Situacijos, Kada Apkalbos Yra Leistinos

Pagal Šeicho Rabee bin Haadee Al-Madkhalee knygą "Ahlus Sunnah Wal-Džamaa'ah Metodika, Kritikuojant Individus, Knygas ir Grupuotes"

An-Nawawee, lai  Allah jam būna gailestingas, savo knygoje pavadinimu “Riyaad-us-Saaliheen” (psl. 519) pasakė: “Kas yra leidžiama apkalbėti: Žinokite, kad apkalbėjimas yra leidžiamas dėl galiojančios ir teisėtos priežasties, kuris negali būti išgaunamas per jokį kitą metodą. Yra šešios išimtys, kada apkalbėjimas patampa leistinu:

 Pirmoji išimtis: Priespauda

Sugniuždytam asmeniui yra leidžiama skustis dėl savo padėties teisėjui ar vadovui ar kam nors kitam, kas yra valdžioje ar turi galimybę įvykdyti teisingumą prieš jo engėją. Jis turėtų sakyti: “Toks ir toks asmuo man engia.”

Antroji išimtis: Pagalbos siekimas pakeisti blogį, sugražinant nuodėmiautoją į tai, kas yra teisinga

Turėtų būti sakoma individui, jeigu yra tikimasi iš jo, kad šis yra įgalus užkirsti kelią blogadariavimui (nuodėmiavimui): “Toks ir toks asmuo padarė tą ar aną, tai sustabdyk jį nuo to ar ano,” ar panašiai. Jo tikslas turėtų būti ieškoti būdų galutinai užkirsti kelią blogiui. Jeigu jis neturi tokios intencijos įgyvendinti šiam tikslui, tuomet tai yra draudžiama. 

Trečioji išimtis: Fatwos (religinio verdikto) siekimas

Turėtų būti sakoma muftijui (šeichui galinčiam duoti fatwą): “Mano tėvas” ar “mano brolis” ar “mano žmona” ar “toks ir anoks asmuo pasielgė tokiu būdu”. “Ar jis turi teisę taip su manimi elgtis?” “Kaip aš turėčiau elgtis padėti tam galą ir kokios yra mano teisės atremiant engimą?” ir panašiai. Tai daryti yra leidžiama, kada yra būtinybė. Vis dėl to, kad būti atsargiam, geriausia yra paklausti taip: “Ką jūs manote apie asmenį, kuris daro tą ir aną?” arba “individą” ar “partnerį, kuris padarė tą ir aną”, ir t.t. Taip galima pasiekti tikslą neidentifikuojant to asmens. Be to, yra leistina paminėti asmens vardą, ir mes paminėsime Hind (radiAllahu anhaa) chadisą, inšaAllah.

Ketvirtoji išimtis: Įspėti ir patarti musulmonams prieš blogybes

 Yra keli pavyzdžiai, vienas iš jų yra: Kritikavimas tų, kurie buvo paskelbti nepatikimais chadisų perdavimuose ir paliudijimuose. Taip daryti yra leidžiama, remiantis visų musulmonų vieningu sutikimu. Tikriau, tai daryti yra privaloma dėl būtinybės.

Kitas pavyzdys yra, kai asmuo konsultuojasi ir ieško patarimo prieš įžengiant į santykius ar santuoką su tam tikru individu, arba kai jis  patiki jam savo turtą ar kokį kitą pavedimą. Yra privaloma nenuslėpti nuo konsultuojamo asmens tai, kas yra žinoma apie tą asmenį. Tikriau, yra privaloma paminėti neigiamas to asmens savybes su intencija patarti.

Kitas pavyzdys yra kai yra matoma, kad studentas dažnai lankosi pas inovatorių ar nuodėmiautoją ir siekia žinių iš jo, ir yra bijoma, kad tai gali pakenkti studentui. Tokioje situacijoje yra būtina jam patarti, paaiškinus tikrą inovatoriaus būseną ir tiesą apie jį, su intencija patarti. Ir šiame reikale daugybė žmonių įvelia klaidą, kada patarimai yra daromi iš pavydo tam asmeniui (apie kurį jis bando perspėti), ir Velnias jį apgauna, sukeldamas jam mintis, kad jis tai daro patardamas ir rodydamas užuojautą, ir jis tuo patiki.

