Salafija

Salafija

Thursday 27 October 2016

Ar maldos apleidimas sąlygoja palaiminimų praradimą?


Allah Aukščiausiasis sako:

{Sergėkite griežtai (penkias privalomasias) maldas, ypač viduriniąją maldą  (t.y. geriausią maldą - Asr). Ir stokite priešais Allah su paklusnumu [ir nekalbėkite su kitais maldos metu].} [1]


Allah Kilniausiasis taip pat sako:

{Ir atlikite maldas, ir duokite zakatą (labdaringą pašalpą) ir lenktės žemyn (ar atsiduokite savo paklusnumu Viešpačiui) kartu su tais, kurie lenkiasi žemyn (maldoje).}[2]

Allah Išaukštintas sako:

{...ir atlikite maldas. Išties, maldos apsaugo nuo Al-Fahšā (t.y. įvairiausių didžiųjų nuodėmių, neteisėtų lytinių santykių) ir Al-Munkar (netikėjimo, politeizmo, ir visokiariopų blogų veiksmų ar elgesio)} [3]

Allah Maloningiausias taip pat sako:

{Palaiminti išties yra tikintieji.} {Tie, kurie atlieka maldas su visais formalumais ir pilnu atsidavimu.} [4] iki Allah žodžių: {Ir tie, kurie griežtai sergėja savo (penkias bendruomenines privalomas) maldas (jų nustatytomis valandomis).} {Be abejonės, tai jie yra paveldėtojai.} {Kurie, paveldės Firdaus (Rojų). Jie apsigyvens jame amžinai.} [5]

Allah Aukščiausiasis sako: {Ir jiems buvo liepta su nieku kitu - kaip Allah garbinimu, ir šlovinimu - nieko kito, bet Jo Vieno (nepriskiriant Jam lygiaverčių partnerių), ir maldos atlikimu (Ikāmat-as-Salāt) ir zakatu (labdaringa pašalpa)}.[6] Taigi Allah Aukščiausiasis susieja maldą su tauchydu  (tikėjimu Allah vienybės išskirtinumu, monoteizmu).

Allah sako: {Bet jeigu jie atgailaus} (t.y. nuo širko (priskyrimo Jam lygiaverčių Jo dievybėje ar garbinime)

{Bet jei jie atgailaus ir atliks maldas (Ikāmat-as-Salāt), ir duos (mokės) zakatą (labdaringą pašalpą), tada palik jų kelią laisvą.} [7] Tas pažymi maldos svarbą ir tai yra susieta su tauchydu (tikėjimu Allah vienybės išskirtinumu, monoteizmu). Allah Galingiausias sako: {Bet jei jie atgailaus, atliks maldas (Ikāmat-as-Salāt) ir duos (mokės) zakatą (labdaringą pašalpą), tuomet jie yra tavo broliai religijoje}[8]

Pranašas (ﷺ) sakė:

Man buvo liepta kovoti prieš žmones kol jie paliudys, kad nėra dievybės vertos garbinimo išskyrus Allah, ir kad Muchammedas yra Allah Pasiuntinys,  ir kol jie melsis ir mokės zakatą. Jeigu jie tai darys, jų kraujas ir turtas garantuotas būti apsaugotu mano vardu, išskyrus tais atvejais, kada priteista teisėtai, ir jų reikalai Allah nuožiūroje (valioje). [9] (Sutarta Al-Bukchāri ir Muslim)

Viena iš svarbiausių ir kilniausių maldos pareigų yra ta, kad ji turi būti atliekama su bendruomene, kas liečia vyrus. Allah Kilniausiasis paskyrė bendruomeninę maldą privaloma, netgi karo ar baimės metu. Jis sako:

{Kuomet tu (O Pasiuntiny Muchammedai (ﷺ)) esi tarp jų, ir vedi juos maldoje, leiski vieniems iš jų stovėti maldoje su tavimi, su jųjų ginklais (apsiginklavusius); kai jie užbaigs savo nusilenkimus, tegul jie atsistoja gale (užnugaryje).} [10]

Allah Kilniausiasis nustatė bendruomeninę maldą privaloma, netgi baimės metu, ir kada musulmonai susiduria su priešais karo metu. Allah musulmonams liepia melstis bendruomeninę maldą ir laikytis ginklų, kad priešas jų nepultų.

Pranašas (ﷺ) sakė:

“Tas, kas išgirsta kvietimą (melstis) ir neatsako į jį (neateina melstis), jis neturės idealios maldos, nebent priežastis dėl to buvo teisėta.” [11]



Kartą, atėjo aklas vyras  pas Pranašą (ﷺ) ir tarė jam: "O Allah Pasiuntiny!  Aš neturiu kas mane palydėtų į mečetę. Ar aš galiu gauti iš tavęs laidimą melstis namuose?" Pranašas (ﷺ) jo paklausė: "Ar tu girdi pakvietimą maldai (adzaną)?" Vyras atsakė: "Taip." Pasiuntinys (ﷺ) tarė: "Tokiu atveju, tu turėtum atsakyti į jį (į kvietimą maldai)."[12] (Perduota Muslim jo Sachych rinkinyje)


Pranašas (ﷺ) nesuteikė jam leidimo apleisti bendruomeninės maldos. Kitame perdavime jis (ﷺ) sakė: "Aš nerandu tau nuolaidos (išimties)." Jis tai pasakė aiškiai, kad nėra nuolaidžiavimo net aklam vyrui, kuris neranda bendražygio nuvedančio jį į mečetę.

Jeigu aklam vyrui, neturinčiam kompaniono nuvedančio jo į mečetę, nėra nuolaidos ar pasiteisinimo apleisti bendruomeninės maldos mečetėje, tai kaip su tokiu asmeniu, kuris sveikas ir neturintis defektų. Tokiam vyrui šis reikalas būtų rimtas ir jo nuodėmė būtų didesnė. Maldos apleidimas kongregacijoje (mečetėje) yra vienas iš pavojingiausių dalykų, kuris veda link to, kad asmuo apleis maldą ir jos visai atsisakys. Šiandien, galbūt asmuo apleis maldą kongregacijoje ir rytoj, galbūt  jis ją apskritai apleis. Mažas dėmesio skyrimas maldai, sąlygoja bendruomeninės maldos apleidimą mečetėse, kurios yra Dievo namai. Allah Tauriausiasis sako:

{Namuose - mečetėse, kurias Allah liepė laikyti aukštame lygyje (švarias ir gerbiamas), (jų paskirtis yra) jose minėti Jo Vardą (t.y. adzaną, ikāmą, maldas, maldavimus,  Korano recitavimą ir t.t.) } [13] Šis reikalas yra gerai žinomas, tie namai yra Aukščiausiojo Valdovo namai - mečetės.

Tie, kurie apleidžia bendruomenines maldas (mečetėje), jie lengvai apleis maldą, dėl mažiausios ir labiausiai netinkamos priežasties. Vėliau, tokie žmonės iš viso apleis maldą, nes jiems ji nerūpi.

