Didis islamo mokslininkas, Ibn Qajjim užrašė, paaiškindamas realybę apie tarnų veiksmus, kurie yra išraiška tų esančių valdžioje ir kad tai yra iš dieviškosios išminties:
“ Viešpaties išmintis atsispindi paskiriant tarnams tokius karalius, kad jų lyderių ir vadovų veiksmai būtų tokios pačios rūšies , atmainos. Tikriau, jų veiksmai atsispindi jų vadovuose ir karaliuose.
- Jeigu jie išliks teisingi, tuomet jų karaliai išliks teisingi , ir jeigu jie nusisuks (nuo teisybės), tuomet jie (karaliai) irgi nusisuks nuo tiesos.
- Ir jeigu tarnai slėgs savus arba kitus, tuomet ir jų karaliai ir vadovai juos slėgs.
- Ir jeigu jie sąmokslaus ir apgaudinės , tai jų vadovai bus paskirti elgtis panašiai, ir jeigu jie (tarnai) užstos Allah’o teises tarpusavio aferose ir nežymiai užlaikys teises vieni kitų, tuomet ir jų karaliai ir vadovai suteiks jiems priklausančias teises ir skaitysis su jomis.
- Ir jeigu jie vieni iš kitų paima (atima) , iš tų kurie yra silpni, tai kas jiems nepriklauso ir ko jie neturėtų imti iš jų tarpusavio reikaluose (prekyboje arba versle), tuomet ir karaliai paims iš jų tai, kas jiems nepriklauso ir apkraus juos mokesčiais.
- Ir viską ką jie (tarnai) paima iš silpnų, karaliai paims iš jų jėga.
Taigi jų (tarnų) veiksmai ir elgesys patampa atsispindėjimu karalių ir vadovų veiksmuose. Ir tai nėra iš Dieviškosios išminties , kad blogį-darantieji ir nuodėmingieji yra padaryti vadovauti jiems ne bet ko, bet tokio, kuris yra toks kaip ir jie.
Ir kai pirmoji islamo karta buvo pati geriausia iš visų kartų, ir pati dievobaimingiausia, tuomet ir jų vadai buvo tokie kaip ir jie. Ir kaip jie pradėjo “blukti” (nuklysti), tuomet vadai buvo jiems paskirti nuklydę, “sugadinti”. Todėl, tai ne iš Allah išminties , kad tokie kaip Muawijjah, ir Omar bin Abdul-Azyz būtų vadovais šiuo metu , kaip kad jie buvo tuo metu ( Hidžra, 8-tame amžiuje), nepaminėjus net Abu Bakr ir Omar. Iš tikrųjų, mūsų vadovai yra tokie kaip ir mes, ir vadovai prieš mus buvo tokie kaip ir jų žmonės.
Šaltinis: Miftaah Daar is-Sa’aadah, Daar ibn Affaan Publishing ,(2/177)
No comments:
Post a Comment