Idžtihād ir Nuomonės Išsiskirimas

Pagal Imamo Muchammed Abdul-Vahhāb [m. 1206H]  knygą

 "Tamsybės Dienų Aspektų Paaiškinimas," 

Šeicho Sālih bin Fauzān al-Fauzān 

Įžanga.

Dažnai susiduriame su nuomonių skirtumais kai kuriuose religiniuose klausimuose. Skirtingos nuomonės  gali būti randamos Fiqh klausimuose ir akydos (tauchydo) klausimuose taip pat. Bandysime paaiškinti šiuos skirtumus, in ša Allah ان شاء الله.

Pirmiausia susipažinkime su šiomis sąvokomis:

Idžtihād yra islamo mokslininko nuomonė,  kurią jis priėmė remdamasis jam žinomais įrodymais per esamus autentiškus perdavimus ir jis pagal tai priėjo prie tam tikros išvados, verdikto, nuomonės ar fatvos.  

Mudžtahid yra islamo mokslininkas, kuris stengiasi visomis jėgomis priimti sprendimą pagal esamus įrodymus, remdamasis autentiškais chadisais.  (pristatė Nora)

Sekame vertimu iš knygos:

Skirtumai yra dviejų tipų:

Pirmasis tipas: Nuomonių išsiskyrimas religijoje- garbinimo veiksmuose ir akydoje (tauchyde) yra uždraustas. Toks skirtumų tipas yra pripažintas netinkamu ir uždraustu, nes šioje srityje Idžtihadui (mokslinei išvadai ir interpretacijai) nėra vietos, kaip ir nėra vietos kažkieno nuomonei. Iš tikrųjų, religija yra pagrįsta perduotais tekstais, taip pat ir akyda-tauchydu (angl.Creed). Taigi, Idžtihadui čia nėra vietos. Kiekvienam iš mūsų priklauso paklusti tame, ką mūms paliepė Allah تعالى, nesivadovaujant savo nuomonėmis ir teorijomis šioje religijoje. Be to, garbinimas pagrįstas perdavimais (įrodymais).
Kiekvienas garbinimo veiksmas turi būti praktikuojamas, jeigu jis turi pakankamai tam įrodymų. Ir jeigu tam garbinimo veiksmui atlikti nėra pakankamų įrodymų, tuomet tai yra inovacija (naujovių įvedimas religijoje), kurios reikia atsikratyti. Remiamės šiuo chadisu: 
“Jeigu kas nors pristatys mūsų religijai (t.y. sunnai) tai, kas nėra jos dalis, tai bus atmesta (ir nepripažinta)” 
ir kitas chadisas byloja:
“Būkite atsargūs naujai išrastiems reikalams, nes iš tikro, kiekvienas naujai išrastas reikalas yra inovacija, ir kiekviena inovacija yra paklydimas, ir kiekvienas paklydimas yra Pragare.” 
(Perduota Nasa’i, Abu Dawūd, Ibn Majah, At-Tirmidhi)

Taigi, kas liečia akydą (angl. creed), garbinimą ir religiją apskritai, tai tame negali būti niekada nuomonių skirtumo ir skirtumų tarp musulmonų. Iš tiesų, jums yra privaloma sekti tekstais Korane ir Sunnoje, ir tuo kuo sekė šios ummos salaf (ankstesnės pasekėjų kartos).

Antrasis tipas: Skirtumai yra leistini tuose klausimuose, kur Idžtihād yra leidžiamas, kada reikalingas sprendimo ištraukimas vienu ar kitu klausimu iš esamų įrodymų, ir tai yra daroma Fikh klausimuose. Skirtumai tarp žmonių iškilo tuomet, kada iš tekstų ištraukti sprendimai ir išvados skirėsi. Klausimų, dėl kurių vieningai buvo sutarta islamo mokslininkų (Idžmā), yra labai ribotas kiekis, ir yra draudžiama prieštarauti jiems. Tačiau, tie klausimai, kuriuose yra leidžiamas Idžtihād, kuriuose mokslininkai nėra priėję vieningo sutarimo (nuomonės), tuomet Allah تعالى tai paliko būti atsakomybe kiekvienam iš mokslininkų atskirai, kur kiekvienas iš jų savo galimu įžvalgumu ir supratimu prieina prie išvados pagal esamus įrodymus. Idžtihād tuomet yra leidžiamas. Idžtihād buvo daromas ir Pranašo  laikais, kas yra gerai žinoma. Tai buvo nuomonių išsiskyrimas Idžtihad’o Fikh klausimais, o ne akydos (tauchydo) ar religijos. Jau Pranašo  laikais buvo atliekamas Idžtihād ir žmonių nuomonės skirdavosi.

