Salafija

Salafija
Showing posts with label Lankstinukai. Show all posts
Showing posts with label Lankstinukai. Show all posts

Friday, 24 June 2016

Mesijo Jėzaus statusas islame, krikščionybėje ir koks jis yra iš tikrųjų






*****

Jėzaus statusas islame ir krikščionybėje

Krikščionių ir musulmonų nuomonės apie Jėzaus prigimtį ir statusą skyrėsi per amžius. Abiejose religijose jis užima pagarbią vietą ir abiejose religijose tikima, kad jis gimė iš Skaisčiosios Mergelės. Abidvi religijos teigia žinančios tikrąją Jėzaus prigimtį ir tikslą. Musulmonai tiki, kad ankstesnieji krikščionių vadai modifikavo Šv. Raštą tam, kad pakeistų šio kilnaus ir dorybingo pranašo statusą. Iš esmės žymūs krikščionių teologai noriai patvirtina, kad Biblija per amžių amžius buvo modifikuota, todėl šiuo klausimu nesutarimų nekyla. 

Bart D. Ehrman, pagarsėjęs Biblijos mokslų daktaras iš JAV, buvęs Pietryčių regiono Society of Biblical Literature (Biblijinės literatūros draugijos) prezidentas, teigė:

„Vienas įspūdingiausių ir labiausiai gluminančių šiandieninės krikščionybės bruožų yra tas, kad seminaristai, analizuojantys Bibliją istoriniu-kritiniu metodu, pamiršta viską apie jį atėjus laikui jiems tapti pastoriais. Jie mokomi kritiško požiūrio į Šv. Raštą, jie studijuoja neatitikimus ir prieštaravimus, jie atranda įvairiausių istorinių klaidų… Jie sužino, kad egzistuoja kitos knygos, vienu metu laikytos kanonais, tačiau taip ir netapę Šv. Rašto dalimi. Jie prieina išvadą, kad nemažai Biblijos knygų yra fiktyvios (pseudoniminės – parašytos asmenų, prisidengusių apaštalų vardais). Faktiškai mes neturime nei vienos originalios Biblijos knygos, vien kopijas, padarytas praėjus amžiams, ir visas — modifikuotas.” 

(Žr. Bart D. Ehrman, Jesus, Interrupted: Revealing the hidden contradictions in the Bible and why we don’t know About Them).

Šis originalios Jėzaus žinios iškreipimas taip pat minimas ir islamiškuose tekstuose: Korane ir Pranašo mokymuose.

Musulmonai tiki, kad po pranašo Jėzaus Dievas siuntė kitą pranašą, apie kurio atėjimą buvo pranešama ankstesniuosiuose Raštuose, tokiuose kaip Tora, kuri buvo apreikšta Mozei, ar Evangelijose, apreikštose Jėzui. Paskutinysis pranašas buvo Muchamedas. Dievas nurodė Korane: „Sakykite, o jūs, musulmonai: Mes tikime Visagaliu Allah ir tuo, kas mums buvo atskleista, ir tuo, kas buvo apreikšta Abraomui, Izmaeliui, Izaokui, Jakūbui ir Izraelio gentims, ir mes tikime tuo, kas buvo duota Mozei ir Jėzui, ir tuo, kas buvo paskirta Pranašams iš jų Valdovo. Mes neatmetame nė vieno iš jų, ir Jam (Vienam tikrajam Dievui) mes paklusome.” (Koranas 2:136) Dievas taip pat informavo žmoniją, kad ankstesnieji Raštai buvo pakeisti, originali žinia stipriai iškreipta ir ja negalima toliau pasikliauti. Todėl Allah, būdamas Gailestingas, siuntė žmonijai galutinį Pranašą Muchamedą su paskutiniuoju Apreiškimu – Koranu. Dievas apsaugojo jį nuo suklastojimo ir sudarkymo.

Reikia paminėti kelis svarbius tikėjimo punktus, susijusius su Jėzumi:

 1) Musulmonai tiki, kad Jėzaus gimimas buvo stebuklingas. Dievas sakė Korane: „Jėzaus pavyzdys Dievo požiūriu yra toks kaip Adomo. Dievas sukūrė jį iš molio ir liepė jam: „Būk!”, ir jis patapo būtybe (žmogumi). Tai yra tiesa iš jūsų Valdovo, todėl nebūkite iš tų, kurie dvejoja (tuo).” (Koranas 3:59-60). Turėtų būti visiškai aišku, kad musulmonai tiki, jog Jėzus yra Dievo Pranašas, gimęs iš skaisčiosios, kilniosios motinos Marijos, kuri nebuvo paliesta nei vieno vyro.

