Pagal knygą "Didingos Islamo Moterys"
Abu Hureira رضي الله عنه perdavė:
"Angelas Gabrielius nuėjo pas Pranašą صلى الله عليه وسلم ir pasakė: “ O Allah Pranaše! Tai yra Khadidža, ateinanti pas tave su patiekalu. Kada ji tave pasieks, pasveikink ją nuo jos Viešpačio ir nuo manęs, ir perduok jai gerą žinią, kad jos laukia pastatyta pilis iš Kasab Rojuje, kuriame nebus nei jokio triukšmo, nei jokių sunkumų.” (Al-Bukchāri)
Khadidžos رضي الله عنها stiprus charakteris ir kilnios savybės užsitarnavo garbės būti pasveikintai paties Allah per Angelą Gabrielių. Ji buvo pilna tikėjimo, sąžiningumo, tiesos, gerų manierų ir kilnumo. Khadidža رضي الله عنها buvo dosni, išmintinga ir supratinga, užaugusi turtingoje ir prabangioje aplinkoje. Ji buvo pirmoji patikėjusi Pranašu صلى الله عليه وسلم ir pirmoji priėmusi Islamą kaip religiją ir kaip gyvenimo būdą. Ji taip pat buvo apdovanota su pasisveikinimu iš Allah ir iš Angelo Gabrieliaus. Ji buvo pirmoji ledi kada nors taip pagerbta. Ji buvo pirmoji Pranašo صلى الله عليه وسلم žmona ir jis niekada neturėjo kitų žmonų būdamas santuokoje su ja. Jie taikiai ir harmoningai pragyveno kartu daugiau negu 24 metus. Jos namuose Pranašas صلى الله عليه وسلم gaudavo apreiškimus per Angelą Gabrielių. Sunkiu metu, kada jie buvo Mekoje, Ji buvo šalia jo , pastoviaį jį palaikanti ir aukojanti visus gyvenimo komfortus.
Kada ji pasimirė, Pranašo صلى الله عليه وسلم širdis buvo sudaužyta, praradus tokią pasišventusią kompanionę, kuri budavo šalia pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Jis صلى الله عليه وسلم pats pasirūpino jos kapu, ir pats nusileido gilyn patikrinti jo. Tuomet jis صلى الله عليه وسلم pats nuleido jos mirusį kūną į duobę. Taip pasibaigė didžiausios islamo rėmėjos gyvenimas. Khadidža رضي الله عنها buvo Fatimos motina, Pirmoji Rojaus Ledi, Pranašo صلى الله عليه وسلم anūkų močiutė, Hassan ir Hussein, kurie bus pirmieji iš jaunuolių Rojuje.
****************
Abdullah bin Abbas perdavė, kad vieną dieną Pranašas صلى الله عليه وسلم nubrėžė keturias linijas ant žemės ir paklausė Kompanionų, ką reiškia šios linijos. Jie pagarbiai atsakė, kad Pranašas صلى الله عليه وسلم žino geriausiai. Tuomet jis صلى الله عليه وسلم jiems atsakė, kad šios keturios linijos reprezentuoja keturias, pačias svarbiausias moteris visoje visatoje. Jos yra Khadidža - Khavailid duktė, Fatima - Muhammed صلى الله عليه وسلم duktė, Marijam (Marija) - Imrano duktė - Jėzaus motina, Asija- Mazahim duktė (Faraono žmona).
Pirmoji išsiskiria tuo, kad ji yra visų tikinčiųjų (ar praktikuojančių musulmonų) motina; antroji-Fatima, Pranašo صلى الله عليه وسلم duktė, kuriai buvo perduota žinia, kad ji bus moterų lyderė Rojuje. Marijam, Skaisčioji ir Nepaliesta, vienintelė iš visų moterų pagimdžiusi Jėzų, būdama nepaliesta nei vieno vyro.
