – kurį parašė Šeichul-Islām Muchammad b.Abdul-Wahhab)

Tai  yra  Kitāb at-Tauchyd, kurio autorius yra Šeichul-Islām Muchammad b.Abdul-Wahhāb (m. 1206 H,رحمه الله) išaiškinimas, kurį parašė Šeichas Alimas Achmad b. Jachja an-Nadžmī رحمه الله.

Šeichas Alimas Achmad b. Jachja an-Nadžmī رحمه الله pasakė:

Visa šlovė priklauso Allah, Viešpačiui visko kas egzistuoja. Lai ramybės linkėjimai ir pasveikinimai nuo Allah تعالى  būna kilniausiam iš Pranašų ir Pasiuntinių, tai  yra mūsų Pranašui Muchammad ir taip pat jo šeimos nariams ir visiems jo Kompanionams.

Tęsiant toliau:

O Allah! Abraomo  Mokytojau, išmokink mane! O, Kuris  davei supratimą Saliamonui, suteik man supratimą. O Allah! Išmokyk mus to, kas bus naudinga mums ir sutvirtink (palaikyk) mus veiksmuose,  kurių mes išmokome.

(Atidarymo Skyrius)

Kitaab at-Tauchyd * Paaiškinimas

Žodis At-Tauchyd yra daiktavardis, kilęs nuo žodžio “uahhada” (padaryti kažką vienu arba vienaskaita), “ju-uach-chidu”, “tauchydan”.  Tai, kas norima tuo pabrėžti, yra Allah تعالى  Tauchyd, kas reiškia: išskirti Jį Vienintelį garbinime, atmetant visus kitus, išskyrus Jį (Vienintelį). Tai yra tarno tikėjimo rezultatas į Allah تعالى  Vienumą Jo ِEsybe (Dhāt, الذات), Jo Vardus ir Atributus, ir Jo Didingumo Savybes. Į tai, taip pat įeina ir Jo absoliuti ir išimtinė teisė būti garbinamam savo kūrinijos (Tauchyd Al-Uliūhyjah). Jis Vienintelis yra nusipelnęs, kad Jo tarnai išskirtų Jį Vienintelį savo (garbinimo) veiksmuose. Allah Aukščiausiasis pareiškė:

وَقَضَىٰ رَبُّكَ أَلَّا تَعْبُدُوا إِلَّا إِيَّاهُ

“Ir jūsų Viešpats nusprendė, kad jūs negarbintumėte nieko, išskyrus Jį (Vienintelį)”

(Al-Isrā 17:23)

Žinome, kad garbinimas yra pagrindinis tikslas, dėl kurio Allah تعالى  sukūrė Džinus ir žmoniją – jie buvo sukurti dėl šios priežasties. Allah Aukščiausiasis pareiškė:

وَمَا خَلَقْتُ الْجِنَّ وَالْإِنسَ إِلَّا لِيَعْبُدُونِ

“Ir Aš nesukūriau džinus ir žmoniją (dėl jokios kitos priežasties) išskyrus tik tam, kad jie Mane garbintų.”

(Adh-Dhaariyat 51:56)

Yra trys sferos mąstančių būtybių:

1. Pasaulis būtybių, kurios yra visiškai tyros ir neturi nė kruopelės blogio savyje – ir tai yra Angelai.
2. Pasaulis būtybių, kurios yra visiškai blogos ir neturi nė kruopelės gėrio savyje – ir tai yra Velniai. 
3. Pasaulis būtybių, kurias Allah تعالى  sukūrė, turinčias ir gėrio ir blogio, ir gėrio juose yra daugiau nei blogio. Ir dar kitas pasaulis, kurį Jis تعالى  sukūrė su jame esančiu gėriu ir blogiu, bet blogio juose yra daugiau nei gėrio.