2) Musulmonai tiki, kad Jėzus buvo Dievo siųstas pranašas, kad jis nėra nei Dievo sūnus, nei Trejybės dalis. Po to, kai Jėzus buvo paimtas į Dangų, krikščionys pradėjo manyti, jog atsižvelgiant į tai, kad Jėzus neturėjo žemiškojo tėvo, jo tiesioginiu tėvu turėtų būti Dievas. Jono Evangelijos autorius, kuris niekad nebuvo sutikęs paties Jėzaus, praėjus beveik amžiui teigė: „Dievas taip mylėjo pasaulį, kad davė jam vienintelį susilauktą savo sūnų.” (1 Jonas 4:9) Didelė dalis krikščionybės tyrinėtojų netiki, kad šiuos žodžius parašė pats Jonas ar apaštalai. Tie žodžiai aiškiai nėra nei Dievo, nei Jėzaus. Dėl panašių dalykų pranašas Jėzus tapo vėlesniųjų krikščionių garbinimo objektu. Taip krikščionybėje atsirado kitų garbinimas šalia Dievo. Islame kategoriškai draudžiama priskirti Dievui sūnų: „Sakyk: Jis yra Allah, Vienintelis. Pats save išlaikantis, Jis nei turi palikuonių, nei yra pagimdytas, ir nėra nieko lygiaverčio Jam ar panašaus į Jį.” (Koranas 112:1-4) Iš tiesų, nėra įrodymų tvirtinti, kad nors vienas iš apaštalų garbino Jėzų, nes jie žinojo, kad garbinti kitus šalia Dievo (kurį musulmonai vadina Allah) būtų aiškus nusižengimas pirmajam ir pačiam svarbiausiajam iš visų Biblijos įsakymų: „Neturėkite kitų dievų, bet tik Mane Vieną. Neišdrožinėkite sau statulų ar atvaizdų, panašių į tai, kas yra aukštai danguje ar giliai žemėje, ar panašių į tai, kas vandenyje po žeme; nesilenkite joms ir joms netarnaukite.” (Egzodas 20). Todėl skirti garbinimo veiksmus pranašui Jėzui ar jo motinai yra aiškus nusižengimas šiam visų pripažįstamam įsakui. Dievas tą patį įsako ir Korane: „Iš Jo ženklų yra diena ir naktis, saulė ir mėnulis –  todėl nenusilenkite saulei ar mėnuliui, bet nusilenkite vieninteliam Dievui, tam, kuris juos sukūrė, jei Jį tikrai (tvirtinate, kad) garbinate.” (Koranas 41:37) Taip pat Dievas teigia: „Jie netiki, kurie sako: Dievas yra Mesijas, Marijos sūnus.” (Koranas 5:72) ir „Jie yra netikintys, kurie sako: Dievas yra trejybės dalis.”  (Koranas 5:73)

3) Musulmonai tiki, kad Jėzus ir Marija buvo kilnūs žmonės, Dievo tarnai, bet ne garbinimo objektai. Musulmonai labai gerbia pranašą Jėzų ir Mariją, Mesijo motiną. Dievas Korane sako: „Mesijas, Marijos sūnus, yra ne kas kita, kaip tik Dievo pasiuntinys, ir prieš jį buvę pasiuntiniai pasimirė, o jo motina buvo dora moteris – abu jie valgydavo maistą.” (Koranas 5:75) Šioje eilutėje Dievas išaiškina tai, kad Jėzus yra Dievo pasiuntinys, Marija yra dorybinga moteris ir kad jie abu buvo (tik) žmonės, nes jie maitinosi maistu, kurį jiems paskyrė Dievas – tai parodo, kad jie buvo nuo savo Viešpaties priklausomi. Bet kuriam musulmonui garbinti pranašą ar kažką kitą vietoj Dievo ar lygiagrečiai su Juo yra stabmeldystė.