Idžtihad yra dviejų tipų:

Pirmasis Idžtihad tipas yra kada abidvi pusės turi savo įrodymus tam pačiam reikalui. Tokiu atveju yra privaloma priimti tai, kas yra pagrįsta įrodymais ir atmesti tai, kas yra nepagrįsta įrodymais. Todėl, Fikh mokslininkų nuomonės turi būti pasvertos pagal pateiktus parodymus. Tai kas yra pagrįsta tiesa ir įrodymais, mes turime priimti ir atmesti tai, kas prieštarauja tam. O kas liečia Mudžtahid, kuris nepriėjo prie tiesos ir paprieštaravo parodymams, jam yra privaloma priimti tą tiesą ir sugrįžti į tai, kas yra teisinga. Ir jam yra draudžiama pasilikti klaidingame Idžtihad’e, nei mūms yra leidžiama  pasilikti klaidingame Idžtihad’e.

Keturi didieji Imamai mūms patarė sakyti: 
“Pasverk mūsų nuomones prieš Koraną ir Sunną.’’ 

Imamas Abu Hanyfa, lai pasigaili jo Allah تعالى, pasakė: “Jeigu chadisas yra tiesiogiai perduotas Allah Pasiuntinio , tuomet priimk jį be jokių klausimų (ar dvejonių). Ir jeigu chadisas yra iš Allah Pasiuntinio  Kompanionų, tuomet priimk jį be jokių klausimų. Ir jeigu chadisas yra iš Tabijyn (Allah Pasiuntinio  Kompanionų bendražygių), tuomet mes esame žmonės ir jie yra žmonės taip pat.”
Toks yra Abu Hanyfos رحمه الله  teigimas, pačio įžymiausio iš visų keturių Imamų.

Imamas Mālik, telaimina jį Allah تعالى, pasakė: 
“Kiekvienas iš mūsų gali paneigti kito nuomonę (angl. refute) arba būti pačiam paneigtam kitų, išskyrus šio kapo gyventoją”- reiškia, išskyrus Allah Pasiuntinį . Ir jis sakydavo:
"Nejaugi kiekvieną kartą, kai kažkas ateis pasiginčyti geriau už kitą, mes turėsim palikti tai, ką angelas Gabrielius apreiškė Muchamed’ui   vardan jo ginčo?!” Tokie yra Imamo Mālik رحمه الله  žodžiai, lai pasigaili jo Allah  عَزَّوَجَلَّ.

Jis رحمه الله  taip pat sakydavo:
“Niekas neišgrynins (angl. rectify) paskutiniosios šios ummos dalies (bendruomenės), kas neišgrynins jos pirmosios dalies (bendruomenės).”
Kas išgrynins jos pirmąją bendruomenę? Tai Koranas ir Sunnah. Toks yra Imamo Maalik رحمه الله Teigimas.

Imamas Aš-Šāfy, tepasigaili jo Allah تعالى, pasakė: “Musulmonai vienbalsiai sutinka, kad asmeniui, kuriam buvo aiškiai paaiškinta Pranašo  Sunnah, neleistina pakeisti jos į kažkieno kito nuomonę.”
Ir jis رحمه الله  taip pat sakydavo: 
“Jeigu mano teiginys prieštarauja Allah Pasiuntinio  teiginiui, tuomet meskite manąjį į sieną.” 
Ir jis, tepasigaili jo Allah,  taip pat sakydavo: 
“Jeigu chadisas yra autentiškas, tuomet tai yra mano Madhab (požiūris).” Štai tokie yra Imamo Šāfy رحمه الله  žodžiai, lai pasigaili jo Allah تعالى.

Imamas Achmed, telaimina jį Allah  عَزَّوَجَلَّ , sakydavo: 
“Aš stebiuosi tokiais žmonėmis, kuriems yra žinomas chadiso perdavimų grandinės autentiškumas, tačiau vistiek jie laikosi Sofijan’o nuomonės! Allah  عَزَّوَجَلَّ sako:
“Tie, kurie prieštarauja (Pranašo) Paliepimui, leisk jiems žinoti, kad jie saugotųsi, kad neaptiktų jų fitnah ar baisi nelaimė.” (Sura An-Nūr:63) 

Ar jūs žinote, ką reiškia fitnah šioje ajoje? Fitnah reiškia Širką (politeizmą). Yra galimybė, kad jeigu asmuo nepriims kai kurių Pranašo  paliepimų (teiginių), tuomet deviacija (nuklydimas nuo tiesos) įžengs į jo širdį ir tokiu būdu jis bus sužlugdytas.”