Asija, doribinga Faraono žmona, kuri įkalbino savo vyrą įsivaikinti Mozę, kai jis buvo dar kūdykis. Taip įvyko, kada vaikžudystė buvo įteisinta ir visi naujai gimę berniukai iš Izraelio genties buvo žudomi, nes Faraonui buvo išpranašauta, kad vienas iš jų užims jo vietą ir jį sužlugdys. Ji ne tik jį užaugino Faraono pilyje, bet ji taip pat buvo viena iš pirmųjų priimti islamą, išpropaguotą Mozės.
****************
Aiša رضي الله عنها yra perdavusi, kad pranašas صلى الله عليه وسلم visada kalbėdavo apie Khadidžą su aukščiausia pagarba. Vieną dieną, jos moteriškas pavydas peržengė jos etiketo jausmą ir ji sumenkinamai atsiliepė apie ją, galvodama, kodėl Pranašas صلى الله عليه وسلم jos pasiilgo, kai jis صلى الله عليه وسلم buvo Dievo apdovanotas geresnia ir jaunesne žmona. Tai jam صلى الله عليه وسلم nepatiko, bet kadangi jis صلى الله عليه وسلم buvo pakantus, jis tik atsiduso ir atsakė:
“Aš dar neatradau geresnės žmonos už ją. Ji visada manimi tikėjo, netgi kai mano paties šeimos nariai ir mano gentis manimi netikėjo, ir ji priėmė mane už tikrą pranašą ir Dievo Pasiuntinį. Ji atsivertė į islamą, išleido visą savo turtą ir pasaulio gėrybes, kad padėtų man skleisti šį tikėjimą, ir taip pat dar tokiu metu, kada rodėsi, kad visas pasaulis yra prieš mane nusiteikęs, ir mane persekiojo. Ir per ją Allah mane apdovanojo vaikais.”
****************
Khadijah رضي الله عنها gimė Mekoje 556 po Jėzaus gimimo. Jos motinos vardas buvo Fatima- Za’ed duktė, ir jos tėvo vardas buvo Khavailid- Asad sūnus. Jis buvo labai populiarus lyderis tarp Kureišių genčių, ir labai klestintis verslininkas, kuris pasimirė besikaunantis įžymiame Fudž-džaar mūšyje. Tokiu būdu Khadidža رضي الله عنها užaugo prabangoje. Ji ištekėjo už Abu Haalah Malak bin Nabash bin Zarrarah bin At-Tamimi. Ji jam pagimdė du vaikus, Haalia ir Hind. Ji norėjo, kad jos vyras klestėtų ir ji finansavo jį užsiimti dideliu verslu. Tačiau jis pasimirė. Po kažkiek laiko, jauna našlė ištekėjo už Aith bin Abdullah Al-Makhzomi, ir ji susilaukė nuo jo dukros vardu Hindah. Bet greitai santuoka iširo dėl nesuderinamumo. Po to, visas jos dėmesys buvo skirtas užauginti savo vaikus, ir plėtoti verslą, kurį ji paveldėjo iš savo tėvo. Jos sugebėjimas vadovauti ir verslininkauti padarė jos verslą vienu iš labiausiai paplitusių verslų tarp Kureišių. Jos strategija buvo įdarbinti sunkiai dirbančiuosius, sąžiningus ir nediskriminuojančius vadovus, kurie sandoriautų už ją, jos vardu. Tais laikais nebuvo tokių keliavimo komunikacijų ir daug kas priklausė nuo darbuotojų sąžinės, kurie keliaudavo plačiai tolyn jos įgalioti. Ji eksportavo savo prekes į tolimas turgavietes, tokias kaip Sirija, ir jos menedžeriai užpirkdavo tose turgavietėse prekių išpardavimui namuose. Mekos miestas buvo pramoninių karavanų maršruto centru ir tarptautinių pramoninių mugių centras, kuris davė daug pelno įvežant prekes. Menedžeriai gaudavo 50-ties procentų pelną ir tai savaime jiems kėlė stimulą, paskatinimą verslininkauti.
