Autorius, telaimina jį Allah, pasakė: “Kovoti prieš vadą ir sukilti prieš jį yra neleidžiama, netgi jeigu jis yra ir tironas. Taip yra dėl Pranašo tvirtinimo Abu Dharr’ui:
“Būk kantrus, netgi jeigu jis yra ir Abisinijos vergas.”
Ir jo pasakymo ansar’ui:
“Būk kantrus iki kol pasitiksi mane prie šaltinio الهوض (arab. al haud).”
{Al haudyra Pranašo fontanas-šaltinis, iš kurio galės atsigerti tik tikintieji jo pasekėjai teismo dieną, kad numalšintų troškulį.}
Kovojimas prieš vadą nėra sunnos dalis, kadangi tai yra pasaulio ir religijos teršimas (korupcija).
Komentaras
Tai yra neleistina nei vienam kovoti prieš vadą maištaujant apsiginklavus, kadangi tai gali nuvesti į didį blogį.
Jo pasakyme:“Kovoti prieš vadą ir sukilti prieš jį yra neleidžiama netgi jeigu jis yra ir tironas.”
Reiškia, kad tai yra draudžiama kariauti prieš jį. Tai yra khawaridž, kurie taip elgiasi.
“netgi jeigu jis ir tironas”
Reiškia, kad jeigu netgi jis (vadas) ir įvykdys prieš jus priespaudą ir neteisybę, jūs turėtumėte būti kantrūs su tuo-nepaisant skausmo-nes pasekmės yra mažesnės, palyginus su tuo, kas gali išsirutulioti maištaujant prieš jį. Taigi, patirtas skausmas, esant kantriam ir paklusniam, yra labiau pakenčiamas sulyginus su pasekmėmis, ištinkančiomis kovojant prieš vadą. Be abejonės, vienas iš įsitvirtinusių principų islame yra: “Pasirinkti iš dviejų blogybių mažesnę ir apsisaugoti nuo didesnės.”
Pranašas pasakė ansar:
“Jūs pamatysite po mano mirties savanaudiškumą; todėl būkite kantrūs iki kol susitiksime prie ežero šaltinio (al haud).”
Jis jiems patarė būti kantriems, nepaisant tai, kad jie bus savanaudiškumo liudytojais - tai yra, jie nebus įtraukiami į turto pasidalinimą, pasisavinimą. Dėl to, jis patarė jiems būti kantriems apsisaugant nuo didesnio pasekmingojo blogio.
Jo pasakyme:“Taip yra dėl Pranašo tvirtinimo Abu Dharr’ui: “Būk kantrus, netgi jeigu jis yra ir Abisinijos vergas.”
Reiškia, kad esantysis valdžioje neturėtų būti niekinamas, netgi jeigu jo fizinė išvaizda yra nekokia ir jeigu jis yra juodaodis arba nėra arabas. Kadangi jo paskirtis, jo pozicija yra būti kalifu ir imamu, o ne persona. Todėl, jam turėtų būti paklustama iki kol jis yra musulmonas. Neturėtų būti atsižvelgiama į jo išvaizdą jeigu ji yra nepatraukli, apleista ar su defektais, kuri nesužavi žiūrėtojo.
“Kurio galūnės yra nupjautos.” (kas jau buvo minėta hadise prieš tai apie Abisinijos vergą)
Visi šie paminėti epitetai nepateisina sukilimo prieš jį, netgi jeigu jis yra sergantis, ligotas ar silpnos sveikatos; iktol jo įsipareigojimas yra užtvirtintas, turėtų būti laikomasi kantrybės su juo, jo klausoma ir jam paklustama, netgi jeigu jam būdingi šie apibudinimai.
Jo pasakyme: “Kovojimas prieš vadą nėra sunnos dalis”
Kovojimas prieš vadą nėra įtvirtinta Pranašo sunnos dalis. Jos negalima rasti nei viename silpname, hasan (gerame) , nei sahih (autentiškame) hadise (perdavime). Nėra tokio perdavimo sunnoje, kuris leistų kovoti prieš musulmonų vadą, netgi jeigu jis (vadas) yra nuodėmiautojas, priespaudininkas (užgujantis kitus, nesiskaitantis su kitais, vykdantis represiją), ir nedoras ar pasisavinantis kitų turtą. Tai yra neleidžiama kovoti, sukilti prieš jį. Faktiškai, visuose hadisuose (perdavimuose) konstatuojama būti kantriu su juo, ir draudžiama maištauti prieš jį. Tai nereiškia, kad neturėtų būti vadui patariama, jeigu jis klysta ar daro kažkokią klaidą. Iš tikrųjų, jam turėtų būti patariama privačiai(asmeniškai, slaptai, o ne viešai), atliekama tai tarp jo ir patarėjo. Tas, kuris nori nuoširdžiai patarti, duoti nasychą (patarimą) vadui, pranašas pasakė:
“ Religija yra nuoširdumas.”