Taigi, džinų ir žmonijos pasaulis yra tas, kurį Allah تعالى  sukūrė su sugebėjimu daryti gerą ir blogą – ir Jis sukūrė juos tam, kad jie Jį (Allah) garbintų. Kas dėl Velnių (Šajatyn), tai jie yra džinų rūšis, tačiau jie maištavo ir visi iš jų tapo blogais. Dėl šios priežasties Allah تعالى  pareiškė:

وَمَا خَلَقْتُ الْجِنَّ وَالْإِنسَ إِلَّا لِيَعْبُدُونِ

“Ir Aš nesukūriau džinus ir žmoniją (dėl jokios kitos priežasties) išskyrus tik tam, kad jie Mane garbintų.”

(Adh-Dhārijāt, 51:56)

Taigi, Šajatyn yra atmaina kilusi iš džinų. Allah تعالى  sukūrė šias dvi būtybių sferas, žmoniją ir džinus, su tikslu, kad jie garbintų Jį, kaip Jis تعالى  ir pareiškė šioje ajoje (Korano eilutėje). Iš jų yra tie, kurie įgyvendina ir išpildo šį garbinimą, ir jie yra tikintieji – ir jų tarpe yra ir tokių, kurie taip nedaro, greičiau jie yra užsispyrę atmetinėtojai, arogantiški ir išdidūs – jie yra netikintieji savo įvairiose kategorijose.

Mums pakanka žinoti, kad Allah تعالى  mus sukūrė tam, kad mes Jį garbintumėme ir tai yra prievolė, kurią mes privalome atlikti tam, kad išpildytumėm priežastį (tikslą), dėl ko mes ir buvome sutverti.

Garbinimas (‘Ibādah) yra buvimas paklusniam, kartu su pasiruošimu buti nuolankiam, kukliam ir nusižeminusiam prieš savo Viešpatį, Vienintelį, Visų Galingiausiajį. Asmuo jaučia poreikio jausmą savo Dievui (Ilāh), kurį jis garbina, todėl jis garbina Jį, jausdamas tą poreikį Jam.

Ir kai tautos, kurios buvo prieš tai, buvo įveiktos nežinojimo (neišmanymo), tingėjimo, silpnybių, savo Viešpaties užmaršumo ir jie užsiėmė šio pasaulio reikalais (kaip savo pagrindiniu rūpesčiu) ir tapo aplaidūs ateinančiojo (amžinojo) gyvenimo reikalams, tada Allah تعالى siuntė jiems Pasiuntinius. Pasiuntinius kiekvienai tautai, kad jiems išaiškintų tikslą, dėl ko jie buvo sutverti ir dėl kokios priežasties jie buvo atgabenti į egzistenciją.

Allah, Didingasis, pasakė:

وَلَقَدْ بَعَثْنَا فِي كُلِّ أُمَّةٍ رَّسُولًا أَنِ اعْبُدُوا اللَّهَ وَاجْتَنِبُوا الطَّاغُوتَ ۖ

“Ir neabejotinai Mes pasiuntėme po Pasiuntinį kiekvienai tautai, (skelbiantį), “Garbinkite Allah ir šalinkitės Tāghūt (suklastotų/melagingų dievybių)” ”

(An-Nahl, 16:36)

Jis تعالى  pareiškė, kad Jis تعالى  pasiuntė Pasiuntinius savo vergams su įsakymu jiems, kad jie garbintų Allah Vienintelį ir paliktų netikras dievybes/stabus (Tāghūt). Terminas “Tāghūt” yra išvestas iš žodžio  “tughjān” (peržengti ribas).

Ibnul-Kajjim (mirė 752 metais po Hidžros,رحمه الله) pasakė:

“At-Tāghūt yra kiekvienas dalykas, kuriuo tarnas peržengia leistinas ribas tame, kas yra garbinama, arba sekama, arba paklustama.”

Taigi, jei kažkas yra garbinama lygiagrečiai su Allah, tai tas kažkas yra garbinamas neteisėtai; taipogi asmuo, kuriuo yra sekama ir jis yra prieky visų ir jam skiriama pirmenybė prieš Allah įsakus, tai juo yra sekama neteisėtai; ir kuriam yra paklustama ir paklusnumas jam yra aukščiau paklusnumo Allah, tai jo paklusnumas yra neteisėtas. Tai yra tai, kas norima pasakyti Ibn Kajjim teiginiu:

“At-Tāghūt yra kiekvienas dalykas, kuriuo tarnas peržengia leistinas ribas tame, kas yra garbinama, arba sekama, arba paklūstama.”