Tai tokie yra teiginiai Mudžtahid Imamų. Jie atlikdavo Idžtihād (ir skirdavosi) remdamiesi savo žinojimu ir būdami kvalifikuoti taip elgtis. Be to, jie neteigė, kad jie negali suklupti ir kad jie nedarys klaidų. Kaip tik, jie patarė savo pasekėjams priimti tik tokius jų teiginius, kurie atitiko įrodymus. Tuomet yra privaloma Hanbaliui priimti Šāfio požiūrį, kada jo ir Šāfio parodymai sutampa. Panašiai, jeigu Šāfis mato įrodymus pas Hanafį, jis privalo laikytis Hanafio požiūrio. Ir jeigu Māliki mato įrodymus pas Hanbalį, jis privalo pripažinti Hanbalio nuomonę. Kadangi tikslas turėtų būti sekti įrodymais. Tikslo siekimas neturi būti sekti to asmens nuomone ar kito asmens nuomone. Taigi, jie neturėjo jokio fanatiško prisirišimo prie savo Imamų, bet išties, jie buvo fanatiški tiesos atžvilgiu. Pažvelkime į Islamo Šeichą Ibn Taimiją, Imamą Ibn Kajjim ir Imamą Muchamed bin Abdul Wahhāb pavyzdį - kiekvienas iš jų lieptų sakyti: 
“Pažvelkite į mokslininkų nuomones ir pripažinkite iš jų tai, kas paremta įrodymais.” 
Šie jų teiginiai yra gerai žinomi iš jų knygų.

Tokie yra Achlus Sunnah Valdžamā’ah įsitikinimai-tikėjimas, nėra jame aklo ir fanatiško sekimo individais. Tačiau, tai nereiškia, kad mes turime šalintis madhabų ir juos palikti. Preišingai, mes turime išgauti naudos iš madhabų ir Imamų supratimo (fikh), kadangi juose yra begalinės išminties ir naudos. Kad ir kaip bebūtų, mes privalome sekti įrodymais. Tas, kurio nuomonė pagrįsta įrodymais, mes turime pripažinti jo požiūrį - tai yra privaloma.

Ir kas neišmano apie parodymus, turėtų klausti tų žmonių, kurie išmano. Viešpats Kilniausiasis sako:

“Klauskite žmonių, kurie žino, jeigu jūs nežinote.” (Sura An-Nahl:43)

Tai yra, kada jūs norite išsigelbėti nuo atsakomybės. Bet jeigu jums yra žinomi įrodymai, tuomet Allah  عَزَّوَجَلَّ  yra pašlovintas, pakluskite tiems įrodymams. O jeigu nežinote, klauskite Žinojimo Žmonių. Tokia yra jūsų pareiga.

Antrasis Idžtihad tipas yra Fikh Idžtihād, kuriame neturima įrodymų tarp abiejų oponuojančių nuomonių, ir todėl abidvi nuomonės yra tikėtinos, spėjamos. 
Nėra nieko blogo pasirinkti bet kurią iš dviejų nuomonių, remiantis Idžtihād aspektais, tokiu atveju, jeigu dalis tos nuomonės nepersveria kitos nuomonės įrodymų. Taigi, nėra nieko blogo, jeigu asmuo pasirenka vieną iš šių nuomonių su sąlyga, kad tai jis daro nefanatiškai ar vedamas užgaidų (tame pasirinkime), bet iš tikro, jo tikslas yra pasiekti tiesą.

Būtent dėl to, Hanbali neturėtų smerkti Šāfy, nei Šāfy smerkti Māliki. Imamai ir jų pasekėjai per tą laiką buvo broliais, visa garbė priklauso Allah  عَزَّوَجَلَّ ! Nei priešiškumas, nei neapykanta neįsivyraudavo tarp jų. Ir jeigu dalis to įsivyraudavo, tai būdavo tik iš tų fanatikų, kurie buvo neprilygstantys žinojimui.  Kad ir kaip bebūtų, dauguma keturių madhabų pasekėjų nelaiko priešiškumo ar neapykantos tarpusavyje, ar susiskaldo tarpusavyje.

Jie tuokiasi ir giminiuojasi tarpusavyje, meldžiasi vienas už kito, jie sveikinasi vienas su kitu, ir jie laiko vienas kitą broliais. Visa tai susiję su skirtumais iškilusiais Idžtihād klausimais, kuris gali būti teisingas ir kuris gali neturėti stiprių parodymų, persveriančių vieną nuomonę kita. Būtent dėl  to, kai kurie žmonės padarė vieną teiginį labai populiariu, sakydami:
"Nėra paniekinimo-pasmerkimo Idžtihād klausimais. "

Tai jeigu vienos šalies gyventojai laikosi kažkokios nuomonės, remiantis Idžtihād, kuriam nėra pateiktų įrodymų oponuoti ar prieštarauti, ir jie vieningai laikosi vienos iš Fikh nuomonių, tuomet yra neleistina nei vienam (toje žemėje, šalyje) sugriauti tos vienybės. Iš tikro, jam yra privaloma pritarti jiems ir neišsiskirti nuo visumos.   

Vertė Nora.