Mes paklausėme: Kam tokiems? Jis atsakė:
“ Dievui, Jo Knygai, Jo Pasiuntiniui, Musulmonų vadams ir eiliniems žmonėms”
Taigi, tai nereiškia, kad jam neturėtų būti patariama ar, kad jis būtų nepaisomas, paliktas vienumoje. Jam kaip tik turėtų būti patariama ir paaiškinama, tai yra privaloma tai padaryti. Tai yra islamo mokslininkų pareiga, jį supančiųjų žmonių pareiga, jo patarėjų ir išmanančiųjų pareiga, kurie turėtų jam patarti.
Kovojimas prieš vadą nėra sunnos dalis
Reiškia, kad nėra tam įrodymų nei autentiškų, nei silpnų, kurie leidžia kovoti prieš musulmonų vadą. Iš tikro, yra paliepimas Korane paklusti jam.
“O jūs, kurie esate tikintieji! Pakluskite Allah ir Jo Pasiuntiniui (Muhammed ) ir tiems, kurie iš jūsų yra valdžioje (kurie užima vadovo postą)...” (Koranas, 4:59)
Atkreipkite dėmesį į Allah tvirtinimą: “ kurie iš jūsų”
Reiškia, iki kol jis yra musulmonas, yra privaloma paklusti jam.
Jo pasakyme:”kadangi tai yra pasaulio ir religijos teršimas (korupcija).”
Kova prieš vadą yrapasaulinė korupcija, kurioje musulmonų bendruomenė pasiliks be vadovo, įsivyraus anarchija (netvarka ir chaosas)ir visa tai nuklos kelią priešams slopinti musulmonus ir nesiskaityti su religija, jos nepaisyti. Todėl, kad nebus kam įvykdyti bausmes už nusikaltimus, teisti už atsakingus veiksmus, spręsti pagal legalius įstatymus ir grąžinti teises savininkams; nebus kam vykdyti teismo bylų.
Tokioje situacijoje religija bus suniokota, įsivyraus chaosas ir papirkinėjimas (korupcija), vagies rankos nebus amputuojamos, kada asmeninis turtas bus prarastas. Nebus kam sustabdyti apsiginklavusių vagių, kada gatvės bus tuščios. Kas už visa tai turės būti atsakingu? Tas, kuris yra valdžioje. Tai yra viena iš vado galių. Niekas negalės už tai atsakyti, jeigu ir visi žmonės susirinktų kartu, jie negalėtu įgyvendinti visų šių pareigų. Iš tikro, visame tame visada bus chaosas. Vertė Nora.
Autorius, telaimina jį Allah, pasakė: Tai yra leidžiama kovoti prieš khawaridž, jeigu jie puola musulmonus dėl jų turto, gyvybės ir šeimos. Jis (musulmonų vadas) neturėtų kovoti prieš juos, jeigu jie atsiskyrė nuo jo. Jis neturėtų išžudyti jų sužeistųjų, nei paimti jų turtą kaip grobį, nei žudyti jų įkaitus, nei ieškoti (ar vytis) pabėgusiųjų.
