Islamo Pirmtakų Religija: Keturi Principai. Šešta Dalis. Trečias Principas

Šeichas Salih al Fauzān حفظه الله sako:

TEKSTAS

Trečias principas yra toks, kad Pranašas صلى الله عليه وسلم aptiko skirtumus tarp žmonių garbinime. Vieni iš jų garbino angelus, kiti pranašus ir šventuosius, dar kiti medžius, akmenis, saulę ir mėnulį. Allah Pasiuntinys صلى الله عليه وسلم kovojo prieš juos visus vienodai, be jokių išimčių.

Šiame Allah تعالى pasakyme yra įrodymas:

“Ir kovok prieš juos iki kol nebeliks fitnos (netikėjimo ir šlovinimo kitų lygiagrečiai su Allah تعالى) ir visas tikėjimas yra (skiriamas) Vienam Dievui.” (Sura Bakara, 2:193)

Įrodymas, kad saulė ir mėnulis yra garbinami yra šiose eilutėse, kur Allah تعالى sako:

“Ir tarp Jo ženklų yra naktis ir diena, saulė ir mėnulis. Nenusilenkite prieš saulę ir mėnulį.” (Sura Fussilat, 41:39)

Įrodymas, kad angelai yra garbinami, yra šiose eilutėse:

“Nei jis jūms liepė priimti angelus nei pranašus dievais.” (Sura Al-Imrān, 3:80)

Įrodymas, kad pranašai buvo garbinami, yra Aukščiausiojo Viešpaties žodžiuose:

وَإِذۡ قَالَ ٱللَّهُ يَـٰعِيسَى ٱبۡنَ مَرۡيَمَ ءَأَنتَ قُلۡتَ لِلنَّاسِ ٱتَّخِذُونِى وَأُمِّىَ إِلَـٰهَيۡنِ مِن دُونِ ٱللَّهِ‌ۖ قَالَ سُبۡحَـٰنَكَ مَا يَكُونُ لِىٓ أَنۡ أَقُولَ مَا لَيۡسَ لِى بِحَقٍّ‌ۚ إِن كُنتُ قُلۡتُهُ ۥ فَقَدۡ عَلِمۡتَهُ ۥ‌ۚ تَعۡلَمُ مَا فِى نَفۡسِى وَلَآ أَعۡلَمُ مَا فِى نَفۡسِكَ‌ۚ إِنَّكَ أَنتَ عَلَّـٰمُ ٱلۡغُيُوبِ

‘’Kuomet Allah تعالى sakys (Prisikėlimo Dieną):’O Jėzau, Marijos sūnau, ar tu sakei žmonėms: priimkite mane ir mano motiną dievais vietoj Allah?’ Jis, Jėzus, atsakys:‘Garbė Tau! Man nepridera sakyti tai į ką aš neturiu jokios teisės. Jei aš taip būčiau sakęs, be abejo Jūs (Allah) būtumėte apie tai žinojęs, nes Jūs žinote kas mano ‘viduje’, bet aš nežinau kas Jūsų. Be abejo, Jūs viską Žinantis nematomo”. (Sura Stalas, 5:116; Koranas)

Ir įrodymas, kad šventieji yra šlovinami, yra šiuose Allah تعالى žodžiuose:

“Pas kuriuos jie kreipiasi trokšdami susisiekti su Allah, kad būtų arčiau Jo; ir jie tikisi Jo Malonės ir bijosi Jo Rūstybės.” (Sura A-Isrā, 17:57)

Ir įrodymas, kad akmenys ir medžiai yra šlovinami, yra šiuose Allah تعالى žodžiuose:

“Ar jūs nemąstote apie Al-Lāt ir Al-Uzza (du arabų pagonių dievaičiai-stabai)? Ir Manāt - kitą, trečiąjį? (Sura An-Nadžm, 53:19-20)

Abu Wāqid Al-Laythee chadise rašoma:

“ Mes ėjome su pranašu (taika ir ramybė jam) į Hunain mūšį, kuomet buvome ką tik priėmę islamą. Politeistai turėjo medį vardu Dhāt Anwāt, kurį jie dievino ir ant kurio kabindavo savo ginklus siekdami palaiminimo. Praeidami pro tą medį , mes paklausėme: “O Dievo pranaše! Leisk ir mūms turėti tokį medį Dhāt Anwāt, kokį jie turi.” Pranašas (taika ir ramybė jam) sušuko sakydamas:” Allahu Akbar (Allah yra Didžiausiasis), Allahu Akbar, Allahu Akbar! Tas, kuriam priklauso mano siela (Allah), be abejo tai yra prieš jus gyvenusių tautų tradicijos. Jūs prašote lygiai to paties, ko prašė Izraelio vaikai iš Mozės:

”Padaryk mūms stabą tokį kaip ir jų.” Jis atsakė:” Iš tikrųjų, jūs esate neišmanėliai” (Sura Al-Arāf, 7:138).

Be abejo , jūs nuklysite taip kaip nuklydo tautos gyvenusios prieš jus.”

(At-Tirmidi paskelbė šį hadisą (2180) autentišku, taip pat Ahmed (5/218), Ibn Abi Aasim (76), Ibn Hibbaan Sachihe (6702), Ibn Hajar (4/216))

PAAIŠKINIMAS

Trečias principas yra kad pranašas صلى الله عليه وسلم buvo siųstas žmonėms, kurie buvo politeistai (mušrikyn مشركون), tarp jų buvo tokie, kurie šlovino angelus ir tokie, kurie šlovino saulę ir mėnulį, kuomet kiti šlovino stabus, akmenis ir medžius, ir kiti šlovino aulija (draugus-globėjus-gynėjus-saugotojus) ir šventuosius.

Pasibjaurėtina yra tai, kad širką darantys žmonės negali susivienyti nei po vienu reikalu, atvirkščiai nei muvahhidyn (monoteistai), kurių šlovinimo objektas yra Allah تعالى Vienas, Kuris yra be trūkumų, Pats Aukščiausiasis sako:

“Ar daugybė dievų yra geriau ar Allah, Vienintelis, Nenugalimas? Tai, ką jūs šlovinate vietoj Jo yra vardai kuriuos jūs prasimanėte.” (Sura Jusef, 12:39-40)

Iš širko neigiamų aspektų ir absurdiškumo yra tai, kad jo žmonės išsiskiria savo garbinimu. Jie negali būti susivienyję kažkokia bendra taisykle, todėl kad jie neturi pagrindų (bendro pamato). Jie elgiasi vedami savo norų ir paklydusių šauklių propaganda, todėl jų skirtumai dar labiau padidėja.

“Allah duoda palyginimą: asmuo (tarnas) priklausantis daugybei partnerių (kaip tie garbinantys kitus lygiagrečiai su Allah تعالى), kurie tarpusavyje diskutuoja ir ginčyjasi, ir asmuo (tarnas) priklausantis vienam šeimininkui (kaip tie šlovinantys Allah تعالى Vieną). Ar šie du yra vienodi sulyginus? Visa Garbė ir Šlovė yra Viešpačiui الله ! Bet daugelis jų neišmano.” (Az-Zumar, 39:29)

Taigi tas, kuris šlovina Allah تعالى vieną yra kaip tarnas tarnaujantis vienam šeimininkui, kuris yra juo patenkintas, jis žino jo ketinimus ir norus ir jis yra patenkintas savo tarnyste jam. Tačiau politeistas yra tas, kuris turi daugybę šeimininkų, jis nežino kuriam iš jų pataikauti, kiekvienas jų turi savo troškimus ir norus ir kiekvinas jų nori jo (tarno) sau. Būtent dėl to Allah تعالى sako:

“Allah duoda palyginimą: asmuo (tarnas) priklausantis daugybei partnerių (kaip tie garbinantys kitus lygiagrečiai su Allah تعالى), kurie tarpusavyje diskutuoja ir ginčyjasi.” (39:29)

Reiškia, kad jis priklauso daugybei žmonių ir jis nežino, kuriam iš jų tarnauti.

“Ir asmuo (tarnas) priklausantis vienam šeimininkui.” (39:29)

Jis turi tik vieną savininką, kuris yra patenkintas juo. Allah تعالى prilygina šį pavyzdį su politeistu (mušrik) ir monoteistu (muvahhid).

Politeistai išsiskiria savo šlovinimu, tačiau pranašas صلى الله عليه وسلم kovojo prieš juos visus ir laikė juos vienodais, t.y. jie niekuo neišsiskyrė savo garbinimu (nes jie visi atliko širką). Jis صلى الله عليه وسلم kovojo prieš stabų garbintojus, žydus, krikščionis, ugnies garbintojus (mādžiús), tuos kurie šlovino angelus, globėjus ir šventuosius. Tai yra faktas, kad jis kovojo prieš visus politeistus ir neatsižvelgė į jų skirtumus.

Šis faktas yra paneigimas tiems, kurie teigia: “Tas, kuris garbina stabus yra nelygus tam, kuris garbina šventuolį ar angelą. Tie yra politeistai, kurie garbina akmenis, medžius ir negyvus objektus. Tie, kurie garbina šventuosius, tai jie yra ne kaip tie, kurie garbina stabus.”

Tokie teigėjai nori pasakyti, kad šių laikų kapo garbintojams yra netaikoma tokia taisyklė kokia yra taikoma stabų garbintojams. Todėl jie nepaskelbia jo (kapo garbintojo) netikinčiuoju (kafir), nei laiko tokio poelgio širku ir jie neleidžia kovoti prieš jį.

Todėl mes jiems atsakome: “Pranašas صلى الله عليه وسلم visus juos laikė vienodais, nedarė jokių išimčių šiuo atžvilgiu, iš tikrųjų jis juos visus laikė politeistais (daugiadieviais) ir leido pralieti jų kraują ir pasisavinti jų turtą. Ir kas liečia tuos, kurie dievino Jėzų - Dievo Pasiuntinį, nepaisant to, Pranašas صلى الله عليه وسلم kovojo prieš juos. Ir žydai garbino Ezrą, kuris buvo jų pranašu ar šventuoju, tačiau pranašas صلى الله عليه وسلم kovojo prieš tokius garbintojus nedarydamas išimčių. Kas liečia širką, nėra jokio skirtumo tarp politeisto, kuris garbina šventuolį, stabą, akmenį ar medį, kadangi širku yra laikomas garbinimas kažko kito nei Allah تعالى, kad ir kas tai bebūtų. Taip yra todėl, kad Allah تعالى sako:

“Šlovink Allah ir nepriskirk kitų kartu su Juo garbinime.” (Sura An Nisā, 4:36)

Jo pasakymas “Įrodymas yra šiose eilutėse…”, įrodymas kovojime su politeistais nedarant išimčių tarp jų dėl jų skirtingo stabų garbinimo. Aukščiausiojo Allah pasakymas “Kovok prieš juos” yra bendrai skirtas visiems politeistams-daugiadieviams be išimties. Tada Jis sako “…iki kol nebeliks fitnos” ir fitna čia reiškia širką, todėl ši eilutė reiškia kol nebeliks širko, ir šis širkas apima bendrai viską: globėjus, šventuosius, akmenis, medžius, saulę, mėnulį ir t.t.

“Ir visa religija (tikėjimas) yra skirta Vienam Valdovui” reiškia, kad visas šlovinimas yra Vienam Allah, tame negali būti dalinimosi su niekuo, kad ir kas tai bebūtų. Taigi nėra skirtumo tarp širko atliekamo su šventaisiais, medžiais, akmenimis ar velniais.

Jo pasakymas “Ir įrodymas, kad saulė ir mėnulis yra garbinami…” įrodo, kad yra tokių žmonių, kurie lenkiasi prieš saulę ir mėnulį (t.y. meldžiasi). Būtent dėl to, pranašas صلى الله عليه وسلم uždraudė maldą per saulės pakilimą ir leidimąsį, užblokuodamas visus kelius vedančius į širką. Kadangi yra žmonių, kurie meldžiasi saulei jos pakylimo metu ir kuomet ji leidžiasi, jis صلى الله عليه وسلم uždraudė mums maldas tuo laiku nors jeigu ir malda yra atliekama Vieninteliam Dievui. Nors jeigu ir maldos atlikimas tokiu laiku yra politeistų imitavimas, jis buvo uždraustas tam, kad užkirsti kelią išsikėroti širkui. Ir Pranašo صلى الله عليه وسلم misijos tikslas buvo uždrausti širką ir užblokuoti tai, kas veda link jo.

Jo pasakymas, “Ir įrodymas, kad angelai…” įrodo, kad yra žmonių, kurie garbina angelus ir pranašus ir kad tai yra širkas.

Ir šiandieniniai kapo-garbintojai sako: “Tie, kurie garbina angelus ir pranašus nėra netikintieji.”

Jo pasakymas “Ir įrodymas, kad pranašai…” įrodo, kad pranašų garbinimas yra toks pat širkas kaip ir garbinimas stabų.

Tai yra nuomonės paneigimas (refutacija) kapo-garbintojams, kurie laiko tuos reikalus ne vienodais. Tai yra nuomonės nuneigimas tiems, kurie teigia, kad širkas yra tiktai stabų garbinimas. Anot jų, asmuo garbinantis stabus yra netolygus tam, kuris garbina globėją ar šventąjį ir jie neigia, kad visos šios širko rūšys yra vienodos. Jie teigia, kad širkas yra apribotas tik stabų garbinimu ir tai yra labai aiški klaida dviem aspektais:

Pirmasis aspektas yra toks, kad Allah تعالى iškritikavo visus politeistus (daugiadievius) ir įsakė kovoti prieš juos visus Korane.

Antrasis aspektas yra toks, kad Pranašas صلى الله عليه وسلم nelaikė skirtingais stabo garbintojo ir garbintojo, kuris garbino šventuolį ar angelą.

Jo pasakymas “Ir įrodymas, kad šventieji …” reiškia įrodymą, kad yra tokių, kurie garbina šventuosius iš žmonių tarpo (žmonijos), Allah تعالى sako:

“Pas kuriuos jie kreipiasi trokšdami susisiekti su Allah, varžydamiesi kurie iš jų bus arčiausiai Jo.” (Sura A-Isrā, 17:57)

Sakoma, kad ši Korano aja buvo atskleista kas liečia tuos, kurie garbino Jėzų, jo motiną ir Ezrą. Todėl Allah تعالى paminėjo, kad Jėzus, jo motina ir Ezra yra Allah tarnai, kurie patys siekia artumo su Allah تعالى ir kad jie patys tikisi Jo Atleidimo tuo pačiu bijodami Jo Bausmės. Jie yra tarnai priklausantys nuo Jo تعالى, kuriems Jo reikia. Jie Jam meldžiasi ir siekia Jo paklūsdami Jam

“siekdami būdų priartėti prie Allah (paklusti)” (Sura A-Isrā, 17:57)

Reiškia, kad jie siekia artumo su Allah تعالى per savo paklusnumą Jam ir garbindami Jį. Ir tai įrodo, kad jie nėra verti garbinimo, kadangi jie yra žmonės, priklausantys ir vargšai. Jie meldžiasi Allah تعالى, tikisi Jo Pasigailėjimo ir Malonės, ir bijosi Jo Bausmės. Ir kam yra būdingi šie atributai, niekas nėra vertas būti priskiriamu ir garbinamu drauge su Allah تعالى.

Antroji šios eilutės interpretacija yra ta, kad ji buvo skirta kai kuriems politeistams, kurie garbindavo džinus. Vėliau džinai patapo musulmonais, bet jie (politeistai, kurie garbino juos) nežinojo apie jų atsivertimą į Islamą. Tie džinai pradėjo siekti artumo su Allah تعالى per paklusnumą Jam, tikėdamiesi Jo Malonės ir bijodami Jo Bausmės. Taigi jie yra priklausomi ir menki tarnai, kurie neverti garbinimo.

Kad ir kuri iš šių dviejų interpretacijų buvo skiriama šiai eilutei, tai įrodo, kad šventojo garbinimas yra draudžiamas ar jis būtų pranašu ar teisuoliu ar dar kuo nors. Tai yra draudžiama juos garbinti, kadangi jie patys yra Allah تعالى tarnai, menki esant prieš Jį تعالى. Tai kaip jie gali būti garbinami kartu su Allah تعالى, pačiu Galingiausiu ir Didingiausiu?

Ir čia žodžio reikšmė “vasylia” yra paklusnumas Viečpačiui ir

artumo siekimas (su Juo) ir reikšmė kalboje yra tokia - kas lydi į tai, kas yra trokštama. Tai kas lydi į Malonumą (Pasitenkinimą) ir Dievo Rojų yra “vasylia” Jam. Jo (Allah تعالى ) pasakyme, tai yra legali vasylia minima Jam:

“Siekti būdų priartėti prie Jo” (Al-Mā’idah, 5:35)

Kas liečia paklydėlius (nuo tiesos, religijos) ir neišmanėlius, jie sako: “Vasylia yra paskirti tarp savęs ir Allah تعالى tarpininkus, šventuosius ir mirusiuosius (aulija), su tikslu siekti artumo su Allah.”

“Mes garbiname juos tiktai tam, kad jie suartintų mus su Allah.” (Az-Zumar, 39:3)

Taigi žodžio “vasylia” reikšmė anot šių neišmanėlių yra priskirti tarpininkus tarp savęs ir Allah تعالى, kurie pristatys tuos žmones Jam ir perduos jų lūkesčius ir informuos apie juos. Tarsi Allah تعالى nežino ir tarsi Jis būtų šykštus ir neduodantis nebent tarpininkai paprašys Jo, šlovė Allah تعالى, kuris yra aukščiau viso to, ką jie Jam priskiria. Būtent dėl to jie sukelia dvejones kitiems sakydami:

“Allah sako:“Pas kuriuos jie kreipiasi trokšdami (ieškodami būdų) susisiekti su Allah, kad būtų arčiau Jo; ir jie tikisi Jo Malonės ir bijosi Jo Rūstybės.” (Sura A-Isrā, 17:57) Tai šis pasakymas įrodo, kad siekti tarpininkų iš sukurtų būtybių yra Viešpaties teisėtas aktas, kadangi Allah تعالى pagyrė tuos, kurie taip daro. Ir kitoje eilutėje “O jūs, kurie tikite! Atlikite savo pareigas vardan Allah ir bijokite Jo. Siekite būdų kaip priartėti prie Jo, ir stenkitės vardan Jo kiek tik galite.” (Al-Mā’idah, 5:35)

Todėl jie sako: “Allah mūms paliepė siekti vasylia ir vasylia anot jų yra tarpininkai.”

Jie iškraipė to žodžio tikrąją reikšmę. Teisėta vasylia, apie kurią kalbama Korane ir sunnoje, yra artumo siekimas per paklusnumą Viešpačiui, per Jo vardus ir atributus, Vienintelį ir Tobulą, patį Aukščiausiąjį. Kas liečia artumo siekimą per būtybes (kurios yra sukurtos), tai tokia vasylia yra draudžiama, sąlygojanti širką, praktiką senųjų laikų mušrikų (politeistų).

“Ir jie šlovina vietoj Allah stabus, kurie nei jiems duoda žalos, nei naudos sakydami: “Šitie yra mūsų tarpininkai su Allah.” (Sura Junus, 10:18)

“Ir tie, kurie vietoj Allah laiko aulija globėjais ir užtarėjais, sako: “Mes garbiname juos tiktai tam, kad jie suartintų mus su Allah.” (Az-Zumar, 39:3)

Tai yra lygiai toks pat širkas ankstesniųjų ir vėlesniųjų tautų, jeigu jie ir vadino tai vasylia, tai yra toks pats širkas. Tai ne vasylia, kurią įteisino Allah تعالى, kadangi Allah niekada nepaskyrė vasylia būti širku pačiam Sau, iš tiesų širkas atskiria jus nuo Allah.

“Iš tiesų tie, kurie priskiria bendrininkus Viešpačiui garbinime, Allah jiems uždraudė Rojų ir jų amžinoji buveinė bus Pragaras. Ir politeistams nebus pagalbininkų.” (Al-Mā’idah, 5:72)

Tai kaip jis gali laikyti širką vasylia Viešpačiui, visa šlovė Jam už tai ką jie sako apie Jį.

Tai yra akivaizdu iš eilutės esančios suroje Al-Isrā (17:57), kurioje yra įrodymas, kad politeistai garbino šventuosius, Allah تعالى tai patvirtino ir paaiškino, kad tuos, kuriuos jie šlovina yra patys bejėgiai (menki, vargšai) tarnai.

“Pas kuriuos jie kreipiasi trokšdami susisiekti su Allah, varžydamiesi kurie iš jų bus arčiausiai Jo.” (Sura A-Isrā, 17:57) Reiškia, kad jie siekia artumo per savo paklusnumą Jam.

“…kurie iš jų bus arčiau Jo…” (Sura A-Isrā, 17:57) . Iš skurdo ir jų poreikio Dievui, Jie varžosi tarpusavyje atlikdami garbinimo veiksmus Jam.

“Jie tikisi Jo Malonės ir bijosi Jo Rūstybės (bausmės).” (Sura A-Isrā, 17:57) Tai toks (iš kurio jie tikisi Malonės ir bijo Jo bausmės) yra nenusipelnęs būti laikomu dievu išskyrus Allah, Visagalis ir Didingas.

Kas liečia “Ar jūs nemąstote apie Al-Lāt ir Al-Uzza (du arabų pagonių dievaičiai-stabai)? Ir Manāt - kitą, trečiąjį? (Sura An-Nadžm, 53:19-20)

Ši aja įrodo, kad tarp politeistų yra tokių, kurie garbina akmenis ir medžius.

Jo pasakymas “Ar jūs nemąstote…” tai yra neigiamas klausimas su paneigimo ir nepripažinimo aspektu reiškiantis “informuokite Mane”.

Al-Lāt su takfyf (be šadda) ant raidės taa, buvo stabo-akmens-paminklo pavadinimas At-Tā’if (Tā’ifo mieste).

Al-Lāt yra išgraviruotas baltas akmuo, monumentas, antkapis. Aplinkui tą akmenį buvo pastatytas namas su užuolaidomis imituojantis Kābą, su sargais ir šventu kiemu. Žmonės garbino jį lygiagrečiai su Allah تعالى, ir jis priklausė Thaqif genčiai ir gentims susijusioms su ja . Jie didžiuodavosi tuo akmeniu prieš arabus, išskyrus Kureišius. Ibn Džarir sakė:”Jie davė vardą Al-Lāt iš Dievo Vardo (Allah), ir padarė jį moterišku.

Taip pat tas žodis gali būti tariamas Al-Laatt su tašdydu ant raidės taa. Tai yra tikrinis daiktavardis kilęs iš latta, jaluttu ir turintis ryšį su doru vyru, kuris ruošdavo košę piligrimams ir juos maitindavo. Po jo mirties žmonės pastatė paminklą ant jo kapo ir aptvėrė jį su kabančiomis užuolaidomis ir šlovino jį lygiagrečiai su Allah تعالى.

Al-Uzza buvo medis augantis tarp Mekos ir Tā’if. Jis buvo apsuptas užuolaidine siena-pastatu ir saugomas sargų. Jame buvo velniai, kurie kalbėdavo su žmonėmis ir neišmanėliai manydavo, kad jie kalba su medžiu ar pastatu, kuris supo medį, tačiau tai buvo velniai (šajatyn), kurie su jais kalbėdavo ir klaidindavo iš tiesaus Allah تعالى kelio. Ir Kureišiai, ir Medinos gyventojai ir aplinkiniai šlovino tą medį.

Ibn Džarir sakė:” Jie taip pat pavadino Al-Uzza iš Dievo Vardo Al-Aziz.”

Manāt buvo didelis akmuo esantis netoli Džabal Kudaid tarp Mekos ir Medinos. Jis buvo garbinamas Khuzā’ah, Aus ir Khazradž. Jie atlikdavo ihrām prie jo pakeliui į Hadž ir jie šlovino jį kartu su Allah.

Šie trys stabai yra pagrindiniai arabų dievaičiai. Allah تعالى sako:

“Ar jūs nemąstote apie Al-Lāt ir Al-Uzza (du arabų pagonių dievaičiai-stabai)? Ir Manāt - kitą, trečiąjį? (Sura An-Nadžm, 53:19-20)

Reiškia, ar jie kaip nors tave praturtina ar duoda naudos, ar jie kuria ir išlaiko, duoda gyvybę ir sukelia mirtį, ką tu juose matai? Tai yra atmetimas ir priminimas intelektui sugrįžti į tiesumą ir teisingumą, nes iš tikrųjų jie yra tik akmenys ir medžiai, kurie neduoda nei naudos nei žalos, jie yra patys sukurti.

Kuomet Allah تعالى perdavė islamą ir Pasiuntinys صلى الله عليه وسلم užėmė Meką, jis صلى الله عليه وسلم nusiuntė Al-Mughair bin Šub’bah ir Abu Sufjān bin Harb į Tā’if sunaikinti Al-Lāt. Ir jis صلى الله عليه وسلم taip pat nusiuntė Khālid bin Walyd sunaikinti Al-Uzza ir iškirsti medžius, nužudyti moterį-džinę, kuri kreipdavosi (kalbėdavo) iš jo (al-uzza) į žmones ir juos klaidindavo, ir ta vieta buvo sunaikinta iki kol nebeliko nieko ir visa šlovė priklauso Allah تعالى. Jis صلى الله عليه وسلم taip pat nusiuntė Ali bin Abi Tālib sunaikinti Manāt. Taigi, tie stabai nesugebėjo savęs apsaugoti, tai kaip jie apsaugos žmones ir savo garbintojus?

“Ar jūs nemąstote apie Al-Lāt ir Al-Uzza (du arabų pagonių dievaičiai-stabai)? Ir Manāt - kitą, trečiąjį? (Sura An-Nadžm, 53:19-20)

Ar jie davė jums naudos, ar jie galėjo save apsaugoti nuo Allah تعالى kareivių ir muvahidyn armijos?

Tai įrodymas, kad yra žmonių, kurie šlovina medžius ir akmenis. Šie trys stabai buvo patys didingiausi iš jų dievaičių ir nepaisant to, Allah تعالى nušlavė juos kad nebeegzistuotų, tačiau jie nesugebėjo apsiginti ar tarnauti žmonėms. Allah Pasiuntinys صلى الله عليه وسلم kovojo prieš žmones, tačiau jų stabai jų neišgelbėjo nuo to. Šeichas naudojasi tuo kaip įrodymu, kad žmonės šlovino medžius ir akmenis.

Subchān Allah! Žmonės turintys intelektą šlovina medžius ir akmenis, kurie neturi proto ir yra bejausmiai ir negyvi. Kur yra žmonių intelektas? Kaip toli yra Allah تعالى nuo to, ką jie Jam priskiria.

Abu Waaqid Al-Laythee, buvo iš tų kurie priėmė islamą po užkariavimo, aštuntaisiais metais po Hidžros. Jo pasakyme, “Jie vadindavo jį Dāt Anwāt”. Anwāt yra daugiskaita žodžio ‘nawt’, kas reiškia pakabinti ar kabinti, kažkas ant ko galima pakabinti. Jie kabindavo ant jo savo ginklus ir siekdavo palaiminimo iš jo. Vienas iš kompanionų apie tai prasitarė, jis buvo tik neseniai priėmęs islamą ir dar neišmanė pilnai tauhydo.

Jis pasakė, “Paskirk ir mums tokį Dāt Anwāt kaip ir jų”. Tai yra problema aklai sekti ir imituoti. Tai yra vienas iš didžiųjų išbandymų ir dėl to Pranašas صلى الله عليه وسلم buvo stipriai nustebęs: “Allahu Akbar, Allahu Akbar, Allahu Akbar!” Ir kuomet jis budavo nustebęs arba nepripažindavo kažko, jis sakydavo takbyrą-“Allahu Akbar” arba “Subhan Allah” pakartotinai.

Jo pasakyme, “tokie yra keliai…” reiškia keliai kuriais žmonės eina sekdami kitus. Tai priežastis, kuri jus privedė prie to yra sekimas keliais tų, kurie gyveno prieš jus ir jų (mušrikyn) imitavimas.

Jo pasakyme, “Panašiai kaip tu sakai sakė Bani Izrael* Mozei : “Paskirk mums dievą kaip ir jie turi dievus.” Jis atsakė: “Be abejo, jūs esate neišmanėliai.” (Al-Arāf, 7:138)

*Bani Izrael yra Izraelio vaikai. Izraelis buvo vienas iš pranašų. Yra perduota Abu Davūd At-Tajalisi, kad Abdullah Ibn Abbas yra pasakęs, kad Izrael (liet. Izraelis) yra Jakūb (liet. Jakūbas). Ir At-Tabari perdavė, kad`Abdullah Ibn `Abbas sakė: `Izrael’ reiškia, `Allah tarnas.’
Šaltinis. Spausk čia.

Kuomet Mozė عليه السلام peržengė jūrą kartu su Bani Izrael (Izraelio vaikais) ir Allah تعالى paskandino jų akivaizdoje jų priešus toje jūroje, jie praėjo tą vietą, kur politeistai garbino savo stabus. Tai ir buvo tada, kada jie paprašė Mozės: “Paskirk mums dievą kaip ir jie turi dievus.” Jis atsakė: “Be abejo, jūs esate neišmanėliai.” (Al-Arāf, 7:138)

Jis atmetė jų prašymą ir pasakė:

“Iš tikrųjų tie žmonės bus sunaikinti už tai kuom jie užsiima.” (Al-Arāf, 7:139) t.y. blogis ir netiesa (melas).

“Ir viskas ką jie daro yra veltui.” (Al-Arāf, 7:139) kadangi tai yra širkas (politeistinis veiksmas).

Jis pasakė: “Ar aš turėčiau jums siekti kito dievo nei Allah, kai Jis jums suteikė pranašumą (iš žmonių ir džinų tarpo, arab.: aliamyn) (Al-Arāf, 7:140)

Mozė atmetė jų prašymą taip kaip mūsų Pranašas صلى الله عليه وسلم atmetė šių asmenų prašymą. Tačiau, Mozės عليه السلام žmonės ir Pranaš0 صلى الله عليه وسلم pasekėjai neatliko širko (politeizmo). Bani Izraelis neatliko širko kai jis taip išsireiškė, nes jie visi neatliko šio veiksmo taip kaip ir Pranašo صلى الله عليه وسلم kompanionai. Allah تعالى juos apsaugojo nuo to ir kai Pranašas صلى الله عليه وسلم jiems tai uždraudė, tuom viskas ir pasibaigė, jie liovėsi, jie ištarė tokį prašymą neišmanydami ir nesąmoningai (netyčia). Tai kuomet jiems pasidarė aišku, kad tai yra širkas, jie nustojo ir liovėsi prašyti ar imtis tokio veiksmo, ir jeigu jie būtų atlikę tokį veiksmą, jie būtų atlikę širką prieš Allah تعالى.

Taigi yra aišku remiantis šiais faktais, kad žmonės garbino medžius ir akmenis, kadangi politeistai šlovino Dāt Anwāt ir kompanionai, kurių širdyse nebuvo tvirto nusistovėjusio pažinimo, ketino juos paimituoti, tačiau Allah تعالى apsaugojo juos nuo to su Savo Pasiuntiniu صلى الله عليه وسلم.

Yra taip pat aišku, kad yra tokių žmonių, kurie siekia palaiminimo iš medžių ir pasišvenčia jiems. Pasišventimo (arab. Akūf) reikšmė yra praleisti tam tikrą laiko tarpą toje vietoje siekiant artumo kažkam.

Tai priveda prie šių trijų principų:

Pirmasis Principas: grėsmė tiems, kas neišmano tauhydo. Yra labai tikėtina kad tas, kuris neišmano tauhydo gali laisvai atlikti širką net nesuvokdamas to. Dėl šios priežąsties, tai yra privaloma siekti žinių apie tauhydą ir tai kas yra priešinga jam (iš širko), iki kol asmuo aiškiai supranta ir suvokia tuos dalykus, tam kad jo neišmanumas nesuniokotų jo, ypač kuomet jis mato kažkokį asmenį atliekant širko veiksmą ir palaiko tai tiesa dėl savo neišmanymo. Taigi chadisas (perdavimas) apie tai įspėja apie neišmanymo grėsmę ypač akydos atžvilgiu.

Antrasis Principas: Chadisas parodo grėsmę imituojant politeistus ir faktą, kad tai veda į širką. Pranašas صلى الله عليه وسلم yra pasakęs: “Tas, kuris imituoja tam tikrus žmones, yra vienas iš jų”. (Abu Davūd [4031], Ahmad [2/50], Šeich-ul-Islam pasakė, kad perdavimo grandinė yra gera Iqtidaa as-Siraat al-Mustaqeem [1/236-239]. Taigi, tai yra draudžiama imituoti politeistus.

Trečias Principas: siekti palaiminimo per akmenis, medžius ir pastatus (ar paminklus) yra širkas (politeizmas) netgi jeigu jie yra vadinami ir kitais vardais. Kadangi siekti palaiminimo iš kitų nei Allah تعالى, tokių kaip akmenų, medžių, kapų ir mauzoliejų (antkapių, paminklų) yra širkas, nors jeigu jūs tai ir įvardinsite kitaip, tai vistiek yra širkas.