Khadidža رضي الله عنها buvo girdėjusi apie Pranašo صلى الله عليه وسلم sąžiningumą, dorumą ir principingą elgesį, ir ji nusiuntė darbo pasiūlymą jam , kad jis صلى الله عليه وسلم keliautų su jos verslo karavanais. Jis صلى الله عليه وسلم patenkintas priėmė jos pasiūlymą ir pradėjo jai dirbti. Khadidža išsiuntė jį صلى الله عليه وسلم biznio kelionei su savo senu ir patikimu vergu Maisarah, kad jis lydėtų ir patarnautų jam .
Ši kelionė pasirodė esanti ekstremaliai pelninga ir Maisarah buvo priblokštas kai kuriomis šios kelionės scenomis. Jis buvo sužavėtas ir pranašas صلى الله عليه وسلم jį galutinai paveržė savo sąžiningumu, stipriu charakteriu, pažadų laikymusi, draugišku sandoriavimu ir sugebėjimu verslininkauti. Grįžtant atgal iš Sirijos, pranašas صلى الله عليه وسلم prigulė po medžiu poilsiui. Nestora, žydų vienuolis, paklausė Maisaros apie žmogų besiilsintį po medžiu. Maisarah papasakojo viską apie Muhammed صلى الله عليه وسلم ir jo reputaciją būti sąžiningu ir sumaniu. Tuomet, Nestora pasakė jam, kad šis vyras ateityje bus iškeltas pranašu, nes po šiuo medžiu niekas niekada nesiilsi išskyrus pranašai. Anot tradicijos, Maisarah pamatė du angelus, laikančius debesis virš pranašo صلى الله عليه وسلم galvos, kad apsaugotų jį nuo karščio ir saulės spindulių. Jis buvo abstulbęs ir apimtas dėkingumo jausmo, kad jam buvo skirta galimybė šiai draugystei su Muhammed صلى الله عليه وسلم, kuris jau labai greitai bus išrinktas Dievo būti Jo pasiuntiniu.
Kada jie grįžo namo, Maisarah perdavė Khadidžai رضي الله عنها visa kas nutiko kelionėje į Siriją. Ji buvo giliai sujaudinta ir sužavėta, ir padėjo galvoti pasipiršti santuokai Muhammed’ui صلى الله عليه وسلم. Bet kaip ji jam leis žinoti? Ji jau buvo atsisakiusi kelioms santuokoms vyrų, kurie buvo iš pačių kilniausių Kureišių šeimų. Kaip į tai sureaguos jos žmonės? Ką pasakys jos šeima? Ir dar labiau, ar jos pasiūlymą priims šis jaunas vyras, kuris buvo Kureišių genties vyras ir dar nevedęs?
Kol ji svarstė ir debatavo šiais klausimais savyje, vieną naktį ji susapnavo, kad spinduliuojanti saulė nusileido į jos kiemą, apšviesdama jos namus. Atsikėlusi ji nuėjo pas savo pusbrolį šio sapno interpretacijai. Jo vardas buvo Varakah bin Nofal, aklas vyras sugebantis interpretuoti sapnus, kuris buvo žinomas savo išprusimu ir žiniomis būtent apie Torą ir Indžyl (Evangeliją). Kada jis išgirdo apie sapną, jis plačiai nusišypsojo ir liepė jai nepergyventi, nes tai buvo labai daug ką žadantis sapnas. Didžiosios Saulės nusileidimas į jos kiemą reiškė pranašo, kuris buvo išpranašautas Toroje ir Indžilyje (Evangelijoje), įžengimą į jos namus ir jos pasipelnymą toje malonėje.
Po susitikimo su Varakah jos noras ištekėti už Muhammed صلى الله عليه وسلم dar labiau sustiprėjo. Tačiaui, ji vis dar nebuvo tikra, kaip ji tai įgyvendins.
