Salafija

Salafija

Thursday 30 June 2016

Teisėti nutarimai susiję su Zakātul-Fitr



Alimas Abdul-Aziz ibn Abdullaah ibn Baaz رحمه الله

Tas, kuris neranda vargšų savo gyvenamoje teritorijoje, privalo jų ieškoti kitur



Klausimas:

Ką turėtų daryti žmogus, jeigu aplinkui jį nėra vargšų, kuriems priklauso Zakātul Fitr gavimas, kurį jis turi duoti? Ir koks yra verdiktas asmeniui, kuris negali to atlikti iki Eid maldos?



Atsakymas:

Vardan Allah Aukščiausiojo ir Galestingiausiojo. Visas garbinimas priklauso Allah. Jo palaima ir saugumas tebūna Allah Pasiuntiniui, jo šeimai, jo kompanionams, ir tiems, kurie seka jo žinia.



Zakātul Fitr yra pareiga, kurią Allah padarė Savo tarnui privaloma, Pranašo Muchamedo  صلى الله عليه وسلم lūpomis, tiek vyrams, tiek moterims, jauniems ir seniems, tiek laisviems žmonėms, tiek vergams.

Pranašas صلى الله عليه وسلم įsakė, kad jis būtų išdalintas (tiems, kam jis priklauso) iki tol, kol žmonės išeis atlikti Eid maldos.

Todėl, jeigu asmuo neranda nei vieno vargšo aplink save, tada jis turi jų ieškoti kaimyniniuose miesteliuose, kad galėtų atiduoti jiems savo Zakātul Fitr. Jis privalo pasiskubinti atiduoti jį iki Eid maldos, nes kitaip būtų oponuojama Pranašo صلى الله عليه وسلم  paliepimui.

Pranašas صلى الله عليه وسلم paliepė, kad Zakātul Fitr turi būti atiduotas (vargšams) prieš žmonėms išėjus melstis Eid maldos. Jis صلى الله عليه وسلم sakė:
"...tas, kuris atidavė jį (Zakātul Fitr) prieš Eid maldą, jam bus užskaityta kaip Zakāt Mak-bū-lia (pripažinta labdara Eid'ui). Ir tas, kuris atiduos jį  po Eid maldos, jam bus užskaityta kaip viena iš paprastųjų labdarų."

Tai kas jums yra privaloma, žmogau,  - tai pasirūpinti šiuo reikalu ir išdalinti (Zakātul Fitr) prieš Eid maldą, netgi jeigu taip darytumėt dieną, dvi ar tris dienas prieš Eid. Nėra žalos to daryti nuo 28-tos dienos, 29-tos ar 30-tos Ramadano pasninko dienos.


Ibn Umar (رضي الله عنه) dalindavo (Zakātul Fitr) dvi dienas prieš Eid, ir panaši praktika buvo sachābių (Pranašo صلى الله عليه وسلم  kompanionų). Galbūt jis - Ibn Umar (رضي الله عنه) - dalino jį tris dienas prieš Eid. Visa tai reiškia, kad daryti tai iš anksto nėra žalinga (2-3 dienas prieš Eid).

Dalinimas (Zakātul Fitr) prasideda nuo 28-tos dienos ir tęsiasi iki pat Eid maldos. Todėl, jūs neturite teisės užlaikyti jo iki jau po Eid maldos. Ir jeigu jūsų rajone nėra vargšų, tai ieškokite jų kituose rajonuose, netgi jeigu reiktų išsiruošti kelionei.


Yra teisėtai nustatyta, kad Zakātul Fitr turi būti dalinamas aplinkiniams žmonėms jūsų (gyvenamoje) žemėje (vietovėje)


Klausimas:

Ar Zakātul Fitr turi būti išdalinamas mūsų vietiniams vargšams (t.y. mūsų žemiečiams), ar kitiems nei jie? Ir jeigu mes išvykstame į kelionę tris dienas prieš Eid, kaip mums pasielgti su Zakātul Fitr?

Atsakymas:

Sunna yra padalinti Zakātul Fitr neturtingiems žmonėms iš tos pačios gyvenamosios vietos, Eid dienos rytą, prieš Eid maldą. Taip pat yra leistina dalinti labdarą dieną ar dvi dienas prieš tai, pradedant nuo 28-tos Ramadano dienos.

Jeigu žmogus, kuriam yra privaloma išmokėti Zakātul Fitr, keliauja dvi ar daugiau dienų prieš Eid, tuomet jis turėtų išmokėti Zakātul Fitr islamiškoje šalyje į kurią jis vyksta, ir jeigu jis vyksta į ne musulmonišką šalį, jam privalu ieškoti tenai neturtingų musulmonų, kuriems jis galėtų jį sumokėti.

Jeigu jis keliauja tuo laiku, kada jam yra leistina mokėti Zakātul Fitr, tai jam yra nustatyta išmokėti jį neturtingiesiems jo šalies gyventojams. Taip yra todėl, kad Zakātul Fitr  tikslas ir priežastis jo išmokos yra paremti varguolius ir padėti jiems, skirti jiems nuoširdumą, ir išlaisvinti juos nuo bet kokio išmaldos prašymo iš kitų Eid dienomis.


Zakātul Fitr dalinimas negali būti užvilkinamas dėl varguolių paieškos


Klausimas:

Ar Zakātul Amvuāl (privaloma asmens turto labdara) ir Zakātul Abdān (pažodžiui, labdara nuo asmens, pvz.: Zakātul Fitr) yra vienodi užvilkinimo teisėtumu dėl priežasties ieškant varguolio, kuris išties yra žinomas esant tokiu?