Allah, Didingojo ir Aukščiausiojo, pasakymas:

وَقَضَىٰ رَبُّكَ أَلَّا تَعْبُدُوا إِلَّا إِيَّاهُ

“Ir jūsų Viešpats nusprendė, kad jūs negarbintumėte nieko, išskyrus Jį (Vienintelį)”

(Al-Israa 17:23)

“Kadā  (Jis تعالى  nusprendė/nulėmė/išleido dekretą-potvarkį)” čia reiškia “Jis تعالى  įteisino/įtvirtino sprendimą”, reiškia: Jis, Aukščiausiasis, įvedė Šarijoje arba įteisino sprendimą (arab. al-Kadā aš-Šar‘y), kad žmonės nieko negarbintų, išskyrus Jį (Vienintelį). Kas liečia Pasaulietinį (universalų) Sprendimą (al-Kadā al-Kauny), tai jis skiriasi nuo paminėto Kadā, t.y. jis kitoks nei al-Kadā aš-Šar‘y. Taigi, Allah تعالى  išleido Dekretą (nusprendė, nulėmė)  netikėjimo ir politeizmo (daugiadievių) egzistavimą  iš Jo Pasaulietinio (universalaus) Sprendimo (Dekreto) ir Jis تعالى  uždraudė tai Įteisintame Sprendime (al-Kadā aš-Šar‘y). Taigi,  pastarasis sprendimas, kurį Allah pabrėžė šioje ajoje, taip išreiškia įsakymą garbinti Jį – ir tai sutampa su Jo تعالى  pasakymu:

إِنِ الْحُكْمُ إِلَّا لِلَّهِ ۚ أَمَرَ أَلَّا تَعْبُدُوا إِلَّا إِيَّاهُ

“Įsakymų (įstatymų) leidyba priklauso tik Allah. Jis jums įsakė nieko negarbinti, išskyrus Jį (Vienintelį).”

(Jūsef, 12:40)

Reiškia, kad Allah تعالى  jums įsakė įteisintu (Šarija) įsakymu, kad Jis Vienintelis turi būti garbinamas, atmetant visus kitus (melagingus/netikrus stabus) – ir tai yra Tauchydas, su kuriuo Jis تعالى  siuntė visus Pasiuntinius. Tada Jis تعالى  pasakė:

وَبِالْوَالِدَيْنِ إِحْسَانًا

“... ir geras elgesys su tėvais. ”

(al-Isrā, 17:23)

Reiškia, būti  geram su jais, nes jie buvo geri su tavimi, o Allah تعالى  tarne. Kalba, liečianti gerą elgesį su savo tėvais ir paklusnumu jiems eina po įsakymo įtvirtinti Tauchydą – taip yra todėl, nes Jis, Aukščiausiasis, yra Dovanotojas malonių ir Dovanotojas dorybių – ir geriausi iš žmonių, kurie yra maloningiausi tau, po Allah تعالى, yra tavo tėvai, kurie užaugino ir išugdė tave. Jie tau dovanojo lengvumą (nuo rūpesčių) ir davė saugų prieglobstį savo šiltuose apkabinimuose, ir jie nuvargdavo tavimi besipūpindami, ir išbūdavo prabudę ištisomis naktimis tam, kad tu galėtumei ilsėtis.

Yra (paliepimas) ir kitoje ajoje sūros “an-Nisā”:

وَاعْبُدُوا اللَّهَ وَلَا تُشْرِكُوا بِهِ شَيْئًا

 “Garbinkite Allah ir neasocijuokite nieko su Juo (nepriskirkite jam partnerių).”

( An-Nisā, 4:36)

Taip čia, Allah Aukščiausiasis, pateikia įsakymą garbinti (Jį Vienintelį) kartu su draudimu priskirti  partnerius-bendrininkus garbinime šalia Jo, pasakydamas “ir neasocijuokite nieko su Juo”. Tame yra Širko uždraudimas, trupučio ar daug, mažo ar didelio. Taip yra dėl to, nes šioje ajoje Jis mini draudimą vienaskaitos formoje, kas padaro tą draudimą viską apimančiu (Arabų Kalboje).

