Islamo Pirmtakų Religija: Tauchydo Knyga: Įžanga

Autorius Salich Al Fauzan

Visagalis Allah sako :

وَمَا خَلَقۡتُ ٱلۡجِنَّ وَٱلۡإِنسَ إِلَّا لِيَعۡبُدُونِ (٥٦)

‘’ Ir Aš (Allah) sukūriau džinus ir žmones tam , kad jie tik mane Vieną šlovintų’’.

(Koranas, Ad-Dārijāt 51:56)

Tauchydo Knygoje smulkiai dėstomas Islamiško monoteizmo konceptas perteiktas Viešpaties Jo tarnams, kuriuos Jis sukūrė, kad šie įvykdytų šį pagrindinį tikslą. Tuo tarpu, ši knyga išaiškina didžiojo politeizmo konceptą, kuris kategoriškai kontradikcinis monoteizmui. Joje taip pat aiškinami mažojo politeizmo konceptai ir inovacijos (religinės), kurios sugadina tobulą ar pageidaujamą tikėjimą.

Žodžių reikšmės ir frazės:

Tauchydas: Asmens atsidavimas Vienintialiam Allah savo garbinimo veiksmais.

Ibādah (Garbinimas): Pažodžiui, tai reiškia pasidavimą ar paklusnumą. Techniškai, tai yra plati sąvoka, apimanti visus atsidavimo veiksmus įskaitant pasakymus, matomus ir nematomus darbus, kurie verti Allah Malonės.

Bendras Korano eilutės Paaiškinimas:

Remiantis šia Korano eilute, Allah sukūrė Džinus ir žmones, kad jie Jį garbintų. Korano eilutė nurodo esančią išmintį dėl priežasties sukuriant juos. Nekaip savininkai iš žmonių tarpo, Visagalis Allah neišlaiko Savo tarnų dėl atgalinės naudos Sau, nes Jis jiems nori gėrio.

Korano eilutės aktualumas šiame skyriuje:

Korano eilutė skelbia Tauchydo prievolę, t.y. skirti visus garbinimo veiksmus tik Jam Vienam, nes Jis sukūrė Džinus ir žmones įgyvendinti šią prievolę (tikslą).

Išvados:

Džinai ir žmonės privalo pašvesti visus savo garbinimo veiksmus tik Vienam Allah.

Korano eilutė paaiškina išmintį, dėl kurios buvo sukurti džinai ir žmonės.

Tai yra tik Allah, Kurėjas, kuris vertas garbinimo negu kokios kitos neįgalios kurti dievybės. Šis teiginys yra nuneigti stabmeldžių argumentus ir ginčus.

Visagalis Allah Pats-Išsilaiknatis ir Jam nereikalinga Jo sukurtų būtybių pagalba, tai yra jos (sukurtos būtybės), kurioms yra reikalingas Jis. Be abejonės, taip yra todėl, kad Allah yra Kurėjas ir jos yra Jo būtybės.

Korano eilutė toliau įrodo, kad Allah yra Visa-Išmanantis Savo veiksmuose.

*****

Ir Allah pabrėžia:

وَلَقَدۡ بَعَثۡنَا فِى ڪُلِّ أُمَّةٍ۬ رَّسُولاً أَنِ ٱعۡبُدُواْ ٱللَّهَ وَٱجۡتَنِبُواْ ٱلطَّـٰغُوتَ‌ۖ(٣٦)

‘’Ir be abejo, Mes (Allah) kiekvienai žmonių kartai siuntėme pasiuntinį skelbiantį: ‘‘ Garbinkite Allah vieną ir laikykitės kuo toliau nuo netikrų dievų, stabų ‘Tāghūt’… “

Koranas, An-Nahl 16:36)

Žodžių reikšmės ir frazės:

Pasiuntinys: Pranašas, kuriam buvo apreikšta Dieviškoji Teisė ir kuriam Allah paliepė ją įteisinti žmonėms.

