Skyrius Nr. 34
Tikėjimas ir Kantrybė su Allah Dekretu*
*Allah Dekretas: Allah nustatytas potvarkis, iš anksto nulemtas sprendimas, nuosprendis, nustatytas likimas, lemtis.
Allah تعالى sako:
﴾مَآ أَصَابَ مِن مُّصِيبَةٍ إِلَّا بِإِذۡنِ ٱللَّهِۗ وَمَن يُؤۡمِنۢ بِٱللَّهِ يَہۡدِ قَلۡبَهُ ۥۚ وَٱللَّهُ بِكُلِّ شَىۡءٍ عَلِيمٌ۬﴿
“…ir tas, kuris tiki Allah - Jis ves jo širdį tiesiu keliu…”
(Koranas, 64:11)
Alkamah رضي الله عنه sako:
“Ši eilutė apibūdina žmogų ištiktą bėdos, kuris tiki, kad jam tai nulėmė Allah, ir jis yra patenkintas tuo ir jis pasiduoda Jo Valiai.”
Alkamah رضي الله عنه (Perdavėjas)
Jo pilnas vardas yra Alkamah Ibn Kais Ibn Abdullah Ibn Alkamah. Jis gimė Pranašo صلى الله عليه وسلم gyvavimo laikais ir buvo vienas iš didžiai patikimų mokslininkų ir religijos tęsėjų iš Kompanionų tarpo. Jis mirė 60 A.H., mes meldžiame Allah būti jam gailestingu.
Šiame skyriuje, autorius pabrėžia, kad tai yra prievolė būti kantriam su Allah skirta lemtimi, ir draudimą būti nepatenkintam ja, kadangi toks nepasitenkinimas pažeidžia asmens tikėjimo tobulumą.
- Tikėjimas: Tai religijos paliudijimas tariant, tikint ta religija širdyje ir paverčiant tai, kuo yra tikima, fiziniu vaiksmu.
- Kantrybė: Susilaikyti nuo nepasitenkinimo Allah skirta lemtimi, ir liežuvio tvardymas nuo skundimosi arba nepasitenkinimo rodymas, taip pat savęs tramdymas nuo savižalos (tokios kaip savo žandų daužymas) ar drabužių draskymas nuo savo kūno kuomet ištinka didelė bėda.
- Ir tas, kuris tiki Allah: Kurie tiki, kad ištikusi juos bėda yra iš anksto nulemta Viešpačio, ir jis sako: “Mes priklausome Allah, ir pas Jį mes visi sugrįšime.”
{إنا لله وإنا إليه راجعون}
- Jis ves jo širdį tiesiu keliu: Allah veda tiesiu keliu tikinčiojo širdį, kuris yra kantrus nelaimėje.
Šioje eilutėje Allah تعالى teigia, kad jeigu bėdoje esantis asmuo pripažįsta savo lemtį (dekretą) būdamas kantrus ir jis tikisi dieviškojo atpildo, tikėdamas iš anksto Allah تعالى nulemtu likimu, Allah تعالى ves jo širdį tiesiu keliu ir kompensuos jam už bet kokį žemiškąjį praradimą. Dar daugiau, Allah تعالى jam gali skirti kažką kur kas geresnio nei tai, kas iš jo buvo paimta.
Ši Korano eilutė pateikia aiškų įrodymą apie privalumą būti kantriu esant skaudžiam išbandymui nulemtam Dievo عَزَّوَجَلَّ.
Išvados:
- Yra dideli privalumai už būvimą kantriam ištikus skaudžiam išbandymui nulemtam Dievo عَزَّوَجَلَّ.
- Žygdarbis (geras darbas) yra vienas iš tikėjimo sudedamųjų dalių.
- Kantrybės rodymas sunkiu metu sąlygoja tai, kad Dievas عَزَّوَجَلَّ pasirūpina to asamens širdimi.
- Vedimas tiesiu keliu yra vienas iš Allah تعالى apdovanojimų, kuriuos Jis skiria savo tarnams už kantrybę.
Abu Huraira رضي الله عنه perdavė Pranašą صلى الله عليه وسلم sakantį:
“Du dalykai yra randami tarp žmonių, kurie tolygūs netikėjimui: šmeižimas kieno nors kilmės ir nesiliaujantis raudojimas dėl numirusiojo (nesusitaikymas su mirusiojo mirtimi)” (Perduota Muslim (67))
Bendras Chadiso Paaiškinimas
Šiame chadise, Pranašas صلى الله عليه وسلم akcentuoja dvi charakteristikas tolygias netikėjimui, kurios bus nesiliaujančios ir tipiškos žmonėms, t.y. šmeižimas kitų kilmės ir raudojimas dėl netekties kaip nesusitaikymo su Dieviškaja Lemtimi ženklas. Tačiau, jeigu asmuo nesielgia taip, kas tolygu netikėjimui, jis nėra laikomas netikinčiuoju iki kol jis neatliks veiksmo tolygaus netikėjimui realiai.