Atsakymas:

Ne, šios dvi labdarų rūšys nėra vienodos (šiuo atveju). Iš tiesų, tai yra privaloma išdalinti Zakātul Fitr prieš Eid maldą, kaip ir Allah Pranašas صلى الله عليه وسلم yra liepęs; ir nėra nieko kas galėtų neleisti to atlikti dieną, dvi ar tris dienas prieš Eid. Tačiau, jis neturi būti uždelstas iki jau po maldos.


Pažyma:

Majmoo'ah Fataawaa wa Maqaalaat Mutanawwi'ah,
by The Esteemed Shaykh, Imaam Ibn Baaz, Vol. 14, pgs. 198-218 
[Translation: Abu Muhammad, 25th Ramadan 1434 AH (August 3, 2013 CE)]

Autentiškas šaltinis: islamlecture.com PDF

Wednesday 29 June 2016

Nutartis dėl pasninko asmens, apleidusio maldą




Klausimas: 

Ar užskaitomas pasninkas asmens, apleidusio maldą?

Atsakymas:

Šlovė Allah, pasaulių Viešpačiui. Taika ir palaiminimas jam (صلى الله عليه وسلم), kurį Allah siuntė iš Savo malonės pasauliams (žmonijos ir džinų), jo šeimai, jo kompanionams, bei jo broliams iki pat Prisikėlimo dienos.

Islamo žinovų nuomonės nesiskiria dėl pasninkaujančio asmens, kuris apleidžia maldas (nesimeldžia), kuris atmeta bei neigia, kad jos yra privalomos:
 jo pasninkas yra negaliojantis, nes vienbalsiu laikoma, kad toks asmuo yra netikintis ir yra apostatas. 
   
 Priedo, netikinčiojo veiksmai yra tušti, nes veiksmų galiojimas priklauso nuo tikėjimo, ir šiuo atveju - tas asmuo neturi šio tikėjimo, Allah عزَّ وجلَّ sako:

﴿وَقَدِمْنَا إِلَى مَا عَمِلُوا مِنْ عَمَلٍ فَجَعَلْنَاهُ هَبَاءً مَنْثُورًا﴾ [الفرقان: 23].

Ajos reikšmė:

Ir Aš visus jų darbus (atliktus  netikinčiųjų, politeistų, nuodėmingųjų) paversiu į skraidančias pasklidusias dulkes.  [Al-Furkân : 23].

 Allah عزَّ وجلَّ taip pat sako:


﴿وَالَّذِينَ كَفَرُوا أَعْمَالُهُمْ كَسَرَابٍ بِقِيعَةٍ يَحْسَبُهُ الظَّمْآنُ مَاءً حَتَّى إِذَا جَاءَهُ لَمْ يَجِدْهُ شَيْئًا وَوَجَدَ اللهَ عِنْدَهُ فَوَفَّاهُ حِسَابَهُ وَاللهُ سَرِيعُ الْحِسَابِ﴾ [النور: 39].


Aja reiškia:

Kas liečia tuos, kurie netiki, jų darbai tarsi miražas dykumoje. Ištroškęs galvoja, kad tai - vanduo, bet prie jo priėjęs nieko neranda; išskyrus Allah, kuris jam paskirs, kas priklauso (pragarą). Ir Allah yra Greitas įvykdyti sprendimus. [ An-Nûr : 39].

 Jis taip pat pasakė: 


﴿مَثَلُ الَّذِينَ كَفَرُوا بِرَبِّهِمْ أَعْمَالُهُمْ كَرَمَادٍ اشْتَدَّتْ بِهِ الرِّيحُ فِي يَوْمٍ عَاصِفٍ لاَ يَقْدِرُونَ مِمَّا كَسَبُوا عَلَى شَيْءٍ ذَلِكَ هُوَ الضَّلاَلُ الْبَعِيدُ﴾ [إبراهيم: 18].


Palyginimas tų, kurie netikėjo savo Viešpačiu, yra toks, kad jų darbai yra kaip pelenai, kuriuos audringą dieną vėjas piktai pučia; jie negalės gauti to, ką užsidirbo. Tai yra nuklydimas tolimas nuo tiesos kelio. [Ibrâhîm (Abraomas): 18].

Tie, kurie sąmojingai apleidžia maldą, dėl tingėjimo ar apsileidimo, bet pripažįsta, kad ji privaloma, islamo žinovų nuomonės skiriasi dėl tokio asmens:

Kai kurie jį laiko netikinčiu, remdamiesi tai pagrindžiančiais religiniais tekstais. Tokios nuomonės laikėsi  Imamas Ahmad bei kiti.

 Kiti islamo mokslininkai nelaiko tokio asmens netikinčiuoju, nes yra kiti įrodymai, neleidžiantys jų priskirti šiai kategorijai. Tokios nuomonės laikėsi imamas Malik, Aš-Šafi’i, Abu Hanyfa bei kiti.

  Tuo remiantis, nustatymas, ar asmens pasninkas galiojantis ar ne, priklauso nuo nutarimo, pagal kurį asmuo teisiamas:

 Tie, kurie pasmerkia asmenį, apleidžaintį maldą valingai ir iš tingėjimo priskiria tokį asmenį prie tų, kurie nevykdo pareigos. Todėl jo pasninkas ir visi kiti veiksmai, kaip kad jau buvo prieš tai minėta – tušti dėl tikėjimo nebuvimo,  kas yra sąlyga, nuo kurios priklauso jo veiksmai bei pasninkas.

   Tie, kurie tokio asmens nepasmerkia, laiko jį nepaklusniu tikinčiuoju, bet ne – netikinčiuoju. Todėl jo veiksmai ir pasninkas yra galiojantys dėl egzistuojančio tikėjimo,  kas yra privaloma poelgių bei garbinimo veiksmų sąlyga.

 Labiausiai paplitusi nuomonė tarp dviejų paminėtų yra, kad tai priklausys nuo išsamaus ir konkretaus klausimo: 
t.y. asmuo, kuris visiškai apleidžia maldą ir miršta tokioje maldos apleidimo stadijoje, nėra tikintysis ir jo veiksmai bei pasninkas nėra galiojantys. Tai vadinama “visišku apleidimu”.