Komentaras
Mes jau minėjome, kad khawaridž yra tie, kurie laiko leidžiamu sulaužyti ištikimybės priesaiką ir anot jų, atliekantis nuodėmes vadas, praranda įsipareigojimą ir atsidavimą žmonėms. Jie taip pat skelbia musulmonus netikinčiaisiais dėka jų didžiųjų nuodėmių, kurios yra mažesnės už širk (politeizmą). Jeigu tokio mąstymo žmonės nėra galioje ar nėra inicijuojantys kovą (sukilimą ar maištą), tuomet jie turėtų būti palikti ramybėje ir jiems turėtų būti patariama, ir paaiškinama, tai galbūt jie atgailaus. Tačiau jeigu jie įgaus galią ir akivaizdžią stiprybę, tuomet musulmonams yra privaloma kovoti prieš juos sustabdant jų blogį. Su jais neturėtų būti kovojama kaip su netikinčiaisiais. Iš tiesų, su jais reiktų kovoti kaip su musulmonais, kurie yra sukilėliai ir nusikaltėliai prieš musulmonus (tie, kurie peržiangia ribas). Kada tikinčiųjų vadas Ali buvo paklaustas apie khawaridž, ar jie yra netikintieji, jis pasakė:
“Ne, jie pabėgo nuo netikėjimo, bet jie yra tie žmonės, kurie nusižengė prieš mus.” (Perduota Abdur-Razaq ir Al-Bayhaqi)
Šeichas Islam ibn Tajmijjah savo knygoje (Risalah Fadl Ahl al-Bayt wa Huquqihim psl. 29) rašo: Jau yra užtvirtinta tikinčiųjų vado Ali įvairiuose šaltiniuose, kad kada jis kovėsi su Kupranugario žmonėmis (Ahl al-Džamal); Jis jų nepaėmė įkaitais, nei atėmė iš jų turtą ( nei apgrobė), nei nužudė tarp jų esančius sužeistuosius. Jis taip pat nepersekiojo nei vieno iš jų (kurie bėgo) ar nužudė tuos, kurie buvo sulaikyti tų, kurie kovėsi už jo nugaros. Jis taip pat atliko jiems laidotuvių maldas, abiejoms pusėms- Džamal ir Siffin, ir pasakė: “Mūsų broliai peržengė ribas mūsų atžvilgiu.” Jis taip pat pasakė, kad jie nėra nei netikintieji, nei hipokritai ir jis tęsė, kas yra sakoma Dievo Knygoje ir Jo (Allah) Pranašo Sunnoje. Jis juos vadino broliais, laikydamas juos musulmonais nesantaikoje ir nusižengime, jis parecitavo Koraną:
“Ir jeigu dvi tikinčiųjų partijos ar grupės pradės kariauti tarpusavyje, tuomet siekite taikos tarp jų. Ir jeigu viena iš tų grupių daro blogą kitai, kovokite prieš blogadarius iktol, kol jie paklus Allah įsakams; tuomet, jeigu jie sugrįš (tieson), taikiai ir teisingai sutarkite, ir elkitės teisingai. Dievui yra mylimas teisingumas.” (Koranas, 49:9)
Jis (Islam ibn Tajmijjah) taip pat pasakė: “Tie, kuriems jis atliko laidotuvių maldas ir kreipėsi į juos “mūsų broliai”, negali būti sulyginami su tais, kuriems jis neatliko laidotuvių maldos. Jis buvo paklaustas, kas yra tie, kurių pastangos šiame gyvenime yra iššvaistytos, jiems begalvojant kad jų veiksmai yra teisingi? Jis atsakė: “Jie yra Harura žmonės.” Panašiai jis yra pasakęs: “Taipogi, Siffin žmonėms jis atliko laidotuvių maldas sakydamas, kad mūsų broliai maištavo prieš mus, bet kardas juos padėjo į vietą (teisingai).” Jeigu jis būtų juos palaikęs netikinčiaisiais, jis nebūtų atlikęs jiems laidotuvių maldos, nei būtų vadinęs jų broliais ar manęs (galvojęs), kad kardas suteiks jiems tyrumo ir apsivalymo. Minhaj as Sunnah pagal Šeichą al Islam (7/406).
Taigi neturėtų būti kariaujama su jais kaip su netikinčiaisiais. Jų moterys ir vaikai neturėtų būti laikomi karo belaisviais, nei būtų atimtas jų turtas, nei būtų jų sužeistieji staigiai užmušami; kadangi kovojama su jais yra todėl, kad sustabdyti jų daromą blogį,o ne dėl to, kad jie yra netikintieji.
Jo pasakyme: Tai yra leidžiama kovoti prieš khawaridž, jeigu jie puola musulmonus dėl jų turto, gyvybės ir šeimos.
Todėl, kad pranašas paliepė kovoti prieš juos, ir todėl, kad Ali kovojo prieš juos, kada jie susidurė akis prieš akį su Abdullah bin al-Ara ir jį nužudė, ir perpjovė jo nėščios dukros pilvą. Tuoj po to, Tikinčiųjų Vadas tvirtai apsisprendė kovoti prieš juos dėl jų ribų peržengimo.
Jo pasakyme: Jis (musulmonų vadas) neturėtų kovoti prieš juos, jeigu jie atsiskyrė nuo jo.