Garbinkite Allah: Pašvęsti visus šlovinimo veiksmus tik Jam Vienam.

‘Tāghūt’ (netikros dievybės): Šis terminas priskiriamas netikriems garbinimo objektams, įskaitant bet kokį asmenį, kuris pats pripažįsta būti garbinamu (dievinamu) lygiagrečiai ar vietoj Allah.

Bendras Korano eilutės Paaiškinimas:

Remiantis šia Korano eilute, Visagalis Allah siuntė Pasiuntinius kiekvienai tautai ir kartai kviesdamas žmones šlovinti tik Jį Vieną ir atsisakyti netikrų dievybių dievinimo. Dėl šio pagrindinio tikslo Allah siuntė Pasiuntinius, nuo tada, kada pirmieji politeistiniai veiksmai atsirado Nojaus laikais ir tęsėsi iki pat Muchammedo صلى الله عليه وسلم atėjimo.

Korano eilutės aktualumas šiame skyriuje:

Ši eilutė plečiasi apie tai, kad visų pranašų ir jų pasekėjų misija yra kviesti žmones tikėti vienu Dievu ir uždrausti jiems atlikti įvairiausius politeistinius veiksmus.

Išvados:

Tai yra iš dieviškosios išminties siųsti Pasiuntinius, kad jie kviestų žmones į monoteizmą ir draustų veiksmus apimančius politeizmą.

Nors jie ir skyrėsi savo teise, visi Pasiuntiniai kvietė į vieną bendrą religiją, kuri susideda iš garbinimo veiksmų skiriamų vienam Dievui ir nepriskirimo lygiaverčių Jam.

Dieviškoji Žinia pasklido visose tautose ir Allah تعالى nustatytas įrodymas buvo visiems žinomas, todėl nei vienam nebus dėl to daroma išimtis Prisikėlimo Dieną.

Monoteizmo svarbumas (reikšmingumas), kuris yra nustatytas būtinu visoms tautoms.

Korano eilutė išreiškia tą pačią reikšmę kokia yra Dviejuose Tikėjimo Liudijimuose (Liudijime, kad nėra dievybės bet tik Allah ir Muchammedas صلى الله عليه وسلم yra Allah تعالى Pasiuntinys). Papildyme neigiant bet kokios netikros dievybės garbinimo galiojimą, jame yra įrodyta, kad Allah تعالى yra Vienintelis Dievas. Todėl, tobulą monoteizmą turi sudaryti abu - netikrų dievybių nuneigimas ir absoliutus pripažinimas Allah Dievybės (Jo Dieviškumo).

*****

Ir Allah sako:

وَقَضَىٰ رَبُّكَ أَلَّا تَعۡبُدُوٓاْ إِلَّآ إِيَّاهُ وَبِٱلۡوَٲلِدَيۡنِ إِحۡسَـٰنًا‌ۚ إِمَّا يَبۡلُغَنَّ عِندَكَ ٱلۡڪِبَرَ أَحَدُهُمَآ أَوۡ كِلَاهُمَا فَلَا تَقُل لَّهُمَآ أُفٍّ۬ وَلَا تَنۡہَرۡهُمَا وَقُل لَّهُمَا قَوۡلاً۬ ڪَرِيمً۬ا (٢٣) وَٱخۡفِضۡ لَهُمَا جَنَاحَ ٱلذُّلِّ مِنَ ٱلرَّحۡمَةِ وَقُل رَّبِّ ٱرۡحَمۡهُمَا كَمَا رَبَّيَانِى صَغِيرً۬ا (٢٤)

‘’ Ir jūsų Valdovas nustatė, kad jūs šlovintumėte nieką kitą, bet tik Jį. Ir kad jūs būtumėt pareigingi tėvų atžvilgiu. Jeigu vienas iš jų arba abudu sulauks senyvo amžiaus, nedrįskite jiems prieštarauti ar sakyti nepagarbius žodžius, arba šaukti ant jų, bet kalbėkite rodydami jiems pagarbą. Ir būkite jiems paklusnūs ir nuolankūs su gailesčiu ir sakykite: ‘’ Mano Viešpatie! Būk jiems gailestingas už mano užauginimą ir rūpinimąsi manimi nuo mažens’’.