Šis chadisas pateikia įrodymą draudžiantį nesiliaujančiai raudoti netektyje, nes tai yra nekantrumo ženklas ir nesusitaikymo su likimu ženklas.
Išvados:
- Tai yra draudžiama nesiliaujamai raudoti numirėlio atžvilgiu, nes tai yra charakteristika tolygi netikėjimui ir ji laikoma didele nuodėme.
- Musulmonui privaloma būti kantriam nelaimėje, kadangi draudimas raudoti mirusiojo išreiškia būtinybę išlikti kantriu.
- Kai kurie veiksmai nusakantys netikėjimą neišveda asmens iš islamo rėmų.
- Tai yra draudžiama šmeižti kieno nors kilmę.
Ibn Masūd رضي الله عنه perdavė nuo Pranašo صلى الله عليه وسلم:
“Jis nėra vienas iš mūsų, kuris daužo sau per žandus, plėšia nuo savęs rūbus ir seka keliais ir tradicijomis būdingomis žmonėms, gyvenusiems prieš-islamiško tamsybės periodo laikais.” (Al-Bukchari (1294) ir Muslim (103))
- Jis nėra vienas iš mūsų: Ši frazė tarsi grasinimas ir tai nereiškia, kad asmuo, kuris daužo sau per žandus ir nusiplėšia rūbus ir seka prieš-ilsaminio periodo tradicijomis, yra netikintysis.
- seka keliais ir tradicijomis būdingomis žmonėms, gyvenusiems prieš-islamiško tamsybės periodo laikais: ši frazė taikoma tiems, kurie raudoja numirėlio ir šaukiasi sau pražūties.
Bendras Chadiso Paaiškinimas
Šiame chadise Pranašas صلى الله عليه وسلم grasina tiems, kurie atlieka prieš tai paminėtas nuodėmes su drastiškomis pasėkmėmis. Kadangi, tokių veiksmų atlikimas sukelia tokią žalą:
Pirmoji, šie veiksmai atspindi kantrybės stokojimą ir nepasitenkinimą Dieviškuoju Dekretu. Antroji, asmuo žaloja save daužydamas sau per žandus. Trečioji, asmens nuosavybės aukojimas plėšant drabužius. Ketvirtoji, asmuo prakeikia save, ir užbaigiant, atliekant bet kurį iš šių nusižengimų sąlygoja skundimąsį prieš Allah تعالى.
Šis chadisas įrodo draudimą rodyti nepasitenkinimą Allah Dekretu, ar tai būtų atliekama žodžiais ar veiksmais. Ir taip pat įrodo, kad tokia praktika yra viena iš didžiųjų nuodėmių.
Išvados:
- Tai yra draudžiama rodyti nepasitenkinimą Allah Dekretu žodžiais ar veiksmais. Tokia praktika laikoma viena iš didžiųjų nuodėmių.
- Tai yra privaloma būti kantriam išbandymo metu.
- Musulmonų pareiga yra neimituoti žmonių, gyvenusių prieš-islaminiu laikotarpiu, nes nesutapatinti savęs su šiais žmonėmis yra tikslas, kurio liepė siekti Visa-Žinantis Istatymų-Leidėjas.
Anas رضي الله عنه perdavė, kad Pranašas صلى الله عليه وسلم sakė:
“Didžio išbandymo atlaikymas sąlygoja didį atpildą už tai (iš Allah تعالى); ir jeigu Allah تعالى, myli grupę žmonių, Jis juos išbando; kurie yra patenkinti tuo, jie bus verti Allah Pasitenkinimo jais, ir kurie nepatenkinti tuo, jie bus verti Allah Rūstybės.” (At-Tirmidhi 2398 ir Ibn Madžah 4021, At-Tirmidhi klasivikavo chasan chadisu)
Bendras Chadiso Paaiškinimas
Šiame chadise, Pranašas صلى الله عليه وسلم teigia, kad musulmonas, ištiktas didelių sunkumų, susilaukia didžio atpildo iš Allah تعالى, būdamas kantriu ir tikėdamasis iš Jo atlygio už tai. Dar daugiau, Pranašas صلى الله عليه وسلم pabrėžia, kad kuomet Allah تعالى išbando savo tarną sunkumais ir kančiomis, tai yra ženklu, kad Allah تعالى jį myli. Todėl, jei musulmonas pasitiki Allah تعالى ir rodo pasitenkinimą Jo Dekretu tikėdamasis už tai atlygio, tada jis bus vertas pasitenkinimo ir atlygio iš Allah تعالى. Bet jeigu jis bus nepatenkintas ir nekantrus su Dieviškuoju Dekretu, jis bus vertas Allah تعالى rūstybės ir bausmės.