Jeigu jie nustoja kovoti, valdžios atsakingasis turėtų nebepersekioti jų ir nekovoti su jais, jeigu jie liaunasi daryti nusižengimus. Be abejonės , jie yra nuklydę nuo tiesaus kelio. Todėl yra privaloma jiems patarti, galbūt jie sugrįš tieson. Kad ir kaip, neturėtų būti prieš juos kovojama.
Jo pasakyme: “Jis neturėtų išžudyti jų sužeistųjų”
Kadangi sužeistasis nebegali pakenkti.
Jo pasakyme: “nei paimti jų turtą kaip grobį” Reiškia, kad jų turtas negali būti pasisavinamas kaip grobis, nes tai yra Musulmonų turtas.
Jo pasakyme: “neižudyti jų įkaitus”
Kadangi jie yra musulmonai; ir jų blogis yra sustabdytas juos pagavus ir sužeidus.
Jo pasakyme: “nei ieškoti (ar vytis) pabėgusiųjų.”
Jeigu jie yra laimėję kovą prieš juos (nusižengusiuosius), atsakingasis valdžioje turėtų juos palikti; nepersekioti jų, neieškoti jų, nes jie nustojo daryti nusižengimus. Vertė Nora.
Autorius, telaimina jį Allah, pasakė: Jūs turėtumėte žinoti, kad tai yra negalima paklusti tame, kas sąlygoja nepaklusnumą Dievui. Niekas neturėtų liudyti už ar prieš islamo pasekėjus, remiantis pagal jų atliktus gerus ar blogus darbus. Kadangi jums yra nežinoma, kokioje būsenoje asmuo išeis iš gyvenimo. Turėkite vilties, kad Allah bus jam gailestingas ir bijokite dėl jo. Jūs nežinote, koks gali jį apimti graužimasis ir apgailestavimas prieš mirtį, prieš sutinkant Allah, ir ką gali Dievas jam apreikšti tuo momentu, kada jis pasimirs tikinčiojo būsenoje (islame). Iš tikro, jūs turėtumėte tikėtis jam pasigailėjimo ir bijoti pasėkmių dėl jo nuodėmių jam, kadangi nėra nuodėmės, jeigu tarnas atgailavo už ją.
Komentaras
Jo pasakyme:“Jūs turėtumėte žinoti, kad tai yra negalima paklusti tame, kas sąlygoja nepaklusnumą Dievui.”
Tai ir yra ta išimtis, kada buvo minimas privalomas paklusnumas atsakingajam valdžioje, tačiau ne viskame. Iš tikro, jiems gali būti paklustama tik tame , kas yra nenuodėminga. Bet jeigu jie (esantys atsakingieji valdžioje) įsako nuodėmiauti (atlikti veiksmus, kurie lydi į nuodėmę), tuomet neturėtų būti tam paklustama. Viename iš Pranašo chadisų yra paminėta, kad Allah Pasiuntinys paskyrė karo viršininką kompanionų komandai; kada jie buvo bepasitraukiantys, jis (viršininkas) jiems pasakė “pririnkite laužui medžio šakų.”
Kada jie pririnko ir sunešė į krūvą, jis (karo viršininkas) pasakė: “Uždekite.” Kada jie uždegė, jis pasakė: “Įženkite ton liepsnon. Ar jūms Allah Pasiuntinys nėra pasakęs: Klausyk ir paklusk?” Bet, kai kurie iš jų atsakė: “Mes nepaklusome Allah Pasiuntiniui išskyrus pabėgti nuo liepsnos. Tai kodėl mes turėtume į ją įžengti?” Taigi, jie atsisakė įžengti į tą liepsną. Kada žinia pasiekė Dievo Pasiuntinį , jis pasakė: “Be abejo, jeigu jie būtų įžengę, jie nebūtų išėję iš jos. Paklusnumas reikalingas tik tame kas yra teisinga. “
Pranašas taip pat pasakė:
“Negali būti paklustama būtybei, kada tai yra nepaklustama Kurėjui.’’
Visagalis Allah yra pasakęs apie tėvus:
“Dėkok Man ir savo tėvams, pas Mane tau bus galutinė stotelė. Bet jeigu jiedu kovoja su tavimi…” Tai yra tėvai.