(Koranas, Al-Isrā 17:23,24)

Žodžių reikšmės ir frazės:

Jūsų Valdovas: Tai yra Allah تعالى, kuris valdo visus pasaulius.

Būtumėt pareigingi tėvų atžvilgiu: Kaip kad Visagalis Allah nustatė, kad Jis تعالى vienas tik būtų garbinamas nepriskiriant Jam lygiaverčių, Jis تعالى taip pat paliepė žmogui būti nuoširdžiu ir pareigingu savo tėvams.

Bendras Korano eilutės Paaiškinimas:

Remiantis Korano eilute, Visagalis Allah įsakė žmonėms, per Savo siunčiamus Pasiuntinius, pašvęsti visus garbinimo veiksmus tik Jam Vienam. Po to, Jis تعالى tęsia toliau liepdamas vaikams būti nuošidiems ir rūpestingiems savo tėvų atžvilgiu savo kalba ir darbais (veiksmais) ir dar daugiau, Jis تعالى įspėja juos prieš blogą jų elgesį tėvų atžvilgiu, nes tėvai juos užaugino būdami jiems gailestingi ir rūpinosi jais iki kol jie pasiekė brandą.

Korano eilutės aktualumas šiame skyriuje:

Monoteizmas yra tikroji Allah تعالى teisė ir pati svarbiausia iš prievolių nustatytų žmogui, nes Allah تعالى pradeda šia eilute, ir pirmenybė yra skiriama tam, kas yra svarbiau.

Išvados:

Monoteizmas yra pirmasis iš Allah تعالى nustatytų potvarkių žmogui. Todėl, jis yra pirminė įpareigojanti prievolė iš Allah nustatyta Jo tarnui.

Korano eilutė perteikia tokią pačią reikšmę išreikštą Tikėjimo Liudijime, kurioje tvirtinama, kad visos netikros dievybės nėra vertos garbinimo ir kad Allah تعالى yra.

Korano eilutė patvirtina neįkainojamą nuopelną tiems, kurie įvykdo savo pareigas tėvų atžvilgiu su pagarba ir nuoširdumu, kadangi tos pareigos minimos iš karto po monoteizmo įvykdymo sąlygos.

Tai yra prievolė rodyti visokio tipo prielankumą, taurumą ir nuolankumą santykiuose su tėvais. Ši Korano eilutė, tarp kitko, neapibrėžia specifinės/konkrečios ribos ar nurodo būdą tokiam geram elgesiui.

Draudimas būti nepareigingu ir nedėkingu savo tėvams.

*****

Allah Aukščiausiasis sako:

وَٱعۡبُدُواْ ٱللَّهَ وَلَا تُشۡرِكُواْ بِهِۦ شَيۡـًٔ۬ا‌ۖ

‘’ Šlovinkite Allah ir nepriskirkite Jam kitų.’’

(Koranas, An-Nisā 4:36)

Žodžių reikšmės ir frazės:

Nepriskirkite Jam kitų: Saugokitės politeizmo, kas reiškia bendrininkų prilyginimas Viešpačiui priskiriant jiems tai, kas yra išimtinai tik Jam Vienam būdinga.

Bendras Korano eilutės Paaiškinimas:

Šioje Korano eilutėje Visagalis Allah liepia Savo tarnams pašvesti visus savo garbinimo veiksmus tik Jam vienam. Allah تعالى neliepia atlikti tam tikrų konkrečių garbinimo veiksmų, tokių kaip maldavimas ar malda; į tai yra bendrai įtraukti visi garbinimo veiksmai. Panašiai, Allah تعالى bendrai įspėja mus prieš visas politeizmo formas ir veiksnius. Dėl to, Jis تعالى konkrečiai nedraudžia ir tam tikrų konkrečių politeistinių veiksmų ar poelgių.