Bendruomeninės maldos apleidimas yra žinomu pretekstu visiškai apleisti  prievolę melstis. Pranašas (ﷺ) sakė:

“Tai, kuo mes išsiskiriame nuo netikinčiųjų ir veidmainių, yra mūsų maldų atlikimas. Tas, kas apleidžia jį, patampa netikinčiuoju.” [14]



Imamas Muslim (رحمه الله) užrašė savo Sachych rinkinyje, kad Džabir Ibn Abdullah Al-Ansāri (رضى الله عنه) perdavė Pranašą (ﷺ) sakantį:

“Tai, kas atveda žmogų į netikėjimą ir politeizmą, yra maldos apleidimas.”[15]



Tai pažymi, kad maldos apleidimas yra didis netikėjimas, kadangi netikėjimas išreikštas žymimuoju artikėliu. Kiti islamo mokslininkai yra nuomonės, kad tai yra mažasis netikėjimas, nebent asmuo teigia, kad malda nėra privaloma Islame. Pati teisingiausia nuomonė, kuri paremta įrodymais, yra ta, kad tai yra didis netikėjimas. Toks požiūris yra Pranašo (ﷺ) kompanionų, kurie vienbalsiai  sutarė šiuo klausimu (jie buvo vieningos nuomonės).

`Abdullah ibn Šakik Al-`Ukaily, gerbiamas Tabi`y (vienas iš pasekėjų, iš kartos po Pranašo (ﷺ) kompanionų), perdavė, kad Pranašo (ﷺ) kompanionai nelaikė didesniu jokio kito apleidimo, konstatuojančio didį netikėjimą, kaip maldos. Kai kurie dalykai konstatuoja netikėjimą, bet ne didįjį (netikėjimą), tokie kaip peikimas kieno nors kilmės ar raudojimas mirusiojo (nesusitaikymas su jo mirtimi, elgiantis ekstremaliai). Tiek Pranašas (ﷺ), tiek jo kompanionai vadino tai netikėjimu, tačiau mažuoju (netikėjimu). Todėl, kada kompanionai sakė, kad jie nelaiko netikėjimu nieką kitą, išskyrus maldos apleidimą, iš to pasidaro aišku, kad tai yra didysis netikėjimas, kaip ir nurodyta perdavime.

Nekeista būtų teigti, kad ši nuodėmė nutraukia palaiminimus ir sukelia didelę žalą žmogaus kūnui ir elgesiui. Yra žinoma, kad nuodėmių atlikimas priveda prie didelių praradimų ir blogų pasekmių žmogaus sielai, širdžiai, elgsenai ir pragyvenimui. Daugybė įrodymų nurodo tai, kad nuodėmiavimas sąlygoja  blogas pasekmes.

Pranašas (ﷺ) sakė autentiškame perdavime:

“Pragyvenimas (išlaikymas) sulaikomas iš asmens atliekančio nuodėmę.” [16]



Yra žinoma, kad nuodėmiavimas sukelia nederlingumą ir sausrą, ir užtraukia bėdas. Allah (Aukščiausiasis) sako:

{Ir kai jus ištinka nelaimė (sunkumai, bėda, išbandymai), taip yra už tai, ką jūsų rankos užsidirbo. Ir Jis daug ką atleidžia.} [17]

Allah Didingiausiasis sako: {Kas iš gėrio aptinka jus - tai yra iš Allah, bet kas iš blogio aptinka jus - tai iš jūsų pačių.}[18]

Įrodymų ir realybės atžvilgiu, tai yra gerai žinomas dalykas. Musulmonai turėtų rūpintis tomis blogomis pasekmėmis, ištinkančiomis juos, dėl jų nuodėmiavimo. Nustokite nuodėmiauti, rūpinkitės atlikti prievoles savo Viešpačiui ir skubėkite atlikti gerus darbus. Geri darbai yra daug geriau žmogui šiame gyvenime, ir anapus. Iš kitos pusės, nuodėmės užtraukia blogį šiame gyvenime ir gyvenime po mirties. Lai Allah mums skiria gerą sveikatą ir saugumą. (Amyn)


Išnašos:

[1] Koranas, Sūra Al-Bakara 2:238.


[2] Koranas, Sūra Al-Bakara 2:43.

[3] Koranas, Sūra Ankabūt 29:45.

[4] Koranas, Sūra Mu'minūn 23:1, 2.

[5] Koranas, Sūra Mu'minūn 23:9, 10, 11.

[6] Koranas, Sūra Baijina 98:5.

[7] Koranas, Sūra Tauba 9:5.

[8] Koranas, Sūra Tauba 9:11.

[9] Perduota Al-Bukchārī, Tikėjimo Knyga, Nr. 24, jo žodžiais; ir Muslim, Tikėjimo Knyga, Nr. 33.

[10] Koranas, Sūra An-Nisā 4:102.

[11] Abu Davūd, Sunan, Maldos knyga, Nr. 551; ir Ibn Mādža, Sunan, Knygoje apie mečetes ir kongregacijas, nr. 793.

[12] Muslim, Sachych (autentiškas), Knygoje apie mečetes ir vietas maldai, Nr. 653; ir An-Nasā'ī, Sunan, Knygoje apie Imamus, Nr. 850.

[13] Koranas, Sūra An-Nūr 24:36.

[14] Perduota Imamo Achmad, Musnade Nr. 21859 ir Abu Davūd; At-Tirmidzi, Tikybos Knygoje Nr. 2545; Al-Nasā'ī, ir Ibn Madža su gera perdavėjų grandine, įskaitant Buraida Ibn Al-Hasib.

[15] Perdavė Muslim, Tikėjimo Knyga, Nr. 82.

[16] [Perduota Imamo Achmad, Likusiame skyriuje apie Al-Ansar, Nr. 21379; ir Ibn Madžah, Išbandymų knyga, Nr. 4012]

[17] Koranas, Sūra Ašūra 42:30. Žiūrėkite  sūrą Fatir 35:45.

[18] Koranas, Sūra An-Nisā 4:79.

Šaltinis: alifta.org

PDF failas: "Ar maldos apleidimas sąlygoja palaiminimų praradimą?"


Wednesday 26 October 2016

Ar bendruomeninė malda (mečetėje) yra privaloma (vyrams)?

Viena iš svarbiausių ir kilniausių maldos pareigų yra ta, kad ji turi būti atliekama su bendruomene, kas liečia vyrus. Allah Kilniausiasis paskyrė bendruomeninę maldą privaloma, netgi karo ar baimės metu. Jis sako:

{Kuomet tu (O Pasiuntiny Muchammedai (ﷺ)) esi tarp jų, ir vedi juos maldoje, leiski vieniems iš jų stovėti maldoje su tavimi, su jųjų ginklais (apsiginklavusius); kai jie užbaigs savo nusilenkimus, tegul jie atsistoja gale (užnugaryje).} [1]

Allah Kilniausiasis nustatė bendruomeninę maldą privaloma, netgi baimės metu, ir kada musulmonai susiduria su priešais karo metu. Allah musulmonams liepia melstis bendruomeninę maldą ir laikytis ginklų, kad priešas jų nepultų.

Pranašas (ﷺ) sakė:

“Tas, kas išgirsta kvietimą (melstis) ir neatsako į jį (neateina melstis), jis neturės idealios maldos, nebent priežastis dėl to buvo teisėta.” [2]



Kartą, atėjo aklas vyras  pas Pranašą (ﷺ) ir tarė jam: "O Allah Pasiuntiny!  Aš neturiu kas mane palydėtų į mečetę. Ar aš galiu gauti iš tavęs laidimą melstis namuose?" Pranašas (ﷺ) jo paklausė: "Ar tu girdi pakvietimą maldai (adzaną)?" Vyras atsakė: "Taip." Pasiuntinys (ﷺ) tarė: "Tokiu atveju, tu turėtum atsakyti į jį (į kvietimą maldai)."[3] (Perduota Muslim jo Sachych rinkinyje)




Pranašas (ﷺ) nesuteikė jam leidimo apleisti bendruomeninės maldos. Kitame perdavime jis (ﷺ) sakė: "Aš nerandu tau nuolaidos (išimties)." Jis tai pasakė aiškiai, kad nėra nuolaidžiavimo net aklam vyrui, kuris neranda bendražygio nuvedančio jį į mečetę.

Jeigu aklam vyrui, neturinčiam kompaniono nuvedančio jo į mečetę, nėra nuolaidos ar pasiteisinimo apleisti bendruomeninės maldos mečetėje, tai kaip su tokiu asmeniu, kuris sveikas ir neturintis defektų. Tokiam vyrui šis reikalas būtų rimtas ir jo nuodėmė būtų didesnė. Maldos apleidimas kongregacijoje (mečetėje) yra vienas iš pavojingiausių dalykų, kuris veda link to, kad asmuo apleis maldą ir jos visai atsisakys. Šiandien, galbūt asmuo apleis maldą kongregacijoje ir rytoj, galbūt  jis ją apskritai apleis. Mažas dėmesio skyrimas maldai, sąlygoja bendruomeninės maldos apleidimą mečetėse, kurios yra Dievo namai. Allah Tauriausiasis sako:

{Namuose - mečetėse, kurias Allah liepė laikyti aukštame lygyje (švarias ir gerbiamas), (jų paskirtis yra) jose minėti Jo Vardą (t.y. adzaną, ikāmą, maldas, maldavimus,  Korano recitavimą ir t.t.) } [4] Šis reikalas yra gerai žinomas, tie namai yra Aukščiausiojo Valdovo namai - mečetės.

Tie, kurie apleidžia bendruomenines maldas (mečetėje), jie lengvai apleis maldą, dėl mažiausios ir labiausiai netinkamos priežasties. Vėliau, tokie žmonės iš viso apleis maldą, nes jiems ji nerūpi.

Bendruomeninės maldos apleidimas yra žinomu pretekstu visiškai apleisti  prievolę melstis. Pranašas (ﷺ) sakė:

“Tai, kuo mes išsiskiriame nuo netikinčiųjų ir veidmainių, yra mūsų maldų atlikimas. Tas, kas apleidžia jį, patampa netikinčiuoju.” [5]




Imamas Muslim (رحمه الله) užrašė savo Sachych rinkinyje, kad Džabir Ibn Abdullah Al-Ansāri (رضى الله عنه) perdavė Pranašą (ﷺ) sakantį:

“Tai, kas atveda žmogų į netikėjimą ir politeizmą, yra maldos apleidimas.”[6]




Tai pažymi, kad maldos apleidimas yra didis netikėjimas, kadangi netikėjimas išreikštas žymimuoju artikėliu. Kiti islamo mokslininkai yra nuomonės, kad tai yra mažasis netikėjimas, nebent asmuo teigia, kad malda nėra privaloma Islame. Pati teisingiausia nuomonė, kuri paremta įrodymais, yra ta, kad tai yra didis netikėjimas. Toks požiūris yra Pranašo (ﷺ) kompanionų, kurie vienbalsiai  sutarė šiuo klausimu (jie buvo vieningos nuomonės).

`Abdullah ibn Šakik Al-`Ukaily, gerbiamas Tabi`y (vienas iš pasekėjų, iš kartos po Pranašo (ﷺ) kompanionų), perdavė, kad Pranašo (ﷺ) kompanionai nelaikė didesniu jokio kito apleidimo, konstatuojančio didį netikėjimą, kaip maldos. Kai kurie dalykai konstatuoja netikėjimą, bet ne didįjį (netikėjimą), tokie kaip peikimas kieno nors kilmės ar raudojimas mirusiojo (nesusitaikymas su jo mirtimi, elgiantis ekstremaliai). Tiek Pranašas (ﷺ), tiek jo kompanionai vadino tai netikėjimu, tačiau mažuoju (netikėjimu). Todėl, kada kompanionai sakė, kad jie nelaiko netikėjimu nieką kitą, išskyrus maldos apleidimą, iš to pasidaro aišku, kad tai yra didysis netikėjimas, kaip ir nurodyta perdavime.

Nekeista būtų teigti, kad ši nuodėmė nutraukia palaiminimus ir sukelia didelę žalą žmogaus kūnui ir elgesiui. Yra žinoma, kad nuodėmių atlikimas priveda prie didelių praradimų ir blogų pasekmių žmogaus sielai, širdžiai, elgsenai ir pragyvenimui. Daugybė įrodymų nurodo tai, kad nuodėmiavimas sąlygoja  blogas pasekmes.

Pranašas (ﷺ) sakė autentiškame perdavime:

“Pragyvenimas (išlaikymas) sulaikomas iš asmens atliekančio nuodėmę.” [7]




Yra žinoma, kad nuodėmiavimas sukelia nederlingumą ir sausrą, ir užtraukia bėdas. Allah (Aukščiausiasis) sako:

{Ir kai jus ištinka nelaimė (sunkumai, bėda, išbandymai), taip yra už tai, ką jūsų rankos užsidirbo. Ir Jis daug ką atleidžia.} [8]

Allah Didingiausiasis sako: {Kas iš gėrio aptinka jus - tai yra iš Allah, bet kas iš blogio aptinka jus - tai iš jūsų pačių.}[9]

Įrodymų ir realybės atžvilgiu, tai yra gerai žinomas dalykas. Musulmonai turėtų rūpintis tomis blogomis pasekmėmis, ištinkančiomis juos, dėl jų nuodėmiavimo. Nustokite nuodėmiauti, rūpinkitės atlikti prievoles savo Viešpačiui ir skubėkite atlikti gerus darbus. Geri darbai yra daug geriau žmogui šiame gyvenime, ir anapus. Iš kitos pusės, nuodėmės užtraukia blogį šiame gyvenime ir gyvenime po mirties. Lai Allah mums skiria gerą sveikatą ir saugumą. (Amyn)


Išnašos:

[1] Koranas, Sūra An-Nisā 4:102.

[2] Abu Davūd, Sunan, Maldos knyga, Nr. 551; ir Ibn Mādža, Sunan, Knygoje apie mečetes ir kongregacijas, nr. 793.

[3] Muslim, Sachych (autentiškas), Knygoje apie mečetes ir vietas maldai, Nr. 653; ir An-Nasā'ī, Sunan, Knygoje apie Imamus, Nr. 850.

[4] Koranas, Sūra An-Nūr 24:36.

[5] Perduota Imamo Achmad, Musnade Nr. 21859 ir Abu Davūd; At-Tirmidzi, Tikybos Knygoje Nr. 2545; Al-Nasā'ī, ir Ibn Madža su gera perdavėjų grandine, įskaitant Buraida Ibn Al-Hasib.

[6] Perdavė Muslim, Tikėjimo Knyga, Nr. 82.

[7] [Perduota Imamo Achmad, Likusiame skyriuje apie Al-Ansar, Nr. 21379; ir Ibn Madžah, Išbandymų knyga, Nr. 4012]

[8] Koranas, Sūra Ašūra 42:30. Žiūrėkite  sūrą Fatir 35:45.

[9] Koranas, Sūra An-Nisā 4:79.

Šaltinis: alifta.org

Monday 24 October 2016

Maldos apleidimas tolygus netikėjimui

Allah Pasiuntinys (ﷺ) sakė:

"Sandora tarp mūsų ir jų yra malda, kuris apleidžia ją - neįtikėjo."


[At-Tirmidzi 2545, An-Nasā'ī 459, Ibn Mādžia 1079]




Allah Pasiuntinys (ﷺ) sakė:

"Kas yra tarp žmogaus ir atliekamo širko (lygiaverčių priskyrimo Viešpačiui) ir kufr (netikėjimo), tai yra maldos apleidimas."

[Muslim 82, At-Tirmidzi 2621, Ibn Mādžia 1078]



Imamas Muslim (رحمه الله) užrašė savo Sachych rinkinyje, kad Džabir Ibn Abdullah Al-Ansāri (رضى الله عنه) perdavė Pranašą (ﷺ) sakantį:

“Tai, kas atveda žmogų į netikėjimą ir politeizmą, yra maldos apleidimas.”

[Perdavė Muslim, Tikėjimo Knyga, Nr. 82]


Pranašas (ﷺ) sakė: 

“Tai, kuo mes išsiskiriame nuo netikinčiųjų ir veidmainių, yra mūsų maldų atlikimas. Tas, kas apleidžia jį, patampa netikinčiuoju.” 

[Perduota Imamo Achmad, Musnade Nr. 21859 ir Abu Davūd; At-Tirmidzi, Tikybos Knygoje Nr. 2545; Al-Nasā'ī, ir Ibn Madža su gera perdavėjų grandine, įskaitant Buraida Ibn Al-Hasib]



Monday 10 October 2016

Du'ā po tašahud, prieš taslym


Du'ā po tašahud, prieš taslym (1)

اللَّهُمَّ بِعِلْمِكَ الْغَيْبَ وَقُدْرَتِكَ عَلَى الْخَلْقِ أَحْيِنِي مَا عَلِمْتَ الْحَيَاةَ خَيْراً لِي وَتَوَفَّنِي إِذَا عَلِمْتَ الْوَفَاةَ خَيْراً لِي، اللَّهُمَّ إِنِّي أَسْأَلُكَ خَشْيَتَكَ فِي الْغَيْبِ وَالشَّهَادَةِ، وَأَسْأَلُكَ كَلِمَةَ الْحَقِّ فِي الرِّضَا وَالْغَضَبِ، وَأَسْأَلُكَ الْقَصْدَ فِي الْفَقْرِ  وَالْغِنَى ، وَأَسْأَلُكَ نَعِيماً لَا يَنْفَذُ، وَأَسْأَلُكَ قُرَّةَ عَيْنٍ لَا تَنْقَطِعُ، وَأَسْأَلُكَ الرِّضِا بَعْدَ الْقَضَاءِ، وَأَسْأَلُكَ بَرْدَ الْعَيْشِ بَعْدَ الْمَوْتِ، وَأَسْأَلُكَ لَذَّةَ النَّظَرِ إِلَى وَجْهِكَ وَالشَّوْقَ إِلَى لِقَائِكَ فِي غَيْرِ ضَرَّاءَ مُضِرَّةٍ وَلَا فِتْنَةٍ مُضِلَّةٍ، اللَّهُمَّ زَيِّنَّا بِزِينَةِ الْإِيمَانِ وِاجْعَلْنَا هُدَاةً مُهْتَدِينَ




O Allah! Su Tavo žinojimu nematomo ir Tavo Galia sukurto, leisk man gyventi, jei Tu žinai, kad gyventi man yra gėris, ir leisk man numirti, jei žinai, kad numirti man yra geriau. O Allah! Aš prašau Tavęs apdovanoti mane dievobaimingumu bijoti Tavęs privačiai ir viešai; ir aš prašau Tavęs, kad Tu padarytum taip, kad aš kalbėčiau tiesą, atvejais, kada aš esu patenkintas ir kada aš esu piktas; ir aš prašau Tavęs nuosaikumo (kad nebūčiau nei šykštus, nei ekstravagantiškas) esant  skurde ir pertekliuje; ir aš prašau Tavęs palaiminimų, kurie niekada nebus nutraukti; ir aš prašau Tavęs palaimos mano akims (paklusime Tau ir meile Tau), kuri niekada nesibaigs. Aš prašau Tavęs, kad aš būčiau patenkintas su tuo, kas man buvo  nulemta (jau po to, kas išsipildė) ir prašau gyvenimo po mirties, kuris būtų lengvas. Aš prašau iš Tavęs malonės pamatyti Tavo Veidą (pomirtiniame gyvenime) ir malonės sutikti Tave be jokios žalos ar klaidinančių išbandymų (aptinkančių mane). O Allah! Papuošk mus su Imān rūbais ir padaryk mus tokiais, kurie esą teisingai vedami ir yra vedliais kitiems.




[Sunan An-Nasā’ī’ Nr. 1305, Imamas Al-Albānī (رحمه الله) deklaravo autentišku sachyche Nr. 1301]






Du'ā po tašahud, prieš taslym (2)


اللَّهُمَّ إِنِّي أَسْأَلُكَ الْجَنَّةَ وَأَعُوذُ بِكَ مِنَ النَّارِ

61. Allāhumma inny as'aliukal-Džannata vua 'a'ūdzu bika minan-Nār.

O Allah, aš prašau iš Tavęs Rojaus ir siekiu iš Tavęs prieglobsčio nuo Ugnies (Pragaro).

[Abū Davūd. Žiūrėti Al-Albāni, Sachych Ibn Madžah 2/328]



Friday 7 October 2016

Al-Mucharram mėnuo ir Ašūra dienos pasninkas




Parašė Mančesterio Salafi Centras, 2013m. Liepos 7d.

بسم الله والحمد لله والصلاة والسلام على رسول الله ، وبعد

O žmonės! Bijokitės Allah (Pačio Aukščiausiojo) ir dėkokite Jam už matomus ir nematomus apdovanojimus (gėrybes), kuriuos Jis jums paskyrė. Jis nenustoja apdovanoti jus gėriu ir vertybėmis. Hadž-džo mėnuo jau praėjo ir jūs pasitikote Al-Mucharram, mėnesį - kurį Allah išsirinko su tikslu (priežastimi).


Pirmiausia, Al-Mucharram yra iš tų mėnsių, per kuriuos Allah uždraudė kautynes. Allah Aukščiausiasis sako:


إِنَّ عِدَّةَ الشُّهُورِ عِنْدَ اللهِ اثْنَا عَشَرَ شَهْراً فِي كِتَابِ اللهِ يَوْمَ خَلَقَ السَّمَوَاتِ وَالأَرْضَ مِنْهَا أَرْبَعَةٌ حُرُمٌ

‘’Be abejo, Allah paskyrė metuose dvylika mėnesių, taip buvo nuspręsta tądien, kada Jis sukūrė dangų (padanges) ir žemę; iš jų keturi yra šventi (mėnesiai).’’ [Koranas, 9:36]

Tie keturi mėnesiai yra: Dhul Kida, Dhul Hidž-dža, Mucharram ir Radžab. Allah uždraudė kautynes per šiuos mėnesius tam, kad Hadž-džo ir Umros (piligrimysčių) atlikėjai būtų saugūs jų metu. Tačiau, su islamo atėjimu, plačiai įsivyravo saugumas, netikintieji pasišalino, o džihadas vardan Allah įsitvirtino, kur tik buvo galimybės tam.

Išties šis Al-Mucharram mėnuo turi privalumą. Pranašas (ﷺ) sakė:
‘’Geriausias pasninkas po Ramadano yra Al-Mucharram mėnesį.’’  Pasninkauti šį mėnesį yra pageidautina (rekomenduojama). Tai mėnuo, kurį  kompanionai pasirinko būti pirmuoju Hidžri kalendoriuje, Umar'o (رضي الله عنه) valdymo metais.


Al-Mucharram mėnesio pranašumas

Tarp pranašiausių jo vertybių yra jam būdinga Ašūros diena. Tai diena,  kurią Pranašas (ﷺ) išsirinko pasninko atlikimui. Panašiai, Mozė  (عليه السلام) pasninkavo tą dieną, dėl padėkos Viešpačiui už Faraono ir jo žmonių paskandinimą. Po Mozės (عليه السلام) mirties, žydai taip pat pasninkaudavo Ašūros dieną.

Kada Allah Pasiuntinys (ﷺ) atvyko į Mediną, jis aptiko žydus pasninkaujančius Ašūros dieną, todėl jis (ﷺ) paklausė jų: ‘’Kodėl jūs pasninkaujate?’’  Jie atsakė: ‘’Tai diena, per kurią Allah skyrė pergalę Mozei (عليه السلام) ir jo žmonėms, ir per kurią - Jis pažemino Faraoną ir jo žmones. Iš tiesų, Mozė (عليه السلام) pasninkavo šią dieną, todėl mes irgi pasninkaujam per ją.’’ Pranašas (ﷺ) jiems pasakė: ’’Mes turime daugiau teisių sekti Moze (tame) nei jūs.’’


Allah Pasiuntinys (ﷺ) pastoviai pasninkaudavo per šią dieną ir liepė savo kompanionams pasninkauti taip pat. Tačiau, jis (ﷺ) norėjo, kad mes išsiskirtumėm nuo žydų, todėl jis liepė mums pasninkauti dieną prieš Ašūrą (per 9-tąją Al-Mucharram mėnesio dieną), prieš pasninkaujant 10-tąją (t.y. Ašūros dieną). Kitame perdavime rašoma: ‘’Dieną po jos (t.y. Dieną po Ašūros), bet pasninkavimas 9-tąją, prieš pasninkaujant 10-tąją (Al-Mucharram mėnesio) dieną, yra labiau įsitvirtinęs.

Mes pasninkaujame Ašūros dieną (t.y. 10-tąją Al-Mucharram) su tikslu sekti Allah Pranašo Mozės (عليه السلام) pavyzdžiu, ir taip pat, tai diena per kurią Allah skyrė musulmonams pergalę. Ši pergalė lydės musulmonus iki pat Teismo dienos ir ji yra palaiminimas iš Allah, už kurį Jam dėkojama per garbinimo veiksmą pasninkaujant.

Pasninkauti Ašūros dieną yra Sunnah Mu-akkadah [i.e. Pranašo (ﷺ) praktikavimas, kuris buvo atliekamas pastoviai ir nuosekliai]. Taigi, musulmonas pasninkauja 9-tąją ir 10-tąją Al-Mucharram mėnesio dieną, nes tai besitęsianti sunna - visa šlovė Viešpačiui - ir pasninkas šią dieną yra akcentuojamas, siekiant atlygio iš Allah ir rodant padėką Jam.


Pranašų ir jų pasekėjų ypatybė yra dėkoti Viešpačiui už pergalės skirimą, atliekant garbinimo veiksmus Jam, kurie yra susiję su paklusnumu Jam ir Jo minėjimą (prisimenant Jį). Netinkama yra jiems išvedinėti naujoves šioje srityje, kadangi tai yra savybė tų žmonių, kurie gyveno Prieš-islaminio periodo laikais, neišmanymo ir tamsybių laikais. Musulmonui yra draudžiama peržengti ribas šiame reikale.

Kas liečia šiitus, tai jie padaro Ašūros dieną gedulo diena, raudodami ir gedėdami, kadangi tą dieną buvo nužudytas Husein (Pranašo anūkas). Iš tiesų, nelaimė neturėtų būti sutikta gedėjimu, nuodėmėmis ir blogais veiksmais, atvirkščiai - ji turėtų būti sutinkama su paklusnumu Viešpačiui ir su viltim už tai būti apdovanotam. Be abejonės, Husein (رضي الله عنه) nužudymas buvo didelė katastrofa, tačiau Allah mums liepė išlikti kantriems ir tikėtis Jo atlygio nelaimių metu. Kas yra teisėtai nustatyta per šią Ašūros dieną, tai yra jos pasninkavimas, ir kad religijoje nebūtų įvedinėjamos naujovės.


Panašiai, yra neišmanėlių ir sunitų tarpe, kurie laiko šią dieną laimės ir džiaugsmo diena, ir kai kurie iš jų ją vadina Naujųjų Metų diena, todėl jie elgiasi dosniai su savo vaikais, pirkdami jiems dovanas ir keldami puotas. Be abejo, tai yra inovacijos ir naujai išrasti dalykai religijoje, ir jos nėra leistinos. Toks sunitų neišmanėlių elgesys yra išmislas iš kitos pusės, palyginus su šiitų veiksmais. Šiitai gedi ir neišmanėlis sunitas džiaugiasi. Ar jie (neišmanėliai sunitai) džiaugiasi Huseino  mirtimi, kadangi neišmanėliškas veiksmas bus priimamas kaip džiaugsmo veiksmas, susijęs su Huseino (رضي الله عنه) mirtimi. Musulmonas privalo sekti sunna ir palikti inovacijas religijoje. Inovacijos religijoje nėra oponuojamos inovacijomis, kurios yra blogesnės už jas, iš tiesų, inovacijos yra oponuojamos jų atsisakymu ir Sunnos atnaujinimu.


 Šaltiniai:
Arabiškas: alfawzan.af.org.sa

Angliškas: salaficentre.com

Wednesday 5 October 2016

Istorija slypinti po Ašūra dienos pasninku






Parašė Abu Muadh Taqweem Aslam (2013 Lapkričio 12d.)

Trumpa suvestinė istorijos, kuri susijusi su Mozės (عليه السلام) laikų įvykiais, Allah pergalės skirimas Savo pasiuntiniui (Mozei) ir Faraono  pražūtis. Konspektas paimtas iš khutbos (pamokslo), kurią pravedė šeichas Muchammed bin Sālech Al-Utsaimyn (رحمه الله).


Ašūros pasninko istorija: Mozė (عليه السلام) ir Faraonas

“Per šį Al-Mucharram mėnesį Allah išgelbėjo Mozę (عليه السلام) ir jo žmones nuo Faraono ir jo armijos. Allah (سبحانه و تعالى) paskyrė jį pranašu ir siuntė jį (عليه السلام) su aiškiais įrodymais, tačiau Faraonas vistiek buvo arogantišku ir pasipūtėliu (kuris netikėjo). Jis teigė: “Aš esu tavo valdovas - pats aukščiausiasis ” [An-Nāzi’āt:24]. Mozė (عليه السلام) nuėjo pas jį su kilniais ženklais ir kvietė jį į monoteizmą (tauchydą), tauchydą To, Kuris sukūrė Dangų ir Žemę, bet Faraonas išdidžiai sakė: “Ir kas yra Valdovas žmonijos, džinų ir visko kas egzistuoja (aliamyn)?”[Aš-Šu’ara:23].

Mozė  (عليه السلام) atsakė: “Jei tau reikia konkretumo, kad nebūtum abejingas, tai Jis yra Dangaus ir Žemės Valdovas ir visko kas yra tarp jų” [Aš-Šu’ara:24]. Faraonas pasijuokė ir išniekino Mozės (عليه السلام) žodžius sakydamas aplinkiniams:“Ar jūs negirdėjote, ką jis pasakė?” [Aš-Šu’ara:25]. Todėl Mozė (عليه السلام) priminė jiems ir įspėjo juos toliau, sakydamas: “Tavo Valdovas ir Valdovas tavo protėvių!” [Aš-Šu’ara:26]. Palikęs be žodžių Faraonas tada atsakė melagingu teiginiu (meluodamas): “Išties, tavo pasiuntinys, kuris tau perdavė šią  žinią, yra pamišėlis!” [Aš-Šu’ara:27]. Jis tęsė grasindamas Mozei (عليه السلام) ir sakė: “Jei tu pasirinksi dievą kitą nei mane, aš be abejo tave uždarysiu su kaliniais.” [Aš-Šu’ara:29], pabrėždamas, kad jis jau ir taip turėjo kitų įkalintų belaisvių, tam, kad įbaugintų Mozę (عليه السلام) nutilti.

Tačiau Mozė (عليه السلام) tęsė toliau, pateikdamas aiškius įrodymus, iki kol Faraonas prabilo į jį: “Ar tu atėjai išdanginti mus iš mūsų žemės savo burtais, Moze? Be abejo, mes galime atlikti burtus lygiai tokius kaip ir tu, tai paskirkime susitikimą tarp mūsų ir tavęs, kurio nei mes, nei tu nepraleistumėm, atviroje plačioje erdvėje, kurioje mes visi turėsime dorą ir tolygų šansą (ir stebėtojai galės būti varžybų liudytojais).”[At-Taha: 57-58]

Kada Faraonas atėjo su savo burtininkais, perspėjęs juos, Mozė  pasakė: “Vargas jums! Neišvedinėkite netiesos apie Allah, o tai Jis jus dėl to visiškai pražlugdys kančiomis. Iš tiesų, tas, kas meluoja apie Allah, praloš apgailėtinai.”[At-Taha: 61]. Mozė jiems liepė: “Mesk tai, ką planuoji mesti!” Tai jie numetė savo virves ir lazdas, ir pasakė: “Su Faraono galia, be abejo, mes laimėsime!” Tada Mozė numetė savo lazdą, ir žiūrėk, ji prarijo visas jų (netikras) parodijas!” [Aš-Šu’ara: 43-45] Po viso to burtininkai atgailavo ir įtikėjo: “Burtininkai klaupėsi žemyn lengdami galvas ir sakydami: “Mes tikime Valdovu žmonijos, džinų ir visko kas egzistuoja (aliamyn)” [Aš-Šu’ara: 46-47].

Faraonas pasiliko tokiu, kokiu buvo anksčiau (tas įvykis jo nepakeitė).  Allah sakė: “Kada jie Mus užrūstino, Mes juos visus nubaudėm ir paskandinom. Ir padarėm juos precedentu (kaip pamoka kitiems, atėjusiems po jų), pavyzdžiu ateinančioms kartoms” [Az-Zukhruf: 55-56]. Tada Allah liepė Mozei (عليه السلام): “Be abejo, Mes įkvėpėme Mozę (sakydami): “Keliauk naktį su Mano tarnais ir kirsk jiems sausą taką jūroje, nebijant nei būti pagautiems Faraono, nei bijant paskęsti jūroje.”[At-Taha: 77].

Mozė (عليه السلام) ir jo žmonės išėjo ir Faraonas vijosi juos, kol jie pasiekė Raudonąją Jūrą. Faraonas buvo jų užnugary ir jūra - priešaky ir “Mozės kompanionai skundėsi: “Be abejo, mes būsim sučiupti.”[Aš-Šu’ara: 61]. Mozė (عليه السلام) atšovė: “Ne be abejo! Su manim yra mano Valdovas, Jis mane išves (Jis mano gidas).”[Aš-Šu’ara: 62] Toks buvo Mozės (عليه السلام) dvasingumas (imān) ir tikrumas (jis buvo visiškai neabejingas). Allah įkvėpė Mozę (عليه السلام) trenkti lazda ties Jūra ir ji atsivėrė su 12 takelių. Jie įžengė jais ir perėjo jūrą, kurios sulaikytas vanduo stovėjo kaip kalnai, kol jie keliavo sausais takais.  Faraonas tai matydamas įžengė pasiskubėdamas, tačiau jam įžengus, vandens kalnai užgriuvo ant jo: “Ir mes išvedėm Izraelio* Vaikus per jūrą ir Faraonas su savo kariais sekė jais kupini priespaudos ir neapykantos, ir kai jūra buvo jį bepasiglemžianti, jis sušuko: “Aš tikiu, Lia iliaha illia (Huvua): (kad niekas nėra vertas garbinimo iškyrus Jį - Allah), Kuriuo tiki Izraelio Vaikai, ir aš esu vienas iš musulmonų (tų, kurie paklūsta Allah Valiai ).” Taigi jam buvo atsakyta:  “Dabar tu tiki, kai anksčiau tu atsisakei tikėti ir buvai vienas iš mufsidūn (blogadarių, parsidavėlių). Šią dieną Mes gražinsime tavo (mirusį) kūną (iš jūros), kad tu būtum ženklu tiems, kurie gyvens po tavęs! Išties, daugybė žmonių yra nerūpestingi, kas liečia Mūsų ajatus (įrodymus, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus ir pan.) ” [Junus: 90-92]

Allah išgelbėjo Mozę ( عليه السلام) ir pražudė Faraoną. Dėl šios priežasties, kada Pranašas (ﷺ) įžengė į Mediną ir aptiko žydus pasninkaujančius  10-tąją Mucharram, jis jų paklausė apie tai ir jie atsakė: “Tai yra diena, kada Allah išgelbėjo Mozę ir jo žmones nuo jų priešo (Faraono), todėl Mozė pasninkavo tą dieną”, tada Pranašas (ﷺ) atsakė: “Aš turiu daugiau teisių sekti Moze nei jūs”, todėl jis pasninkavo ir liepė žmonėms pasninkauti taip pat.

Panašiai Pranašas (ﷺ) teigė, kad jeigu jis bus gyvas kitais metais, tai jis (ﷺ) pasninkaus ir 9-tąją, kad išsiskirtų nuo kitų, kurie pasninkauja tik 10-tąją dieną. Be to, tai yra sunna pasninkauti 9-tąją ir 10-tąją Mucharram mėnesio dieną.

Atlygis už pasninkavimą tą dieną yra, kaip Pranašas (ﷺ) teigė: “Jos pasninkas anuliuoja praėjusių metų nuodėmes (mažasias nuodėmes)”. Žiūrėkite, kad nesumaišytumėte jos su Arafa diena, kurios pasninkavimas anuliuoja praėjusių ir sekančių metų nuodėmes.

*Izraelis - Pranašas Izraelis, dar kitaip vadinamas Jokūbu.

Šaltinis: salaficentre.com

Audio Paskaita apie Mozę ir Ašūrą

Monday 3 October 2016

Ghusl (Pilnasis apsiprausimas)




Taijsyr al-'Alliām Šarch Umdah al-Ahkām

Šeichas Abdullah Ibn Abdur-Rachmān ibn Sālech Al-Bassām

Ghusl (Pilnasis apsiprausimas)


Chadiso Nr. 29

A'iša (رضي الله عنها) sakė: „Kada tik Allah Pasiuntinys (ﷺ) ėjo praustis (maudytis) po lytinio akto (džanaba), jis (ﷺ) nusiplaudavo rankas ir tuomet atlikdavo apsiprausimą tokį kaip prieš maldą, ir jis (ﷺ) įtrindavo plaukus iki kol jis jausdavo, kad jo skalpo oda sušlapo. Po to jis (ﷺ) užsipildavo vandens tris kartus ant galvos ir po to nusiplaudavo kūną.” A'iša (رضي الله عنها) toliau sakė: „Aš ir Allah Pasiuntinys (ﷺ) prausdavomės iš vieno vandens indo, iš kurio mes sėmėmės vandens tuo pačiu metu.”

[al-Bukchārī 1/166 Nr. 272; Muslim 1/183 Nr. 618]


Svarbios pastabos ištrauktos iš chadiso:

1. Tai yra patvirtintas teisėtas nuosprendis, kad reikia atlikti ghusl (pilnąjį apsiprausimą) esant džanabos būsenoje (esant didžiame lytiniame nešvarume). Tai yra būtina atlikti ghusl kuomet vyriškas lytinis organas įeina į moterišką lytinį organą, nepaisant to ar asmuo patirs orgazmą (spermos išsiliejimą) tuo metu ar ne, apie tai paminėsime plačiau Abū Hureiros (رضي الله عنه) chadise (Nr. 34).

2. Pilnasis Ghusl prasideda nuo rankų nusiplovimo kaip paminėta perdavime ir po to tęsiama plaukų įtrinimu pirštais per plaukus, vandens apsipilimu ant galvos, ir galiausiai viso likusio kūno apsiprausimu.

3. Šiuose žodžiuose „Kuomet Allah Pasiuntinys (ﷺ) apsiprausdavo po džanabos (lytinio suėjimo)” pabrėžiama, kad tai buvo reguliari jo (ﷺ) praktika atlikti ghusl.

4. Leistinumas susituokusiems asmenims matyti/žiūrėti į savo partnerio lytinius organus (vyro ar žmonos), ir taip pat susituokusiai porai praustis iš vieno indo (maudytis/ praustis kartu toj pačioj vietoj ir tuo pačiu metu).


5. Pirmenybė yra skiriama toms kūno dalims nuprausti, kurios yra nuprausiamos per vudu ritualą, už tas, kurios nuprausiamos per ghusl nuo džanabos (seksualinio nešvarumo). Išimtis yra taikoma tik pėdoms, kurių prausimas nukeliamas iki kol nuprausiamas visas kūnas [tai paminėsime sekančiame Maimūnos (رضي الله عنها) chadise Nr. 30]

6. Žodžiai: „tuomet jis (ﷺ) atliko apsiprausimą tokį, kokį jis (ﷺ) atlieka prieš maldą ... ir tada jis (ﷺ) nusiplaudavo visą likusį kūną” reiškia, kad nuplaunamos vietos per vudu sąlygoja nešvarumų pašalinimą tiek didįjį, tiek mažąjį. Taip yra todėl, kad didžiojo nešvarumo šalinimo metu yra pašalinami ir mažieji nešvarumai. [Taigi, kūno dalys nupraustos vudu metu nebeturi būti vėl prausiamos per ghusl, kada prausiamos likusios kūno dalys].