“...versdami tave garbinti šalia Manęs kitus, apie kuriuos tau yra nežinoma, tuomet nepaklusk jiems tame, bet elkis su jais šiam pasauly nuoširdžiai, ir sek keliu su tais, kurie kreipiasi pas Mane atgailaudami paklusnume. Tuomet pas Mane jus visi sugrįšite, ir Aš jums pasakysiu, ką jūs darydavot.” (Koranas, 31:1415)
Tai nereiškia, kad paklusnumas atsakingajam valdžioja yra visiškas, net jeigu jis liepia žmonėms nuodėmiauti. Iš tikrųjų, tai reiškia, kad asmuo neturėtų paklusti tik toje nuodėmėje, ir paklusti tame, kame nėra įsimaišęs nepaklusnumas Dievui. Tokia yra reikšmė pasakyme “Negali būti paklustama būtybei, kada tai yra nepaklustama Kurėjui.’’ Neturėtų būti sakoma, kad Allah įsakė paklusti vadui viskame ir viskame rodyti nuoširdumą tėvams. Mes sakome, taip, Allah įsakė paklusti esantiems valdžioje ir būti nuoširdiems savo tėvams, bet tame, kas yra teisinga, kas neprieštarauja kitiems Dievo įsakams.
Jo pasakyme: “Niekas neturėtų liudyti už ar prieš islamo pasekėjus, remiantis pagal jų atliktus gerus ar blogus darbus."
Tai yra liudijimo klausimas, ar tam tikras asmuo pateks į Rojų, ar į Pragarą. Rojaus ir Pragaro užliudijimas kitam asmeniui negalimas, nebent būtų remiamasi įrodymais iš Dievo Knygos ir Sunnos. Tačiau, jeigu asmuo yra doras tikintysis ir tai yra įrodoma, tai dar nereiškia, kad asmuo ir užbaigs šį gyvenimą tokiame statuse. Ir priešingai, tai taip pat negalima teigti, kad nuodėmiautojas ar netikintysis yra pasmerktas Pragaran, kadangi mes nežinome - galbūt jis atgailaus. Pranašas pasakė:
“Išties, vienas iš jūsų užsiimsite darbais, kurie yra darbai nusipelniusiojo Rojaus, kada tarp jo ir Rojaus beliks atstumas per rankos ilgį, ir užrašytas likimas aplenks jį, tai jis užsiims darbais, kurie yra vedantys į Pragarą, ir taip įžengs į jį. Ir vienas iš jūsų užsiimsite darbais, kurie yra Pragaro Žmonių darbai, kada tarp jo ir Pragaro beliks atstumas per rankos ilgį, ir užrašytas likimas aplenks jį, tai jis užsiims darbais, kurie yra Rojaus žmonių darbai ir taip įžengs į jį.” (Al Bukhari ir Muslim, Sahih)
Veiksmai bus įvertinami remiantis tuo, koks bus galutinis rezultatas. Niekam nėra žinoma pati pabaiga, išskyrus Allah, Žinančio nematomo-Aukščiausiojo Šlovingojo Valdovo. Tačiau, mes bijome dėl nuodėmiautojų ir turime vilties paklusniesiems. Mes neteigiame kategoriškai. Iš tikro, mes dedame viltis paklusniesiems tarnams, ir bijome dėl nuodėmiautojų nedarydami jokių išvadų. Tai tiek, kas liečia tam tikrus asmenis. Kalbant bendrai, mes galime kategoriškai teigti, kad tikintieji bus tarp Rojaus gyventojų ir, kad netikintieji bus tarp Pragaro gyventojų. Aukščiausiasis Allah apie Pragarą sako:
Šios ajos apibudina apie žmones bendrai. Bet kas liečia specifinį individą, tai yra paliekama Pačiam Aukščiausiajam ir Garbingajam. Tačiau, mes sprendžiame apie žmones iš to, ką matome ar kas yra matoma. Mes elgiamės su paklusniaisiais pagal tai, ką mes juose matome (kas yra akivaizdu) ir taip pat su nuodėmiautojais. Mes teisiame pagal tai ką matome, o ne pagal tai, kokia bus galutinė stotelė ar galutinis režultatas, nes tai yra Dievo Rankoje, Šlovingojo ir Aukščiausiojo. Vertė Nora.
Paimta iš “Irshaad As Saaree ila tawdeeh Sharh us Sunnah lil Barbahaaree” ir paaiškinta šeicho alimo Ahmad Ibn Yahya An Najmee
Pamoka Nr.1
“Žinokite , kad Islamas yra Sunna, ir kad Sunna yra Islamas ir kad vienas be kito negali būti taikomi.”