 Kas liečia asmenį, kuris kartais meldžiasi ir kartais jas praleidžia, yra apsileidęs jų atžvilgiu, bet jis nėra netikintysis. Jis išties yra musulmonas, priklausantis Allah valiai ir jo grėsmei, ir to asmens pasninkas yra galiojantis. Tai vadinama “bendru apleidimu”.

  Tai patvirtina chadisas, kuriame Pranašas صلَّى الله عليه وسلَّم  sako: 

„Allah paskyrė penkias maldas Savo vergams. Tas, kuris jas atlieka tinkamai be jokių trūkumų, tas asmuo turės sandėrį su Allah, jog Allah priims jį į Rojų. Tas, kas neatliks maldų, neturės sandėrio su Allah ir, jei Allah panorės, gales jį nubausti, arba jam atleisti “ (1).

Tai taip pat pagrįsta kitu chadisu, kur Pranašas صلَّى الله عليه وسلَّم  sako: 

„Pirmiausias dalykas, dėl kurio vergas bus teisiamas, yra jo malda, atsižvelgiant į tai, ar ji buvo pilnai atlikta.  Jei ne, bus žiūrima, ar asmuo meldėsi papildomas maldas. Jei jis atliko papildomas maldas, jo privalomos maldos bus užskaičiuotos iš papildomų maldų.” (2). Iš tiesų, šis smulkus paaiškinimas yra vienas iš pasirinkimų, atliktų Šeicho Al-Islam Ibn Taymiyya (3) رحمه الله.

 Idealios žinios priklauso Allah. Mūsų paskutinė malda yra šlovinti Allah, Pasaulių Valdovą. Taika ir palaiminimas telydi mūsų Pranašą صلَّى الله عليه وسلَّم, jo šeimą, jo kompanionus ir brolius iki pat Prisikėlimo dienos. 

Dhu Al-Qa`da 16th, 1426, Alžyras,
Atitinka 2005 gruodžio  18d.


(1) Pranešė Abu Dâwûd, skyrius iš “Prayer of El-Witr” (chadisas 1422), An-Nassâ'i, skyrius iš “Prayer” (chadisas 465) ir Ahmed (chadisas 23361)`Ubâda Ibn As-Sâmit رضي الله عنه leidimu. Šis chadisas  patvirtintas  Al-Albâni kaip autentiškas  “Sahîh At-Targhîb Wat-Tarhîb” (1/370) ir “Sahîh Al-Jâmi`” (chadisas 3243).

(2) Pranešė At-Tirmidhi, skyrius iš “Prayer” (chadisas 415), An-Nassâ'i, skyrius  iš “Prayer” (chadisas 469) ir  Ibn Mâjah, skyrius iš “Establishing prayer and Sunna” (chadisas 1491) Abu Hurayra رضي الله عنه. leidimu. Šio chadiso autentiškumas patvirtintas Al-Albâni in “Sahîh Al-Jâmi`” (chadisas 2020).

(3) Žr. “Majmû` Al-Fatâwa” pateikta  Ibn Taymiyya (7/614,615,616), (22/49).








Friday 24 June 2016

Mesijo Jėzaus statusas islame, krikščionybėje ir koks jis yra iš tikrųjų






*****

Jėzaus statusas islame ir krikščionybėje

Krikščionių ir musulmonų nuomonės apie Jėzaus prigimtį ir statusą skyrėsi per amžius. Abiejose religijose jis užima pagarbią vietą ir abiejose religijose tikima, kad jis gimė iš Skaisčiosios Mergelės. Abidvi religijos teigia žinančios tikrąją Jėzaus prigimtį ir tikslą. Musulmonai tiki, kad ankstesnieji krikščionių vadai modifikavo Šv. Raštą tam, kad pakeistų šio kilnaus ir dorybingo pranašo statusą. Iš esmės žymūs krikščionių teologai noriai patvirtina, kad Biblija per amžių amžius buvo modifikuota, todėl šiuo klausimu nesutarimų nekyla. 

Bart D. Ehrman, pagarsėjęs Biblijos mokslų daktaras iš JAV, buvęs Pietryčių regiono Society of Biblical Literature (Biblijinės literatūros draugijos) prezidentas, teigė:

„Vienas įspūdingiausių ir labiausiai gluminančių šiandieninės krikščionybės bruožų yra tas, kad seminaristai, analizuojantys Bibliją istoriniu-kritiniu metodu, pamiršta viską apie jį atėjus laikui jiems tapti pastoriais. Jie mokomi kritiško požiūrio į Šv. Raštą, jie studijuoja neatitikimus ir prieštaravimus, jie atranda įvairiausių istorinių klaidų… Jie sužino, kad egzistuoja kitos knygos, vienu metu laikytos kanonais, tačiau taip ir netapę Šv. Rašto dalimi. Jie prieina išvadą, kad nemažai Biblijos knygų yra fiktyvios (pseudoniminės – parašytos asmenų, prisidengusių apaštalų vardais). Faktiškai mes neturime nei vienos originalios Biblijos knygos, vien kopijas, padarytas praėjus amžiams, ir visas — modifikuotas.” 

(Žr. Bart D. Ehrman, Jesus, Interrupted: Revealing the hidden contradictions in the Bible and why we don’t know About Them).

Šis originalios Jėzaus žinios iškreipimas taip pat minimas ir islamiškuose tekstuose: Korane ir Pranašo mokymuose.