Viena iš geriausių jos draugių vardu Nafisa-Manbah duktė, žinojo apie jos polinkį. Vieną dieną ji pasakė Khadidžai رضي الله عنها, kad tai kas ją labai jaudina, nėra didelė problema, ir kad ji pati padės jai tai išspręsti. Ji iš karto nuėjo pas Muhammed صلى الله عليه وسلم ir be didelio delsimo paklausė, ar ji galėtų jam užduoti asmeninį klausimą. Kada Pranašas صلى الله عليه وسلم atsakė, kad jis neprieštarauja, ji jo paklausė, kodėl jis صلى الله عليه وسلم vis dar nevedęs. Jis صلى الله عليه وسلم atsakė, kad jis nėra materialiai pasiruošęs tokiam žingsniui. Tuomet ji paklausė jo صلى الله عليه وسلم, ar jis sutiktų vesti gražią moterį iš kilnios ir pasiturinčios šeimos, kuri buvo linkusi tekėti už jo. Jis paklausė jos, ką ji turinti omenyje. Sužinojęs apie ką ji kalba, jis صلى الله عليه وسلم sutiko, žinodamas, kad ji yra norinti už jo tekėti. Be abejo, Khadidža رضي الله عنها labai apsidžiaugė. Pranašui صلى الله عليه وسلم tuo metu buvo 25 metai, o Khadidžai 40. (Pagal kitą perdavimą, jai buvo 28). Du pranašo صلى الله عليه وسلم dėdės, Hamza ir abu Talib ėjo formaliai prašyti jos rankos pas jos dėdę Umar bin Asad. Prašymas buvo priimtas ir jie turėjo nustatytą vestuvių datą. Abidvi šeimos pradėjo ruoštis vestuvėms. Vestuvės įvyko nustayta data ir santuoka buvo įtvirtinta. Pranašo صلى الله عليه وسلم slaugė, Halimah Sa’adiah, buvo specialiai pakviesta vestuvėms ir ji atvyko į Meką iš savo kaimo. Kada ji ruošėsi namo, Khadidža jai padovanojo kupranugarį ir 40 ožkų, kaip padėką jai už Muhammed’o صلى الله عليه وسلم prižiūrėjimą vaikystėje.
****************
Khadidža رضي الله عنها buvo palaiminta šioje santuokoje. Ji turėjo šešis vaikus. Pirmieji buvo du sūnūs: Kasim ir Abdullah; paeiliui ėjo dukros: Zainab, Rukaija, Um Khulthum ir Fatima. Jie buvo nuostabūs, sumanūs vaikai ir jų namai buvo pilni laimės, ramybės, taikos ir pasitenkinimo. Bet pasirodo, kad šito nebuvo pakankamai. Muhammed صلى الله عليه وسلم jautė kažkokį trūkumą, ir jis صلى الله عليه وسلم buvo labai neramus. Jis صلى الله عليه وسلم atsiskirdavo mėnesiui laiko metuose ir palikdavo namus medituoti ir pasišvęsti maldoms Hiros oloje. Vieną dieną jis صلى الله عليه وسلم pajuto kažką arti savęs, kuris stipriai jį apkabino ir suspaudė. Po to jis atlaisvino apkabinimą ir liepė jam skaityti; Muhammed صلى الله عليه وسلم atsakė, kad nemokąs skaityti. Tačiau asmuo pakartojo tuos pačius veiksmus ir frazę vėl ir vėl. Galiausiai, jis صلى الله عليه وسلم ištarė tai, kas jam buvo liepta, kas yra pirmieji Korano apreiškimo ajatai. Jie yra suroje “Ikra” arba “Al-Alak”:
"Skaityk! Savo Viešpaties vardu, kuris sukūrė viską, kas egzistuoja. Jis sukūrė žmogų iš krešulio. Skaityk! Juk tavo Viešpats yra pats Dosniausias, Kuris išmokė rašymo (rašymo priemone). Išmokė žmogų tai ,ko jis nežinojo."(96:1-5)
Tuomet ta būtybė dingo. Tai buvo toks stulbinantis išgyvenimas (patyrimas), kad Pranašas صلى الله عليه وسلم parėjo namo visas išmuštas prakaito ir drebantis. Jis صلى الله عليه وسلم pasišaukė Khadidžą رضي الله عنها, prašydamas apkloti jį paklode ar anklode. Pragulėjęs kiek laiko jis صلى الله عليه وسلم apsiramino. Kada jis صلى الله عليه وسلم nusiramino iki tokio lygio, kad galėtų papasakoti savo žmonai, kad jis صلى الله عليه وسلم bijojo dėl savo gyvenimo, tuomet jis صلى الله عليه وسلم jai papasakojo visą incidentą. Khadidža رضي الله عنها, lojalumo ir ramybės įsikūnijimas, guodė jį sakydama, kad Allah jį صلى الله عليه وسلم tikrai apsaugotų nuo pavojaus, ir niekada neleistų niekam ant jo plūstis, kadangi jis صلى الله عليه وسلم buvo taikingas ir susitaikantis, ir visuomet ištiesiantis pagalbos ranką kitiems. Jis صلى الله عليه وسلم niekada nemeluodavo, visuomet buvo svetingas, nešdavo kitų naštas ir padėdavo tiems, esantiems bėdoje. Šie raminantieji ir padrąsinamieji simpatijos žodžiai ir Khadidžos supratingumas, davė jam صلى الله عليه وسلم neišmatuojamos stiprybės ir pasitikėjimo savimi. Tuomet ji nusivedė jį صلى الله عليه وسلم pas savo pusbrolį, Varakah bin Nofil, kuris iškarto nuspėjo ir identifikavo tą būtybę Hiros Oloje kaip Angelą Gabrielių, Dievo Pasiuntinį, kuris aplankė Mozę taip pat. Varakah, kuris buvo jau labai seno amžiaus, norėjo sulaukti tokio laiko , kada Muhammed صلى الله عليه وسلم bus tremiamas ir atstumtas paties savo žmonių. Pranašas صلى الله عليه وسلم buvo labai nustebęs ir paklausė, ar jo žmonės tikrai taip pasielgs su juo. Varakah jį užtikrino, kad tai buvo tipiška, kad žmonės niekada nepripažindavo ar sekdavo jiems siųstais pranašais. Kaip patarlė byloja: “ Pranašas niekada nėra pagerbiamas savo paties žemėje”. Varakah dar pridūrė, kad jis norėtų būti gyvas kai tai įvyks, kad galėtų jam padėti. Jis taip pat pridūrė, kad jeigu tai tiesa , ką jis (Muhammed صلى الله عليه وسلم) sako, tai be abejonės jos vyras yra Dievo Pasiuntinys, kurio atėjimas yra paminėtas Šventuosiuose Raštuose.
Pranašas صلى الله عليه وسلم turėjo šešis vaikus su Khadidža-keturias dukras ir du sūnus. Keturios dukros užaugo ištikimos ir drąsios islamo pasekėjos. Jų vardai buvo Zainab, Rukaija, Um Khulthom ir Fatima. Jie visi imigravo į Mediną kartu su Pranašu صلى الله عليه وسلم. Zainab رضي الله عنها buvo ištekėjusi už Abul Aas bin Raby’ah ir Rukaija - už Uthman. Kai ji pasimirė, jis vedė Um Khulthom. Fatima رضي الله عنها buvo ištekėjusi už Ali bin Abi Talib. Pirmosios trys dukterys pasimirė dar Muhammed’ui صلى الله عليه وسلم būnant gyvam, ir jo صلى الله عليه وسلم mylimoji dukra Fatima pragyveno tik šešis mėnesius po jo mirties.
Pranašas صلى الله عليه وسلم turėjo tris sūnus, du su Khadidža رضي الله عنها ir Ibrahym- su Maria Kabtijjah رضي الله عنها. Pirmasis jo sūnus buvo pavadintas Kasim ir Pranašas صلى الله عليه وسلم buvo žinomas kaip Abu Kasim (Abu Kasim tėvas). Antrasis jo صلى الله عليه وسلم sūnus-Abdullah, buvo žinomas kaip Tahir (tyras, švarus) ir Tajjab (geras). Jie abu dar pasimirė vaikystėje ir netikintieji labai tuo džiaugėsi, kadangi pranašas صلى الله عليه وسلم prarado savo palveldėtojus, ir kad nebebus kam pratęsti šios didingos jo صلى الله عليه وسلم misijos. Trečiasis sūnus Ibrahym gimė jo صلى الله عليه وسلم žmonai Maria Kabtijjah. Jis pasimirė būdamas kūdikiu. Kada pranašas صلى الله عليه وسلم pamatė jį mirštant, jis صلى الله عليه وسلم atsargiai jį paėmė ant rankų ir pasakė, kad jis buvo bejėgis ir negalėjo nieko padaryti prieš Allah Valią.