4) Jėzus buvo nuoširdus ir atsidavęs Dievo tarnas: Sustokite! Teismo Dieną Dievas tars: „O, Jėzau, Marijos sūnau! Ar tu sakei žmonėms: garbinkite mane ir mano motiną kaip dievus vietoj Viešpaties (Allah)?“ Jis atsakys: „Šlovė Tau! Niekad negalėčiau sakyti to, kam neturiu jokios teisės. Jei būčiau taip sakęs, be abejo Jūs (Allah) tai žinotumėte. Jūs žinote, kas mano viduje, bet aš nežinau, kas — Jūsų. Jūs žinote viską, kas paslėpta. Niekad nesakiau jiems nieko kito, išskyrus tai, ką Jūs man liepėte sakyti: „Šlovinkite vieną Dievą, mano Valdovą ir jūsų Valdovą“. Ir aš buvau jų liudininkas, kol gyvenau su jais. Kai Jūs pasiėmėte mane į dangų, Jūs buvote jų Prižiūrėtojas, ir Jūs esate Visko Liudininkas.” (Koranas 5:116-117). Netgi Biblijoje yra aiškūs teiginiai, rodantys, kad Jėzus garbino Dievą. Skaitykite eilutę iš krikščionių Biblijos, kurią cituoja krikščionys arabai: „Ir Jėzus tarė jam: „Kodėl tu vadini mane geru? Niekas nėra geras išskyrus Allah vieną!“  (Markas 10:18) Jėzus atskiria save nuo Dievo: jis yra garbintojas, o Allah yra tas, kuriam tas garbinimas skiriamas. Arabiškosios Biblijos Senajame Testamente mes galime rasti žodžius: Iš pradžių Allah sukūrė Dangų ir Žemę .” (Pradžios Knyga, 1 d.) Daugybė krikščionių vakaruose nustemba perskaitę šiuos žodžius, nes jiems atrodo, kad Allah yra tik musulmonų dievybė, kai tuo tarpu Allah yra Valdovas ir Dievas, kuris sukūrė Adomą ir paskyrė jį pirmuoju pranašu. Jis yra tas pats Dievas, kuris siuntė Nojų, Abraomą, Izaoką, Izmaelį, Jokūbą, Mozę, Joną, Jėzų ir Muchamedą (lai jiems visiems būna ramybė ir palaima). Daugybė žmonių Vakaruose suvokia Allah kaip kažkokią svetimą arabų dievybę. Bet dabar matote, kad vardas Allah reiškia Vieną Dievą, Valdovą ir Kūrėją visko, kas egzistuoja — tą, kuris turi išskirtinę teisę būti garbinamu.

5) Musulmonai tiki, kad Jėzus nebuvo nukryžiuotas, o buvo paimtas į dangų prieš pat jį sužeidžiant: Jie tarė didžiuodamiesi: „Mes nužudėme Mesiją Jėzų – Marijos sūnų, Dievo Pasiuntinį.” Bet jie jo nei nužudė, nei nukryžiavo – jiems taip tik buvo parodyta.” (Koranas 4:157) Iš Korano mes sužinome: Ir prisiminkite, kai Dievas sakė: „O, Jėzau, Aš pasiimsiu tave ir pakelsiu į viršų pas Save, ir išlaisvinsiu tave nuo šmeižto tų, kurie netiki (Dievu).” (Koranas 3:55) Jėzus buvo pakeltas į dangų prieš jį sugaunant ir nužudant. Dievas suteikė Jėzaus pavidalą kitam asmeniui. Tai priveda prie islamiškojo tikėjimo, kad Jėzus nebuvo prisikėlęs iš numirusiųjų, nes jis net nebuvo numiręs. Tačiau Pranašas Muchamedas teigė, kad Jėzus nusileis (iš dangaus) prieš pasaulio pabaigą įtvirtinti Dievo religijos ir teisingumo žemėje, o tada numirs, kaip ir kiti mirštantieji. Jėzaus pakilimas į dangų taip pat minimas ir Biblijoje: Kuomet jie žiūrėjo į dangų Jėzui kylant, du vyrai atsistojo prie jų, apsirengę baltais drabužiais (angelai) ir prabilo: „Galilėjaus vyrai, kodėl jūs stovite žiūrėdami į dangų? Šitas Jėzus, kuris buvo paimtas iš jūsų į aukštybes, sugrįš tokiu pačiu būdu, kokiu jūs matėte jį iškeliaujantį.” (Apaštalų darbų knyga 1:11) Tačiau krikščionių rankraštininkai nusprendė tą pakilimą aprašyti taip, lyg jis būtų įvykęs po tariamo prisikėlimo iš numirusiųjų, kad tai atitiktų krikščionių doktriną, teigiančią, kad Jėzus, „Dievo sūnus”, mirė už žmonijos nuodėmes. Be mirties ir be po jos sekančio Kristaus prisikėlimo ši doktrina neturėtų prasmės. Islamas moko, kad kiekvienas individas nešasi su savimi savo nuodėmių naštą, o kartu ir naštą nuodėmių, kurių išmokė kitus — ir Dievas noriai priima tikinčiojo tarno atgailą, kai šis tiesiogiai siekia jo atleidimo ir prašo Jo malonės be jokių tarpininkų. Islame ypatingai pabrėžiamas monoteizmas — bet koks garbinimo veiksmas, nukreiptas į kitus nei Allah yra laikomas politeistiniu. Tokie garbinimo būdai kaip maldavimas, nusilenkimas, prašymas (Allāh) prieglobsčio, maldavimas dieviškosios pagalbos, paramos ir palaikymo siekimas, maldavimas atleidimo ir išlaisvinimo nuo nuodėmių ir bėdų ir  t.t. gali būti skiriami tik Vieninteliam Tikram Dievui — Allah.