Allah, Aukščiausiojo, pasakymas:

قُلْ تَعَالَوْا أَتْلُ مَا حَرَّمَ رَبُّكُمْ عَلَيْكُمْ ۖ أَلَّا تُشْرِكُوا بِهِ شَيْئًا ۖوَبِالْوَالِدَيْنِ إِحْسَانًا ۖ وَلَا تَقْتُلُوا أَوْلَادَكُم مِّنْ إِمْلَاقٍ ۖ نَّحْنُ نَرْزُقُكُمْ وَإِيَّاهُمْ ۖ وَلَا تَقْرَبُوا الْفَوَاحِشَ مَا ظَهَرَ مِنْهَا وَمَا بَطَنَ ۖوَلَا تَقْتُلُوا النَّفْسَ الَّتِي حَرَّمَ اللَّهُ إِلَّا بِالْحَقِّ ۚ ذَٰلِكُمْ وَصَّاكُم بِهِ لَعَلَّكُمْ تَعْقِلُونَ

“Sakyk, “Ateikite, aš išvardinsiu jums tai, ką jūsų Viešpats jums uždraudė. (Jis įsakė) kad jūs neasocijuotumėt nieko su  Juo (nepriskirtumėt lygių Jam), ir gražiai elgtumėtės su savo tėvais, ir nežudytumėte savo vaikų dėl skurdo; Mes aprūpiname (maitiname) jus ir juos. Ir nesiartinkite prie nedorumo – prie to, kas yra akivaizdu ir to, kas užslėpta. Ir nežudykite sielos, kurią Allah jums uždraudė (būti nužudytai) išskyrus įteisintu pagrindu. Tai Jis jums įsakė, galbūt jūs  būsite protingi.

وَلَا تَقْرَبُوا مَالَ الْيَتِيمِ إِلَّا بِالَّتِي هِيَ أَحْسَنُ حَتَّىٰ يَبْلُغَ أَشُدَّهُ ۖ وَأَوْفُوا الْكَيْلَ وَالْمِيزَانَ بِالْقِسْطِ ۖ لَا نُكَلِّفُ نَفْسًا إِلَّا وُسْعَهَا ۖ وَإِذَا قُلْتُمْ فَاعْدِلُوا وَلَوْ كَانَ ذَا قُرْبَىٰ ۖ وَبِعَهْدِ اللَّهِ أَوْفُوا ۚ ذَٰلِكُمْ وَصَّاكُم بِهِ لَعَلَّكُمْ تَذَكَّرُونَ

Ir nesiartinkite prie našlaičio nuosavybės, išskyrus geriausiais  ketinimais (našlaičio atžvilgiu), iki kol jis sulauks brandos. Ir matuokite matus pilnai, bei sverkite sąžiningai. Mes neužkrauname sielos, išskyrus su tuo, ką jos geba pakelti. Ir kai jūs liudijate, būkite teisingi, netgi jei (tai liečia) artimą giminaitį. Ir įgyvendinkite Allah (jums pateiktas) sąlygas. Tai Jis jums paliepė, galgi jūs prisiminsite.

وَأَنَّ هَٰذَا صِرَاطِي مُسْتَقِيمًا فَاتَّبِعُوهُ ۖ وَلَا تَتَّبِعُوا السُّبُلَ فَتَفَرَّقَ بِكُمْ عَن سَبِيلِهِ ۚ ذَٰلِكُمْ وَصَّاكُم بِهِ لَعَلَّكُمْ تَتَّقُونَ

Ir (dar daugiau) tai yra Mano kelias, kuris yra tiesus, taigi – sekite juo; ir nenusukite kitais keliais, nes tada būsite atskirti nuo Jo kelio. Tai Jis jums įsakė, galbūt jūs tapsite dievobaimingais.”