Paaiškinimas:
Knygos autorius yra pasakęs: “ Žinokite, kad Islamas yra Sunna, ir kad Sunna yra Islamas.” Kaip taip gali būti? Tai reiškia, kad teisingas Islamas yra Sunna, tai tas kuris laikysis tvirtai Sunnos ir pritaikys ją sau, tuomet tas yra tikrai pritaikęs Islamą, ir tas kuris nukrypsta nuo Sunnos ir nukeliauja į kairę ir į dešinę, tai jam nepavyko pritaikyti teisingo Islamo dėka deviacijos. Ir šis nukrypimas yra dviejų kategorijų:
1. Visiškas nukrypimas, kada asmuo netiki, ir jis laikomas žmogumi, kuris visiškai paliko Islamą.
2. Dalinis nukrypimas, kada asmuo nėra netikintis ir jis nėra laikomas apostatu (atskalūnu) ar palikusiu Islamą. Tačiau, jo Islamas yra nepilnavertis ir stokojantis, priklausantis nuo jo nukrypimų , ar jie būtų maži ar dideli.
Kokie yra įrodymai apie tai, ką paminėjome? Įrodymas yra hadise, kuriame minimas tautų susiskaldymas, ir yra Pranašo (taika ir ramybė jam)pasakymas:
“ Žydai susiskaldys į septyniasdešimt vieną sektą ir Krikščionys susiskaldys į septyniasdešimt dvi sektas, ir mano tauta (ummah) susiskaldys į septyniasdešimt tris sektas, iš kurių visos bus Pragare išskyrus vieną.” Jie paklausė, “ Ir kas jie tokie, o Allah pranaše? - turint omenyje kas yra ta viena (sekta), ir kurie iš tų žmonių bus apsaugoti nuo Pragaro - Jis (taika ir ramybė jam)atsakė, “ Tai yra tie, kurie laikosi tai, ko aš laikausi ir tai ko laikosi mano Kompanionai”.
Ir žinokite, kad tai nereiškia, kad visos likusios sektos, kurioms gręsia Pragaras, pasiliks Pragare amžinai. Tačiau tie, kurie yra opozicijoje su tuo ką perdavė Pranašas (taika ir ramybė jam)ir su tuo, ko laikėsi Jis ir JoKompanionai, ir jeigu jo opozicija yra tokia, kuri iššaukia atskalūnystę- apostazę ir išėjimą iš Islamo rėmų, tai toks žmogus pasiliks Pragare amžinai. Ir tų, kurių opozicija yra dalinė ir jis yra neiškritęs iš Islamo rėmų, tai tokiam gresia Pragaras, ir jis tikisi to paties ko tikisi Tauchydo žmonės, ir kad jie bus išlaisvinti iš Pragaro. Visa tai byloja autentiškame hadise apie tarpininkavimą, kuriame minima, kad Allah pasigailės tų, kurie pasimirė su Tauchydu (t.y. tikėdami Dievo vienumu), netgi jeigu jų Iman (tikėjimas) yra labai mažas.
Tačiau, kokį laiko tarpą toks individas praleis Pragare? Tai žinoma tik Allah subhana vataalia. Bet yra perduota, kad kai kurie iš jų bus užlaikyti apie keturiasdešimt metų [1] nuo tų įžengusiųjų į Rojų, ir kai kurie iš jų bus užlaikyti apie penkis šimtus metų ir tai yra tie, kurie bus apsaugoti nuo Pragaro bausmės ir, kurie peržengs Siraat (Pragaro tiltą ) , tai ką begalvoti apie tuos, kurie Įžengs į Pragarą!
Tokia yra reikšmė autoriaus pasakyme: “ Žinokite, kad Islamas yra Sunna, ir kad Sunna yra Islamas.” Tuomet mes išmokome apie tai ką kalbėjome, kad islamas yra sunna ir , kad sunna yra teisingas islamas , ir jie negali būti pritaikomi vienas be kito.
“ Tai yra Sunna tvirtai laikytis Džamaa’a. Tas, kuris trokšta kita nei Džamaa’a ir nukrypsta nuo jo, tas yra toks, kuris nusimeta Islamo jungą sau nuo kaklo ir yra pražuvęs, lydintis kitus į pražūtį.”