Korano eilutės aktualumas šiame skyriuje:

Eilutė prasideda dieviškuoju potvarkiu, kuris nurodo monoteizmo vykdymą ir draudžia bet kokią politeizmo įvykdymo rūšį ar poelgį. Ši eilutė apibrėžia monoteizmą, t.y. skirti visus garbinimo veiksmus tik vienam Allah تعالى ir nepriskirti Jam lygių garbinime su Juo.

Išvados:

Tai yra prievolė skirti visus šlovinimo veiksmus iššimtinai tik Vienam Allah تعالى, nes šis įsakymas yra prioriteto viršūnė remiantis Korano eilute. Todėl, vieno Dievo (Allah) garbinimas yra vienas iš užtikrintų privalomų įsakų.

Tai yra draudžiama priskirti bendrininkus Viešpačiui (Allah), nes tai yra viena iš pačių didžiausių ir bjauriausių nuodėmių.

Vengimas įvairiausių formų politeizmo yra būtinybė, kad žmogaus atsidavimas Dievui išliktų galiojantis.

Visokio tipo politeizmas, remiantis kontekstu Arabų kalba Korano eilutės, yra kategoriškai uždraustas ar jis būtų mažas ar didis.

Tai yra draudžiama priskirti lygiaverčius su Allah تعالى, ar jie būtų angelai, ar jie būtų pranašai, ar šventieji ar stabai.

*****

Taip pat Allah Visa Žinantis sako:

قُلۡ تَعَالَوۡاْ أَتۡلُ مَا حَرَّمَ رَبُّڪُمۡ عَلَيۡڪُمۡ‌ۖ أَلَّا تُشۡرِكُواْ بِهِۦ شَيۡـًٔ۬ا‌ۖ وَبِٱلۡوَٲلِدَيۡنِ إِحۡسَـٰنً۬ا‌ۖ وَلَا تَقۡتُلُوٓاْ أَوۡلَـٰدَڪُم مِّنۡ إِمۡلَـٰقٍ۬‌ۖ نَّحۡنُ نَرۡزُقُڪُمۡ وَإِيَّاهُمۡ‌ۖ وَلَا تَقۡرَبُواْ ٱلۡفَوَٲحِشَ مَا ظَهَرَ مِنۡهَا وَمَا بَطَنَ‌ۖ وَلَا تَقۡتُلُواْ ٱلنَّفۡسَ ٱلَّتِى حَرَّمَ ٱللَّهُ إِلَّا بِٱلۡحَقِّ‌ۚ ذَٲلِكُمۡ وَصَّٮٰكُم بِهِۦ لَعَلَّكُمۡ تَعۡقِلُونَ (١٥١) وَلَا تَقۡرَبُواْ مَالَ ٱلۡيَتِيمِ إِلَّا بِٱلَّتِى هِىَ أَحۡسَنُ حَتَّىٰ يَبۡلُغَ أَشُدَّهُ ۥ‌ۖ وَأَوۡفُواْ ٱلۡڪَيۡلَ وَٱلۡمِيزَانَ بِٱلۡقِسۡطِ‌ۖ لَا نُكَلِّفُ نَفۡسًا إِلَّا وُسۡعَهَا‌ۖ وَإِذَا قُلۡتُمۡ فَٱعۡدِلُواْ وَلَوۡ ڪَانَ ذَا قُرۡبَىٰ‌ۖ وَبِعَهۡدِ ٱللَّهِ أَوۡفُواْ‌ۚ ذَٲلِڪُمۡ وَصَّٮٰكُم بِهِۦ لَعَلَّكُمۡ تَذَكَّرُونَ (١٥٢) وَأَنَّ هَـٰذَا صِرَٲطِى مُسۡتَقِيمً۬ا فَٱتَّبِعُوهُ‌ۖ وَلَا تَتَّبِعُواْ ٱلسُّبُلَ فَتَفَرَّقَ بِكُمۡ عَن سَبِيلِهِۦ‌ۚ ذَٲلِكُمۡ وَصَّٮٰكُم بِهِۦ لَعَلَّڪُمۡ تَتَّقُونَ (١٥٣)

