Trys esminiai principai - "Usūl At-Tsalātsah" - Salech Al-Fauzān
Pirmiausia yra žinojimas [4]
Jo pasakyme “žinojimas”: čia turima omenyje al-’ilm aš-šar’y įsteigtas, įteisintas (islamiškas) žinias, nes jų siekti (mokytis) yra privaloma, ir šie dalykai yra privalomi kiekvienam musulmonui, vyrui ar moteriai, laisvam ar belaisviui, turtingam ar vargšui, karaliui ar skurdžiui, kiekvienam musulmonui yra privaloma išmokti šiuos keturis dalykus.
Mokslininkai tai vadina al-vuadžib al-’ayny ir šios žinios yra privalomos kiekvienam asmeniui (iš musulmonų tarpo). Taigi penkios privalomos maldos, kurios yra privalomos kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai, ir privaloma bendruomeninė malda vyrams mečėtėj, kiekvienam musulmonui yra privaloma apie juos išmokti. Dėl to jis pasakė, “tai yra mums privaloma”, ir jis nesakė, “tai yra privaloma keletui iš mūsų”, turėdamas omeny mus (visus) musulmonus. Taigi toks žinojimas (švietimas) yra iš tokių, kurio siekti (mokytis) yra privaloma kiekvienam asmeniui, kadangi žinios yra iš dviejų kategorijų:
Pirma iš jų: kas yra privaloma mokytis kiekvienam asmeniui, tai toks žinojimas (švietimas), kuriam neišmanyti nėra jokių pasiteisinimų, ir religija negali būti teisingai įsteigta (vykdoma) be jo (be tokio žinojimo, bet tik su juo), taip kaip penki islamo stulpai, kas yra Du Liudijimai, ir nustatyta Malda, ir Zakato davimas, ir pasninkavimas Ramadano mėnesį, ir Hadžas į šventus Allāh namus. Tai nėra leistina musulmonui būti neišmanančiam jų, išties jis turi mokytis apie juos.
Kadangi mokymasis Dviejų Liudijimų reikšmės yra mokymasis akydos (tikėjimo doktrinos, pažiūros ir įsitikinimų), tai musulmonas mokosi doktrinos ir tikėjimo, kad galėtų elgtis pagal juos, ir jis mokosi tai, kas oponuoja jai (akydai), tam, kad jis galėtų laikytis nuo to atokiai - visa tai įeina į Du Liudijimus. Taip pat jis mokosi maldos stulpų, ir maldos sąlygų, ir maldos reikalavimų, ir maldos sunnų; jis privalo išmokti šiuos dalykus detaliai. Tai yra ne tai, kad asmuo gali melstis, bet jis nežino maldos sąlygų (taisyklių). Kaip žmogus gali daryti apskritai kokį nors veiksmą, kada jis neturi žinių kaip tinkamai jį atlikti? Kaip jis gali atlikti maldą neišmanydamas jos sąlygų? Tai yra pagrindas - esminis dalykas, kad jis išmoktų maldos reikalavimus, ir tuos dalykus kurie anuliuoja maldą, jam privalu tai išmokti.
Panašiai jis turi mokytis zakato reikalavimų, ir jis turi mokytis pasninko reikalavimų, ir jis turi mokytis hadžo reikalavimų, taigi kada jis nori atlikti hadžą, tada pasidaro privaloma jam išmokti hadžo sąlygas ir umros sąlygas, tam, kad jis galėtų atlikti šiuos garbinimo aktus nustatyta ir įteisinta tvarka.
Niekas nėra atleistas nuo šios kategorijos neišmanymo pavadinimu al-vuadžib al-’ayny, kuri yra privaloma kiekvienam musulmonui individualiai.
Antra kategorija iš žinojimo kategorijų yra viskas, kas papildo prieš tai paminėtąją iš papildomų įteisintų nuostatų, kurie bendrai kartu paėmus reikalingi ummai (islamiškai tautai). Ir tai gali būti, kad jie nėra reikalingi kiekvienam asmeniui atskirai (pavieniškai), tokie kaip prekybos nuostatai, sandėrių, indėlių sąlygos, paveldėjimo ir testamento teisės, santuokos reikalavimai ir reikalavimai susiję su nusikaltimais, kurie yra pagrindu ummai (bendruomenei bendrai paėmus). Kad ir kaip bebūtų tai nėra privaloma kiekvienam asmeniui iš ummos to mokytis. Išties, jeigu šiuos dalykus išmano pakankamas skaičius mokslininkų, ir išpildoma tai, kam yra poreikis, tai to pakanka, jeigu jie gali išpildyti musulmonų poreikius susijusius su teisėtvarka ir religiniais verdiktais, ir išsilavinimu, ir visa kita nei tai. Tai yra vadinama vuadžib al-kifāja (bendruomeniniu įsipareigojimu), kurį įvykdyti yra pakankamas skaičius žmonių, tada nuodėmė nukrenta nuo visų likusiųjų, ir jeigu jie visi apleidžia tuos įsipareigojimus, tuomet jie visi bus nuodėmingi.
