Salafija

Salafija

Saturday, 28 December 2013

Paklusnumas vadovams yra privalomas laikantis to, kas Dievui yra miela ir mylima (Šarch as Sunnah; psl. 220-226)

Autorius, telaimina jį Allah, pasakė: Yra privaloma klausyti (Musulmonų) vadovų ir paklusti jiems tame, kas yra miela ir mylima Dievui. Ir tas, kuris pataps Kalifu pagal žmonių konsensusą (vieningą sutarimą) ir jų pasitenkinimą juo, tai jis yra laikomas tikinčiųjų lyderiu (vadu). Yra neleistina nei vienam praleisti naktį,  nepalaikius jo vadovu, nepaisant to ar jis yra doras ar amoralus.

Komentaras

Tai yra Ahl as Sunnah wa al-Džamaa’ah fundamentalus principas Dievo Knygoje ir Pranašo saaw Sunnoje klausyti ir paklusti Musulmonų vadams. Aukščiausiasis Allah sako:

“ O jūs, kurie įtikėję! Pakluskite Allah ir pakluskite Pasiuntiniui (Muhammed) ir tiems (musulmonams), kurie yra valdžioje...” ( Koranas, 4:59)


“Ir tiems” reiškia musulmonams. Pranašas saaw pasakė:



 “ Aš jums primenu prisibijoti Allah, klausyti ir paklusti netgi, jeigu tarnas jums būtų paskirtas vadu.” (Dalis hadiso iš Irbad bin Sariyah)

Kitame hadise:
“ Netgi jei ir Abisinijos vergas jums paskirtas vadu.” (Al-Bukhari, Muslim)

Ir dar kitame:
“ Netgi jeigu jis yra Abisinijos vergas su amputuotomis galūnėmis.” (Muslim)

Iki tol, kol jis valdžioje, paklusti jam yra privaloma tame, kas yra gėris. Tai yra vienas iš fundamentaliųjų principų akydoje (teisinga pažiūra tikėjime-sunnah). Tas, kuris maištauja prieš Musulmonų vadus, tas yra iš tų, kurie nubrido į žarijas. Toks asmuo yra arba Kharidži, arba Mutazili (šiitas), arba pasekėjas nepagrįsto kelio, priešingo Pranašo saaw Sunnai.

 Jo pasakyme: Yra privaloma klausyti (Musulmonų) vadų ir paklusti jiems tame, kas yra miela ir mylima Dievui.
Apibrėžtai; kas yra mylima Dievui ir su kuom Jis yra patenkintas. Kas liečia nepaklusnumą Jam, jie neturėtų tam paklusti. Pranašas saawpasakė:
“ Nėra paklusnumo būtybei nepaklustant Kūrėjui.”  (Perduota Imam Ahmed)
ir
“ Nėra paklusnumo būtybei nepaklustant Allah.” (al Bukhari ir Muslim, Ali hadise)

Taip pat Pranašas saaw pasakė:
“ Paklusnumas yra tiktai tame, kas teisinga.” (Al Bukhari ir Muslim)

ir
“Nėra paklusimo, jeigu nepaklustama  Dievui, paklusimas yra tik tame, kas yra gėris.” (Muslim)

Tai nereiškia, kad jeigu vadas palieps nuodėmiauti, jo vadovo sostas yra atimamas. Iš tikrųjų, asmuo neturėtų paklusti jam atliekant nuodėmę, bet jis turėtų jam paklusti tame, kas yra nenuodėminga. Jo vadovavimas išlieka ir turi būti paklustama tame, kas yra nenuodėminga.

Jo pasakyme: Ir tas, kuris pataps Kalifu pagal žmonių konsensusą (vieningą sutarimą) ir jų pasitenkinimą juo, tai jis yra laikomas tikinčiųjų lyderiu (vadu). “

Tai yra paaiškinimas, kaip yra suteikiamas asmeniui vadovavimas. Vadovavimas yra suteikiamas šiais būdais:
Pimasis būdas: ką yra paminėjęs autorius; tai yra, kad ką išsirenka musulmonai. Tačiau, kas turima omenyje, kad tai yra tie musulmonai, kurie renkasi vadovą, yra Ahl-ul-Hall wal-’Aqd ( žmonės su patirtimi ir išmanantys) mokslininkai, vadovai, valstybės veikėjai ir armijos vadai. Tai nereiškia, kad vadą išsirinkti gali kiekvienas, įskaitant vaikus, moteris, miesto gyventojus ir kaimiečius.
Iš žmonių yra reikalaujama paklusti ir sekti Ahl-ul-Hall wal-‘Aqd. Taigi, jeigu Ahl-ul-Hall wal-‘Aqd išsirenka vadovą, visiems likusiems žmonėms yra privaloma paklusti jam. Taip įvyko su Abu Bakr as Siddyk kalifatu.
Po Pranašo saaw mirties, kompanionai vienabalsiškai įsipareigojo ištikimybei Abu Bakr as Siddyk. Taigi, visa likusioji ummah (musulmonų tauta) sekė tais, kurie išsirinko as Siddyk. Niekam nebuvo leidžiama dalyvauti atrankoje. Kadangi tai yra viena iš specifinių Ahl-ul-Hall wal-‘Aqd  pareigų ir musulmonai pasirinko Abu Bakr (telaimina jį Allah), kuris buvo vienas iš geriausių tarp jų. Ši atranka yra pagrįsta įrodymais iš Allah Pasiuntinio saaw sunnos:

Pirmiausia: Abu Bakr yra absoliučiai pats geriausias iš jų tarpo; nei vienas tam neprieštarauja.

Antra: Allah Pasiuntinys saaw davė nuorodas jo kalifatui. Viena iš tų nuorodų yra, kada Pranašas saaw paskyrė pirmyn Abu Bakr vesti maldas vietoj jo (mihrabe- toje vietoje, kur Pranašas saaw stovėdavo ir vesdavo maldas) ir prisiimti Pranašo  saaw poziciją, jam esant nesveikatoj ( galutinėje, terminuotoje ligoje). Tai yra ženklas, kad jis yra jų lyderis Kalifate , taip pat kaip ir lyderis maldoje. Jie išsirinko Abu Bakr sakydami:
 “ Allah Pasiuntinys saaw yra patenkintas tavimi, kas liečia religiją, tai kodėl mes neturėtume būti patenkinti tavimi žemiškuose reikaluose?”
Taigi, jie įsipareigojo būti jam ištikimi ir kompanionai buvo vieningi šiuo klausimu. Tie, kurie tiesiogiai dalyvavo atrankoje ir tie, kurie ne, jie buvo palenkti į tai (priversti). Taip yra todėl, kad musulmonai yra laikomi kaip viena bendruomenė ir viena ranka.


Antrasis būdas: kada Abu Bakr buvo arti mirties, jis pasirinko ir paskyrė Umar bin al-Khattab vietoj savęs. Taigi, musulmonai tai girdėjo ir pakluso tam. Tai yra antrasis būdas suteikti vadovavimą. Tas, kuris yra valdžioje pasirenka globėją, kuris pratęs jo valdymą po jo mirties, kaip buvo praktikuota Abu Bakr pasirinkus Umar.

Trečias būdas: kada vienas iš musulmonų įsivyrauja tarp jų ir žmonės paklusta jo vadovavimui, tuomet jis yra jų vadas ir jų imamas. Kaip pavyzdys yra tai, kas nutiko Abdul-Malik bin Marwan, kada iškilo nesutarimas po Yazid bin Muawiyah mirties; Abdul-Malik bin Marwan bin al-Hakam perėmė kalifato reikalus. Jis buvo dosnus, ryžtingas ir stiprus. Allah suteikė žmonėms naudos per jį. Jam buvo duotas ištikimybės įžadas ir musulmonai klausė jo ir pakluso jam. Ir musulmonams  tame buvo gėris. Tokie yra būdai, kuriais (musulmono) vadovo jurisdikcija yra pripažįstama: arba per Ahl-ul-Hall wal-‘Aqd  atranką, arba per ankstesnio vadovo paskyrimą sekančiajam, arba kada vienas tarp jų patampa dominuojančiu ir patampa vadu, ir tuomet visi likusieji paklusta jam ir yra ištikimi jam, ir tai patampa neleistina nei vienam išsižadėti ištikimybės jam.

Jo pasakyme: pagal žmonių konsensusą (vieningą sutarimą)

Jūs neturėtumėte suprasti iš to, kad atranka yra skirta  visiems musulmonams. Tai yra vykdoma per Ahl-ul-Hall wal-‘Aqd konsensusą (sutarimą), kaip tai įvyko per Abu Bakr epochą ir Uthmaan Kalifatą, ir žmonės,  
 kurie jį išsirinko, buvo konsultacinis organas ir jie yra dešimt kompanionų, kuriems buvo perduota gera žinia, kad jie pateks į Rojų. Jie pasirinko jį, ir jo vadovavimas buvo patvirtintas. Niekas tam neprieštaravo; jie visi vienbalsiškai pritarė Uthmaan vadovavimui.

Jo pasakyme: Yra neleistina nei vienam praleisti naktį,  nepalaikius jo vadovu, nepaisant to ar jis yra doras ar amoralus.

Tai yra labai svarbus reikalas. Nei vienam nėra leidžiama sukilti prieš Musulmonų Bendruomenę (Jamaa’atul Muslimin), sulaužyti ištikimybę; ir jeigu jis taip elgsis “ir praleis naktį be imamo,” tikint jam esant imamu, toks asmuo 
“... be abejo nusiėmė sau nuo kaklo islamo kilpą.”

Imamas Muslim savo Sahihe perdavė hadise iš Abdullah bin Umar: “ tas, kuris miršta be ištikimybės įžado ant savo kaklo, tas pasimirė mirtimi tokia, kokia buvo Tamsos (neišmanymo) Dienomis. Al Mustadrak ala as Sahihain, Ibn Umar ir Hakim perdavime sakoma: “Tas, kuris maištauja prieš Džamaa’ah   per rankos ilgį, tas be abejo nusiėmė sau nuo kaklo islamo kilpą iki kol atsigręš atgal”. Jis pasakė: “ ir kuris pasimiršta be Džamaa’ah imamo, tuomet jo mirtis yra viena iš Tamsybės.”

Reiškia, kad jis buvo su musulmonais ir buvo su jais vienybėje, taip išeina, kad jis nutraukė santykius su musulmonais, jeigu jis maištauja prieš vadovą. Kilpa yra kaip antkaklis, kuris užmaunamas ėriukui ant kaklo ir laikomas grandine, kad šis nepasimestų. Musulmonų vienybė vadui yra panaši į tai. Taigi tas, kuris maištauja ir nustoja paklusti imamui, be abejonės, išsinėrė iš tos kilpos ir paviešino save pavojui pradingti, būti vilko pagrobtam ir pagrobtam velniškų geismų.
Tai nereiškia, kad žmogus yra netikintysis. Tačiau tai reiškia, kad jis atsiskyrė nuo Džamaa’ah. Jis yra kaip gyvulėlis, kuris atsiskyrė nuo bandos ir patapo lengvai pasiekiamu (pavogiamu), iškovotu ir nesuprastu.
Neturėtų taip sakyti asmuo: “Aš nebuvau pasižadėjęs, taigi aš neturiu imamo, iš tikrųjų tu esi vienas iš musulmonų, tai kai Ahl-ul-Hall wal-‘Aqd davė įžadą , tavo įžadas sekė automatiškai.




Temos papildymas 

Šeicho alimo Ahmed ibn Jahja An Nadžmi pagal Šarh as Sunnah Imam al Barbahaaree 

“ Tai yra Sunnah tvirtai laikytis Džamaa’ah. Tas, kuris trokšta kita nei Džamaa’ah ir nukrypsta nuo jo, tas yra toks, kuris nusimeta Islamo jungą sau nuo kaklo ir yra pražuvęs, lydintis kitus į pražūtį.”

Paaiškinimas:
Autorius sako: “ Tai yra Sunnah tvirtai laikytis Džamaa’ah. Tas, kuris trokšta kita nei Džamaa’ah...’’, reiškia, tai yra toks, kuris yra antipatiškas džamaa’a ir trokštantis kita negu tai, “... ir nukrypsta nuo jo, yra toks, kuris nusimeta Islamo jungą sau nuo kaklo ir yra pražuvęs, lydintis kitus į pražūtį.”

Ką autoriaus žodžiai ,“ Tai yra Sunnah tvirtai laikytis Džamaa’ah...” duoda suprasti ? Autorius (rachimahulla) pabrėžia faktą, kad tas, kuris tiki leidžiamumu maištauti prieš autoritetingą tvirtinimą (šaltinį), Džamaa’ah reiškia Musulmonų Džamaa’ah, tie , kurie yra po viena valdžia - tai jeigu jis tiki leidžiamumu maištauti, tuomet jis laikomas nukrypusiu nuo Sunnos, ir nukrypusiu nuo Džamaa’ah ir nusimetusiu Islamo jungą sau nuo kaklo ir pražuvusiu, lydinčiu kitus į pražūtį.

Kas yra tas jungas ? Tai yra virvė, kuri yra sujungta kitomis virvėmis išeinančiomis iš jos ir turinčios kilpą už kurios laikomasi. Todėl Islamiška Akyda ir islamiškos Tautos (ummos) vienybė turi statusą būti tarsi viena virvė, jungianti musulmonus. Tai tas, kuris nusipjauna tą virvę, t.y. nusiima tą kilpą sau nuo kaklo, tuomet jis be abejo paliko paklusnumą ir tuo pačiu paliko Džamaa’ah, ir jis yra pragaištyje, vedantis kitus su savimi į pragaištį.
O Allah tarne, tai yra tavo pačio nuožiūroje suprasti, kad atsisakymas paklusti Musulmonų lyderio vadovavimui - kurie patys savanoriškai   prisiekė jam būti ištikimi arba dėl kurio jie patys pakėlė kardus, versdami kitus jam paklusti - be abejo, yra neleistinas šioje situacijoje ir neleistina prieš jį kovoti.

Kokie apie tai yra įrodymai? Tokių įrodymų yra pilna, tiek Allah Knygoje ir tiek Pranašo saaw Sunnoje, ir Musulmonų mokslininkų nuomonės tuo reikalu vieningos.

Įrodymai iš Knygos:

“O jūs, kurie tikite! Pakluskite Allah ir Pranašui  , ir tiems , kurie yra valdžioje (musulmonai) “. (An Nisa :59)

Taigi Allah susiejo tuos , kurie valdžioje kartu su Savimi ir Savo Pranašu saaw , ir Jis padarė privalomu žmonėms paklusti jiems - kartu paklūstant Jam ir Jo Pranašui saaw - paklusti iki ribos, kuri nenuveda į nuodėmę, ir tai rodo, kad paklusti yra privaloma ir , kad neleidžiama maištauti prieš juos, ir neleidžiama rungtis dėl valdžios ar kurstyti prieš juos maištui, raginti sukilti. Ši aja yra aiški ir yra kitos ajos, kurios gali būti panaudojamos netiesiogiai įrodyti šiam akydos klausimui, kur Allah sako:
“ Ir laikykitės stipriai, jūs visi kartu, už Allah virvės, ir neatsiskirkite vieni nuo kitų tarpusavyje...” ( 3:103)

Ir kitur Allah sako:

“ Ir iš tiesų, tai yra mano Tiesus Kelias, tai sekite juo, ir nesekite kitais keliais, nes jie jus atskirs nuo Jo Kelio. Taip Jis jums paliepė, kad jūs būtumėte al-muttakūn (paklusnūs). (An’aam :153)

Šiose ajose Allah liepia laikytis už Jo virvės ir eiti Jo keliu, ir Jis uždraudė susiskaldymą. Jis pasakė pirmoje ajoje: ”Nesusiskaldykite tarpusavyje...” ir antroje ajoje: “ Ir nesekite kitais keliais, nes jie atskirs jus nuo Jo Kelio”. Tai parodo neleidžiamumą susiskaldyti ir to nelegalumą.

Tokių įrodumų Sunnoje yra daug. Vienas iš jų yra hadise, perduotame Ibn Abbes (nuo Pranašo saaw ):

“ Tie , kurie nepritaria vadovui dėl tam tikrų dalykų, turėtų būti kantrūs, nes tie , kurie palieka džamaa’ah per sprindį, numirs kaip ir tie Džehilijoje (priešislaminis nemokšiškumo laikotarpis). (Al-Bukhari ir Muslim)

Kitame perpasakojime:
“ Išties jis nusimetė Islamo kilpą (jungą) sau nuo kaklo”. (Sahih pagal  Albani, At-Tirmidi sunnan Sahih)


Al Bukhari ir Muslim rinkiniuose yra perduota Ubada bin As-Samit:
“ Mes davėme Pranašui  saaw ištikimybės įžadą jo klausyti ir jam saaw paklusti tiek sunkumuose, tiek  lengvume, ir patinkančiuose, ir nepatinkančiuose dalykuose, ir netenkinti jo autoriteto nebent  “ mes matysime jo atvirą netikėjimą (kufr) , kurio įrodymas bus iš Allah”. (Bukhari)

Imam Muslim rinkinyje yra perduota nuo Arfaja Al Kilaabi, kad Pranašas saaw yra pasakęs:

“ Kas beateitų pas jus, tuo tarpu kai jūs esate susivieniję po vienu žmogumi, siekdamas suskaldyti jūs ir išskirti. Jūs turėtumėte jam nukirsti galvą, kad ir kas jis bebūtų”.(Muslim)

Imam Ahmed (Al-Musnad) perduota Al Harith Al Aš’ari , kad pranašas saaw yra pasakęs:

“ Allah paliepė Jahja Ibn Zakarija penkis dalykus, kurių jam reiktų laikytis ir Izraelio žmonėms buvo  liepta jų laikytis taip pat. Gale to hadiso, Pranašas saaw sako: “ Aš jums paliepiu šiuos penkis dalykus, kuriuos man paliepė Allah: klausyti ir paklusti, laikytis tvirtai džamaa’ah, Hidžros (migracijos) ir  Džihado vardan Allah. Iš tikrųjų, tie , kurie palieka Džamaa’ah  per rankos sprindį, tie nusiėmė Islamo jungą nuo savo kaklo, nebent jie sugrįžo atgal...”

Imam Ahmed rinkiniuose perduota, kad Abu Dar perdavęs nuo Pranašo saaw :
“ Tas, kuris palieka Džamaa’ah per rankos sprindį, tas nusiėmė Islamo jungą sau nuo kaklo”. (Sahih pagal  Albani, At-Tirmidi sunna Sahih)

Sahih Muslim rinkiniuose perduota Ibn Omar girdėjusio Pranašą saaw sakantį:
“ Tas, kuris pasišalina su savo grupuote nuo paklusnumo Vadui (amirui), tas nesuras argumentų apsiginti Teismo Dieną prieš Allah, ir tas kuris pasimirs be ištikimybės priesaikos Amirui, tas pasimirs mirtimi tokia, kokia tie pasimirė Džehilijos dienomis.”

Al Bukhari ir Muslim perduota , kad Hudaifa Ibn Al-Jaman sakė:
“ Žmonės klausdavo Pranašo saaw apie gėrį , bet aš klausdavau Jo saaw apie blogį, kad nebūčiau to blogio “pagrobtas”. Tuomet aš paklausiau Pranašo saaw : “ O Allah Pranaše! Mes gyvenome neišprusime ir blogyje, tuomet Allah mums atnešė šį gėrį (islamą); ar po viso to gėrio bus koks nors blogis? “ Jis saaw pasakė: “ Taip”. Aš pasakiau: “ Ar po to blogio bus kas nors gero?” Jis saaw pasakė : “ Taip, bet tas gėris bus suterštas (netyras).” Aš paklausiau:” Koks bus tas užteršimas?” Jis saaw atsakė:” Kai kurie žmonės seks kita negu mano Sunnah ir skatins kitus ne su mano pamokymais. Tu pritarsi kai kuriems jų veiksmams ir nepritarsi kitiems”. Aš paklausiau: “ Ar po to gėrio bus koks blogis?” Jis saaw atsakė: “ Taip, tuomet bus šaukliai prie Pragaro Vartų, ir tie , kurie atsilieps į jų kvietimą, bus įmesti jų į Pragaro Liepsną.” Aš paklausiau:    “ Tai ką tu man lieptum daryti, jeigu aš gyvenčiau iki to laiko?” Jis saaw atsakė: “ Laikykis prie musulmonų grupės ir jų Imamo (vadovo)”. Aš paklausiau: “ Bet jeigu tuomet nebus nei musulmonų , nei Imamo?” Jis saaw atsakė: “ Tuomet nusigręžk nuo visų tų sektų, netgi jeigu tau reiktų įsikąsti į medžio šaknį iki kol tave ištiks  mirtis tokioje būsenoje.” (Al Bukhari)

Al Haafidh Ibn Hadžr savo knygoje “Fathul Baari” rašo: Al Aswad perdavime yra rastas priedas : “ Klausyk ir paklusk, netgi jeigu jis tau išperia nugarą ir atima tavo turtą” ir kitame Khalid Ibn Sabi perdavime rastame At -Tabaraani: “ Jeigu tu matai , kad Allah paskyrė Khalyfą (lyderį musulmonams) Žemėje, tuomet laikykis jo netgi jeigu jis tau ir pliekia nugarą, ir jeigu nėra Khalyfo, tuomet bėk.”





Šie yra įrodymai ir jų yra daugiau, kurie liepia klausyti ir paklusti tiems autoritetams jeigu jie yra musulmonai, ir kad nėra leistina maištauti prieš Imamą (vadą), jeigu jis praktikuoja maldas, nebent tas kuris maištauja pamatys atvirą kufr (netikėjimą) kaip įrodymą. Be to, tai vis tiek yra netinkama maištauti , nebent musulmonai turi pakankamai galios kovoti su lyderiu. Tokia yra Ahlus-Sunnah wal Džemaa’a akyda.



Vertimas darytas Noros.





Hadž ir Džihād yra vykdomi su Imamu (Šarch as Sunnah; 227-231)


 Autorius-telaimina jį Allah-pasakė:  Piligrimystės atlikimas ir kariavimas turi būti atliekamas kartu su vadais. Penktadieninės maldos džumu’ah atlikimas už jų (vadų) nugarų yra leistinas. Ir šeši rakatai turėtų būti atlikti po to, atskiriant po du rakatus tarp jų su taslymu. Toks yra Achmed bin Hanbal požiūris (nuomonė).

Komentaras

Imamams būdinga daugybė galių ir jos yra minimos ir surinktos studijuoti al-Ahkāmus-Sultanijjah knygose (islamiški nutarimai ar taisyklės Sultano atžvilgiu). Knygose al-Ahkāmus-Sultanijjah pagal al-Mavardi ir al-Ahkāmus-Sultanijjah pagal Abu Ja’la al-Hanbali ir kitose knygose tokia tema yra paaiškinimai jose apie Imamų galias. Taip pat tai yra minima Fikh knygose, taip pat kaip ir akydos knygose ir taipogi čia:

Pirma: Jis yra atsakingas pravesti Džumu’ah ir Y’d maldas ir musulmonai turės atlikti maldas už jo, nebent jis pats paskirs ką nors kitą vietoj savęs iš mokslininkų ar išmanių studentų, kurie praves maldas žmonėms. Esmė tame, kad jis turi didžiausią teisę būti imamu Džumu’ah ir Y’d maldoms. Jis taip pat turi teisę vietoj savęs paskirti kitą asmenį, kaip pakaitalą, ir tai yra daroma ir šiomis dienomis.

Antra: Jam reikia vadovauti Hadžui, piligrimams, duoti jiems paliepimus ir atsižvelgti į jų problemas.

Džihādo nustatymas (įgaliojimas) vardan Allah yra Vadovo jurisdikcija (teisingumo vykdymas nuo jo priklausomybės)

Trečia: Džihādo įgaliojimas vardan Allah yra viena iš imamo galių. Tai yra jis, kuris duoda tam nurodymus, paruošia vėliavas (ar iššūkius), išsirenka kareivius, apginkluoja kovotojus, nukreipia juos kovai su priešu, ir paskiria vietą, kurioje kautis.
Taigi džihādo įvykdymas yra imamo galioje. Džihādas neturėtų būti vykdomas chaose; kur bet kas užsimanęs apsiginkluoti, kovoti ar pulti, sako: “Aš kovoju vardan Allah”. Tai nėra džihādas vardan Allah.

Džihādas vardan Allah turi būti gerai organizuotas ir vedamas pagal islamiškas taisykles. Bet jeigu ištinka sumaištis, tuomet jis (džihādas) patampa suirute ir to žala yra didesnė negu nauda; jeigu išvis tos naudos yra.  Tokioje situacijoje pasekminė žala padidėja. Šie reikalai turi taisykles (pagal, kurias yra vykdomas džihādas) ir šis reikalas yra rimtas-didingas, todėl tam reikalinga disciplina ir vadovavimasis džihādo nuostatomis (taisyklėmis) paminėtomis Allah Knygoje ir Allah Pasiuntinio  صلى الله عليه وسلم  Sunnoje, ir taip pat vadovautis  Žinojimo Žmonių verdiktais.

Šis reikalas nėra vienas iš netvarkos klausimų, kur Fitnos šaukliai pritraukia ekstremistus, radikalus ir neišmanėlius, kurie nesuvokia, kad jie yra vedami pražūčiai ir sako: “Mes kovojame vardan Allah.” Tai yra laikoma žala islamui ir musulmonams. Tai nėra džihādas, nes jis nėra vedamas pagal taisykles, ir kadangi jis nėra vedamas pagal taisykles, jis patampa sugadintu ir ne džihādu. Tas, kuris peržengia nustatytas ribas, pakeičia tai priešingybe. 

  Šiomis dienomis prieštaraujantys tam asmenys sako: “Jus neleidžiate mūms vykdyti džihādo vardan Allah.” Mes sakome: “Mes nedraudžiame jums vykdyti džihādo vardan Allah, bet mes sakome, kad džihādo vykdymas yra daromas pagal islamiškas taisykles; ir ką jūs darote yra chaosas ir ne džihādas, ir Allah nepaliepė taip elgtis.”
Musulmonų vedimas piligrimystėje, kovoje, džiumua’ah ir Y’d maldose yra galioje vadovo, esančio valdžioje.

Jo pasakyme: Penktadieninės maldos Džiumu’ah atlikimas už jų (vadų) nugarų yra leistinas.

Netgi jeigu musulmonų vadovai yra nuodėmiautojai ir atliekantys nepaklusnumo veiksmus (darbus), turėtų vis tiek būti meldžiamasi už jų. Kadangi meldimasis už jų yra vienybės šaltinis. Taip pat, jeigu nuodėmiautojas atlieka gerą darbą, tuomet jūs turėtumėte bendradarbiauti su juo tame. Kada Utmān buvo apsuptas priešo, jam kažkas  pasakė: “tas-ar-anas pravedinėja žmonėms maldas, kuris nėra nusipelnęs būti imamu, iš tikrųjų jis yra kančių (bėdų) imamas.” Jis (Utman) pasakė: ”O mano sūnėnai! Jeigu žmonės daro gera, tuomet bendradarbiauk su jais tame; bet jeigu jie atlieka blogį, laikykis nuo jų blogio.” (Sachych Al-Bukchāri)
Taigi, kada imamas meldžiasi, mes melsimės už jo, jeigu jis yra vadas. Netgi jeigu jo nuodėmės ar poelgiai  prieštarauja sunnai, kas tai- jam nesuteikia pranašumo; malda yra šlovinimo veiksmas. Jeigu blogadarys meldžiasi, jis turi būti skatinamas tame ir turėtų būti meldžiamasi Dievui dėl jo (prašoma Dievo vesti jį teisingu keliu). Kompanionai meldėsi už vadų nugarų, kurie turėjo klaustuko ženklus (t.y. buvo abejotini), tokie kaip Hadžādž bin Jusef at-Takafi ir kiti. Pranašo  صلى الله عليه وسلم  Kompanionai melsdavosi už jų, paklusdami Allah Pasiuntinio  صلى الله عليه وسلم  įsakymui ir vardan vienybės .

Jo pasakyme:Ir šeši rakatai turėtų būti atlikti po to”

 Šis klausimas susijęs su Fikh iškilo paminint Džumu'ah maldą. Džumu'ah malda neturi Ratibah (reguliarios neprivalomos maldos) prieš ją. Todėl, asmuo atėjęs į mečetę (Džumu'ah maldai) turėtų atlikti tai, kas jam yra lengva ir atsisėsti ir laukti (imamo). Bet jeigu jis tęs Nafl (neprivalomą maldą)  iki kol ateis imamas,  tai bendra Nafl malda yra nesusijusi su Džumu’ah malda. Kas liečia Džumu’ah Ratibah, tai ji atliekama po jos (po džumu’ah maldos). Mažiausiai yra atliekami du rakatai ir daugiausiai-keturi, remiantis pačia stipriausia nuomone ir malda užbaigiama dviem taslymais (sakant as-Salam Aleikum va Rachmatullah), sėdint antrojo rakato paskutinėje pozicijoje.
Kitame perdavime yra perduota, džiumu’ah gali būti atliekama su šešiais rakatais ir trimis taslymais (t.y. po kiekvieno antro rakato sakant taslymą, tris kartus po du rakatus su taslymu). Tačiau, mažiausiai turėtų būti du rakatai ir daugiausiai šeši arba keturi (kur labiausiai yra žinoma ir populiaru). 

Jo pasakyme:atskiriant po du rakatus tarp jų su taslymu. Toks yra Achmed bin Hanbal požiūris (nuomonė).”

Tai nereiškia, kad jis atlieka šešis rakatus su vienu taslymu (t.y. meldžiasi visus šešis rakatus, jų neišskiriant po du, ir užbaigia su vienu taslymu). Iš tikrųjų, tai yra šeši rakatai  atskirti taslymu po kiekvieno antro rakato ar ketvirto rakato. Taip yra geriausia.

Abdullah bin Achmed pasakė: “Aš buvau paklaustas tėvo: “Kiek rakatų reikia melstis po džumu’ah maldos? Aš paklausiau, kas tau yra labiausiai miela?  Jis pasakė: “ jeigu nori melskis keturis rakatus po džiumu’ah arba jeigu nori-šešis, atskirdamas juos po du su taslymu, taip pat kasdieninės maldos yra po du.”
Autorius priskiria tai (šešis rakatus) Imamui Achmed, kadangi jis yra iš Hanbali Madhābo ir jis žino Imamo Achmed požiūrį į tai. Tai yra viena iš perduotų Imam Achmed pozicijų, kad tai yra šeši rakatai, bet  kas yra labiausiai žinoma, kad tai yra keturi rakatai.







Vertimas darytas Noros. 




Nepaklusnumas Musulmonų Vadui (Šarch as Sunnah; psl. 232-233)

Autorius, telaimina jį Allah, pasakė: Ir tikėti, kad kalifatas išliks tarp kureišių iki kol Jėzus, Marijos sūnus, nusileis (iš dangaus nešamas angelų).

Komentaras

Kada daugiau negu vienas asmuo ginčijasi apie tai, kas turėtų užimti valdymą tarp musulmonų, ir kiekvienas iš jų yra tam kvalifikuotas, tuomet pirmenybė turėtų būti skiriama kureišių genčiai, kadangi ji yra pranokstanti visas kitas; remiantis Pranašo saaw pasakymu:

“ Musulmonų vadai turėtų būti iš Kureišių.” (perduota: žiūrėti pirmoje nuotraukoje 117)

“ Skirkite pirmenybę Kureišiams ir neskirkite pirmenybės kitiems prieš juos”. (perduota: žiūrėti pirmoje nuotraukoje 118) 

Taigi, jeigu Kureišis yra doras ir įvyksta varžymasis dėl vietos, ir kas turėtų perimti reikalus, iš tikro pirmenybė turėtų būti skiriama Kureišiui, remiantis Allah Pasiuntinio saaw  hadisu šiam reikalui.
Taipogi, kada Pranašas saaw pasimirė, Ansar pasakė: 
“Vadas turėtų būti iš mūsų ir iš jūsų.” Tačiau Abu Bakr jiems atsakė: “Arabai nesutiks su tuo, išskyrus tai bus iš Kureišių genties.“ (Sahih Al Bukhari)

Taigi, jie įsipareigojo būti ištikimi Abu Bakr as-Siddyk ir po jo - Umar’ui, Uthman, tuomet Ali ir po to Muawijai. Ir po jo Banu Umeijjai, po to Banul Abbas; taigi jie visi buvo iš Kureišių.

Bet jeigu reikalas atliktas ir vadovavimas yra kažkam suteiktas, tuomet paklusnumas jam yra privalomas, netgi jeigu jis yra ir ne Kureišis, arba Kureišis, bet neturintis kvalifikacijų vadovavimui. Taigi, remiantis tuo, kad jis yra Kureišis, tai dar nesuteikia jam teisės vadovauti, nebent jis yra tinkamas ar pageidautinas tam ir tuo metu nėra vadovo.

Jo pasakyme: ”iki kol Jėzus, Marijos sūnus, nusileis”

Kada Jėzus nusileis, musulmonų imamu bus Muhammed bin Abdullah al Mahdi. Jis yra iš al Hasan bin Ali bin Abi Talib šeimynos. Taigi, tai parodo, kad paskutinis vadas bus iš Kureišių genties ir pirmutinis iš Kureišių buvo Abu Bakr.

Kaip jau minėjome, tai  priklauso nuo galimybių; bet kai yra pasirinkimas iš Kureišių tarpo, taisyklė neturėtų būti nepaisoma, arba jeigu valdžia priklauso kitam, negu Kureišis, mes nesusilaikome nuo asmens, teigiančio: "Jis nėra tam tinkamas.’’ Tai yra būtina teisingai suprasti šiuos reikalus. 




 Vertimas darytas Noros.

Asmuo, nepaklustantis įgaliotam vadui dėl jo nuodėmiavimo, yra Kharidži (Šarch as Sunnah; 234-238)

 Autorius, telaimina jį Allah, pasakė: “Tas, kuris sukyla prieš musulmonų vadus yra Kharidži.  Ir toks asmuo, be abejo, sulaužė lojalumo priesaiką, pasipriešino perdavimams ir jo mirtis yra laikoma Tamsybės Dienų mirtimi.”

Komentaras

Jo pasakyme: “Tas, kuris sukyla prieš musulmonų vadus yra Kharidži.”

Tas, kuris sukyla prieš vieną valdžioje, kuriam jis buvo paklusnus ir sulaužo lojalumo priesaiką su pretekstu, kad jis (vadas) yra nusidėjėlis (atliekantis nuodėmes) ar atliekantis pažeidimus, kaip kad Khavāridž taip daro, tokiam asmeniui yra taikomas toks pat apibudinimas, kaip Khavāridž. Khavāridž yra nuklydusi sekta, kurios sėklos buvo pasėtos Allah Pasiuntinio   صلى الله عليه وسلم  laikais, kada Dul-Khuvaisirah atėjo ir pasakė Pranašui   صلى الله عليه وسلم , kada pamatė jį   صلى الله عليه وسلم  bedalinantį karo grobį:

“O Muchammed, būk teisingas, nes tu nesi teisingas.”

Tuomet  Pranašas   صلى الله عليه وسلم  pasakė:

“Vargas tau! Kas gali būti teisus, jeigu ne aš?”

Kada žmogus nusisuko, Pranašas   صلى الله عليه وسلم  pasakė:

 “ Iš šio žmogaus palikuonių bus žmonės, kurių maldas ir garbinimą jus laikysite neprilygstamu, sulyginę su savu. Jie recituos Koraną, bet tai nepraeis per jų gerkles, ir jie išeis iš islamo kaip strėlė išeina iš taikinio, kur besutiktumėte juos, užmuškite juos, nes iš tikrųjų, tie, kurie juos užmuš, jų laukia apdovanojimas.” (Perduota Al-Bukchāri ir Muslim iš Sa’yd al-Khudri)

Taigi, tai yra privaloma kovoti prieš juos, kad sustabdyti jų skleidžiamą blogį Musulmonams. 
Tai yra kada jie imasi ginklo. Bet, kai jie skelbia Khavāridž požiūrį ir kalba nekovodami ar neapsiginklavę, mes nepripažinsime jų nuomonės ir paaiškinsime jiems jų nuklydimą, bet mes nekovosime prieš juos. Tačiau, jeigu jie įgaus galios ir pradės kovoti prieš musulmonus, tuomet nevalia (neleistina) musulmonams jų palikti. Iš tikrųjų, atsakingajam valdžioje asmeniui yra privaloma kovoti prieš juos ir musulmonams privalu kovoti kartu su juo, kaip atsitiko Ali kalifavimo metais, kada jis kovėsi prieš Khavāridž An-Nahravan’e. 
Kompanionai kovojo kartu su juo prieš Khavāridž ir išžudė juos pačia blogiausia mirtimi; ir tai darydamas jis gavo atlygį, kurį jam pažadėjo Allah Pranašas   صلى الله عليه وسلم :

“Jų nužudyme yra atlygis tiems  kurie tai padarė.” (paminėtoji dalis yra iš ankstesnio Sa’yd al-Khudri perdavimo)

 Tai yra vienas iš Ali privalumų; ir jų yra daugybė. Vienas iš jų yra tai, kad jis užmušė Khavāridž ir išpildė pranašo   صلى الله عليه وسلم  įsaką gyvai.

Jo pasakyme: Ir toks asmuo, be abejo, sulaužė lojalumo priesaiką, pasipriešino perdavimams ir jo mirtis yra laikoma Tamsybės Dienų mirtimi.”


Khavāridž yra tie, kurie sulaužo priesaikas ir maištauja prieš valdžią. Taip pat, jie yra tie, kurie paskelbia musulmonus netikinčiaisiais vardan jų didžiųjų nuodėmių, kurios yra mažesnės už širką (prilyginimą lygių tikrajam Dievui). Jiems būdingos šios dvi savybės:

Pirmoji: Jie maištauja esančiajam galioje ir pastoviai stengiasi nuversti jį.

Antroji: Jie paskelbia Musulmonus netikinčiaisiais dėl jų atliktų didelių nuodėmių, kurios yra mažiau už širką.
Ir kas juos paskatino šitaip ekstremaliai pasielgti - lai jie šaukiasi Allah prieglobsčio. Allah Pasiuntinys   صلى الله عليه وسلم  įspėjo dėl ekstremizmo sakydamas:

“Būkite akylus ekstremizmui, nes tie, kurie buvo prieš jus, buvo stipriai sužlugdyti ekstremizmo.”

Perdėtumas - reiškia pridėti prie religijos (įvesti naujovę)- t.y. pridėjimo tai, kas paneigia blogį. To ekstremizmo, kuris nuvedė Khavāridž į tai, kas juos ištiko. Jie peržengė ribas paneigdami blogį taip stipriai, kad jie sulaužė ištikimybę; ir peržengė garbinimo ribas paskelbdami nuodėmingus musulmonus netikinčiaisiais. 

 Jo pasakyme: pasipriešino perdavimams “ 

Tai yra Pranašo   صلى الله عليه وسلم  chadisas, kuriame yra perduota būti tvirtam paklusime musulmonų vadui.

Jo pasakyme: “ir jo mirtis yra laikoma Tamsybės Dienų mirtimi.”

Taip yra todėl, kad jam būdinga vienas iš Tamsybės Dienų bruožų; todėl kad arabai tomis Tamsybės dienomis buvo susiskaldę į grupes (gentis). Jie neturėjo jokio bendro vado, kuris juos suvienytų. Iš tikro, kiekviena gentis buvo nepriklausoma ir užsipuldavo viena kitą. Jie nebuvo susivieniję iki tol, kol Allah nusiuntė jiems Muchammed   صلى الله عليه وسلم  ; jis   صلى الله عليه وسلم  juos pakvietė į islamą ir jie jį priėmė, ir jie buvo po viena vėliava. Todėl, Aukščiausiasis Viešpats sako:


وَٱذۡكُرُواْ نِعۡمَتَ ٱللَّهِ عَلَيۡكُمۡ إِذۡ كُنتُمۡ أَعۡدَآءً۬ فَأَلَّفَ بَيۡنَ قُلُوبِكُمۡ فَأَصۡبَحۡتُم بِنِعۡمَتِهِۦۤ إِخۡوَٲنً۬ا

“...Prisiminkite Dievo malonę jums, jūs buvote priešu vienas kitam, bet Jis sujungė jūsų širdis, tai dėl Jo Malonės jūs patapote broliais (tikėjime)...” (Koranas, 3:103)

وَٱذۡڪُرُوٓاْ إِذۡ أَنتُمۡ قَلِيلٌ۬ مُّسۡتَضۡعَفُونَ فِى ٱلۡأَرۡضِ تَخَافُونَ أَن يَتَخَطَّفَكُمُ ٱلنَّاسُ فَـَٔاوَٮٰكُمۡ وَأَيَّدَكُم بِنَصۡرِهِۦ وَرَزَقَكُم مِّنَ ٱلطَّيِّبَـٰتِ لَعَلَّڪُمۡ تَشۡكُرُونَ (٢٦)

“Ir prisiminkite, kai jūsų buvo mažai ir jūs manėte esantys  silpni žemėje, ir bijojote būti pagrobti, bet Jis (Allah) jūms suteikė saugią vietą, suteikė jūms stiprybės, ir suteikė jūms gerų dalykų, kad jūs būtumėte dėkingi.” (Koranas, 8:26)

Tai yra iš duodamų vaisių, esant paklusniems Musulmonų vadovui. Šios dorybės yra skleisti taiką, siekti uždarbio išsilaikymui ir siekimas užsidirbti priklausys nuo saugumo kelyje. Bet jeigu yra baimė, žmonės negalės keliauti, nei pirkti, nei parduoti, esant tokiai baimei jų sielose. Tame yra Džamā’ah pranašumas ir pranašumas būti paklusniam tam, esančiajam atsakingu valdžioje.
Kas liečia sukilimą prieš vadovą ir ištikimybės jam sulaužymą, to pasėkmės yra:

 1. Musulmonų bendruomenės susiskaldymas.
 2. Neteisėtas kraujo praliejimas.
 3. Būti užvaldytiems priešų.


Kadangi priešas džiaugiasi tuo. Jūs matysite netikinčiuosius besidžiaugiančius musulmonų susiskaldymu. Jie suskaldo Musulmonus, padeda nuklydusioms frakcijoms, suteikia jiems ginklus ir strategiją kovoti prieš musulmonų bendruomenę ir sukelti tarp jų susiskaldymą, ir pasigrobti iš jų turtą tokiu būdu, kas dabar ir vyksta šiomis dienomis. Visa tai yra susiskaldymo pasėkmės, nepaklusnumas Allah Pasiuntiniui   صلى الله عليه وسلم   ir sukilimas prieš Musulmonų vadą.

Trumpai, tas, kuris neturi Imamo yra panašus į tą, kuris gyveno Tamsybės Dienomis. Ir jeigu jis mirs tokioje būsenoje, tai jis mirs mirtimi, kokia yra laikoma mirtimi Tamsybės Dienų. Tai nereiškia, kad jis atliko netikėjimo veiksmą. Tai reiškia, kad jam yra būdingas Tamsybės Dienų bruožas, kadangi jis negyvena paklusdamas Imamui, bet gyvena netvarkoje, anarchijoje.



Vertimas darytas Noros.