Visa garbė Allah pasaulių Valdovui.Taika ir Allah palaima mūsų pranašui Muhamedui, jo šeimai ir jo bendražygiams.
Abu Huraira pasakojo, jog kartą Allah pasiuntinys صلى الله عليه وسلم paklausė: “Ar jūs žinote kas yra ghyba? “Žmonės atsakė: “Allah ir Jo pasiuntinys žino geriausiai.“Pranašas صلى الله عليه وسلم pasakė : “Tai kalbėjimas apie tavo brolį tai, kas jam nepatiktų.“ Kažkas paklausė : “O jeigu tai, ką aš kalbu yra iš ties pas mano brolį ? “Jis صلى الله عليه وسلم atsakė : “Jeigu tai iš ties pas jį yra, ką tu apie jį sakai, vadinasi tu jį apkalbėjai (ghyba), o jeigu to pas jį nėra, tai tu jį apšmeižei (muslim 2589).
Abu Huraira pasakojo, jog kartą Allah pasiuntinys صلى الله عليه وسلم paklausė: “Ar jūs žinote kas yra ghyba? “Žmonės atsakė: “Allah ir Jo pasiuntinys žino geriausiai.“Pranašas صلى الله عليه وسلم pasakė : “Tai kalbėjimas apie tavo brolį tai, kas jam nepatiktų.“ Kažkas paklausė : “O jeigu tai, ką aš kalbu yra iš ties pas mano brolį ? “Jis صلى الله عليه وسلم atsakė : “Jeigu tai iš ties pas jį yra, ką tu apie jį sakai, vadinasi tu jį apkalbėjai (ghyba), o jeigu to pas jį nėra, tai tu jį apšmeižei (muslim 2589).
Iš esmės ghyba yra griežtai draudžiama musulmonų tarpe ir yra viena iš didžiausių nuodėmių pagal vieningą ulemos nuomonę.
Visgi dažnai musulmonai nesupranta apkalbos (ghyba) sąvokos ir atlieka ghybą tada, kai tai draudžiama ir peikia tuos kurie apkalbinėja tada, kai tas apkalbinėjimas yra leidžiamas ir netgi būtinas.
Nežiūrint į tai, jog ghyba yra draudžiama, priklausomai nuo situacijos ji gali tapti leidžiama ir netgi būtina. Ghyba naudojama paneigiant ir nurodant klaidas ir paklydimą tame, kas iškraipo islamą ir veda musulmonus į nuklydimą, tokiu atveju ji tampa būtina ir leidžiama, tame nėra nuomonių skirtumo.
Visgi dažnai musulmonai nesupranta apkalbos (ghyba) sąvokos ir atlieka ghybą tada, kai tai draudžiama ir peikia tuos kurie apkalbinėja tada, kai tas apkalbinėjimas yra leidžiamas ir netgi būtinas.
Nežiūrint į tai, jog ghyba yra draudžiama, priklausomai nuo situacijos ji gali tapti leidžiama ir netgi būtina. Ghyba naudojama paneigiant ir nurodant klaidas ir paklydimą tame, kas iškraipo islamą ir veda musulmonus į nuklydimą, tokiu atveju ji tampa būtina ir leidžiama, tame nėra nuomonių skirtumo.
Ir kaip dažnai kai kurie musulmonai piktinasi, jog kas nors iš mokslininkų ar tų, kurie turi žinių paneigia ar įspėja laikytis atokiai nuo to, kas iškraipo religiją. Jie vadina tai ghyba -apkalbom, kai tuo tarpu patys remiasi tik savo aistrom, nepagrįstai peikia mokslininkus ir paprastus musulmonus už jų nugarų, dėl to, kad tie apkalba ir šmeižia (arab. ghyba ir buhtan). Visgi kai tik kalba pradeda eiti apie jų ideologijos nuklydimus, apie tokį supratima kaip ghyba, sakoma: “Nevalgyk musulmono mėsos.“
Tai yra neišmanymas ir žinių stoka apie draudžiamas ir leidžiamas apkalbinėjimo rūšis.
Imamas Šafi pasakė : “Mokslininkai padarė išimtis draudžiamai ghybai, kai kurias jos rūšis padarė leidžiamomis, kurių tarpe net privalomomis. Tam priskiriama klaidų išaiškinimas, to kuris klysta, šarijos klausimuose, nes religijos neliečiamybė yra svarbiau nei neliečiamybė individualaus žmogaus.“ (al-Umm 7/90)
Islamo Šeichas Ibn Taimyja pasakė : “Pranašai, taika jiems, buvo apsaugoti nuo didelių klaidų darymo skirtingai nei mokslininkai ir valdovai, iš tiesų jie neapsaugoti nuo to. Ir dėl to yra leidžiama, dar daugiau yra būtina išsiaiškinti tiesą, kuria privaloma sekti, netgi jeigu tame aiškinime teks parodyti mokslininkų ir valdovų klaidas.“(madžmų ul fatava 19/123)
Ibn Radžiab pasakė: “Išreikšti nuoširdumą Viešpačiui ir Jo Raštui ir Jo pranašui صلى الله عليه وسلم yra tai, ką daro mokslininkai, kurie paneigia nuklydimus (duodami nasychą) remdamiesi Koranu ir Sunna ir paaiškinatys tai. Taip pat tam priklauso ir paneigimas silpnos mokslininkų nuomonės.“ (džiamiul uliumi val hikam 96).
Islamo Šeichas Ibn Taimyja pasakė : “Pranašai, taika jiems, buvo apsaugoti nuo didelių klaidų darymo skirtingai nei mokslininkai ir valdovai, iš tiesų jie neapsaugoti nuo to. Ir dėl to yra leidžiama, dar daugiau yra būtina išsiaiškinti tiesą, kuria privaloma sekti, netgi jeigu tame aiškinime teks parodyti mokslininkų ir valdovų klaidas.“(madžmų ul fatava 19/123)
Ibn Radžiab pasakė: “Išreikšti nuoširdumą Viešpačiui ir Jo Raštui ir Jo pranašui صلى الله عليه وسلم yra tai, ką daro mokslininkai, kurie paneigia nuklydimus (duodami nasychą) remdamiesi Koranu ir Sunna ir paaiškinatys tai. Taip pat tam priklauso ir paneigimas silpnos mokslininkų nuomonės.“ (džiamiul uliumi val hikam 96).
Ir jeigu ghyba tampa leidžiama nurodant klaidas kalbant apie mokslininkus ir musulmonų valdovus, tai nurodymas ir aptarimas klaidų to, kuris nėra mokslininkas ar musulmonų valdovas, tampa tuo labiau leidžiamas. Šarijoje apie tai yra daugybė nurodymu:
Perduodama nuo A’išos tegul bus Allah ja patenkintas, jog kartą vienas žmogus paprašė pranašo صلى الله عليه وسلم leidimo įeiti ir jis atsakė: “Įleiskite jį, kad ir koks jis blogas giminaitis.“ (Bukhari 6054, Muslim 2591)
Imamas Kurtubi pasakė: “Šiame chadise nurodoma jog leidžiama apkalbėti apie žmogų, kuris yra žinomas dėl savo viešų nuodėmių, nedora ir kvietimu į naujoves (bidą).“ (fatuhl bari 10/452)
Nuo A’išos رضي الله عنها perduodama, jog kartą Allah pasiuntinys صلى الله عليه وسلم paminėjo dviejų žmonių vardus ir pasakė: “Aš nemanau, jog tas ir tas kažką išmano apie mūsų religiją.“ (Al Bukhari 6068)
Imamas Al Laith ibn Sa’d, kuris buvo vienas iš šio chadiso perdavėjų, pasakė: “Tie du buvo iš veidmainių tarpo.“
Abdullah ibn Amr pasakė : “Kartą mes sėdėjome kartu su Allah pasiuntiniu صلى الله عليه وسلم ir jis pasakė : “Dabar pas jus užeis prakeiktas žmogus.“ Ir iki to Amr ibn Al As (jo tėvas) pasiliko, kad apsivilktų savo rūbus ir prisijungtų prie mūsų. Aš nenustojau žiūrėt ir baimintis, kas įeis, kol galiausiai neįėjo Al Hakam ibn Abu Al As.“ (Ahmad 3/163 al Bazar 2/247) Chadiso patikimumą patvirtino šeichai Mukbilis ir Šu‘aib Al Arnaut.
Zaid ibn Arkam pasakojo: “ Mes kartu su Allah pasiuntiniu صلى الله عليه وسلم išėjom į žygį, kuriame žmonėms teko patirti nemažai sunkumų ir aš išgirdau, kaip Abdullah ibn Ubai ibn Saliūl (veidmainių vadeiva) pasakė: “Nieko neišleiskite tiems, kurie yra kartu su Allah pasiuntiniu, pakol jie neišsibėgios nuo jo.“ Ir dar jis pasakė : „Iš tikrųjų, jeigu mes sugrįšime į Mediną, įtakingieji būtinai išvis iš jos neapkenčiamus.“ Po to aš atėjau pas Allah pasiuntinį صلى الله عليه وسلم ir papasakojau jam apie tai.“ (Al Bukhari 4903, Muslim 2772)
Taip pat perduodama, kai Huvaisara,visų charidžitų protėvis, buvo nepatenkintas kaip pranašas صلى الله عليه وسلم padalijo karo laimikį, jis pasakė: “O Muhamedai, pabijok Allah ir būk teisingas.“ Kitoje versijoje sakoma, jog jis pasakė: “Tai buvo padaryta nenuoširdžiai.“ Po to, kai jis išėjo, Allah pasiuntinys صلى الله عليه وسلم pasakė savo bendražygiams (jam už nugaros): “Iš tiesų, jūsų maldos palyginus su jų maldomis ir jūsų pasninkas, palyginus su jų pasninku atrodys jums negaliojantys. Šio žmogaus palikuonių tarpe atsiras tokie žmonės, kurie ims skaityti Allah Knygą minkštais balsais, bet žemiau jų gerklių skaitymas nepraeis ir jie išeis dėl to iš savo religijos, kaip strėlė kuri išlekia kiaurai permušdama taikinį.“ (Bukhari 4351, Muslim1064)
Tai, jog visuose šiuose chadisuose pranešama, jog pranašas صلى الله عليه وسلم kalbėjo už visų šios rūšies žmonių nugaros, parodydamas, jog ghyba yra leidžiama būtent tokiais atvejais!
Zaid ibn Arkam pasakojo: “ Mes kartu su Allah pasiuntiniu صلى الله عليه وسلم išėjom į žygį, kuriame žmonėms teko patirti nemažai sunkumų ir aš išgirdau, kaip Abdullah ibn Ubai ibn Saliūl (veidmainių vadeiva) pasakė: “Nieko neišleiskite tiems, kurie yra kartu su Allah pasiuntiniu, pakol jie neišsibėgios nuo jo.“ Ir dar jis pasakė : „Iš tikrųjų, jeigu mes sugrįšime į Mediną, įtakingieji būtinai išvis iš jos neapkenčiamus.“ Po to aš atėjau pas Allah pasiuntinį صلى الله عليه وسلم ir papasakojau jam apie tai.“ (Al Bukhari 4903, Muslim 2772)
Taip pat perduodama, kai Huvaisara,visų charidžitų protėvis, buvo nepatenkintas kaip pranašas صلى الله عليه وسلم padalijo karo laimikį, jis pasakė: “O Muhamedai, pabijok Allah ir būk teisingas.“ Kitoje versijoje sakoma, jog jis pasakė: “Tai buvo padaryta nenuoširdžiai.“ Po to, kai jis išėjo, Allah pasiuntinys صلى الله عليه وسلم pasakė savo bendražygiams (jam už nugaros): “Iš tiesų, jūsų maldos palyginus su jų maldomis ir jūsų pasninkas, palyginus su jų pasninku atrodys jums negaliojantys. Šio žmogaus palikuonių tarpe atsiras tokie žmonės, kurie ims skaityti Allah Knygą minkštais balsais, bet žemiau jų gerklių skaitymas nepraeis ir jie išeis dėl to iš savo religijos, kaip strėlė kuri išlekia kiaurai permušdama taikinį.“ (Bukhari 4351, Muslim1064)
Tai, jog visuose šiuose chadisuose pranešama, jog pranašas صلى الله عليه وسلم kalbėjo už visų šios rūšies žmonių nugaros, parodydamas, jog ghyba yra leidžiama būtent tokiais atvejais!
Imamas Ibn Abi Zamani pasakė: “Sunnos pasekėjai nenustojo peikti pasiklydusius savo aistrų sekėjus ir jie draudė su jais kartu būti, įspėdavo dėl jų vilionių, aiškino apie juos ir nelaikė to nei apkalbom nei piktavališkumu.”(Usul-us-Sunna 293)
Hafizas Abu Bakr Al Ismail pasakė: “Imamai (chadisų mokslininkai) laikė privalomu veiksmu šalintis naujovių ir apkalbų (ghybos), išskyrus atvejus kai žmogaus pristatyta naujovė yra aiški ir jis kviečia į ją. Žodžiai pasakyti apie tą žmogų, nėra ghyba.“ (I’tikadu aimamil hadis 46)
Šeichas ibn Taimyja paminėjo Hasan al Basri žodžius : “Argi jūs nenorite paminėti apie neteisingą žmogų? Kalbėkite apie jo klaidas, tam kad žmonės šalintųsi jo!“ Ji pasakė : “Naujovių aptikimas ir pranešimas apie jas nėra ghyba.“ Pagal Hasan Al Basri ir kitų imamų pasakymą, jeigu žmogus atvirai ir aiškiai daro nuodėmę, jis užsitarnauja musulmonų bausmės ir pats mažiausias dalykas jam skirtas yra jo peikimas, tam kad žmonės laikytųsi nuo jo atokiau ir vengtų jo. Ir jeigu jo nepeiksi ir nepaminėsi jo nuklydimo, jo nuodėmių ar jo naujovių, tai žmonės apsigavę gali imti sekti jį tame. (madžmul fatava 15/268)
Hafizas Abu Bakr Al Ismail pasakė: “Imamai (chadisų mokslininkai) laikė privalomu veiksmu šalintis naujovių ir apkalbų (ghybos), išskyrus atvejus kai žmogaus pristatyta naujovė yra aiški ir jis kviečia į ją. Žodžiai pasakyti apie tą žmogų, nėra ghyba.“ (I’tikadu aimamil hadis 46)
Šeichas ibn Taimyja paminėjo Hasan al Basri žodžius : “Argi jūs nenorite paminėti apie neteisingą žmogų? Kalbėkite apie jo klaidas, tam kad žmonės šalintųsi jo!“ Ji pasakė : “Naujovių aptikimas ir pranešimas apie jas nėra ghyba.“ Pagal Hasan Al Basri ir kitų imamų pasakymą, jeigu žmogus atvirai ir aiškiai daro nuodėmę, jis užsitarnauja musulmonų bausmės ir pats mažiausias dalykas jam skirtas yra jo peikimas, tam kad žmonės laikytųsi nuo jo atokiau ir vengtų jo. Ir jeigu jo nepeiksi ir nepaminėsi jo nuklydimo, jo nuodėmių ar jo naujovių, tai žmonės apsigavę gali imti sekti jį tame. (madžmul fatava 15/268)
Imamas Navavi pasakė : “Jeigu kas nors pamatys, kad asmuo išmanantis religijos mokslą (fikh) lankosi pas naujovių šalininką ar nedorėlį, imdamas iš jo žinias ir pabijos, jog tai gali pakenkti jo mokymuisi (fikh), tai tuo atveju jis privalo jam duoti geranorišką patarimą, paaiškindamas tam žmogui apie padėtį to, pas kurį jis vaikšto. Būtina sąlyga, jog tas kuris pataria iš tikrųjų turi trokšti geranoriškai patarti, nes panašiose aplinkybėse galima lengvai padaryti klaidą. Ir gali nutikti taip, jog kalbančiam apie tai, gali sukilti pavydas ir jį gali apgaudinėti šėtonas, šnabždėdamas jam, jog tai ką jis daro yra gėris.“ (Al Azkar 292)
Tokiu būdu, nėra nuomonių skirtumo dėl šio klausimo Ahlul Sunna mokslininkų tarpe, ir pavyzdžių apie tai iš salafių tarpo yra labai daug:
Tokiu būdu, nėra nuomonių skirtumo dėl šio klausimo Ahlul Sunna mokslininkų tarpe, ir pavyzdžių apie tai iš salafių tarpo yra labai daug:
Pranešama jog kažkoks sufis pasakė Ibn Al Mubarak: “Tu apkalbinėji“. O jis atsakė : “Nutilk! Jeigu mes neaiškinsim, tai iš kur žinoti, kur tiesa, o kur melas?!“ (Al Kifaja, 1/45)
Abdullah, Imamo Ahmado sūnus pasakojo: “Kartą atėjo Abu Turab pas mano tėvą ir mano tėvas ėmė kalbėti, jog toks ir toks perdavėjas yra nepatikimas, o toks ir toks patikimas. Abu Turab pasakė : “O šeiche, neapkalbinėk mokslininkų.” Tada mano tėvas pasakė jam: “Vargas tau, tai ne apkalbos, o patarimas.“ ( tarihul Bagdad 12/316)
Argi gali kas nors apkaltinti šiuos didžiuosius imamus tame, jog jie atliko draudžiamą ghybą? Iš tiesų, to negali padaryti niekas, išskyrus tik neišmanėlį, neapsišvietusį savo religijoje. Remiantis visu tuo, kas pasakyta tampa aišku, jog aptarimas ir paneigimas to, ką atvirai kalba ar rašo koks nors musulmonas, nėra draudžiama ghybos rūšis, dar daugiau, esant reikalui tai tampa privaloma. Ir kalbant apie leidžiamą ghybą-klaidų nurodymą arba įspėjimą, tame nėra ahlus-sunna mokslininkų tarpe nuomonių skirtumo.
************************
Iš Rusų kalbos vertė Sesuo Selma.
Šaltinis salaf-forum.com
No comments:
Post a Comment