(Al-An’ām, 6:151-153)

Šios ajos, taip pat kaip ir eilė kitų, yra su įsakymu įtvirtinti Tauchydą ir uždrausti Širką. Ir su tuo (pačiu įsakymu) buvo siųsti visi Pasiuntiniai, nuo pat pirmojo iš jų – Nojaus عليه السلام (lai Allah ramybė būna jam) iki paskutiniojo iš jų – Muchammedo صلى الله عليه وسلم (lai Allah taika ir malonė būna jam). Sūros al-An’ām pabaigoje randame išvardintus dešimt draudimų, iš kurių pats pirmasis yra Širko įvykdymo draudimas (partnerių priskyrimas lygiagrečiai su Allah). Širkas yra kažkas neapsakomai rimto/pavojingo, nes tai (jo įvykdymas) padaro įžengimą į Rojų uždraustu (neįmanomu) tam, kas į tai įsitraukia. Ir tokiam asmeniui pasidaro privaloma būti įmestam į  Pragaro Ugnį, kad ten pasiliktų amžiams.

Kaip ir Abdullah b.Mas‘ūd رضي الله عنه  pasakymas (1):

“Jeigu kuris nors iš jūsų nori pažvelgti į paliktą Muchammedo صلى الله عليه وسلم testamentą (palikimą), ant kurio yra antspaudas (arba ties kuo jis mirė), leiskite jam recituoti pasakymą Paties Aukščiausiojo:

قُلْ تَعَالَوْا أَتْلُ مَا حَرَّمَ رَبُّكُمْ عَلَيْكُمْ ۖ أَلَّا تُشْرِكُوا بِهِ شَيْئً

“Sakyk, “Ateikite, aš išvardinsiu jums tai, ką jūsų Viešpats jums uždraudė. (Jis įsakė) kad jūs nepriskirtumėte nieko Jam (į partnerius)“  iki Jo pasakymo:

وَأَنَّ هَٰذَا صِرَاطِي مُسْتَقِيمًا

“Ir tai yra Mano kelias, kuris yra tiesus... ”

Taigi Ibn Mas‘ūd رضي الله عنه  nurodė, kad tai yra paveldas, kurį Allah تعالى  paliepė resituoti Ummai – ir tai prasideda nuo Širko uždraudimo ir pasibaigia paliepimu būti tvirtiems (nepalaužiamiems) Tiesiame Kelyje. Taigi,  yra privaloma šiam reikalui skirti aukšto lygio svarbą ir susirūpinimą – kad mes tai išmanytumėme taip, kaip priklauso tai išmanyti. Taip mes sprendžiame iš to, nes matome, jog Allah تعالى  pabrėžė tai ajos pradžioje ir pradėjo tai su įsakymu (liepiamąja nuosaka) “Sakyk ( O Muhammad)!” ir toliau  “Aš išvardinsiu jums tai, ką jūsų Viešpats jums uždraudė” ir po to Jis, Aukščiausiasis, paminėjo dešimt draudimų – pirmuoju ir pačiu svarbiausiu iš jų - Širką.

Kaip ir perdavimas iš  (2) Mu’ād b.Džabal رضي الله عنه, kada jis pasakė:

“Aš jojau ant asilo paskui Pranašą صلى الله عليه وسلم  ir tada jis manęs paklausė: “O Mu‘ād, ar tu žinai kokią teisę Allah turi iš savo tarnų ir kokią teisę tarnai turi iš Allah?” Aš atsakiau: “Allah ir Jo Pasiuntinys žino geriausiai.” Tada jis صلى الله عليه وسلم  pasakė: “Allah turi teisę, kad Jo tarnas garbintų Jį Vienintelį ir nepriskirtų lygiaverčių garbindamas Jį. Ir tarnui Allah suteikė teisę iš Savęs, kad Jis nebaus to, kuris nepriskirs jokių bendrininkų šalia Jo garbinime.” Aš pasakiau, “O Allah Pasiuntiny! Argi aš neturėčiau pranešti šią džiugią  žinią žmonėms?” Jis atsakė, “Neperduok jiems šios žinios, nes paskui jie pasikliaus išimtinai tik tuo.” 

Užrašyta dviejuose Sachich (autentiškuose rinkiniuose).