6) Musulmonai pripažįsta ir tiki Jėzaus atliktais stebuklais, kurie buvo įvykdomi su Allah Valia: O Jėzau, Marijos sūnau! Prisimink Mano paslaugą tau ir tavo motinai, kai Aš suteikiau tau palaikymą per Angelą Gabrielių, dėl ko tu prabilai į žmones iš lopšio būdamas kūdikiu, bet kaip suaugęs. Pažiūrėk! Aš išmokiau tave to, kas Knygoje ir išminties, to, kas Toroje ir Evangelijoje. Ir tu iš molio nulipdei paukštį ir įkvėpei į jį (gyvybės), ir jis patapo gyvu su Mano leidimu. Ir tu išgydei tuos, kurie gimė akli, ir raupsuotuosius su Mano leidimu. Ir pažiūrėk! Tu prikėlei mirusiuosius iš numirusiųjų su Mano leidimu. Ir kuomet aš sulaikiau Izraelio vaikus nuo tavęs, kai jie nusprendė tave nužudyti po to, kai tu pateikei jiems aiškius įrodymus. Ir iš jų, kurie buvo netikintieji, tarė: „Tai yra niekas kitas, bet tik burtai (magija).” (Koranas 5:110) Tie stebuklai buvo atliekami su Dievo leidimu ir valia kaip ženklas žmonėms įrodyti Jėzaus pranašystės teisingumui. Daugybė pranašų Allah’ui leidus darė stebuklus: Mozė perskyrė Raudonąją Jūrą, Muchamedas perskėlė mėnulį pusiau ir panašiai.

7) Jėzus yra kitų pranašų (tikėjimo) brolis (su jais susijęs ir giminystės ryšiais – vert. past.). Pranašas Muchamedas sakė: „Aš esu pats artimiausias iš visų žmonių Jėzui, Marijos sūnui, šiame gyvenime ir po jo.” Jo kompanionai paklausė jo: „Kaip taip, Dievo Pasiuntiny? “ Jis atsakė: „Pranašai yra vienas kitam broliai iš tėvo pusės: jų motinos skirtingos, bet jų religija viena, ir tarp manęs ir Jėzaus nebuvo kito pranašo.” Remiantis Tora, Evangelija, Koranu ir autentiška Pranašo tradicija yra patvirtinta, kad Muchamedo ir Jėzaus giminės kilmė veda atgal link pranašo Abraomo (palaima jam). Abraomas turėjo du sūnus: Izmaelį ir Izaoką. Izaoko sūnus buvo Jokūbas, dar kitaip vadinamas Izraeliu. Jokūbas turėjo dvylika sūnų, iš kurių gimė Izraelio vaikaičiai ir gentys, ir tų genčių pranašai. Pranašas Muchamedas yra kilęs iš pranašo Izmaelio giminės, iš arabiškų genčių. Per šiuos apreikštus tekstus visa žmonija privalo pripažinti Muchamedą paskutiniuoju ir galutiniu Pranašu, o Koraną — paskutiniuoju apreiškimu, kuris anuliavo visus prieš tai buvusius. Dievas paliepė žmonėms liudyti, kad „iš tiesų, nėra jokios kitos dievybės, vertos garbinimo, išskyrus Visagalį Dievą, o Muchamedas yra Jo tarnas ir Pasiuntinys; ir Jėzus – Marijos sūnus – yra Jo (Dievo) tarnas bei Pasiuntinys.” Jūs taip pat dabar galite tai paliudyti.