Musulmonai tiki, kad po pranašo Jėzaus Dievas siuntė kitą pranašą, apie kurio atėjimą buvo pranešama ankstesniuosiuose Raštuose, tokiuose kaip Tora, kuri buvo apreikšta Mozei, ar Evangelijose, apreikštose Jėzui. Paskutinysis pranašas buvo Muchamedas. Dievas nurodė Korane: „Sakykite, o jūs, musulmonai: Mes tikime Visagaliu Allah ir tuo, kas mums buvo atskleista, ir tuo, kas buvo apreikšta Abraomui, Izmaeliui, Izaokui, Jakūbui ir Izraelio gentims, ir mes tikime tuo, kas buvo duota Mozei ir Jėzui, ir tuo, kas buvo paskirta Pranašams iš jų Valdovo. Mes neatmetame nė vieno iš jų, ir Jam (Vienam tikrajam Dievui) mes paklusome.” (Koranas 2:136) Dievas taip pat informavo žmoniją, kad ankstesnieji Raštai buvo pakeisti, originali žinia stipriai iškreipta ir ja negalima toliau pasikliauti. Todėl Allah, būdamas Gailestingas, siuntė žmonijai galutinį Pranašą Muchamedą su paskutiniuoju Apreiškimu – Koranu. Dievas apsaugojo jį nuo suklastojimo ir sudarkymo.

Reikia paminėti kelis svarbius tikėjimo punktus, susijusius su Jėzumi:

 1) Musulmonai tiki, kad Jėzaus gimimas buvo stebuklingas. Dievas sakė Korane: „Jėzaus pavyzdys Dievo požiūriu yra toks kaip Adomo. Dievas sukūrė jį iš molio ir liepė jam: „Būk!”, ir jis patapo būtybe (žmogumi). Tai yra tiesa iš jūsų Valdovo, todėl nebūkite iš tų, kurie dvejoja (tuo).” (Koranas 3:59-60). Turėtų būti visiškai aišku, kad musulmonai tiki, jog Jėzus yra Dievo Pranašas, gimęs iš skaisčiosios, kilniosios motinos Marijos, kuri nebuvo paliesta nei vieno vyro.

2) Musulmonai tiki, kad Jėzus buvo Dievo siųstas pranašas, kad jis nėra nei Dievo sūnus, nei Trejybės dalis. Po to, kai Jėzus buvo paimtas į Dangų, krikščionys pradėjo manyti, jog atsižvelgiant į tai, kad Jėzus neturėjo žemiškojo tėvo, jo tiesioginiu tėvu turėtų būti Dievas. Jono Evangelijos autorius, kuris niekad nebuvo sutikęs paties Jėzaus, praėjus beveik amžiui teigė: „Dievas taip mylėjo pasaulį, kad davė jam vienintelį susilauktą savo sūnų.” (1 Jonas 4:9) Didelė dalis krikščionybės tyrinėtojų netiki, kad šiuos žodžius parašė pats Jonas ar apaštalai. Tie žodžiai aiškiai nėra nei Dievo, nei Jėzaus. Dėl panašių dalykų pranašas Jėzus tapo vėlesniųjų krikščionių garbinimo objektu. Taip krikščionybėje atsirado kitų garbinimas šalia Dievo. Islame kategoriškai draudžiama priskirti Dievui sūnų: „Sakyk: Jis yra Allah, Vienintelis. Pats save išlaikantis, Jis nei turi palikuonių, nei yra pagimdytas, ir nėra nieko lygiaverčio Jam ar panašaus į Jį.” (Koranas 112:1-4) Iš tiesų, nėra įrodymų tvirtinti, kad nors vienas iš apaštalų garbino Jėzų, nes jie žinojo, kad garbinti kitus šalia Dievo (kurį musulmonai vadina Allah) būtų aiškus nusižengimas pirmajam ir pačiam svarbiausiajam iš visų Biblijos įsakymų: „Neturėkite kitų dievų, bet tik Mane Vieną. Neišdrožinėkite sau statulų ar atvaizdų, panašių į tai, kas yra aukštai danguje ar giliai žemėje, ar panašių į tai, kas vandenyje po žeme; nesilenkite joms ir joms netarnaukite.” (Egzodas 20). Todėl skirti garbinimo veiksmus pranašui Jėzui ar jo motinai yra aiškus nusižengimas šiam visų pripažįstamam įsakui. Dievas tą patį įsako ir Korane: „Iš Jo ženklų yra diena ir naktis, saulė ir mėnulis –  todėl nenusilenkite saulei ar mėnuliui, bet nusilenkite vieninteliam Dievui, tam, kuris juos sukūrė, jei Jį tikrai (tvirtinate, kad) garbinate.” (Koranas 41:37) Taip pat Dievas teigia: „Jie netiki, kurie sako: Dievas yra Mesijas, Marijos sūnus.” (Koranas 5:72) ir „Jie yra netikintys, kurie sako: Dievas yra trejybės dalis.”  (Koranas 5:73)

3) Musulmonai tiki, kad Jėzus ir Marija buvo kilnūs žmonės, Dievo tarnai, bet ne garbinimo objektai. Musulmonai labai gerbia pranašą Jėzų ir Mariją, Mesijo motiną. Dievas Korane sako: „Mesijas, Marijos sūnus, yra ne kas kita, kaip tik Dievo pasiuntinys, ir prieš jį buvę pasiuntiniai pasimirė, o jo motina buvo dora moteris – abu jie valgydavo maistą.” (Koranas 5:75) Šioje eilutėje Dievas išaiškina tai, kad Jėzus yra Dievo pasiuntinys, Marija yra dorybinga moteris ir kad jie abu buvo (tik) žmonės, nes jie maitinosi maistu, kurį jiems paskyrė Dievas – tai parodo, kad jie buvo nuo savo Viešpaties priklausomi. Bet kuriam musulmonui garbinti pranašą ar kažką kitą vietoj Dievo ar lygiagrečiai su Juo yra stabmeldystė.