“ Mes žinome, kad mirtis yra neišvengiama ir yra gyvenimo faktas. Mes taip pat žinome, kad tie , kurie atsilieka pasivys tuos , kurie yra priekyje; ir jeigu ne taip, tai mes dar labiau sielvartautume dėl Ibrahym. Širdis gedi ir akys ašaroja, bet tai yra nepriimtina mūms kalbėti žodžius, kurie gali nepatenkinti mūsų Valdovo, mūsų Kūrėjo ir Išlaikytojo.”
Tą dieną, kai Ibrahym pasimirė, buvo Saulės užtemimas. Prietaringi senovės laikų arabai asocijuodavo tokį gamtos fenomeną (reiškinį) - mėnulio ir saulės užtemimą - su didžiojo žmogaus mirtimi. Netgi dauguma musulmonų pradėjo asocijuoti šį Saulės užtemimą su Ibrahym mirtimi. Bet Pranašas صلى الله عليه وسلم iškarto užlipo į sakyklą ir per savo ceremoniją (pamokslą) pasakė:
“ Saulės ir Mėnulio užtemimai yra ženklai nuo Allah. Jie niekada nepasireiškia dėl kažkieno mirties. Kada jūs išvysite bet kurį iš jų, pasiūlykite maldas (t.y. melskitės). “
Jo صلى الله عليه وسلم priešai dabar pradėjo jį vadinti Abtar, neturinčiu palikuonių, kurio kilmė buvo nutraukta. Bet Allah turėjo jam už tai dar didesnę dovaną. Tuomet Jis apreiškė jam صلى الله عليه وسلم nuostabias ajas iš sūros Al-Kautsar, 108-toji sura Kilniajame Korane:
“ Iš tikrųjų, Mes tau paskyrėme Al-Kautsar (upę Rojuje). Todėl melskis savo Viešpačiui ir aukok tik Jo vardu (t.y. skersk gyvulius vardan Dievo). Nes tas, kuris tavęs nekenčia, jis bus paliktas be palikuonių (abtar).” (Koranas, 108:1-3)
Pagal Ibn Kathir tafsirą:
“Nes tas, kuris tavęs nekenčia, jis bus paliktas be palikuonių (abtar).”
Reiškia, kad tas, kuris tavęs nekenčia, O Muhammed, ir nekenčia tai kas tau buvo apreikšta, tiesa, aiškūs įrodymai ir akivaizdi šviesa, toks yra labiausiai nusipelnęs būti paliktu be palikuonių; niekšas, žemo lygio asmuo, kurio niekas neatsimins.
Kada netikintieji pastebėjo, kad islamas pritraukė vis daugiau pasekėjų nepaisant visų jų taktikų, jie suorganizavo susirinkimą nuspręsti, kokių priemonių reiktų imtis, kad jie galėtų sustabdyti šios religijos plitimą. Jie nusprendė paskelbti atvirą ir visišką politinį ir ekonominį boikotą Banu Hašim genčiai. Taip įvyko septintaisiais metais nuo Pranašo صلى الله عليه وسلم pasiskelbimo, esant Dievo Pasiuntiniu. Islamo istorijoje šis įvykis dar yra žinomas kaip Ši’ab Abi Talib.
Tai buvo žiaurus metas, kai nekalti vaikai badavo ir kentėjo būdami alkani, o suaugusieji išgyveno maitindamiesi medžio lapais. Tačiau stiprieji Muhammed'o صلى الله عليه وسلم pasekėjai nenusisuko nuo savo tikrosios religijos ir, po šio sunkaus išbandymo pasidarė dar stipresni ir tyresni negu buvo anksčiau.
Khadidža رضي الله عنها, kuri užaugo prabangiuose ir pasiturinčiuose savo tėvo namuose, dabar susidūrė su ekonominiais sunkumais, tačiau ji laikėsi kantriai ir drąsiai, nes šios savybės yra būtinos kiekviename sunkiame laikotarpyje.
Khadidžos رضي الله عنها didžiadvasiškumas ir elgesys taip stipriai pamalonino Allah, kad Jis jai nusiuntė specialų sveikinimą. Šis įvykis buvo perduotas Muhammed’o صلى الله عليه وسلم Abu Hureirai ir pacituotas Sahih Al-Bukchari.
Khadidža رضي الله عنها buvo ideali žmona ir motina. Pranašas صلى الله عليه وسلم gyveno jos namuose, kurie patapo palaimintais jo صلى الله عليه وسلم būvimu ir tuo, kad Angelas Gabrielius aplankydavo juos juose su Korano apreiškimais. Jie patapo islamišku centru, kuriuose svečiuodavosi Kompanionai ir Kompanionės, lankydami Muhammed صلى الله عليه وسلم ir jo žmoną.
Po Pranašo صلى الله عليه وسلم migracijos į Mediną, jų namuose apsistojo Ali brolis. Vėliau, Muavijjah bin Abu Sufjan, kuris transkribavo Dieviškuosius apreiškimus, nupirko tą namą ir pastatė mečetę. Todėl to namo sklypas patapo maldos vieta visam laikui. Khadidža su Pranašu صلى الله عليه وسلم jau buvo pripratusi atlikti maldos du rakatus rytais ir vakarais, netgi kai malda dar nebuvo Dievo nustatyta privalomaja. Apie tai byloja vienas istorinis įvykis. Priėmusi islamą ji labiau susimąstydavo ir pasitelkdavo garbinime, ji surado taikos palaimintą jausmą maldoje. Afifi Kindi perdavė, kad Abbas bin Abdul Muttalib buvo geras jo draugas ir jis jį dažnai lankydavo parfumų biznio reikalais Jemene. Kartą jiems bestovint ir besišnekučiuojant Minoje, prie jų prisiartino gražus jaunas vyras. Jis dėmesingai nusiplovė rankas ir pėdas ir tuomet, pagarbiai atsistojo sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Greitai, kilnaus luomo moteris ir išvaizdus jaunuolis prisijungė prie jo. Afif paklausė Abbas, ką jie darantys ir ar tai kažkoks naujas mankštinimasis. Abbas jam atsakė, kad jaunas vyras buvęs jo brolis, Abdullah sūnus, ir moteris jo žmona. Ji buvo dora ir pasiturinti moteris, ir ideali žmona ir mama. Vaikinas buvo jo brolio Abu Talib sūnus. Muhammed صلى الله عليه وسلم buvo pasiskelbęs Dievo Pasiuntiniu ir buvo pradėjęs propaguoti naują religiją Islamą. Atėjus laikui Afifi priėmė islamą, bet jis visada gailėjosi, kad nebuvo kartu su jais (Muhammed صلى الله عليه وسلم ir Kompanionais) meldesis tą įsimintiną dieną Minoje, kada jis pirmą kartą išgirdo apie islamą.
Khadidža pasimirė beveik trys metai prieš Hidžra, ar Pranašo صلى الله عليه وسلم migravimą į Mediną. Ji numirė būdama 65 metų, skirdama beveik 25 metus savo gyvenimo Muhammed’ui صلى الله عليه وسلم ir vardan islamo. Kada Muhammed صلى الله عليه وسلم pamatė ją mirties skausmuose, jis صلى الله عليه وسلم ją guodė sakydamas, kad Allah jai tai nulėmė, ir tai, ko ji labai bijojo, jai bus atlyginta palankumu ir lengvumu. Jos akys sužibo ir jos siela paliko jos kūną, jai bežiūrint į jos mylimąjį vyrą. Jai buvo paruoštas kapas vietoje pavadinimu Hudžūn, prie Mekos. Muhammed صلى الله عليه وسلم įžengė į ją apžiūrėti ar viskas yra taip kaip turėtų būti, ir savo rankomis švelniai nuleido savo žmoną į duobę. Taip pasimirė Musulmonų “Motina”, kuri save visą paaukojo islamui.
Tais pačiais metais pasimirė Pranašo صلى الله عليه وسلم didysis rėmėjas ir užtarėjas - jo dėdė Abu Talib. Dviejų mėnesių laikotarpyje jis صلى الله عليه وسلم prarado pačius artimiausius savo šeimos narius, kurie buvo jo patys artimiausi kompanionai, rėmėjai ir geradariai. Be asmeninių praradimų ir netekčių, Muhammed صلى الله عليه وسلم buvo stipriai sunerimęs dėl Dieviškojo apreiškimo platinimo ir susidūrimo su laukiančiomis problemomis ir kliūtimis. Jo صلى الله عليه وسلم dėdė apsaugojo jį sunkiais kritiniais momentais, turėdamas įtakingų ryšių ir valdžios; o jo žmona dosniai leisdavo iš savo turto vardan Allah, ir ji suteikė jam moralinę ir emocinę paramą. Jos namai jam صلى الله عليه وسلم buvo tarsi dangaus ramybė, kadangi ji prisiėmė visą atsakomybę rūpindamasi namais ir keturių dukterų užauginimu. Kuomet jis صلى الله عليه وسلم buvo užgauliojamas netikinčiųjų, ji jam suteikdavo moralinę paramą ir tikėjimą. Viena Kureišių ledi, Khaulia bint Hakim, aplankė paguosti Pranašą صلى الله عليه وسلم, ir pamačiusi jį depresijos ir sielvarto būsenoje, pakomentavo apie tai. Jis صلى الله عليه وسلم atsakė, kad tai yra natūralu būti paveiktam jos praradimu, kadangi ji buvo mylinti mama- dabar jau paliktiems vaikams, ji buvo ištikima ir simpatinga žmona, kuri saugojo jo صلى الله عليه وسلم paslaptis. Kad visa tai buvo tiktai natūralus ir žmogiškas jausmas, kurį jis jautė prarasdamas ją ir pasigesdamas jos tokiais sunkiais laiko momentais.
Pranašo صلى الله عليه وسلم Kompanionas perdavė, kad kada pranašui صلى الله عليه وسلم būdavo įteikta bet kokia dovana, jis صلى الله عليه وسلم iškarto nusiųsdavo tą dovaną kuriai nors Khadidžos draugei. Aiša yra sakiusi, kada jie paskersdavo ožka, Pranašas صلى الله عليه وسلم nusiųsdavo dalį mėsos kuriai nors iš Khadidžos رضي الله عنها draugių; ir kada ji kartą paklausė apie tai, jis صلى الله عليه وسلم atsakė:
“ Aš laikau didelį rūpestį jos draugėms, nes Khadidža turi specialią vietą mano širdyje.”
A'iša رضي الله عنها yra pasakiusi, kad ji niekada nejautė tokio stipraus ir natūralaus moteriško pavydo nei vienai Pranašo صلى الله عليه وسلم žmonai, kokį ji jautė Khadidžai رضي الله عنها.
Ji taip pat perdavusi, kuomet Muhammed صلى الله عليه وسلم atsiliepdavo apie Khadidžą, jis صلى الله عليه وسلم visuomet kilniai apie ją kalbėdavo ir girdavo jos savybes, ir melsdavo jai atleidimo.
Allah suroje Al-Fadžr sako apie pamaldžius tikinčiuosius:
“ O tas, kuris esi pilname poilsyje ir pasitenkinime! Grįžk pas savo Viešpatį - savimi patenkintas ir susilaukęs Dievo malonės! Įženk kartu su mano pagerbtaisiais tarnais, įženk į mano Rojų.” (Koranas, 89: 27-30)
No comments:
Post a Comment