‘‘Sakyk (O Muchammed’ai),’ Ateik, Aš tau perduodu, ką tavo Valdovas tau uždraudė. (Jis liepia), kad jūs nesusietumėt garbinime kitų su Juo; ir būtumėt pareigingi savo tėvams; ir nežudytumėt vaikų esant skurdui - Mes (Allah) pasirūpiname tavimi ir jais (vaikais); ir nesiartintumėt prie gėdingų nuodėmių (neteisėtų lytinių santykių) atliktų atvirai ar paslapčia, ir nežudytumėt tų, kuriuos jums uždraudė Allah, išskyrus tuos dėl teisybės (pagal islamišką teisę). Taip jūms yra paliepta Viešpačio, kad jūs suprastumėt. Ir neturite jūs teisių į našlaičių turtą, nebent jį padidinti, iki kol jie sulauks brandos. Ir matuokite matus pilnai, bei sverkite sąžiningai. Mes neužkrauname sielos, išskyrus su tuo, ką jos geba pakelti. Ir jeigu Jūs liudijate, kalbėkite tiesą, nors tai liečia ir jūsų paties artimą giminaitį, ir išpildykite sandorą su Dievu. Tai Jis (Allah) jūms liepia, kad jūs atsimintumėte. Ir be abejo, tai yra Mano Tiesus Kelias, dėl to juo eikite, ir neikite kitais keliais, kurie jus išveda iš Mano kelio. Jis, Allah, jūms taip paliepė, kad jūs būtumėte paklusnūs tarnai, tikintieji.’’

(Koranas, Al-An’Nām 6:151-153)

Žodžių reikšmės ir frazės:

Uždraudė: Draustino veiksmo įvygdymas sąlygoja bausmę ir susilaikymas (ar vengimas) sąlygoja apdovanojimą už tai.

Bendras Korano eilutės Paaiškinimas:

Kadangi politeistai sekė savo užgaidomis ir sataniškais šnibždesiais, jie skyrė savo garbinimą kitoms dievybėms nei Allah, drausdami tai, ką Allah padarė teisėtu, ir jie žudė savo vaikus tam, kad priartėtų prie savo netikrų dievų. Visagalis Allah įsakė Savo Pasiuntiniui perduoti jiems, ką Jis, jų Kurėjas ir Savininkas, jiems visiškai uždraudė Savo apreiškimu. Šiuos dešimt draudimų, paminėtų Korano eilutėse, išvardinsime apačioje:

1. Allah įsako Savo tarnams nesusieti jokių objektų ar netikrų dievų su Juo. Šis draudimas yra toks išskirtinis ir bendras, kad į jį įeina draudimas garbinti bet kokias netikras dievybes ar objektus ir taip pat vengti bet kokių ritualų skiriamų jiems.

2. Jis įsako sūnums ir dukroms būti pareigingais savo tėvams, būti nuolankiais jiems, ir globoti juos ir paklusti jiems, išskyrus jei jie lieps jiems tai, kas yra nusižengimas ar nuodėmė.

3. Jis įsako musulmonams nelaidoti savo gyvų dukrų, ar žudyti vaikus dėl skurdo baimės, kadangi tai ne žmogus, kuris juos (vaikus) išlaiko ar išlaiko patį save.

4. Jis įsako musulmonams nesiartinti prie gėdingų poelgių - atvirų (matomų) ar užslėptų (nematomų).

5. Jis įsako Savo tarnams nežudyti tikinčiųjų ar “Dimmis” (ne-musulmonų gyvenančių islamiškoje šalyje, kurie yra apsaugoti tos šalies valdžios), išskyrus teisėtai, už tokias nuodėmes kaip už žmogžudystę bausmė žmogžudyste, už abiejų ženotų suaugusių neteisėtus lytinius santykius bausmė yra užmėtymas akmenimis negyvai ir į tai įeina asmuo, kuris buvo anksčiau ženotas, ir apostatui (išsižadėjusiam Islamo) bausmė yra mirtis. (Šios bausmės yra įvykdomos šalies vadovo ar teisėjo leidimu, tam tikrų asmenų, įpareigotų šiam darbui.)

6. Allah liepia musulmonams nesiartinti prie našlaičių nuosavybės-turto, nebent su sąlyga jį apsaugoti ar investuoti į jį (t.y. padidinti jį). Našlaičio turtas privalo būti gražinamas jam, kai jis pasiekia brandą.

7. Visagalis Allah toliau įsako mums “… matuokite matus pilnai, bei sverkite sąžiningai. Mes neužkrauname sielos, išskyrus su tuo, ką jos geba pakelti…” (Koranas, Al-An’Nām 6:152) Dėl to, mes privalome būti teisingi kiek tik įmanoma imdami ar duodami.

8. “… Ir jeigu Jūs liudijate, kalbėkite tiesą, nors tai liečia ir jūsų paties artimą giminaitį..” (Koranas, Al-An’Nām 6:152) Visagalis Allah iškarto sekančiai liepia būti sąžiningiems paliudijimuose, pirkimo ir pardavimo sandėriuose.

9. Allah įsako išpildyti sandoras, Jis sako, “… ir išpildykite sandorą su Dievu…” (Koranas, Al-An’Nām 6:152) Dievo Sandora yra paklusti Jam įvykdant Jo įsakus ir vengiant Jo draudimų, ir dar daugiau, elgiantis atitinkamai pagal Koraną ir Pranašo Sunną.

10. “…Ir be abejo, tai yra Mano Tiesus Kelias, dėl to juo eikite, ir neikite kitais keliais, kurie jus išveda iš Mano kelio…” (Koranas, Al-An’Nām 6:153) Allah sako, kad sekimas tiesiu keliu yra Jo įsakų vykdymas, kurie paminėti dviejose Korano eilutėse. Įsakai, kurie liepia vengti tam tikrų dalykų arba kurie yra uždrausti, konkrečiai tai politeizmas, ir kitie įsakai yra įvykdyti tai, kas Dievo nustatyta, konkrečiai tai monoteizmas, vedantis į tiesų kelią. Tikintiesiems buvo liepta “…dėl to juo eikite (tiesiu keliu), ir neikite kitais keliais…” (Koranas, Al-An’Nām 6:153) kurie yra “bidah” (naujovės prasimanytos religijoje) ir abejotini dalykai, nes jie “…kurie jus išveda iš Mano kelio…” (Koranas, Al-An’Nām 6:153), t.y. nuklystama iš tiesaus ir teisingo kelio.

Korano eilutės aktualumas šiame skyriuje:

Prieš tai minėtose Korano eilutėse, Visagalis Allah išvardina uždraustus veiksmus, pradėdamas nuo politeizmo. Politeizmo draudimas neišvengiamai reikalauja monoteistinių veiksmų vykdymo. Todėl, monoteizmo vykdymas yra didžiausia iš prievolių, kai politeizmas yra didžiausias iš nuodėmių.

Išvados:

Kai politeizmas yra didžiausias iš nuodėmių, monoteizmas yra pats svarbiausias iš privalomų veiksmų.

Tėvų teisių svarbumas.

Draudimas žudyti be jokios teisėtos priežasties. Nužudyti savo giminaitį yra dar didesnė nuodėmė.

Draudimas naudotis našlaičių turtu. Tačiau, tai yra leistina investuoti jo turtą (prekyboje, versle).

Asmeniui yra privaloma būti teisingu ir sąžiningu žodžiais ir veiksmais, netgi reikaluose susijusiuose su jo giminaičiu.

Tai yra privaloma įvykdyti sandoras.

Prievolė išpažinti Islamą paliekant bet kokią kitą religiją.

Tai yra išimtinė Allah teisė kažką uždrausti arba leisti.

*****

Ibn Mas’ūd رضي الله عنه sakė:

“Bet kuris, kuris nori sužinoti Pranašo Muchammad صلى الله عليه وسلم testamentą, kuris yra galutinis užtvirtinimas (pranašystės), lai jis recituoja šias Korano eilutes’ “…Sakyk, “Ateik, aš recituosiu tau, ką tavo Valdovas tau uždraudė…” iki pabaigos “Ir, toks yra mano kelias, kuris yra tiesus, tai sek juo…” (Koranas, Al-An’ām: 151-153)

Ibn Mas’ūd رضي الله عنه

Jo pilnas vardas yra Abdullah Ibn Mas’ūd Ibn Ghafil Ibn Chabīb Al-Hudhalī. Jis buvo gerbiamas Kompanionas iš anksčiausiosios kartos priėmęs (išpažinęs) islamą ir vienas

iš įžymiųjų mokslininkų. Jis buvo Pranašo صلى الله عليه وسلم bendražygis ir jis numirė 32 metais po Hidžros.

Bendras Ibn Mas’ūd رضي الله عنه Tradicijos paaiškinimas:

Ibn Mas’ūd رضي الله عنه teigė, kad jei Pranašas صلى الله عليه وسلم būtų palikęs testamentą, tai jis صلى الله عليه وسلم būtų nustatęs prieš tai paminėtas Korano eilutes. Ši frazė yra ištraukta iš kiekvienos Korano eilutės, kuri skamba taip: ‘…Jis jums tai paliepė…’ (Koranas, Al-An’ām: 151)

Ibn Mas’ūd رضي الله عنه sakė, kad ši tradicija buvo motyvuota Ibn Abbas رضي الله عنه, kuris sakė:

“Reali bėda yra ta, kad Pranašas صلى الله عليه وسلم numirė nepalikdamas testamento.”

Todėl, Ibn Mas’ūd رضي الله عنه priminė Pranašo Bendražygiams atitinkamus paliepimus esančius Korane. Jeigu Pranašas صلى الله عليه وسلم būtų palikęs testamentą, tai jis būtų ištraukęs jį iš paliepimų esančių Korane.

Tradicijos aktualumas šiam skyriui:

Ši tradicija iliustruoja, kad šiose eilutėse suminėti paliepimai išreiškia Pranašo صلى الله عليه وسلم testamentą (galutinią valią), kadangi Pranašas صلى الله عليه وسلم dėsto tai, kas yra liepiama Kilniajame Korane.

Išvados:

Ši tradicija patvirtina dešimties įsakymų svarbą paminėtose Korano eilutėse.

Pranašo صلى الله عليه وسلم įsakai-paliepimai yra lygiai tokie patys kaip Visagalio Allah, kadangi jis liepia tai, ką Visagalis Allah liepia.

Bendražygiai turėjo gilias žinias ir teisingą Korano supratimą.

*****

Mu’ad bin Džabal رضي الله عنه, Pranašo صلى الله عليه وسلم pasekėjas ir kompanionas yra pasakęs:

Kai aš jojau ant ąsilo paskui Pranašą (صلى الله عليه وسلم), šis manęs paklausė:’’ O Mu’ad , ar tu žinai kokią Allah turi teisę į savo tarną ir kokia yra tarno teisė iš Allah? ‘’ Aš atsakiau: ’’Allah ir Jo pranašas žino geriausiai’’. Jis Muchammed(صلى الله عليه وسلم) tęsė: “Allah teisė iš jo tarno yra ta, kad jis Jį šlovintų Vieną, be jokių kitų dievų. O Allah tarno teisė iš Allah yra ta, kad jis jo nenubaus, jeigu šis neturės kitų dievų ir jų neprilygins Jam-Visko Sukūrusio.’’ Aš paklausiau :’’O Dievo pranaše, ar galiu perduoti šią gerą žinią žmonėms?’’ Jis man atsakė: “Ne, geriau neperduok, kad jie absoliučiai nepriklausytų nuo to teiginio (t.y. nepiktnaudžiautų tuo)’’.

(Perduota Sahih Al-Bukhari 2856 ir Muslim 30)

Mu’ad ibn Džabal رضي الله عنه (perdavėjas)

Jo pilnas vardas yra Mu’ad ibn Džabal ibn ‘Amr ibn Aus Ibn Kā’b ibn ‘Amr Al-Khazradžī Al-Ansārī. Jis buvo vienas iš garbingų ir įžymių bendražygių. Jis gerai išmanė islamo mokslą, teisę ir Kilniojo Korano interpretaciją. Mu’ad ibn Džabal رضي الله عنه dalyvavo Badr Mūšyje ir kituose Pranašo صلى الله عليه وسلم mūšiuose. Mekos užkariavimo dieną, Pranašas صلى الله عليه وسلم paskyrė jį vicekaraliumi (gubernatoriumi) mokinti žmones religijos pagrindų ir paliepimų Mekoje. Po to, Pranašas صلى الله عليه وسلم išsiuntė jį į Jemeną būti teisininku ir instruktoriumi. Jis mirė 18 metais po Hidžros būdamas 38 metų.

Žodžių reikšmės ir frazės:

Allah teisė iš jo tarno: Tai, ko Allah nusipelnė iš Savo tarno ir tai, ką Jis jiems padarė privalomu.

Tarno teisė iš Allah: Allah pažadas atlyginti ir apdovanoti Savo paklusnųjį tarną Savo gėrybėmis ir palankumu.

Absoliučiai nepriklausytų: Perdėtas pasitikėjimas Allah Gailestingumu, kuris gali privesti žmones palikti varžymąsi dėl gerų ir dorybingų darbų.

Bendras Chadiso Paaiškinimas:

Remiantis chadisu, Pranašas صلى الله عليه وسلم pabrėžia monoteizmo svarbą ir, dar daugiau, padaro aiškiu jo pranašumą iškeldamas klausimą (klausdamas), kad jis galėtų patraukti savo pasekėjų (klausytojų) dėmesį. Kuomet Pranašas صلى الله عليه وسلم informavo jį apie monoteizmo pranašumą, Mu’ad paprašė Pranašo صلى الله عليه وسلم leidimo pranešti žmonėms tą gerą žinią. Tačiau, Pranašas صلى الله عليه وسلم uždraudė jam perduoti šią naujieną žmonėms, kad šie nepasidarytų pasyvus atlikinėti gerus darbus.

Chadiso aktualumas šiame skyriuje:

Paminėtas chadisas išskiria monoteizmą kaip visų garbinimo veiksmų priskirimą Vienam Dievui (Allah), nepriskiriant jokių kitų dievybių Jam.

Išvados:

Nekaip elgesys neišmanėlių, Pranašas صلى الله عليه وسلم parodė kuklumą sėsdamas ant ąsilo ir lydėdamas Mu’ad iš paskos.
Leidžiamumas lydėti asmenį, kuris ant gyvulio, iš paskos, nebent tas gyvulys per daug apkrautas.

Klausimo iškėlimas laukiant atsakymo yra efektyvus mokymo metodas.

Tas, kuris yra paklaustas apie tai, ko jis nežino, turėtų atsakyti: “Allah žino geriausiai.”

Akcentuojama Allah teisė į Jo tarnus; būtent, šlovinti Jį Vieną ir nieko Jam nepriskirti.

Jeigu musulmonas atlieka kokį nors politeistinį veiksmą, jo garbinimas yra laikomas negaliojančiu (ar priimtu), netgi jeigu jis akivaizdžiai atlieka visus garbinimo veiksmus.