4) Jėzus buvo nuoširdus ir atsidavęs Dievo tarnas: Sustokite! Teismo Dieną Dievas tars: „O, Jėzau, Marijos sūnau! Ar tu sakei žmonėms: garbinkite mane ir mano motiną kaip dievus vietoj Viešpaties (Allah)?“ Jis atsakys: „Šlovė Tau! Niekad negalėčiau sakyti to, kam neturiu jokios teisės. Jei būčiau taip sakęs, be abejo Jūs (Allah) tai žinotumėte. Jūs žinote, kas mano viduje, bet aš nežinau, kas — Jūsų. Jūs žinote viską, kas paslėpta. Niekad nesakiau jiems nieko kito, išskyrus tai, ką Jūs man liepėte sakyti: „Šlovinkite vieną Dievą, mano Valdovą ir jūsų Valdovą“. Ir aš buvau jų liudininkas, kol gyvenau su jais. Kai Jūs pasiėmėte mane į dangų, Jūs buvote jų Prižiūrėtojas, ir Jūs esate Visko Liudininkas.” (Koranas 5:116-117). Netgi Biblijoje yra aiškūs teiginiai, rodantys, kad Jėzus garbino Dievą. Skaitykite eilutę iš krikščionių Biblijos, kurią cituoja krikščionys arabai: „Ir Jėzus tarė jam: „Kodėl tu vadini mane geru? Niekas nėra geras išskyrus Allah vieną!“  (Markas 10:18) Jėzus atskiria save nuo Dievo: jis yra garbintojas, o Allah yra tas, kuriam tas garbinimas skiriamas. Arabiškosios Biblijos Senajame Testamente mes galime rasti žodžius: Iš pradžių Allah sukūrė Dangų ir Žemę .” (Pradžios Knyga, 1 d.) Daugybė krikščionių vakaruose nustemba perskaitę šiuos žodžius, nes jiems atrodo, kad Allah yra tik musulmonų dievybė, kai tuo tarpu Allah yra Valdovas ir Dievas, kuris sukūrė Adomą ir paskyrė jį pirmuoju pranašu. Jis yra tas pats Dievas, kuris siuntė Nojų, Abraomą, Izaoką, Izmaelį, Jokūbą, Mozę, Joną, Jėzų ir Muchamedą (lai jiems visiems būna ramybė ir palaima). Daugybė žmonių Vakaruose suvokia Allah kaip kažkokią svetimą arabų dievybę. Bet dabar matote, kad vardas Allah reiškia Vieną Dievą, Valdovą ir Kūrėją visko, kas egzistuoja — tą, kuris turi išskirtinę teisę būti garbinamu.

5) Musulmonai tiki, kad Jėzus nebuvo nukryžiuotas, o buvo paimtas į dangų prieš pat jį sužeidžiant: Jie tarė didžiuodamiesi: „Mes nužudėme Mesiją Jėzų – Marijos sūnų, Dievo Pasiuntinį.” Bet jie jo nei nužudė, nei nukryžiavo – jiems taip tik buvo parodyta.” (Koranas 4:157) Iš Korano mes sužinome: Ir prisiminkite, kai Dievas sakė: „O, Jėzau, Aš pasiimsiu tave ir pakelsiu į viršų pas Save, ir išlaisvinsiu tave nuo šmeižto tų, kurie netiki (Dievu).” (Koranas 3:55) Jėzus buvo pakeltas į dangų prieš jį sugaunant ir nužudant. Dievas suteikė Jėzaus pavidalą kitam asmeniui. Tai priveda prie islamiškojo tikėjimo, kad Jėzus nebuvo prisikėlęs iš numirusiųjų, nes jis net nebuvo numiręs. Tačiau Pranašas Muchamedas teigė, kad Jėzus nusileis (iš dangaus) prieš pasaulio pabaigą įtvirtinti Dievo religijos ir teisingumo žemėje, o tada numirs, kaip ir kiti mirštantieji. Jėzaus pakilimas į dangų taip pat minimas ir Biblijoje: Kuomet jie žiūrėjo į dangų Jėzui kylant, du vyrai atsistojo prie jų, apsirengę baltais drabužiais (angelai) ir prabilo: „Galilėjaus vyrai, kodėl jūs stovite žiūrėdami į dangų? Šitas Jėzus, kuris buvo paimtas iš jūsų į aukštybes, sugrįš tokiu pačiu būdu, kokiu jūs matėte jį iškeliaujantį.” (Apaštalų darbų knyga 1:11) Tačiau krikščionių rankraštininkai nusprendė tą pakilimą aprašyti taip, lyg jis būtų įvykęs po tariamo prisikėlimo iš numirusiųjų, kad tai atitiktų krikščionių doktriną, teigiančią, kad Jėzus, „Dievo sūnus”, mirė už žmonijos nuodėmes. Be mirties ir be po jos sekančio Kristaus prisikėlimo ši doktrina neturėtų prasmės. Islamas moko, kad kiekvienas individas nešasi su savimi savo nuodėmių naštą, o kartu ir naštą nuodėmių, kurių išmokė kitus — ir Dievas noriai priima tikinčiojo tarno atgailą, kai šis tiesiogiai siekia jo atleidimo ir prašo Jo malonės be jokių tarpininkų. Islame ypatingai pabrėžiamas monoteizmas — bet koks garbinimo veiksmas, nukreiptas į kitus nei Allah yra laikomas politeistiniu. Tokie garbinimo būdai kaip maldavimas, nusilenkimas, prašymas (Allāh) prieglobsčio, maldavimas dieviškosios pagalbos, paramos ir palaikymo siekimas, maldavimas atleidimo ir išlaisvinimo nuo nuodėmių ir bėdų ir  t.t. gali būti skiriami tik Vieninteliam Tikram Dievui — Allah.