Apibendrinant: Allah تعالى turi absoliučią teisę iš savo vergų, kad šie Jį garbintų Vienintelį, nepriskirdami visiškai nieko šalia (Jo) garbinime – išskirti Jį Vienintelį garbinant ir atsiriboti  nuo bet kokių sąjungininkų priskyrimo Jam. Tada, jei vergas įsigilina į šį reikalą ir apleidžia (nustumia) visas Širko formas, dideles ir mažas, tada jie turi teisę iš Allah تعالى, Pačio Tobuliausiojo ir laisvo nuo bet kokių trūkumų, kad Jis تعالى  jų nebaustų (už kitas mažesnes nuodėmes). Taigi, bet kuris, kuris miršta neįvykdydamas Širko su Allah j تعالى  jokiuose reikaluose, tada Allah تعالى  tokiam žmogui yra pažadėjęs jo nebausti. Kas reiškia, kad Jis تعالى  nebaus tokio žmogaus Ugnimi, kuri yra paruošta netikintiesiems ir daugiadieviams – Jis neįmes jų į Ugnį, kurioje žmonės bus palikti kančioms amžinai.

Jei asmuo miršta įgyvendindamas Tauchydą, bet jis atlikinėjo Didžiasias Nuodėmes, tokiu atveju Allah تعالى  Išmintis reikalauja, kad toks žmogus būtų nubaustas už tai (už Didžiųjų Nuodėmių darymą). Tada jis yra baudžiamas Ugnimi, kitokia nei kad Ugnis, kuri yra skirta daugiadieviams, greičiau jis yra baudžiamas Ugnimi, kuri yra skirta žmonėms įgyvendinantiems Tauchydą (Muvahhidyn). Po to jis yra ištraukiamas iš jos (Ugnies) ir jam leidžiama įžengti į Rojų. Šiuo klausimu visi Sprendimai priklauso Allah تعالى  Vieninteliam, nes Jis تعالى  yra Savininkas visų vergų ir jie yra po Jo valda. Mes žinome, kad ši teisė, kurią Allah تعالى  pažadėjo savo tarnams, jeigu šie garbins Jį (nepriskirdami bendrininkų Jam) – tada tai yra teisė, kurią Jis įpareigojo Pats Save dovanoti, ir Jis pažadėjo tai Savo vergams – ir  niekas kitas negali Jo priversti. Mes sakome: Iš tiesų, ši teisė yra teisė, kurią Allah تعالى  padarė privaloma pačiam Sau ir niekas kitas negali tuo Jo įpareigoti. Tada Jis pažadėjo savo vergams tai įgyvendinti, jei jie garbins Jį Vienintelį, atskirdami visus kitus nuo prilyginimo Jam. Ir tik pas Allah yra pasisekimas.

Į anglų kalbą vertė Abu Khadidža Abdul-Vāhid.

---------------------------------------------------------

*Pastaba: Aš neįterpiau teksto iš Šeichul-Islām Ibn Abdul-Vahhāb رحمه الله knygos “Kitāb at-Tauchyd” bet tik Šeicho Achmad an-Nadžmi šios knygos paaiškinimą. Sukonkretinant, į Šeicho Achmad paaiškinimą įeina beveik visas tekstas iš Šeicho Ibn Abdul-Vahhāb رحمه الله darbo.

(1) Užrašyta at-Tirmidhi jo “ As-Sunan”, Knyga: Tafsyr al-Kur’ān, su neženkliai kitokiu žodžių išdėstymu. Tirmidhi رحمه الله pasakė: “ Perdavimas yra chasan gharyb” (t.y. perdavimas yra autentiškas, tačiau viename momente arba momentuose tėra tik vienas perdavėjas grandinėje.)  Al-Albani رحمه الله paskelbė tai esant silpnu savo “Da’yf al-Džāmi” sakydamas, kad perdavėjų grandinė yra silpna.

(2) Užrašyta al-Bukchāri jo Kitābul-Džihād; Muslim užrašyta Kitābul-Imān, Skyriuje: Įrodymai, kad tas, kuris miršta įgyvendindamas Tauchydą, būtinai įžengs į Rojų (Džannah).

http://www.abukhadeejah.com/ahmad-an-najmees-kitaab-at-tawheed-opening-chapter/

Audio Failai

Išvertė: