autoriaus Machmūd Achmed Ghadanfar, koreguota Šeicho Safiur-Rachman Al-Mubarakpuri
Vieną dieną Allah Pasiuntinys (صلى الله عليه وسلم) pasakė Tikinčiųjų Motinoms:
„Viena iš jūsų - kuri pirmoji mane sutiks Rojuje - bus ta, kuri bus ilgomis rankomis.”
Zaineb dažnai duodavo labdarą. Dosnumas čia apibūdinamas ilgomis rankomis.
*****
Zaineb buvo Umaimos - Abdul Muttalib bin Hašim dukters - duktė. Umaimah buvo Allah Pasiuntinio (صلى الله عليه وسلم ) teta iš tėvo pusės. Zaineb brolis buvo žymus generolas Abdullah bin Džahaš. Kitas jos brolis buvo plačiai pagarsėjęs religinių poezijų autorius Abu Achmad bin Džahaš. Jos sesuo buvo kita žymi moteris, Pranašo (صلى الله عليه وسلم) bendražygė moterų tarpe, Hamnah bint Džahaš. Jos motina buvo Umaimah bint Abdul Muttalib bin Hašim. Umaimos dėdė iš tėvo pusės buvo žymusis kankinių lyderis - Hamza bin Abdul Muttalib, o kitas dėdė - Abbas bin Abdul Muttalib - garsėjo savo labdaringais darbais. Jos teta iš tėvo pusės buvo Safyja bint Abdul Muttalib bin Hašim.
Zaineb garsėjo savo dosnumu ir gailesčiu vargšams, rimtumu, susilaikymu ir pamaldumu. Pirmiausia ji buvo ištekėjusi už Zaid bin Harithah, kurį buvo įsivaikinęs Pranašas (صلى الله عليه وسلم). Po skyrybų ji ištekėjo už Pranašo (صلى الله عليه وسلم), paklusdama Allah valiai, tam, kad sugriautų nusistovėjusią barbarišką tradiciją, pagal kurią įsivaikinti vaikai buvo laikomi tokiais pat, kaip ir jų pačių vaikai - kūnu ir krauju. Jos vestuvių šventės metu buvo apreikšta chidžiabo aja.
Iš prigimties Zaineb buvo gera moteris, kuri didžiausią savo laiko dalį paskirdavo maldoms ir pasninkui. Po savo mirties ji paliko namą, kurį nupirko Vualyd bin Abdul Malik už 50 tūkstančių dirhamų, įskaitant ir vietą - Pranašo (صلى الله عليه وسلم) mečetę Medinoje. Pranašas (صلى الله عليه وسلم) minėjo Umar bin Khatab, jog ji buvo dievobaiminga, svetinga ir kukli moteris. Ji buvo tokia švelni ir turėjo tokią gerą širdį, jog miesto vargšai ir nuskriaustieji apsipylė ašaromis išgirdę, jog neteko savo geradarės ir globėjos. Ji buvo taip pat viena iš laimingųjų, kuri, Pranašo ( صلى الله عليه وسلم) žodžiais, įžengs į Rojų.
*****
Zaineb gimė 30 metų prieš Pranašo Hidžrą. Jos brolio Abdullah bin Džahaš mokymas padarė įtaką jai ir ji priimė islamą. Graži, inteligentiška, išmintinga ir kilnios prigimties - jai daug kas galėjo pavydėti šių savybių.
Didėjantis islamo populiarumas ir įtaka kėlė nesuvaldomą įniršį kuraišių tarpe. Naujai atsivertę į islamą asmenys patirdavo neapsakomus kankinimus. Vienus guldydavo į lovą, pripiltą anglių, kitus paguldydavo nuogus ir tempdavo per įkaitusį dykumos smėlį. Dar kitus susukdavo į šiaudinius paklotus ir dusindavo dūmais tiek, kad jie nustodavo kvėpuoti. Kiekvieną dieną būdavo pritaikomi nauji ir išradingi kankinimo būdai žmonėms, kurie buvo prisiekę savo ištikimybę Viešpačiui (Allah). Iš jų buvo reikalaujama vieno - išsižadėti islamo tikėjimo ir praktikavimo. Meka pasidarė per maža, kad kartu išsitektų ir jie, ir kuraišiai. Pranašas (صلى الله عليه وسلم) ragino savo sekėjus ir draugus būti drąsius ir kantrius, tačiau galiausiai Jis (صلى الله عليه وسلم) liepė jiems emigruoti - iš pradžių į Abisiniją, o paskui į Mediną. Vadovaujant Abdullah bin Džahaš, Džahaš šeima išvyko. Karavane buvo ir aklasis poetas Achmad bin Džahaš, žymus savo lingvistiniu meistriškumu. Jis parašė epinę poemą, vaizdingomis detalėmis aprašydamas kuraišių vykdomus kankinimus, migravimo priežastį ir herojiškus musulmonų poelgius. Ši poema yra laikoma arabų literatūros šedevru.
Muchammed bin Abdullah bin Džahaš, Zaineb bint Džahaš, Hamnah bint Džahaš, kuri buvo Mus'ad bin Omair žmona ir Umm Habibah bint Dahaš, Abdur-Rahman bin Auf žmona - visi jie buvo bendražygiai šioje kelionėje. Visi šeimos nariai išvyko, todėl jų namai liko stovėti tušti. Naudodamasis proga, Abu Sufijan - kuraišių lyderis - juos okupavo. Tas pats namas, kuriame žmonės melsdavosi Viešpačiui (Allah) ir skaitydavo Kilnujį Koraną, dabar buvo stabmeldžių valdžioje. Tai išgirdęs Abdullah bin Džahaš nuliūdo ir, Mekos užkariavimo metu suradęs progą, užsiminė apie tai Pranašui (صلى الله عليه وسلم ). Kai Pranašas ( صلى الله عليه وسلم ) pamatė savo entuziastingąjį bendražygį taip nusiminusį, Jis (صلى الله عليه وسلم ) paklausė, ar šis nenorėtų vietoje to turėti daug geresnį namą - Rojuje. Žinoma, Abdullah atsakė, jog jis labiau norėtų turėti namą Rojuje. Pranašas (صلى الله عليه وسلم) paguodė jį atsakydamas, jog iš tiesų yra geriau turėti namą tenai.
Medinoje laikas praslinko taikiai: tarp emigrantų, ansarų ir vietinių Medinos gyventojų įsitvyrojo broliškos meilės ir prieraišumo aplinka. Atrodė, tarsi jie būtų vienos suvienytos šeimos nariai. Geriausiu asmeniu visuomenėje buvo laikomas ne šeimininkas, ne vergas, ne vyras ar moteris, ne turtingas ar vargšas, o tas, kuris buvo dievobaimingas, gero charakterio ir doras.
Tokios idealios visuomenės fone Pranašas (صلى الله عليه وسلم) pranešė savo pusseserei Zaineb, jog jis nusprendęs ją ištekinti už Zaid bin Harithah - savo įsūnio ir išlaisvinto vergo. Zaineb buvo priblokšta tai išgirdusi. Ji pasakė, jog yra kilusi iš kilnios šeimos ir neturinti nei menkiausio noro tekėti už išlaisvinto vergo. Ji abejojo, ar jie galėsią gerai sutarti. Pranašas (صلى الله عليه وسلم) atsakė, jog Jis (صلى الله عليه وسلم) parinkęs jai Zaid ir ji turinti su tuo sutikti. Dar prieš Zaineb duodant atsakymą Pranašui (صلى الله عليه وسلم) buvo apreikšta aja. Tai buvo aja iš sūros Al-Ahzāb:
وَمَا كَانَ لِمُؤۡمِنٍ۬ وَلَا مُؤۡمِنَةٍ إِذَا قَضَى ٱللَّهُ وَرَسُولُهُ ۥۤ أَمۡرًا أَن يَكُونَ لَهُمُ ٱلۡخِيَرَةُ مِنۡ أَمۡرِهِمۡۗ وَمَن يَعۡصِ ٱللَّهَ وَرَسُولَهُ ۥ فَقَدۡ ضَلَّ ضَلَـٰلاً۬ مُّبِينً۬ا
„Nelieka tikinčiajam, nei vyrui, nei moteriai, pasirinkimo jų reikaluose, kai Allah ir Jo Pasiuntinys nusprendė jiems jų likimą. O kas nepaklūsta Allah ir Jo Pasiuntiniui, tas pakliūva į neabejotiną paklydimą.”
(Koranas, 33:36)
Taigi Zaineb ir Zaid susituokė, bet ir išsiskyrė, nes buvo absoliučiai skirtingos socialinės kilmės, todėl niekada nebuvo kartu laimingi ir jų vedybinis gyvenimas buvo toli gražu ne taikus.
*****
Zaineb buvo nuo pat pradžių priešiškai nusiteikusi, todėl jų santykiai buvo visada įtempti. Zaid jautė, jog jam niekada nebuvo skirta tokia pagarba ir svarba, kokią žmona turėtų suteikti savo vyrui.
Nusivylęs savo santuoka, jis nuėjo pas Pranašą (صلى الله عليه وسلم) ir papasakojo, kad yra labai nusiminęs, jog jis ir Zaineb yra visiškai nesuderinami.
Patarimą, kurį jis gavo iš savo globėjo (صلى الله عليه وسلم), Allah perdavė Kilniajame Korane:
„... laikyk savo žmoną prie savęs ir bijokis Allah...”(Koranas, 33:37)
Tačiau, nepaisant visų didžiausių sudėtų pastangų, santuoka ir toliau buvo nenusisekusi, todėl Zaid ir Zaineb išsiskyrė.
*****
Arabai galvojo, jog vyrui netinkama vesti našlę ar išsituokusią su Pranašo (صلى الله عليه وسلم ) įvaikintu sūnumi. Allah norėjo sunaikinti šią necivilizuotą tradiciją, todėl Jis pasiuntė Angelą Džibryl (Gabrielių), kad šis atskleistų Pranašui (صلى الله عليه وسلم) paslaptį, jog vieną dieną Zaineb bus Jo (صلى الله عليه وسلم) žmona.
Pranašą (صلى الله عليه وسلم) apėmė sielvartas, nes tai prieštaravo priimtinoms elgesio normoms. Jis (صلى الله عليه وسلم) bijojo visuomenės pasmerkimo, labai drovėjosi ir buvo sutrikęs dėl tokio nuosprendžio. Tačiau Allah aukštybėse jį jau buvo priėmęs ir netrukus Jo Pranašas (صلى الله عليه وسلم) gavo apreiškimą:
وَإِذۡ تَقُولُ لِلَّذِىٓ أَنۡعَمَ ٱللَّهُ عَلَيۡهِ وَأَنۡعَمۡتَ عَلَيۡهِ أَمۡسِكۡ عَلَيۡكَ زَوۡجَكَ وَٱتَّقِ ٱللَّهَ وَتُخۡفِى فِى نَفۡسِكَ مَا ٱللَّهُ مُبۡدِيهِ وَتَخۡشَى ٱلنَّاسَ وَٱللَّهُ أَحَقُّ أَن تَخۡشَٮٰهُۖ فَلَمَّا قَضَىٰ زَيۡدٌ۬ مِّنۡہَا وَطَرً۬ا زَوَّجۡنَـٰكَهَا لِكَىۡ لَا يَكُونَ عَلَى ٱلۡمُؤۡمِنِينَ حَرَجٌ۬ فِىٓ أَزۡوَٲجِ أَدۡعِيَآٮِٕهِمۡ إِذَا قَضَوۡاْ مِنۡہُنَّ وَطَرً۬اۚ وَكَانَ أَمۡرُ ٱللَّهِ مَفۡعُولاً۬
„Ir prisimink, kai tu pasakei jam (Zaid bin Harithah), kurį Allah apdovanojo savo malone (atvesdamas jį į islamą), ir kurį tu apdovanojai (įsivaikindamas jį): „Laikyk savo žmoną prie savęs ir bijokis Allah. Bet tu slėpei savyje tai, ką Allah atskleidė, tu bijojai žmonių (t.y. jie sako, kad Muchammed vedė savo išlaisvinto vergo išsiskyrusią žmoną), kai Allah turi didesnę teisę, dėl ko tu turėtum bijotis Jo. Taigi, kai Zaid pasiekė tai ko norėjo (t.y. išsiskyrė su ja), Mes davėm ją tau, kad vestum, tam, kad tikintieji nei kiek nesidrovėtų savo įvaikintų sūnų žmonų po to, kai šie nebeturi geismo su jomis būti. Ir Allah paliepimas turi būti įvykdytas.“ (33:37)
Zaineb užbaigus laukimo periodą, Pranašas (صلى الله عليه وسلم) pasipiršo jai, perdavęs pasiūlymą per Zaid bin Harithah. Kai Zaid nuėjo pas ją, Zaineb tuo metu minkė tešlą. Stovėdamas pasisukęs į ją nugara, jis perdavė šiai žinią nuo Pranašo (صلى الله عليه وسلم), jog Jis (صلى الله عليه وسلم) norįs ją prijungti prie Tikinčiųjų Motinų grupės. Ji atsakė, jog negalinti tuoj pat atsakyti, turinti pasitarti su savo Kūrėju.
Ji pradėjo melstis, prašydama Allah patarimo. Kada ji buvo įpusėjusi savo maldą, Pranašas (صلى الله عليه وسلم) gavo apreiškimą, jog jų santuoka jau yra įvykdyta aukštybėse, Paties Allah. Po tokio dangiško Nutarimo, Pranašas (صلى الله عليه وسلم) skubiai nuėjo pas Zaineb, nepaisydamas bendravimo taisyklių, kurių buvo laikomasi tarp draugų ir pažįstamų. Jis (صلى الله عليه وسلم) nei pranešė jai iš anksto, nei prašė jos leidimo. Kalbant apie šią santuoką, reikia pabrėžti keletą svarbių punktų:
- šios santuokos liudininkas ir globėjas buvo tiktai Korano Apreiškėjas;
- ji sunaikino laukinę tradiciją, pagal kurią įsivaikintas asmuo buvo laikomas tolygiu asmeniui, kurį sieja kraujo ryšys (pagal tai tėvas negalėjo vesti įvaikinto sūnaus buvusios žmonos ar jo našlės);
- Zaineb visada didžiuodamasi sakydavo kitoms Tikinčiųjų Motinoms, kad jos santuoką įvykdė ne šeima, bet Allah virš padangių - jai ir Jo mylimam Pasiuntiniui (صلى الله عليه وسلم);
- veidmainiams kritikuojant šią Pranašo (صلى الله عليه وسلم) santuoką, Allah atsakė:
مَّا كَانَ عَلَى ٱلنَّبِىِّ مِنۡ حَرَجٍ۬ فِيمَا فَرَضَ ٱللَّهُ لَهُۖ ۥ سُنَّةَ ٱللَّهِ فِى ٱلَّذِينَ خَلَوۡاْ مِن قَبۡلُۚ وَكَانَ أَمۡرُ ٱللَّهِ قَدَرً۬ا مَّقۡدُورًا (٣٨) ٱلَّذِينَ يُبَلِّغُونَ رِسَـٰلَـٰتِ ٱللَّهِ وَيَخۡشَوۡنَهُ ۥ وَلَا يَخۡشَوۡنَ أَحَدًا إِلَّا ٱللَّهَۗ وَكَفَىٰ بِٱللَّهِ حَسِيبً۬ا
„Nėra gėdos Pranašui tame, ką Allah padarė jam leidžiama. Toks yra Allah pareiškimo būdas ir tiems, kurie gyveno anksčiau (Pranašai). Allah sprendimas yra nulemtas iš anksto. Tie, kurie perduoda Allah Žinią ir bijo Jo, ir nieko kito išskyrus Jį. Ir Allah Visa Žinantis - Viską apskaičiavęs.” (Koranas, 33:38-39)
Tam, kad iki galo būtų aišku, Allah toliau apreiškė ajoje sūros al-Ahzāb:
مَّا كَانَ مُحَمَّدٌ أَبَآ أَحَدٍ۬ مِّن رِّجَالِكُمۡ وَلَـٰكِن رَّسُولَ ٱللَّهِ وَخَاتَمَ ٱلنَّبِيِّـۧنَۗ وَكَانَ ٱللَّهُ بِكُلِّ شَىۡءٍ عَلِيمً۬ا
„Muchammedas nėra tėvu nei vienam iš jūsų vyrų, bet jis yra Allah pasiuntinys ir paskutinis pranašas. Ir Allah yra Visa Žinantis.”
(Koranas, 33:40)
Ta proga Allah apreiškė naują tvarką, pagal kurią nustatė įvaikintų sūnų padėtį:
مَّا جَعَلَ ٱللَّهُ لِرَجُلٍ۬ مِّن قَلۡبَيۡنِ فِى جَوۡفِهِۦۚ وَمَا جَعَلَ أَزۡوَٲجَكُمُ ٱلَّـٰٓـِٔى تُظَـٰهِرُونَ مِنۡہُنَّ أُمَّهَـٰتِكُمۡۚ وَمَا جَعَلَ أَدۡعِيَآءَكُمۡ أَبۡنَآءَكُمۡۚ ذَٲلِكُمۡ قَوۡلُكُم بِأَفۡوَٲهِكُمۡۖ وَٱللَّهُ يَقُولُ ٱلۡحَقَّ وَهُوَ يَهۡدِى ٱلسَّبِيلَ (٤) ٱدۡعُوهُمۡ لِأَبَآٮِٕهِمۡ هُوَ أَقۡسَطُ عِندَ ٱللَّهِۚ فَإِن لَّمۡ تَعۡلَمُوٓاْ ءَابَآءَهُمۡ فَإِخۡوَٲنُڪُمۡ فِى ٱلدِّينِ وَمَوَٲلِيكُمۡۚ وَلَيۡسَ عَلَيۡڪُمۡ جُنَاحٌ۬ فِيمَآ أَخۡطَأۡتُم بِهِۦ وَلَـٰكِن مَّا تَعَمَّدَتۡ قُلُوبُكُمۡۚ وَڪَانَ ٱللَّهُ غَفُورً۬ا رَّحِيمًا
„Nei jis padarė tavo įvaikintų sūnų tikrais tavo sūnumis. Tai yra tik pasakymas jūsų lūpomis. Bet Allah sako tiesą ir Jis veda Tiesiu Keliu. Vadinkite juos (įvaikintus sūnus) jų tėvų vardais, taip yra teisingiau vardan Allah.” (Koranas, 33:4-5)
Šių vestuvių proga Allah atsiuntė apreiškimą apie chidžiabą ir taip pat aiškiai patvirtino, kad joks kitas vyras negalės vesti nei vienos iš Tikinčiųjų Motinų po Pranašo (صلى الله عليه وسلم). Šie du paliepimai buvo apreikšti toje pačioje sūroje:
إِنَّ ٱلۡمُسۡلِمِينَ وَٱلۡمُسۡلِمَـٰتِ وَٱلۡمُؤۡمِنِينَ وَٱلۡمُؤۡمِنَـٰتِ وَٱلۡقَـٰنِتِينَ وَٱلۡقَـٰنِتَـٰتِ وَٱلصَّـٰدِقِينَ وَٱلصَّـٰدِقَـٰتِ وَٱلصَّـٰبِرِينَ وَٱلصَّـٰبِرَٲتِ وَٱلۡخَـٰشِعِينَ وَٱلۡخَـٰشِعَـٰتِ وَٱلۡمُتَصَدِّقِينَ وَٱلۡمُتَصَدِّقَـٰتِ وَٱلصَّـٰٓٮِٕمِينَ وَٱلصَّـٰٓٮِٕمَـٰتِ وَٱلۡحَـٰفِظِينَ فُرُوجَهُمۡ وَٱلۡحَـٰفِظَـٰتِ وَٱلذَّٲڪِرِينَ ٱللَّهَ كَثِيرً۬ا وَٱلذَّٲڪِرَٲتِ أَعَدَّ ٱللَّهُ لَهُم مَّغۡفِرَةً۬ وَأَجۡرًا عَظِيمً۬ا
„O jūs, kurie tikite! Neįženkite į pranašo namus, nebent jums bus duotas leidimas ateiti pasiimti valgio, ir ne per anksti, kad reiktų laukti, iki kol jis bus paruoštas. Bet kai jūs esate pakviesti, įženkite, ir, pasiėmę savo maistą , išsiskirstykite be pasisėdėjimo kalboms. Be abejo, Pranašui toks elgesys nepriimtinas (sukeliantis pyktį), ir jis drovisi jums liepti išeiti; tačiau Allah nesidrovi pasakyti jums tiesą. Ir kada jūs norite paklausti ko nors pranašo žmonų, klauskite jų per šydą, nes taip yra tyriau jūsų širdims ir jų širdims. Ir jums nedera erzinti Allah Pasiuntinio nei jums dera vesti jo žmonų (jam mirus). Iš tikro, prieš Allah tai būtų baisus nusikaltimas.” (Koranas, 33:35)
*****
A’iša sakydavo, jog reikšmingumu ir užimama pozicija Zaineb buvo lygi jai. Ji sakė, jog dar niekada jai nėra tekę matyti jokio kito asmens, kuris taip atkakliai siektų būti arčiau Allah. Siekdama artumo prie Jo, Zaineb dosniausiai iš visų dalindavo labdarą, o jos kilnios manieros su artimaisiais buvo nepriekaištingos.
Kai A'iša buvo neteisingai apkaltinta, visa Medina buvo suteršta pašaipiom replikom ir nešvankiom kalbom. Iš tikrųjų, netgi Pranašas (صلى الله عليه وسلم) buvo sunerimęs. Jis ( صلى الله عليه وسلم ) paklausė Zaineb jos nuomonės apie A'išą. Kilnus šios moters būdas buvo perteiktas Zaineb atsakyme - ji skubiai atsakiusi, jog nenorinti būti įtraukta į tai ir nenorinti išniekinti bei suteršti savo ausų, akių ir liežuvio tokiais baisiais kaltinimais. Prisiekdama Allah, ji pasakė, jog A'iša yra tikrai dievobaiminga, pavyzdingo charakterio moteris. Ji mačiusi joje pačius nuostabiausius sąžiningumo, nuoširdumo ir dorybės bruožus. Zaineb pasakė, jog ji nėra nieko kito A'išoje mačiusi, kaip tik gerumą ir dorybę. A'iša perdavė, jog Zaineb labai lengvai parodė pranašumą šioje situacijoje, nekreipdama dėmesio į visas replikas apie ją, nežiūrint to, kad jos buvo varžovės. A'iša taip pat perdavė, jog ji niekada nepamirš to fakto, kad Zaineb ją užstojo pačiu baisiausiu jos gyvenimo momentu, kai tuo tarpu visas pasaulis buvo prieš ją atsisukęs.
Vieną kartą Zaineb pavadino Safyją žyde ir tai giliai sukrėtė Pranašą (صلى الله عليه وسلم). Iš tiesų Jis (صلى الله عليه وسلم) taip nusiminė, kad liovėsi su ja kalbėjęs. Zaineb jautėsi kalta, ji suprato padariusi rimtą klaidą ir įžeidusi Pranašą (صلى الله عليه وسلم). Galiausiai ji paprašė A'išos tarpininkauti šiame reikale ir perduoti Pranašui (صلى الله عليه وسلم), jog nuoširdžiai gailisi. A'iša buvo vienintelė, kuri galėjo kalbėti su Pranašu (صلى الله عليه وسلم) taip tiesiai. Kai Pranašas (صلى الله عليه وسلم) aplankė 'Aišą, ši ieškojo tinkamos progos užtarti Zaineb. Pranašas ( صلى الله عليه وسلم ) jai atleido ir jų šeimyninis gyvenimas sugrįžo atgal į savo vėžes.