Abu Khadeejah Abdul-Wahid, Jesus the Messiah in Islam, in Christianity and in reality



Monday, 23 May 2016

Ką pasninkas Ramadano mėnesį reiškia musulmonams?


Nuostabus gidas pradedantiesiems ir ne musulmonams





Ką pasninkas reiškia musulmonams?


Ketvirtasis islamo stulpas yra pasninkas (arabiškai: sijām). Tai pasninkavimas ištisą Ramadano mėnesį (devintąjį islamiško kalendoriaus mėnesį). Tai garbinimo veiksmas, priartinantis musulmoną prie Allah (Dievo).

Korane sakoma: „Jums yra paskirtas pasninkas taip, kaip jis buvo paskirtas tiems, kurie gyveno prieš jus – galbūt jūs būsite dievobaimingi.” (Koranas 2:183)

Per šį mėnesį musulmonas skatina save fiziškai ir dvasiškai priartėti prie Allah (ﷻ).

Pasninkas iš dvasinės perspektyvos reiškia, kad kiekvienas musulmonas turėtų:

  susikoncentruoti ties priartėjimu prie Allah (ﷻ);
  skirti daug dėmesio studijuoti ir recituoti Koranui;
  didinti paklusnumą Viešpačiui ();
  dalinti labdarą;
  melstis naktines maldas;
  rodyti nuoširdumą ir dosnumą;
  atgailauti už savo nuodėmes.

Pasninkas kaip fizinis veiksmas reiškia:

  kad musulmonas nevalgo ir negeria skysčių nuo aušros (al-fadžr) iki saulės nusileidimo (al-maghreb);
  lytiškai nesantykiauja nuo aušros iki saulės laidos;
  neatlieka nepadorių veiksmų, tokių kaip melavimas, apgaudinėjimas, paskalų ar gandų skleidimas, apkalbinėjimas ir kitos nuodėmės. Jis jų stengiasi ir nuolatos vengti.

Musulmoniškose šalyse gyvenimas tęsiasi kaip visuomet, tačiau kavinės, restoranai ir valgyklos dienos metu nedirba, nes niekas nevalgo ir negeria. Musulmonas pavalgo prieš aušrą, kaip buvo liepta Pranašo Muchammedo (ﷺ).

Šį mėnesį žmonės skiria daugiau laiko Korano skaitymui ir prisimena Allah (ﷻ) garbindami Jį žodžiais ir tam tikromis frazėmis (arabiškai: dzikr). Kiekvienais metais šimtai milijonų musulmonų laukia Ramadano.


Saulei nusileidus viskas pasikeičia. Musulmonas nutraukia pasninką suvalgydamas kelias datules ir užsigerdamas vandeniu (dar galima užsigerti pienu arba kefyru – vert.past.). Tada jis meldžiasi Al-Maghreb maldą (saulei nusileidus), po kurios jis sugrįžta pas šeimyną, kad kartu pavalgytų iš anksto paruoštą vakarienę. Netgi tuo metu musulmonui yra įsakyta nepersivalgyti. Musulmonai turėtų taupiai valgyti jiems mėgstamą sveiką maistą. Dviejų valandų laikotarpyje musulmonas sugrįžta į mečetę ir atlieka privalomą naktinę maldą (‘Išā), po kurios jis tęsia savo garbinimą kita neprivaloma, tačiau pakankamai ilga malda (taravych), už kurią pažadėtas gausus atpildas. Ne musulmoniškose šalyse, tokiose kaip Didžioji Britanija, susilaikymas nuo maisto sukelia papildomus išbandymus:

1.    jeigu Ramadanas išpuola britų vasarą, tuomet dienos valandos yra labai ilgos (16-18 valandų)!
2.  dauguma aplinkinių žmonių valgo, geria ir užkandžiauja. Visa tai musulmonui gali kelti pagundas.

Pasninkas nėra privalomas kiekvienam. Kai kurie žmonės yra atleisti nuo jo, tokie kaip vaikai, kurie dar nėra sulaukę brandos ir pilnametystės. Branda (pilnametystė) islame yra atpažįstama pagal:

1.    tankių plaukų pasirodymą ant lytinių organų;
2.  gleivingų išskyrų pasirodymą (dėl lytinio potraukio);
3.  penkiolikos metų amžiaus pasiekimą.