Ir paskutinė situacija yra, kai asmuo užima tam tikrą vadovaujamąją poziciją ir jos pilnai neatlieka, arba dėl to, kad jis nėra tam tinkamas arba dėl to, kad jis yra nuodėmiautojas, ar apsileidęs ir t.t. Tokioj situacijoj, kažkuris turėtų paminėti apie tai tiems, kurie yra jo viršininkai tam, kad jis būtų pašalintas iš pareigų ir vietoj jo būtų priimtas kitas asmuo, kuris būtų tinkamas ir atsakingas. Arba tie, kurie yra atsakingi už jį, sužinotų apie jį ir galėtų su juo taisyti-derinti  reikalus ir nebūtų jo apgaudinėjami, ir tam, kad jie dėtų tinkamas pastangas skatinti jį gėriui arba pakeisti jį kitu.

Penktoji išimtis: Kada asmuo atvirai viešina savo blogus veiksmus arba savo inovacijas

Tai yra kada asmuo atvirai išpažįsta vartojantis alkoholį, ar nelegaliai konfiskuoja žmonių pinigus, neteisėtai pakelia mokesčius arba klaidingai vykdo paliepimus. Tada yra leistina kalbėti apie tuos reikalus, kurie buvo paviešinti publikai. Bet nėra leistina minėti kitų jo defektų, nebent jie papuola į vieną iš tų kategorijų, kurias jau paminėjome prieš tai, kada apkalbinėjimas yra leidžiamas.

Šeštoji išimtis: Asmens identifikavimas tam tikrais bruožais

Jeigu asmuo yra žinomas pravarde “žvairaakis”, “kurčias”, “aklas”, “šlubakojis” ir panašiai, yra leidžiama jį apibudinti tais vardais su tikslu identifikuoti jį. Tačiau, yra neleistina jį vadinti tokiais vardais, kada turima intencija yra jį pažeminti. Jeigu asmuo galėtų būti identifikuojamas kitokiais vardais ar apibudinimais, tuomet yra geriau ir labiau priimtina.

Šios yra šešios situacijos, kuriose apkalbinėjimas yra leidžiamas islamo šviesuolių teigimu. Dauguma jų vienbalsiai sutinka su tuo ir įrodymai yra rasti autentiškuose ir gerai žinomuose chadisuose. (Paskutiniai An-Nawawee žodžiai)

*********************

 Kai, kurie islamo šviesuoliai tas leidžiamas išimtis (situacijas) paminėjo poemoje:

“Kalbėjimas apie kokį nors asmenį nėra laikomas apkalbėjimu šešiais atvejais.

Kada vienas yra prislėgtas, identifikuojant tam tikrais bruožais ar įspėjant prieš kažką.

Asmuo, kuris viešai skelbia savo nuodėmes ir kada siekia fatwos.

Kada siekia pagalbos pakeistį blogį .”

Ibn Rajab Al-Hanbalee, telaimina jį Allah, pasakė: “Žinok, kad paminėti apie asmenį tokius dalykus, kurių jis nekenčia (kad jie būtų minimi apie jį) yra draudžiama, jeigu viso to tikslas yra sumenkinti jį ir parodyti jo trūkumus ir defektus. 

Tačiau, jeigu tame yra naudos ir gėrio musulmonų bendruomenei-ypač kai kuriems iš jų- ir viso to tikslas yra bendram gėriui pasiekti, tuomet tai nėra draudžiama, bet kaip tik rekomenduojama.

Chadisų mokslininkai sutiko su šiuo principu savo knygose tema “Al-Jarh wat-Ta’deel” (Kritika ir Pripažinimas), ir paminėjo, kad yra skirtumas tarp chadisų perdavėjų sukritikavimo ir jų apkalbinėjimo. Ir jie toliau paneigė tuos, kurie sudėjo šiuos du skirtumus į vieną (t.y. padarė šias dvi kategorijas viename lygyje), tokie asmenys, kurie yra pastoviai pasinėrę šlovinime** ir kurie nėra pakankamai išprusę toje srityje.

