An-Navuavī ir Al-Albānī: apie prašymą atleisti mirusiems nemusulmonams

‘Alī Ibn Abī Tālib (رضي الله عنه) pasakė: „Aš girdėjau vyrą, prašantį atleidimo savo tėvams, kurie buvo politeistai, todėl pasakiau: „Tu prašai atleidimo savo tėvams, nors jie buvo politeistai?!” Vyriškis atsakė: „Nejaugi Abraomas (عليه السلام) neprašė atleidimo savo tėvui, kuris buvo politeistas?” Todėl aš pranešiau apie tai Pranašui Muchammedui (ﷺ) ir tuomet buvo atskleista ši aja:

“Neteisinga Pranašui ir tiems, kurie tiki, prašyti Allah atleidimo politeistams, netgi jei šie yra jų artimieji, po to kai jie sužinojo, jog tie žmonės yra Pragaro gyventojai [kadangi jie mirė būdami netikintieji]. Ir Abraomo prašymas atleisti tėvui buvo tik dėl jam suteikto pažado. Bet kai Abraomas suprato, kad jo tėvas buvo Allah priešas, jis atskyrė (disocijavo) save nuo jo. Iš tikrųjų, Abraomas buvo gailestingas ir kantrus.” (At-Taubah : 113-114)

Pranešta An-Nasa’ī 1/286; At-Tirmidhī 4/120 ir jis tai paskelbė esant geru chadisu (chasan); Achmad 771, 1085, Al-Hākim 2/335, kuris deklaravo perdavimą autentišku (sachych) ir Dhahabī tam pritarė.

Al-Albani (رحمه الله) sakė: “Čia kalbama apie atleidimą, kurį Allah paminėjo Sūros Ibrahym (Abraomas) pabaigoje (14:41), kur Abraomas (عليه السلام) pasakė:

„O Viešpatie, atleisk man ir mano tėvams, ir tikintiesiems, Dieną, kai mūsų paskyra bus nustatyta.“

Ibn Abī Hātim pranešė autentiškais eilę pasakojimų, kaip Sujūty sakė Fatvoje (2/419) iš Ibn ‘Abbas (رضي الله عنه), kuris teigė: „Abraomas nesiliovė prašyti atleidimo savo tėvui, iki kol jis  nenumirė – ir kada jis numirė, jam tapo visiškai aišku, kad jo tėvas buvo Allah priešas, taigi jis nebeprašė atleidimo jam.“ (Ahkamul- Džana’iz, psl.124)

An-Navuavī (رحمه الله) sakė:

„Draudžiama atlikti laidotuvių maldą netikinčiajam ir prašyti jam atleidimo (iš Allah) remiantis Korano tekstu ir pagal mokslininkų sutarimą (idžma) [1].“ (Al-Madžmū 5/144, 258)

Al-Albani (رحمه الله) teigė:

„Aš sakau: iš šito jūs sužinojote šiandieninių musulmonų klaidas, kurie prašo Allah Pasigailėjimo ir Jo Malonių kai kuriems nemusulmonams. Ir tai yra plačiai daroma kai kurių (musulmonų) žurnalistų. Iš tikrųjų, aš girdėjau, kad vienas iš Arabų lyderių, gerai žinomas dėl religingumo, prašė Allah malonės Stalinui, kuris buvo komunistas – jis pats, ir jo ideologija yra viena iš pačių blogiausių Islamo priešų! Ir tai buvo to lyderio kalba, tiesiogiai transliuojama per radiją, kai mirė Stalinas (Sovietų Sąjungos Vadovas). Net nenuostabu, kad šis žmogus nežinojo šio nutarimo. Bet kas yra stebėtina, kad kai kurie Islamo skelbėjai (dajai) ėmė taip elgtis, kai vienas iš jų pasakė „Lai Allah suteikia Malonę (mirusiajam) Bernardui Šo (airių rašytojui, dramaturgui)..“. Ir kai kurie patikimi perdavėjai paminėjo man, kad vienas iš šeichų meldėsi laidotuvių maldas už tuos, kurie buvo iš tos Ismaelitų siauro rato (Batinī) sektos, pats laikydamas juos nemusulmonais dėl jų netikėjimo malda (Salah) ar piligrimyste (Hadž), ir jie garbino žmogų! Nepaisant viso to, jis meldėsi už juos iš veidmainiškumo ir pasirodymo, norėdamas jiems įtikti (ar palikti įspūdį). Mes skundžiamės Viešpačiui ir siekiame (tik) Jo Pagalbos.” (Ahkamul-Džana’iz, p.124)

Išnaša:

[1] Idžma - mokslininkai vienbalsiai (vieningai) sutaria dėl to, pagal konsensusą.

Šaltinis: abukhadeejah.com

Išvertė sesuo Vita (lai Allah apdovanoja ją gėriu, amyn), koregavo Nora Umm Youcef ir Justina.