Kas liečia moteris, joms būdingas dar ir kitas bruožas: menstruacinis ciklas. Vaikai gali būti raginami pasninkauti, tačiau jų nevalia versti.

Kai kurie suaugusieji yra atleidžiami nuo pasninko atsižvelgiant į jų situaciją:

  keliautojai, esantys išvykoje;
  sergantieji, kurie, tikėtina, pasveiks;
  moterys, tuo metu turinčios menstruacijas;
  moterys, kraujuojančios po gimdymo.

Šiems asmenims yra leistina praleisti pasninko dienas, tačiau jie privalo jas atpasninkauti vėliau. Yra dar ir kita grupė žmonių, kurie yra atleisti nuo pasninko:

  nuolatiniai ligoniai, kurie, tikėtina, nebepasitaisys;
  senyvo amžiaus žmonės, kurie nebepajėgūs pasninkauti dėl savo amžiaus;
  nėščios ir maitinančios krūtimi moterys, kurios bijosi dėl savo kūdikių sveikatos.
       
Šie žmonės privalo pamaitinti po vargšą už kiekvieną jų praleistą pasninko dieną. Ramadanas yra žinomas kaip Korano mėnesis, nes būtent šį mėnesį jis buvo pirmą kartą pradėtas apreikšti. Apreiškimas nuo Allah (ﷻ) per Angelą Gabrielių, pristatydavusį Pranašui (ﷺ) ajatus, susijusius su tam tikrais įvykiais, kuriems reikėjo nurodymų, tęsėsi sekančius 23 metus (iki Pranašo () mirties). Allah Korane sako: „Ramadano mėnesį buvo apreikštas Koranas, orientyras žmonėms ir aiškūs nurodymai (tarp gėrio ir blogio). Todėl kuris iš jūsų (būdamas namuose) pamatys (jauną mėnulį), tegu pasninkauja, o kas serga arba kelyje, - tai kitų dienų sąskaita. Allāh jums trokšta lengvumo ir Jis nenori jūsų apsunkinti (Jis nori), kad jūs išbaigtumėte (pasninko) periodą ir šlovintumėte Allah už tai, kad buvote atvesti į tiesą – galbūt jūs būsite dėkingi.” (2:185)

Daugybė musulmonų užsibrėžia sau tikslus, siekia (dvasinės) naudos Ramadano metu ir trokšta įtikti Viešpačiui:

  jie trokšta pamaldumo – pasninkas veda link pamaldumo ir suvokimo apie Kūrėją, kuriam jie tarnauja;
  daugybė musulmonų stengiasi perskaityti visą Koraną, skaitydami jį kasdien;
  daugybė jų kiekvieną naktį eina į mečetes melstis naktinės maldos (taravych), kurią veda imamas. Moterys irgi yra laukiamos (moterims bendruomeninės maldos neprivalomos – vert. past.);
  daugybė musulmonų nori pakeisti savo gyvenimus į geresnę pusę, todėl Ramadanas jiems suteikia tam puikią galimybę. Jie nutraukia neleistinas nesantuokines draugystes. Jie palieka žalingus įpročius, tokius kaip melavimas, vogimas, apkalbinėjimas, rūkymas, alkoholio vartojimas, muzikos klausymasis, filmų žiūrėjimas ir pan.;
  daugybė musulmonų metų bėgyje nusižengia savo elgesiu, tačiau jie žino, kad Ramadanas yra atgailos ir atleidimo mėnuo. Jie stengiasi paklusti Allah (ﷻ) ir Jo Pasiuntiniui Muchammedui (ﷺ) ir daryti gerus darbus, trokšdami išlaikyti tokius ketinimus ir po Ramadano. Jie kasdien siekia Allah malonės ir užuojautos;
  jie stengiasi suprasti žinias, perduotas Korane, praleisdami laiką su išmaniais mokytojais, kurie juos moko iš klasikinių darbų, įspėdami apie klaidingas ideologijas. Musulmonai privalo visuomet apsaugoti save nuo fanatizmo, ekstremalumo ir nuo nukrypimo nuo patvirtintų religinių praktikų, jų nepaisymo;
  Ramadano metu musulmonų bendruomenės sustiprėja, žmonės rodo vieni kitiems nuoširdumą būdami dosnūs ir geranoriški, ypač savo tėvams ir šeimai;
  Ramadanas verčia musulmonus susimąstyti apie Allah dovanas, tokias kaip gyvenimą, laimę, saugumą, maistą, sveikatą, šeimą, turtą ir panašius dalykus. Kada musulmonai yra alkani ir juos kamuoja troškulys, jie pradeda suprasti padėtį tų, kurie yra vargšai ir  gyvena nepritekliuje, todėl jie dėkoja Allah už Jo   malones ir gailestingumą;
musulmonai padeda tiems, kurie yra mažiau apdovanoti Viešpačio nei jie patys. Jie jaučia vargšams užuojautą, todėl duoda jiems labdarą, taip užsitarnaudami atpildą iš Allah (ﷻ);
  Ramadanas moko musulmonus savikontrolės ir primena jiems, kad tarnavimas Viešpačiui privalo būti pirmiau savųjų užgaidų (troškimų).