Taigi umma turi turėti žmones, kurie mokosi šios kategorijos, kadangi jiems to reikia. Tačiau, tai nėra sakoma kiekvienam asmeniui: “tau būtina įgauti žinių apie šiuos dalykus”, nes tai padaryti gali būti neįmanoma kiekvienam asmeniui. Išties tai yra būdinga žmonėms turintiems sugebėjimus ir pajėgumą. Ir jei kažkas išmoksta tai iš ummos (žmonių), tada pareiga yra įvykdyta, kas yra priešinga pirmajai kategorijai, kada kiekvienas asmuo yra atsakingas pats už save, kadangi neįmanoma jam atlikti šių veiksmų be žinojimo. Todėl Šeichas ir sakė: “tai yra mums privaloma”, ir jis nepasakė: “tai yra privaloma musulmonams”, arba “tai yra privaloma kai kuriems iš musulmonų”. Verčiau jis pasakė: “tai yra mums privaloma”, reiškia privaloma kiekvienam iš mūsų kaip individuali pareiga.
Ir mes turime žinoti, kad prieš pradedant dalykus, kurie susiję su žinojimu, kuris yra privalomos ummai - ar jis būtų privalomas kiekvienam asmeniui, ar jis būtų privalomas kai kuriems, tai yra al-’ilm aš-šar’y įteisintos (islamiškos) žinios, kurias atsinešė Pranašas (ﷺ).
Kas liečia žemiškasias žinias, tokias kaip pramonės šakų, profesijos, aritmetikos, matematikos, indžinerijos, tuomet šios žinios yra leistinos - tai yra leistina siekti žinių šiose srityse ir tai gali būti privaloma jų siekti, jei ummai (musulmonų bendruomenei) to reikia, tada tai bus privaloma tiems, kas tai sugeba. Vis dėlto, tai nėra tos žinios, kurios buvo apibrėžtos Korane ir Sunnoje, kurias Allah Pats Aukščiausiasis gyrė ir rekomendavo žmonėms, ir apie kurias Pranašas (ﷺ) pasakė:
العلماء ورثة الأنبياء
“Ulema (islamo mokslininkai, arba švietimo žmonės) yra Pranašų paveldėtojai.”[1]
Kas turima omenyje al-’ilm ašar’y - įteisintas (islamiškas) žinias.
Kas liečia žemiškas žinias (t.y. ne religines), tai kas neišmano apie jas, tada jam nėra nuodėmės, ir tas, kuris mokosi jų, tuomet jam tai yra leidžiama, ir jeigu jis panaudoja jas pagelbėti ummai , tada jam už tai yra atlygis. Ir jeigu žmogus numiršta neišmanydamas tokių (žemiškųjų) dalykų, tuomet jis nebus už tai teisiamas Prisikėlimo Dieną. Tačiau asmuo, kuris mirė neišmanydamas al-’ilm aš-šar’y įsteigtų (islamiškų) žinių, ypač pagrindinių žinių, tuomet jis bus apie tai paklaustas Prisikėlimo Dieną: “Kodėl tu nesimokei? Kodėl tu neklausei?”. Tas, kuris sakys, būdamas kape: “Mano Viešpatis yra Allah, ir Islamas yra mano religija, ir mano Pranašas yra Muchemmedas (ﷺ)”, šis žmogus bus apsaugotas. Jo bus paklausta: “Iš kur tu tai išmokai?”. Tuomet jis atsakys: “Aš skaičiau Allāh Knygą ir išmokau to”.
Kas liečia žmogų, kuris nusisuko nuo to, kada jis bus klausinėjamas kape, tada jis sakys: “Aaa, aaa, aš nežinau, aš girdėjau žmones kažką sakančius, tuomet ir aš sakiau tą patį”. Tada tokiam žmogui bus paruoštas kapas po ugnimi - ir mes šaukiamės Allah prieglobsčio nuo to - ir jis bus spaudžiamas savo kape iki kol jo šonkauliai susikryžmins, ir jis atsidurs duobėje iš pragaro duobių, nes jis neturėjo žinių ir jis neskaitė. Taigi jam bus pasakyta:
لا دريت ولا تليت (أو لا تلوت)
“Tu nežinojai ir tu neskaitei (arba tu nesekei)”.[2]
Taigi jis nesimokė ir nesekė pavyzdžiu žmonių, kurie turėjo žinias, verčiau jis išvaistė save ir pralošė šiame savo gyvenime, tokiam žmogui pasibaigs apgailėtinai, ir mes prašome nuo to Allaah prieglobsčio.
Jo pasakyme: “žinios”, tai yra nustatytos, įsteigtos žinios, kurios yra reikalaujamos iš mūsų, kad mes jų siektume individualiai (kaip asmuo), ir tai yra žinios ir supratimas apie Allah per Jo Vardus ir Jo Atributus, ir žinios yra Jo teisė į mus, tai yra garbinti tik Jį vieną nepriskiriant Jam jokių partnerių. Todėl pirmas dalykas, kuris yra privalomas Allah tarnui yra žinios ir supratimas apie jo Viešpatį Galingą ir Didingą, ir kaip garbinti Jį.
Išnašos:
[1] Perduota Al-Bukchārī “Žinojimo Knygoje”pertraukta forma, skyriuje “Žinojimas yra pirmiau kalbos ir veiksmų”, jis eina po 67 chadiso, ir yra perduotas Abū Dāwūd ir Ibn Mādžia ir At-Tirmidzi iš Abū Dardā perdavimo. [Al-Albani klasifikavo Abū Dāwūd’o chadisą sachych (autentišku/stipriu)].
[2] Perduota Al-Bukchārī sutraukta (sutrumpinta) forma Anas chadise Nr. 1338, ir taip pat tokį chadisą užrašė Muslim iš Anas Nr. 2780, ir ilgą chadisą Nr. 4753 užrašė Abū Dāwūd iš Al-Barā’ ibn ‘Āzib. [Al-Albānī klasifikavo Abū Dāwūd chadisą sachych - autentišku].