Maimūnos (رضي الله عنها) Chadisas Nr. 30

Maimūna (رضي الله عنها) perdavė: Aš pastačiau [ar jis pastatė] vandens indą Pranašui (ﷺ) apsiprausti nuo džanabos (lytinio nešvarumo). Jis (ﷺ) dešine ranka užsipylė vandens ant savo kairiosios rankos du ar tris kartus ir tada jis nusiplovė savo lytinius organus ir patrynė savo rankas į žemės dulkes ar į sieną du ar tris kartus, tada jis (ﷺ) išsiskalavo burną, išsiplovė vandeniu sau nosį įtraukdamas jį ir išpūsdamas jį lauk. Po to jis (ﷺ) nusiplovė veidą ir abu dilbius (rankos dalis nuo riešo iki alkūnės) ir užsipylė ant galvos vandens ir nusiplovė likusias kūno dalis. Tada jis (ﷺ) pasitraukė iš tos vietos ir nusiplovė pėdas. Aš atnešiau jam skiautę medžiagos, bet jis (ﷺ) jos nenorėjo ir vietoj to pašalino braukdamas ranka likusį vandenį nuo kūno.” [al-Bukchārī 1/167 Nr. 273; Muslim 1/183 Nr. 620, 621]


Svarbios pastabos ištrauktos iš chadiso: Šis chadisas panašus į prieš tai paminėtą A'išos (رضي الله عنها) chadisą ir jame yra papildomos naudingos medžiagos


1. Ankstesniame perdavime minimas rankų plovimas yra be jokių tikslių detalių, tačiau šiame chadise minimas specifinis apsiprausimų skaičius, t.y. du ar trys kartai.

2. Šiame chadise minima, kad jis (ﷺ) nusiplovė lytinius organus prieš nusiplaudamas rankas ir po to jas patrynė į žemę ar sieną du ar tris kartus. Mokslininkai paminėjo, kad likęs bet koks kvapas ar nešvarumai beplaunant lytinius organus, kurie gali būti pasilikę patrinus rankas į žemę ar tai nusiplovus jas su bet kokiu plovikliu (muilu), yra priimtinas.

3. Tai yra privaloma turėti intenciją prieš pradedant ghusl nuo tos vietos, kada prausiami lytiniai organai, kad būtų eliminuojama būtinybė vėl juos plauti [kada plaunamos likusios kūno dalys].

4. Ankstesniame perdavime minimas apsiprausimas yra toks, kokį Pranašas (ﷺ) atlikdavo prieš maldą, iš to būtų galima suprasti, kad jis į tai įtraukė pėdų prausimą. Kaip bebūtų, šiame chadise aiškiai pabrėžiama, kad pėdų prausimas buvo atliekamas nusiplovus likusias kūno dalis. Galbūt geriausias būdas, atsižvelgiant į abu šiuos perdavimus, yra sakyti: Jis (ﷺ) iš tiesų atliko pilną apsiprausimą (kaip yra paminėta kitame chadise), įskaitant pėdų nuplovimą. Tačiau, kai jis (ﷺ) baigė prausti likusias kūno dalis, jis pasitraukė į kitą vietą ir nusiplovė savo pėdas antrą kartą, kadangi vieta, kurioje jis stovėjo atlikdamas ghusl, tikriausiai patapo nešvari.


5. Šiame Maimūnos (رضي الله عنها) chadise minima, kad ji jam pasiūlė skiautę medžiagos nusisausinti,  bet jis (ﷺ) jos atsisakė. Vietoj to, jis (ﷺ) nusisausino save savo rankomis.

6. Tai nėra privaloma ghusl metu įtrinti kūno dalis. Iš tiesų, tai yra sunna tai daryti, taip kaip ir daroma per ritualinį apsiprausimą (vudu). [Tokios nuomonės yra didžioji islamo mokslininkų dalis, išskyrus Imamą Mālik (رحمه الله)].

7. Tai nėra reikalinga pakartoti kūno dalių prausimą ghusl metu, kurios jau ir taip buvo nuplautos per vudu. An-Navuavi (رحمه الله) sakė, kad teisinga nuomonė yra ta, kad vienas toks nuplovimas (per vudu) atstoja abu - didįjį ir mažąjį nusiprausimą.

8. Po vudu, atliekamo ghusl metu, kūno dalys nuplaunamos vieną kartą. Kai kurie islamo mokslininkai teigia, kad tai reikia atlikti tris kartus, remdamiesi analogija susieta su vudu. Tačiau, remiantis bendra taisykle, tai yra netinkama panaudoti analogiją kuomet yra aiškūs tekstiniai įrodymai (bet kokiais klausimais ar tema). Nuomonės, kad nuplauti kūną tik vieną kartą, laikėsi islamo šeichas Ibn Taimyja (رحمه الله), Abur-Rachmān As-Sā'dī (رحمه الله) ir vienas iš  dviejų perdavimų rastas Imamo Achmed (رحمه الله) madhabe.

كتاب الطهارة، تيسير الع م شرح عمدة ا حكامللشيخ عبد ا  بن عبد الرحمن بن صالح آل بسام




Abū Hureiros  (رضي الله عنه) chadisas Nr. 34

Abu Hureira (رضي الله عنه) perdavė: Pranašas (ﷺ) sakė:
“Kada vyras sėdi tarp keturių moters galūnių ir lytiškai su ja santykiauja, jam po to yra privaloma nusiprausti.”
[al-Bukchārī 1/175 no. 290]

Muslim perdavime:

“Kada vyras sėdi tarp keturių moters galūnių ir lytiškai su ja santykiauja, jam po to yra privaloma nusiprausti, netgi jeigu jis nepatyrė orgazo.”
[Muslim Nr. 1/195 Nr. 682; taip pat žiūrėti Nr. 684 ir 685]


Svarbios pastabos ištrauktos iš chadiso:


1. Prievolė atlikti ghusl kuomet vyro lytinis organas įeina į moters lytinį organą, netgi jeigu nėra jokių išskyrų (kaip spermos išsiliejimas).

2. Šiuo chadisu yra pakeičiamas supratimas Abū Sa'īd Al-Khudrī (رضي الله عنه) chadiso: al- Mā’u (Ghusl vanduo) min l-Mā’i (sperma), reiškia: vandens panaudojimas ghusl atlikimui patampa privalomu dėl spermos išsiskyrimo lytiškai santykiaujant. Iš šio chadiso eina suprasti, kad ghusl būtinas tik tada, kada išskiriamos lytinės liaukos (orgazmo metu). Tačiau toks supratimas yra pakeičiamas kitu - Abū Hureiros (رضي الله عنه) chadisu - kuriame minima būtinybė atlikti ghusl tiek dėl orgazmo, tiek dėl dviejų skirtingos lyties organų lietimosi (kada vyriškas lytinis organas prasiskverbia į moteriškąjį).


[Vertimas iš Arabų Kalbos darytas: Abu Muhammad, Doha, 2000CE]

Į Lietuvių Kalbą išvertė Nora Umm Youcef.

Šaltinis: islamlecture.com