Mirus Zaineb, A'iša prisiminė atvejį, kai Pranašas (صلى الله عليه وسلم) pasakė, jog iš Tikinčiųjų Motinų Jį (صلى الله عليه وسلم) pirmoji sutiks ta, kurios rankos buvo ilgiausios. Palyginus su kitomis, Zaineb buvo žemo ūgio ir, žinoma, dėl to jos rankos buvo taip pat trumpos. Visos moterys suprato šį pasakymą pažodžiui ir pradėjo lyginti savo rankas. Tiktai po Zaineb mirties jos suprato, ką iš tikrųjų reiškė tie žodžiai. Tikroji prasmė buvo ta, jog žmogus su ilgomis rankomis buvo dosniausias, geraširdiškiausias, tas, kuris galvojo tik apie tai, kaip padėti kitiems. Tame pasakyme buvo išreikšta užslėpta pranašystė, kuri vėliau, po Zaineb mirties, tapo aiški. Tai reiškė, jog ji sutiksianti Pranašą (صلى الله عليه وسلم) pirmiau už bet kurią kitą. Zaineb ir mirė anksčiausiai iš visų kitų Pranašo (صلى الله عليه وسلم) žmonų. A'iša perdavė, jog ši viską dariusi savo pačios rankomis ir tai, ką uždirbdavo, išleisdavo labdarai. Ji sakė, kad Zaineb buvo dievobaiminga, tiesmukiška ir visada praktikavo susilaikymą. Visi jos veiksmai turėjo vieną tikslą - pamaloninti Allah. Kartais ji netekdavo kantrybės ir pasikarščiuodavo, tačiau visada skubiai prašydavo atleidimo ir gailėdavosi. Ji buvo labai tyros širdies ir niekada nelaikė apmaudo ar pagiežos.
Pranašas (صلى الله عليه وسلم ) turėjo labai gerai organizuotą dienotvarkę. Po Asr maldos jis (صلى الله عليه وسلم) aplankydavo savo namiškius ir pasiteiraudavo savo žmonų, ar joms ko nors netrūksta ir kaip jos jaučiasi. Jis (صلى الله عليه وسلم) buvo labai tikslus savo laiko paskirstyme ir pas kiekvieną iš žmonų praleisdavo po vienodą laiko tarpą. Kartą Zaineb gavo iš savo giminaičių specialaus medaus, ir taip sutapo, jog tas medus buvo Pranašo (صلى الله عليه وسلم) pats mėgstamiausias. Kaskart, kai ji pasiūlydavo jam (صلى الله عليه وسلم) medaus, jis (صلى الله عليه وسلم) praleisdavo Zaineb namuose daugiau laiko, mėgaudamasis aromatu ir skoniu. Kitos žmonos tuo tarpu nekantraudavo ir sunerimusios laukdavo Pranašo (صلى الله عليه وسلم) vizito pas jas. Taigi, A'iša, Sauda ir Hafsa kartu sukūrė planą. Kiekviena iš jų turėjo pasakyti jam (صلى الله عليه وسلم), jog iš jo burnos sklinda keistas kvapas. Ir jeigu jos visos tą patį pasakysią, tai galiausiai jis (صلى الله عليه وسلم) patikėsiąs tuo ir suprasiąs, jog vienintelis dalykas, kuris jam suteikia blogą kvapą, yra tas medus, kuriuo jis (صلى الله عليه وسلم) taip mėgaudavosi. Atsižvelgdamos į tai, jog Pranašas (صلى الله عليه وسلم) labai rūpinosi savo asmenine higiena, jos numanė, jog jis (صلى الله عليه وسلم) galiausiai nustosiąs valgyti medų. Ir žinoma, šios trys Tikinčiųjų Motinos padarė tai, ką sumanė ne iš pykčio, bet todėl, kad mylėjo Pranašą (صلى الله عليه وسلم ) ir norėjo, kad jis (صلى الله عليه وسلم) pas jas kuo greičiau ateitų. Iš tiesų, net Allah kalba apie jas kilniajame Korane pačiais garbingiausiais žodžiais:
يَـٰنِسَآءَ ٱلنَّبِىِّ لَسۡتُنَّ ڪَأَحَدٍ۬ مِّنَ ٱلنِّسَآءِۚ
„O, Pranašo žmonos, jūs esate ne tokios kaip kitos moterys.”(Koranas, 33:32)
Atsitiko taip, kaip jos ir tikėjosi - Pranašas (صلى الله عليه وسلم) atsisakė medaus ir nusprendė daugiau jo niekada nebevalgyti. Kitu atveju bet kuriam eiliniam žmogui tai nebūtų sukėlę rūpesčių. Tačiau Pranašas (صلى الله عليه وسلم) prisiekė atsisakyti to, ko iš tikrųjų Allah neuždraudė. Šis poelgis galėjo paskatinti ir kitus jo (صلى الله عليه وسلم) pasekėjus nuspręsti atsisakyti kažko, ko Allah nebuvo uždraudęs. Todėl Allah papriekaištavo jam (صلى الله عليه وسلم):
يَـٰٓأَيُّہَا ٱلنَّبِىُّ لِمَ تُحَرِّمُ مَآ أَحَلَّ ٱللَّهُ لَكَۖ تَبۡتَغِى مَرۡضَاتَ أَزۡوَٲجِكَۚ وَٱللَّهُ غَفُورٌ۬ رَّحِيمٌ۬
„O, Pranaše, kodėl tu uždraudei sau tai, ką Allah leido tau, siekdamas pamaloninti savo žmonas? Ir Allah Viską - Atleidžiantis, pats Gailestingiausias.” (66:1)
Tai išgirdęs, Pranašas (صلى الله عليه وسلم) sulaužė savo priesaiką, kurią buvo davęs, ir atliko atgailą už savo klaidą, sutikdamas su Allah įsaku.
*****
Zaineb savo namų kampelyje buvo įrengusi mažą mečetę ir tenai praleisdavo ilgą laiką besimelsdama ir pasinėrusi į pamąstymus. Pranašas ( صلى الله عليه وسلم ) taip pat kartais tenai melsdavosi. Prieš ką nors darydama, ji visada melsdavosi ir atlikdavo dua, prašydama Allah patarimo. Visi jos gyvenime priimti didieji sprendimai buvo atlikti tokiu būdu. Iš tikrųjų, netgi kai Pranašas ( صلى الله عليه وسلم) jai pasipiršo, ji pasinėrė į maldą, prašydama patarimo.
Ši dora moteris mirė Umar Farūk kalifato valdymo metais būdama 53 metų amžiaus. Kai ji suprato, kad greitu laiku sutiks savo Kūrėją, ji pranešė aplinkiniams, jog jau yra pasiruošusi sau įkapes. Ir jeigu Umar Farūk ją palaidosiąs vienoje iš tų įkapių, tai kita turi būti atiduota labdarai. Ji buvo tokia kukli, jog ant jos mirusio kūno buvo uždengta užuolaida ir tik po to ji buvo įsupta į įkapes.
Umar Farūk pravedė laidotuvių maldą ir visi jos artimiausi giminaičiai - Osama bin Zaid, Muhamed bin Abdullah bin Džahaš, Abdullah bin Abi Ahmad bin Džahaš ir Muhamed bin Talhah bin Abdullah -nusileido į jos kapą tam, kad švelniai ją paguldytų į jos paskutinę poilsio vietą Džanatul Baqi kapinėse.
يَـٰٓأَيَّتُہَا ٱلنَّفۡسُ ٱلۡمُطۡمَٮِٕنَّةُ (٢٧) ٱرۡجِعِىٓ إِلَىٰ رَبِّكِ رَاضِيَةً۬ مَّرۡضِيَّةً۬ (٢٨) فَٱدۡخُلِى فِى عِبَـٰدِى (٢٩) وَٱدۡخُلِى جَنَّتِى
„O tas, kuris esi pilname poilsyje ir pasitenkinime! Grįžk pas savo Viešpatį - savimi patenkintas ir susilaukęs Dievo malonės! Įženk kartu su mano pagerbtaisiais tarnais, įženk į mano Rojų.” (Koranas, 89: 27-30)
Vertimas darytas Selmos ir koreguotas Justinos Čepukaitės.
No comments:
Post a Comment