6) Musulmonai pripažįsta ir tiki Jėzaus atliktais stebuklais, kurie buvo įvykdomi su Allah Valia: O Jėzau, Marijos sūnau! Prisimink Mano paslaugą tau ir tavo motinai, kai Aš suteikiau tau palaikymą per Angelą Gabrielių, dėl ko tu prabilai į žmones iš lopšio būdamas kūdikiu, bet kaip suaugęs. Pažiūrėk! Aš išmokiau tave to, kas Knygoje ir išminties, to, kas Toroje ir Evangelijoje. Ir tu iš molio nulipdei paukštį ir įkvėpei į jį (gyvybės), ir jis patapo gyvu su Mano leidimu. Ir tu išgydei tuos, kurie gimė akli, ir raupsuotuosius su Mano leidimu. Ir pažiūrėk! Tu prikėlei mirusiuosius iš numirusiųjų su Mano leidimu. Ir kuomet aš sulaikiau Izraelio vaikus nuo tavęs, kai jie nusprendė tave nužudyti po to, kai tu pateikei jiems aiškius įrodymus. Ir iš jų, kurie buvo netikintieji, tarė: „Tai yra niekas kitas, bet tik burtai (magija).” (Koranas 5:110) Tie stebuklai buvo atliekami su Dievo leidimu ir valia kaip ženklas žmonėms įrodyti Jėzaus pranašystės teisingumui. Daugybė pranašų Allah’ui leidus darė stebuklus: Mozė perskyrė Raudonąją Jūrą, Muchamedas perskėlė mėnulį pusiau ir panašiai.

7) Jėzus yra kitų pranašų (tikėjimo) brolis (su jais susijęs ir giminystės ryšiais – vert. past.). Pranašas Muchamedas sakė: „Aš esu pats artimiausias iš visų žmonių Jėzui, Marijos sūnui, šiame gyvenime ir po jo.” Jo kompanionai paklausė jo: „Kaip taip, Dievo Pasiuntiny? “ Jis atsakė: „Pranašai yra vienas kitam broliai iš tėvo pusės: jų motinos skirtingos, bet jų religija viena, ir tarp manęs ir Jėzaus nebuvo kito pranašo.” Remiantis Tora, Evangelija, Koranu ir autentiška Pranašo tradicija yra patvirtinta, kad Muchamedo ir Jėzaus giminės kilmė veda atgal link pranašo Abraomo (palaima jam). Abraomas turėjo du sūnus: Izmaelį ir Izaoką. Izaoko sūnus buvo Jokūbas, dar kitaip vadinamas Izraeliu. Jokūbas turėjo dvylika sūnų, iš kurių gimė Izraelio vaikaičiai ir gentys, ir tų genčių pranašai. Pranašas Muchamedas yra kilęs iš pranašo Izmaelio giminės, iš arabiškų genčių. Per šiuos apreikštus tekstus visa žmonija privalo pripažinti Muchamedą paskutiniuoju ir galutiniu Pranašu, o Koraną — paskutiniuoju apreiškimu, kuris anuliavo visus prieš tai buvusius. Dievas paliepė žmonėms liudyti, kad „iš tiesų, nėra jokios kitos dievybės, vertos garbinimo, išskyrus Visagalį Dievą, o Muchamedas yra Jo tarnas ir Pasiuntinys; ir Jėzus – Marijos sūnus – yra Jo (Dievo) tarnas bei Pasiuntinys.” Jūs taip pat dabar galite tai paliudyti.

Abu Khadeejah Abdul-Wahid, Jesus the Messiah in Islam, in Christianity and in reality



Monday 20 June 2016

Verdiktas dėl priminimų tarpuose tarp taravych maldų




Šeichas Ubaid Al-Džābirī حفظه الله

Klausimas:

Koks yra verdiktas dėl patarimų (priminimų) davimo tarpuose tarp taravych maldų (kas du rakatai) nedarant to nuolatos?

Šeichas Ubaid Al-Džābirī حفظه الله:

Toks veiksmas nėra iš Pranašo صلى الله عليه وسلم veiksmų, nei jis yra iš kalifų veiksmų, nei toks veiksmas priskiriamas Imamams, kurie sekė jais tame, kas yra gėris. Todėl tai yra iš naujai išrastų dalykų (inovacijų).


Autentiškas šaltinis: video.dusunnah.com


Autentiškas šaltinis: YouTube





Sunday 19 June 2016

Ar moterims yra geriau melstis Taravych namuose ar mečetėje?





Šeichas Abdullah Al-Adani

Klausimas:


Ar moterims yra geriau melstis namuose Ramadano mėnesį?

Šeichas Abdullah al-Adani:

Jeigu ji yra pakankamai motyvuota melstis namuose, tai yra geriau jai, bet jeigu jai trūksta motyvacijos ir ją apima tingulys, tuomet nėra žalos jai melstis mečetėje. Pranašas صلى الله عليه وسلم sakė: "Neužkirskite kelio tarnaitėms (vergėms) eiti į Allah mečetes." Moteris žino save geriau kaip niekas kitas. Tai yra vyro ar jos prižiūrėtojo pareiga padėti jai tame, kas yra gėris. Jeigu ji trokšta eiti į mečetę, jie neturėtų jai to drausti, tačiau jie turi ją versti laikytis religijos taisyklių. Ji pati privalo save versti laikytis taisyklių, tai reiškia, kad ji palieka namus pilnai apsidengusi, be puošmenų (dabinimosi) ir neišsikvėpinusi, vengdama tokių dalykų, kurie oponuoja priežasčiai, dėl kurios ji eina į mečetę.


Išvertė Yusuf al-Kangoli

Autentiškas šaltinis: video.dusunnah.com


Autentiškas šaltinis: YouTube



Mano žmona yra nėščia ir dažnai vemia Ramadano metu




Šeichas Ubaid Al-Džābirīحفظه الله

Klausiantysis:

Mano žmona yra nėščia ir dažnai vemia [Ramadano mėnesį dienos metu]. Ką jai reiktų daryti?