Paaiškinimas:
Autorius sako: “ Tai yra Sunna tvirtai laikytis Džamaa’a. Tas, kuris trokšta kita nei Džamaa’a...’’, reiškia, tai yra toks, kuris yra antipatiškas džamaa’a ir trokštantis kita negu tai, “...ir nukrypsta nuo jo, yra toks, kuris nusimeta Islamo jungą sau nuo kaklo ir yra pražuvęs, lydintis kitus į pražūtį.”
Ką autoriaus žodžiai ,“ Tai yra Sunna tvirtai laikytis Džamaa’a...” duoda suprasti ? Autorius (rachimahulla) pabrėžia faktą, kad tas, kuris tiki leidžiamumu maištauti prieš autoritetingą tvirtinimą (šaltinį), Džamaa’a reiškia Musulmonų Džamaa’a, tie , kurie yra po viena valdžia - tai jeigu jis tiki leidžiamumu maištauti, tuomet jis laikomas nukrypusiu nuo Sunnos, ir nukrypusiu nuo Džamaa’a ir nusimetusiu Islamo jungą sau nuo kaklo ir pražuvusiu, lydinčiu kitus į pražūtį.
Kas yra tas jungas ? Tai yra virvė, kuri yra sujungta kitomis virvėmis išeinančiomis iš jos ir turinčios kilpą už kurios laikomasi. Todėl Islamiška Akyda ir islamiškos Tautos (ummos) vienybė turi statusą būti tarsi viena virvė, jungianti musulmonus. Tai tas, kuris nusipjauna tą virvę, t.y. nusiima tą kilpą sau nuo kaklo, tuomet jis be abejo paliko paklusnumą ir tuo pačiu paliko Džamaa’a, ir jis yra pragaištyje, vedantis kitus su savimi į pragaištį.
O Allah tarne, tai yra tavo pačio nuožiūroje suprasti, kad atsisakymas paklusti Musulmonų lyderio vadovavimui - kurie patys savanoriškai prisiekė jam būti ištikimi arba dėl kurio jie patys pakėlė kardus versdami kitus jam paklusti - be abejo, yra neleistinas šioje situacijoje ir neleistina prieš jį kovoti.
Kokie apie tai yra įrodymai? Tokių įrodymų yra pilna, tiek Allah Knygoje ir tiek Pranašo Sunnoje, ir Musulmonų mokslininkų nuomonės tuo reikalu vieningos.
Įrodymai iš Knygos:
“O jūs, kurie tikite! Pakluskite Allah ir Pranašui , ir tiems , kurie yra valdžioje (musulmonai) “. (An Nisa :59)
Taigi Allah susiejo tuos , kurie valdžioje kartu su Savimi ir Savo Pranašu , ir Jis padarė privalomu žmonėms paklusti jiems - kartu paklūstant Jam ir Jo Pranašui (taika ir ramybė jam) - paklusti iki ribos, kuri nenuveda į nuodėmę, ir tai rodo, kad paklusti yra privaloma ir , kad neleidžiama maištauti prieš juos, ir neleidžiama rungtis dėl valdžios ar kurstyti prieš juos maištui, raginti sukilti. Ši aja yra aiški ir yra kitos ajos, kurios gali būti panaudojamos netiesiogiai įrodyti šiam akydos klausimui, kur Allah sako:
“ Ir laikykitės stipriai, jūs visi kartu, už Allah virvės, ir neatsiskirkite vieni nuo kitų tarpusavyje...” ( 3:103)
Ir kitur Allah sako:
“ Ir iš tiesų, tai yra mano Tiesus Kelias, tai sekite juo, ir nesekite kitais keliais, nes jie jus atskirs nuo Jo Kelio. Taip Jis jums paliepė, kad jūs būtumėte al-muttakūn (paklusnūs). (An’aam :153)
Šiose ajose Allah liepia laikytis už Jo virvės ir eiti Jo keliu, ir Jis uždraudė susiskaldymą. Jis pasakė pirmoje ajoje:” Nesusiskaldykite tarpusavyje...” ir antroje ajoje: “ Ir nesekite kitais keliais, nes jie atskirs jus nuo Jo Kelio”. Tai parodo neleidžiamumą susiskaldyti ir to nelegalumą.