Pamaldūs musulmonai per paskutiniąsias dešimt Ramadano mėnesio dienų deda didesnes pastangas geriau atlikti maldas, recituoti Koraną ir šlovinti Allah (ﷻ), kadangi viena iš tų naktų yra „Dekreto Naktis” (Leilatul-Kadr), kuri yra vertesnė atpildo už tūkstančio mėnesių garbinimą.

Musulmonai yra išmokyti Pranašo Muchammedo (ﷺ) laukti Ramadano pradžios žvelgiant į dangų ir stebint, kol jame pasirodo jaunatis. Neteisinga pasikliauti astrologiniais apskaičiavimais Ramadano pradžiai ir pabaigai nustatyti, nes tai oponuoja Pranašo (ﷺ) mokymams. Jis (ﷺ) netgi sakė: Kada pamatysite (jauną mėnulį) - pasninkaukite, ir kada jūs vėl (jį) išvysite - nutraukite pasninką, o  jeigu debesuota (negalima pamatyti jaunaties – vert.past.), tai užbaikite visas trisdešimt (Šaban mėnesio – vert.past.) dienų.”


Pabaigai: ne musulmonai turėtų žinoti, kad musulmonai išskiria Allah garbinime iš visų kitų (netikrų) dievybių. Jis (ﷻ) yra visos kūrinijos Valdovas –  Nojaus, Abraomo, Mozės, Jėzaus, Muchammedo ir visų pranašų (tebūnie palaiminimas jiems) Dievas.

Autentiškas šaltinis: abukhadeejah.com

Lankstinukas Anglų Kalba




Thursday, 12 May 2016

Pasninko Lankstinukas, Atmintinė



Atsispausdinkite pasninko atmintinę arba tiesiog išsisaugokite ją sau









Pasninko atmintinė paruošta sesės Justinos Čepukaitės:







Primityvi Atmintinė:



*****



   Ramadanas  ¢

Pranašas Muchammedas ﷺ yra pasakęs:

„Kvapas iš pasninkaujančio žmogaus burnos yra mielesnis Viešpačiui už muskuso aromatą.“

(Sachych Muslim: 1151)


Kas sulaužo pasninką?

  • Sąmoningas valgymas ir gėrimas
  • Maistinių medžiagų injekcijos
  • Chidžama
  • Lytiniai santykiai
  • Masturbacija (jei neįvykdoma ejakuliacija, tuomet asmuo turi atgailauti už masturbavimosi nuodėmę,tačiau jo pasninkas išlieka galiojančiu)
  • Rūkymas
  • Menstruacijos 
  • Pogimdyvinis kraujavimas
  • Tvirta intencija nutraukti pasninką
  • Tyčinis vėmimas
  • Donorystė
  • Kraujo perpylimas


*****

“O jūs, tikintieji! Jums yra paskirtas pasninkas, taip kaip ir tiems, kurie gyveno prieš jus, tai gal jūs būsite dievobaimingi!“ 
(Sūra Al-Bakara 2:183) 

*****



pasninko nesulaužo:


  • Uostymas ar tepimas skysčio tipo parfumų ar smilkalų (jeigu jūs jų neįkvėpiate ir nenuryjate)
  • Kraujavimas iš burnos ar nosies (kraujo nuryjimas turi būti vengiamas)
  • Inhaliatoriaus naudojimas
  • Danties rovimas
  • Kraujo paėmimas tyrimui (nebent kraujo paėmimo kiekis yra tolygus kraujo kiekiui, prarandamam chidžamos procedūros metu)
  • Nosies lašai (nebent nosies lašai pasiekia gerklę arba skrandį)
  • Akių lašai (nenutraukia pasninko, net jeigu lašų skonis pasiekia gerklę)
  • Kraujavimas iš nosies (nebent sukeltas kraujavimas buvo tyčinis)
  • Maisto skanavimas (tai yra leistina virėjui paskanauti maistą liežuvio galeliu, saugantis, kad maistas nepatektų į skrandį)
  • Melavimas, keikimasis ar nesantūrios kalbos naudojimas (vis dėlto, nesantūrios kalbos naudojimas sumažina atlygį už pasninkavimą)
  • Šlapias sapnas ar atsibūdimas “džunūb” būsenoje
  • Dantų pastos naudojimas ar dantų skalavimas skysčiu (labiau priimtina yra vengti stiprios dantų pastos ir burnos skalavimo skysčio, nes jie gali pasiekti gerklę)
  • Vėmimas (nebent vėmimas buvo inicijuojamas, intencinis)
  • Bučiavimasis ir apsikabinimas (leidžiama tiktai, jei tai nesukelia seksualinio susijaudinimo. Prostatos skysčio išsiskyrimas nenutraukia pasninko, nebent jis pasibaigia ejakuliacija (spermos išsiskyrimu))
  • Plaukų kirpimas ir nagų trumpinimas
  • Prausimasis duše ar vonioje (jei asmuo besimaudydamas netyčia nuryja vandens, jo pasninkas lieka galiojančiu ir jam nereikia atpasninkauti tos dienos - Ibn Bāz)
  • Henos naudojimas, tepimas
  • Plaukimas ar nerimas po vandeniu (Vis dėl to, yra nepageidaujama plaukioti pasninkaujant, ypač jūroje - Šeichas Mukbil)
  • Anestezinės injekcijos priėmimas
  • Kosmetikos naudojimas 

[Remtasi fatvomis šeichų Ibn Al-Utsaimyn, Ibn Taimijjah, Mukbil bin Hādī, Ibn Bāz ir Nuolatiniu Didžiųjų Mokslininkų Komitetu ir Ifta]


leilatul-kadr

Pranašas صلى الله عليه وسلم skatino "Leilat-ul Kadr"- Dekreto Naktį neužmigti ir atlikti "Kijam" maldą (Nakties Maldą - neprivalomą), daryti tai iš tikėjimo ir tikėti apdovanojimu.

Abu Hureira رضي الله عنه  perdavė, Pranašą صلى الله عليه وسلم  sakius:
{Tas, kuris praleis Dekreto Naktį ("Leilat-ul-Kadr") besimelsdamas Nakties Maldą ("Kijam"),  tikėdamas ("Iman" būsenoje) ir tvirtai tikintis susilaukti atpildo iš Allah ("Ichtisab"), tokiam asmeniui bus atleistos jo ankstesnės nuodėmės}.

(Perduota grupės chadisų rinkėjų, išskyrus Ibn Madžà).

Paskutines dešimt Ramadano dienų Allah Pranašas صلى الله عليه وسلم ypač skyrė dėmesį savo garbinimo veiksmams ir jų atlikimui, daug labiau nei bet kokiu kitu metu (maldai, Korano recitavimui ir prašymams-maldavimams). 

Al-Bukchari ir Muslim perdavė nuo A'išos رضي الله عنها, {kuomet prasidėdavo paskutinės Ramadano dienos, Pranašas صلى الله عليه وسلم neidavo miegoti, jis صلى الله عليه وسلم prikeldavo savo šeimyną (maldai) ir susiverždavo "Izar"- apsiaustą (t.y. dėjo pastangas atlikti garbinimo veiksmus ir susilaikė nuo lytinių santykių)}.

Achmad and Muslim perdavė: {Allah Pranašas صلى الله عليه وسلم labai stengėsi atlikti garbinimo veiksmus per paskutines dešimt Ramadano dienų, nei bet kokiu kitu metu}. 


Neatsisakykite Mėnulio metodo pasikliaudami kalendoriumi

Allah تعالى  įsakė Ramadano pasninką pradėti įžvelgus pusmėnulį  arba, jei mėnulis nėra matomas plika akimi, tuomet užbaigti Ša’ban  mėnesį - visas 30 dienų. Jo Pranašas صلى الله عليه وسلم  sakė labai aiškiai: 

لا تصوموا حتى تروا الهلال ولا تفطروا حتى تروه

“Nepradėkite pasninkauti, kol nepamatysite mėnulio, ir neužbaikite pasninko (kad galėtumėt švęsti Yd) iki kol nepamatysite jo.”

(Al-Bukchari ir Muslim)