**Pastaba: Tai nėra kritika tiems, kurie yra pasinėrę pastoviam šlovinimui. Iš tikrųjų, tai yra įspėjimas tiems, kurie gali būti apgauti jųjų išore, pasirodymu. Be abejonės, yra labai natūralu daugybei žmonių manyti, kai jie mato kažkokį asmenį pralenkiantį kitus šlovinime, jie automatiškai pagalvoja apie jį, kad jis yra išprusęs. Bet daugelyje atveju, tai nėra tiesa, ar priežastis taip galvoti. Todėl, asmuo turėtų būti atsargus, kadangi yra skirtumas tarp Alimo (islamo išminčiaus) ir Aabid (garbintojo), kai Pranašas  yra pasakęs: “Alimo (mokslinčiaus) privalumas prieš garbintoją yra toks, kaip Mėnulio privalumas prieš žvaigždes.” (Abu Dawood: 3641, At-Tirmidhi: 2683 ir kt.)

Dar labiau, nėra skirtumo tarp 1) vieno iš huffaadh (chadisų mokslinčių) perdavėjų kritikavimo ir išskirimo chadisų, kurie yra priimtini iš perdavėjo ir kurie atmestini, ir kada abudu lygiaverčiai 2) suklydusio asmens klaidos paaiškinimo, su tikslu, kad reikšmė ir supratimas  atitiktų Koraną ir Sunną, kuomet yra neteisingai interpretuotas aspektas, arba kai yra laikomasi netiesos. Šis klaidos išryškinimas ir gryninimas yra daromas tam, kad asmuo nesektų tomis klaidomis. Islamo šviesuoliai vienbalsiai sutinka dėl to.

Būtent todėl mes aptinkame knygas, parašytas įvairiomis Religijos mokslo temomis-tokiomis kaip tafsyras, chadisų paaškinimas, Fiqh, skirtingos mokslininkų nuomonės ir panašiai-kurios yra pripildytos argumentų ir paneigimų tiems, kurie garsino silpnus teiginius praeities ir dabarties šviesuolių, tokių kaip Sachaba, Tabijyn ir tų, kurie atėjo po jų.

Nei vienas iš žinojimo žmonių nenustojo tai daryti (išgauti tiesą, išgryninti ją). Nei jis teigė, kad reikia žeminti ar menkinti asmenį, kurio nuomonę jis buvo paneigęs, nebent tas asmuo vartojo nedorus žodžius ir buvo bjaurių manierų. Tokiomis aplinkybėmis, jo nedorumas ir bjaurumas yra paliekamas nuošalyje nuo jo originalios paneigimo esmės ir oponacijos jam. Ir šis paneigimas buvo pagrįstas stipriais argumentais ir tvirtais įrodymais. Viso to priežastis buvo  dėl vienbalsio islamo mokslininkų sutarimo, kad Tiesa, kuri buvo apreikšta Pranašui  turi būti žinoma, ir kad visa Religija būtų vardan Allah ir kad Jo Žodžiai būtų aukčiau visko.

Dar daugiau, jie visi pripažįsta, kad nei vienas iš mokslininkų (praeities ar dabarties)  nėra pasiekę tokio lygio,  kad visiškai žinotų viską, neapleidžiant kai kurių žinojimo aspektų. Dėl tos priežasties, Salaf Imamai-kurių išmonė ir nuopelnai yra  plačiai ir vienbalsiai pripažinti-priimdavo tiesą iš bet ko, kuris ją pateikdavo, netgi jeigu tas asmuo buvo jaunas.  Ir jie patardavo savo bendražygiams ir pasekėjams priimti tiesą, netgi jeigu ji pasireikšdavo ir kažkieno kito teiginiuose. (Al-Farq bayna an-Naseehah wat-Ta’eer psl. 25-26, verifikuoto Najm Abdur-Rahmaan Khalaf.)

Vertė Nora.