Šeichas Ubaid Al-Džābirī حفظه الله:

Jeigu situacija yra tokia, kokią jūs apibūdinote, tada aš jai patariu nepasninkauti. Po to kai ji pagimdys, ji turėtų atpasninkauti praleistas dienas, jeigu ji turi tokią galimybę.

Išvertė Yusuf al-Kangoli



Autentiškas šaltinis: video.dusunnah.com

Autentiškas šaltinis: YouTube


Taip pat skaitykite penktą punktą, kuriame pateikti įrodymai, kad nėščiajai moteriai nereikia atpasninkauti praleistų Ramadano pasninko dienų, bet tik pamaitinti vargšą už kiekvieną praleistą dieną:

Nėščia ir maitinanti krūtimi moteris pasninką gali nutraukti tik būtinybės atveju



Sunday 12 June 2016

Verdiktas asmeniui, kuris masturbuojasi Ramadano metu




Fatvos Nr. 735

Klausimas:

Aš masturbuodavausi Ramadano mėnesį dieną ir naktį. Ačiū Viešpačiui, aš atgailavau už tokį savo elgesį. Kas man lieka dar atlikti?

Atsakymas:

Visa šlovė Allah, pasaulių Valdovui. Lai ramybė ir palaima būna tam, kuris buvo siųstas kaip malonė šiems pasauliams (džinų ir žmonijos), jo šeimai, jo kompanionams ir jo broliams iki pat prisikėlimo dienos.


Neatsižvelgiant į patį verdiktą dėl masturbacijos, apie kurią plačiau kalbėjome prieš tai esančioje fatvoje (1), man nėra žinoma, kad islamo mokslininkų nuomonės išsiskirtų dėl šio fakto, kad asmuo, kuris masturbuojasi, ar įvykdo ejakuliaciją bučiuodamas savo žmoną, ar glamonėdamas ją ar panašiai, kad jam dėl tokio elgesio būtų  išpirka, nes kaip taisyklė, nėra išpirkos, iki kol nerasta įrodymų tam pagrįsti.

Tačiau, nuomonės išsiskiria tame, ar už tokį elgesį reiks atpasninkauti tą dieną ar ne. Stipriausia nuomonė apie masturbaciją (panaudojant ranką ar kita) yra tokia, kad už tai nereikia atpasninkauti dienos, nei už tai yra išpirka. Tokios nuomonės buvo  Ibn Hazm, As-San`âni, Aš-Šaukâni ir kiti, nes kaip taisyklė, pasninkas laikomas galiojančiu iki kol neįrodoma kitaip. Iš tiesų, analogiškai darant sprendimą,  yra žymus skirtumas tarp asmenų, kurie atlieka masturbaciją ir kurie atlieka lytinį aktą, kadangi lytinis aktas (su priešinga lytim) yra daug rimtesnis nusikaltimas už masturbaciją. Kai kurios dorybingų salafių tradicijos taip pat liudija, kad glamonėjimasis nesuartėjant lytiškai neanuliuoja pasninko, netgi jeigu asmuo išlieja spermą (įvykdo ejakuliaciją). Tarp šių tradicijų yra A'išos رضي الله عنها  atsakymas į klausimą: "Kas yra uždrausta vyrui daryti su savo žmona pasninko metu?" Ji atsakė: "Jam galima viskas išskyrus lytinius santykius su ja" (2).
Ji taip pat sakė, kad Pranašas  صلَّى الله عليه وسلَّم bučiuodavo ir glamonėdavo (savo žmonas) pasninko metu, ir jis turėjo didesnę už kiekvieno iš jūsų savikontrolę geismams (3).
Taip pat yra perdavimas iš  Ibn Mas`ûd رضي الله عنه, kad jis glamonėdavo savo žmoną pasninko metu (4).
Džâbir Ibn Zaid buvo paklaustas apie vyrą, kuriam išsiliejo sperma nuo geismingo žvilgsnio į savo žmoną per Ramadaną ir ar jo pasninkas dėl to tapo negaliojančiu. Tai jis atsakė : "Ne, lai jis užbaigia savo pasninkavimą"(5), ir kitos tradicijos skelbia lygiai tą patį. Jeigu mes skelbiame, kad masturbuotojui nereikia atpasninkauti tokios dienos, vis dėl to daugybė islamo mokslininkų yra nuomonės, kad asmuo turi atpasninkauti tą dieną, tai gali būti, kad jie taip sako tik dėl rezervo (t.y. kad toks asmuo turėtų dieną rezerve).

Tobulas žinojimas priklauso Allah عزَّ وجلَّ. Mūsų paskutinė malda yra skirta šlovinti Allah - pasaulių Valdovą. Palaima ir ramybė tebūna mūsų Pasiuntiniui صلَّى الله عليه وسلَّم, jo šeimai, jo kompanionams ir jo broliams iki pat Prisikėlimo Dienos.


Alžyras, 22-oji Džiumâda Al-Ûla, 1428 H.
2007 Birželio 7d.


Išnašos paliktos Anglų Kalba:

(1) "Verdiktas dėl masturbacijos" - Fatvos Nr. 284

(2) Reported by `Abd Ar-Razzâq in “Al-Mussânnaf” (hadith 1258). See “As-Silsila As-Sahîha” of Al-Albâni (1/434) and “Mâ Saha Min Âthâr As-Sahâba Fî El-Fiqh” of Qâdir Al-Pakistâni (2/654).

(3) Reported by Al-Bukhâri, chapter of “Fasting”, concerning the fasting of the person embracing [his wife] (hadith 1836), Muslim, chapter of “Fasting” concerning the demonstration that kissing while in fast is not forbidden on he whose desire is not aroused (hadith 2579), Abu Dâwûd, chapter of “Fasting”, concerning kissing for the fasting person (hadith 2382), At-Tirmidhi, chapter of “Fasting” concerning what is reported about the fasting of the person embracing [his wife] (hadith 728), Ibn Mâjah, chapter of “Fasting” concerning what is reported about the fasting of the person embracing [his wife] (hadith 1687) and Ahmad (hadith 23654) on the authority of `Âisha رضي الله عنها.