Šis chadisas parodo Dievo meilę tarnui ir paaiškina Jo užslėptą išmintį išbandant tarną įvairiais sunkumais.
Išvados:
- Išbandymai yra ženklu, kad Allah تعالى myli Savo tarną.
- Priskiriama Dievui meilė, pasitenkinimas ir nepasitenkinimas yra tokie, kokie prilygsta Jo Didybę ir jie negali būti prilyginami žmogui, jie skiriasi.
- Chadisas įrodo, kad Allah yra Visa-Išmanantis apie Savo veiksmus.
- Atpildas yra visada proporcingas atliktiems darbams.
- Musulmonai yra raginami būti kantriais išbandymuose ir sunkumuose.
- Yra galimybė, kad žmogus gali nekęsti tai, kas jam gerai.
Allah Pranašas صلى الله عليه وسلم sakė:
“Kuomet Allah nori gėrio savo tarnui, Jis jam skiria bausmę (už atliktas nuodėmes) šiame gyvenime; bet jei Jis nori blogio Savo tarnui, Jis užlaiko bausmę jam už jo nuodėmes, iki kol jis ateis su tomis nuodėmėmis Prisikėlimo Dieną (kad gautų atsiskaitymą proporcingą jo darbams).” (At-Tirmidhi 2398, Achmad 4/87, ir Al-Hākim 1/349)
Kadangi šis chadisas ir esantis prieš jį yra abu perduoti At-Tirmidhi su ta pačia perdavėjų grandine ir tuo pačiu Kompanionu (perdavėju), knygos autorius diskutuoja abu juos kaip vieną.
- Jis jam skiria bausmę (už atliktas nuodėmes) šiame gyvenime (dar prieš Teismo Dieną): Allah skiria tarnui kančias už jo padarytas nuodėmes, tai jis paliks šį gyvenimą be jokių nuodėmių.
- Iki kol jis ateis su tomis nuodėmėmis Prisikėlimo Dieną (kad gautų atsiskaitymą proporcingą jo darbams): Nepaklusnieji Allah tarnai, kuriems Allah nori blogio, ateis Prisikėlimo dieną su visomis savo nuodėmėmis, kad jiems būtų atlyginta už tai bausme, kurios jie nusipelnė.
Bendras Chadiso Paaiškinimas
Šiame chadise Pranašas صلى الله عليه وسلم teigia, kad vienas iš ženklų nurodančių Allah تعالى norą skirti gėrį savo tarnui yra nubausti jį už jo nuodėmes šiame gyvenime. Kuomet tarną ištinka ši žemiškoji bausmė, jis palieka šį gyvenimą be jokių nuodėmių, už kurias reiktų atsakyti Prisikėlimo Dieną. Papildomai, asmuo nubaustas šiame gyvenime gaus lengvą atsiskaitymą anapus. Jei Allah تعالى nenubaudžia savo tarno už savo nuodėmes šiame gyvenime, reiškia, kad Allah تعالى trokšta jam blogio Teismo Dieną. Todėl, Teismo Dieną toks tarnas gaus bausmę proporcingą savo (blogiems) darbams.
Šis chadisas ragina musulmonus būti kantriais išbandymuose ir kantriais su Dieviškaja Lemtimi (Jo Dekretu), nes šios manieros jiems yra gėris.
Išvados:
- Iš gerųjų ženklų, kurie nurodo gerą Allah تعالى intenciją Savo tarnui yra skirtos Jo kančios jam šiame gyvenime kaip atgaila už jo nuodėmes.
- Vienas iš ženklų, kad Allah تعالى trokšta blogio Savo tarnui yra tai, kad Jis تعالى nenubaudžia jo šiame gyvenime už jo blogus darbus, iki kol jis ateis su savo nuodėmėmis Prisikėlimo Dieną, gauti bausmę proporcingą jo blogiems darbams.
- Musulmonas turi baimintis gyvendamas besitęsiančiai gerai, tai galbūt ženklas, kad Allah تعالى jam nori blogio.
- Kuomet musulmonas yra nelaimėje ir kančioje, jis yra įspėjamas (ir jam yra primenama) gerai manyti apie Allah تعالى ir tikėtis iš Jo atpildo.
- Gali būti, kad žmogus nekenčia tai, kas jam gerai arba myli tai, kas jam blogai.
- Musulmonai yra raginami būti kantriais išbandymuose.
Papildoma medžiaga:
Išvertė :