(4) Reported by At-Tabarâni in “Al-Mu`jam Al-Kabîr” (9/314) and Ibn Abu Shayba in “Al-Mussannaf” (hadith 9399). This tradition is authenticated by Al-Albâni in “As-Silsila As-Sahîha” (1/436).

(5) Reported by Ibn Abu Shayba in “Al-Mussannaf” (hadith 9447). Al-Albâni said in “As-Silsila As-Sahîha” (1/437) “Its chain of narration is good”.


Autentiškas šaltinis: ferkous.com

Verdiktas dėl masturbacijos


Fatvos Nr. 284

Klausimas:

Koks yra verdiktas dėl masturbacijos?

Atsakymas:

Visa šlovė Allah, pasaulių Valdovui. Lai ramybė ir palaima būna tam, kuris buvo siųstas kaip malonė šiems pasauliams (džinų ir žmonijos), jo šeimai, jo kompanionams ir jo broliams iki pat prisikėlimo dienos.

Kaip taisyklė, masturbacijos praktikavimas yra žalingas žmogaus kūnui ir sveikatai, ypač kai ji atliekama pastoviai, ir Pranašas صلَّى الله عليه وسلَّم sakė: ,,Neturėtų būti nei žalojimo, nei nuolatinio žalojimo”(1).

          Tačiau, mediškai yra patvirtinta, kad spermos užlaikymas vyro lytiniuose organuose žaloja jį. Ir jeigu jis nepašalins jos masturbacijos būdu (t.y. patirs iš to žalą), tai jam patampa leistina taip elgtis, kad pašalinti tokią žalą ir apsaugoti save, bet jis neturėtų to atlikti su pasitenkinimu. Tačiau, "Jeigu po to yra palengvėjimas, tas draudimas vėl įsigalioja."

Paminėjus tai, kad kai kurie dievobaimingi pirmtakai  įteisino (autorizavo) masturbaciją asmenims, kurie bijosi dėl savęs, kad jie atliks nesantuokinius lytinius santykius, tai išeitis pašalinti geidulius yra siekti santuokos, kad asmuo išliktų tyras. Jeigu jam nėra galimybių vesti, tuomet jis turėtų pasninkauti, nes Pranašas صلَّى الله عليه وسلَّم sakė: "O jauni vyrai! Kuris iš jūsų išgali vesti, tai veskite, nes tai jums padės dėl dairymosi į kitas moteris, ir apsaugoti savo lytinius (privačius) organus nuo sangulavimo. Ir kuris neišgali vesti, jis turėtų pasninkauti, kadangi pasninkas nuslopina seksualinį pajėgumą." (2)


﴿وَالَّذِينَ هُمْ لِفُرُوجِهِمْ حَافِظُونَ. إِلاَّ عَلَى أَزْوَاجِهِمْ أَوْ مَا مَلَكَتْ أَيْمَانُهُمْ فَإِنَّهُمْ غَيْرُ مَلُومِينَ.

 فَمَنِ ابْتَغَى وَرَاءَ ذَلِكَ فَأُولَئِكَ هُمُ الْعَادُونَ﴾ [المؤمنون: 5-7].



Šios eilutės reikšmė:

{Ir tie, kurie saugo savo skaistumą (t.y.  intymius organus nuo nelegalių lytinių santykių), išskyrus nuo jų žmonų arba vergių (į kurias jie turi teisę), dėl to jie yra išlaisvinti nuo kaltės, tačiau kurie siekia daugiau nei tai peržengdami ribas, jie yra maištautojai.} [Al-Mu'minūn: 5-6-7] akivaizdu, kad čia kalbama apie lytinius santykius, t.y. apie tuos, kurie trokšta tokių santykių su kitomis moterimis nei jų žmonos ar vergės. Tokie asmenys yra maištautojai ir sukilėliai. Tokios nuomonės buvo At-Tabari, paminėjęs tai savo egzegezėj kartu su Aš-Šaukāni ir kitų nuomone.

Tobulas žinojimas priklauso Allah عزَّ وجلَّ. Mūsų paskutinė malda yra skirta šlovinti Allah - pasaulių Valdovą. Palaima ir ramybė tebūna mūsų Pasiuntiniui صلَّى الله عليه وسلَّم, jo šeimai, jo kompanionams ir jo broliams iki pat Prisikėlimo Dienos.

Taip pat skaitykite - "Verdiktas asmeniui, kuris masturbuojasi Ramadano metu"

Alžyras, 9-toji Ša`bân, 1426 H.
2005 m.  Rugsėjo 13-oji d.

Išnašos paliktos Anglų Kalba:

(1) Reported by Ibn Mâjah, chapter of “Judgments” (hadith 2430), Ahmad (hadith 23462) and Al-Bayhaqi (hadith 12224) from the hadith of `Ubâda Ibn As-Sâmit رضي الله عنه. This hadith is judged authentic by Al-Albâni in “Al-Irwâ'” (896), in “As-Silsila As-Sahîha” (250) and “In Ghayat Al-Marâm” (254).

(2) Reported by Al-Bukhâri, chapter of “Fasting” (hadith 1905), Muslim, chapter of “Marriage” (hadith 3464), Abu Dâwûd, chapter of “Marriage” (hadith 2048), At-Tirmidhi, chapter of “Marriage” (hadith 1103) and An-Nassâ'i, chapter of “Fasting” (hadith ) on the authority of `Abd Allâh Ibn Mass`ûd رضي الله عنه.


Autentiškas šaltinis: ferkous.com