Tokių įrodumų Sunnoje yra daug. Vienas iš jų yra hadise, perduotame Ibn Abbes (nuo Pranašo ):
“ Tie, kurie nepritaria vadovui dėl tam tikrų dalykų, turėtų būti kantrūs, nes tie , kurie palieka džamaa’a per sprindį, numirs kaip ir tie Džehilijoje (priešislaminis nemokšiškumo laikotarpis). (Al-Bukhari ir Muslim)
Kitame perpasakojime:
“ Išties jis nusimetė Islamo kilpą (jungą) sau nuo kaklo”. (Sahih pagal Albani, At-Tirmidi sunna Sahih)
Al Bukhari ir Muslim rinkiniuose yra perduota Ubada bin As-Samit:
“ Mes davėme Pranašui ištikimybės įžadą jo klausyti ir jam paklusti tiek sunkumuose, tiek lengvume, ir patinkančiuose, ir nepatinkančiuose dalykuose, ir netenkinti jo autoriteto nebent “ mes matysime jo atvirą netikėjimą (kufr) , kurio įrodymas bus iš Allah”. (Bukhari)
Imam Muslim rinkinyje yra perduota nuo Arfaja Al Kilaabi, kad Pranašas (taika ir ramybė jam) yra pasakęs:
“ Kas beateitų pas jus, tuo tarpu kai jūs esate susivieniję po vienu žmogumi, siekdamas suskaldyti jūs ir išskirti. Jūs turėtumėte jam nukirsti galvą, kad ir kas jis bebūtų”. (Muslim)
Imam Ahmed (Al-Musnad) perduota Al Harith Al Aš’ari , kad pranašas (taika ir ramybė jam) yra pasakęs:
“ Allah paliepė Jahja Ibn Zakarija penkis dalykus, kurių jam reiktų laikytis ir Izraelio žmonėms buvo liepta jų laikytis taip pat. Gale to hadiso, Pranašas (taika ir ramybė jam) sako: “ Aš jums paliepiu šiuos penkis dalykus, kuriuos man paliepė Allah: klausyti ir paklusti, laikytis tvirtai džamaa’a, Hidžros (migracijos) ir Džihado vardan Allah. Iš tikrųjų, tie , kurie palieka Džamaa’a per rankos sprindį, tie nusiėmė Islamo jungą nuo savo kaklo, nebent jie sugrįžo atgal...”
Imam Ahmed rinkiniuose perduota, kad Abu Dar perdavęs nuo Pranašo (taika ir ramybė jam) :
“ Tas, kuris palieka Džamaa’a per rankos sprindį, tas nusiėmė Islamo jungą sau nuo kaklo”. (Sahih pagal Albani, At-Tirmidi sunna Sahih)
Sahih Muslim rinkiniuose perduota Ibn Omar girdėjusio Pranašą (taika ir ramybė jam) sakantį:
“ Tas, kuris pasišalina su savo grupuote nuo paklusnumo Vadui (amirui), tas nesuras argumentų apsiginti Teismo Dieną prieš Allah, ir tas kuris pasimirs be ištikimybės priesaikos Amirui , tas pasimirs mirtimi tokia, kokia tie pasimirė Džehilijos dienomis.”
Al Bukhari ir Muslim perduota , kad Hudaifa Ibn Al-Jaman sakė:
“ Žmonės klausdavo Pranašo (taika ir ramybė jam) apie gėrį , bet aš klausdavau Jo (taika ir ramybė jam) apie blogį, kad nebūčiau to blogio “pagrobtas”. Tuomet aš paklausiau Pranašo (taika ir ramybė jam): “ O Allah Pranaše! Mes gyvenome neišprusime ir blogyje, tuomet Allah mums atnešė šį gėrį (islamą); ar po viso to gėrio bus koks nors blogis? “ Jis (taika ir ramybė jam) pasakė: “ Taip”. Aš pasakiau: “ Ar po to blogio bus kas nors gero?” Jis (taika ir ramybė jam) pasakė : “ Taip, bet tas gėris bus suterštas (netyras).” Aš paklausiau:” Koks bus tas užteršimas?” Jis (taika ir ramybė jam) atsakė:” Kai kurie žmonės seks kita negu mano Sunna ir skatins kitus ne su mano pamokymais. Tu pritarsi kai kuriems jų veiksmams ir nepritarsi kitiems”. Aš paklausiau: “ Ar po to gėrio bus koks blogis?” Jis (taika ir ramybė jam) atsakė: “ Taip, tuomet bus šaukliai prie Pragaro Vartų, ir tie , kurie atsilieps į jų kvietimą, bus įmesti jų į Pragaro Liepsną.” Aš paklausiau: “ Tai ką tu man lieptum daryti, jeigu aš gyvenčiau iki to laiko?” Jis (taika ir ramybė jam) atsakė: “ Laikykis prie musulmonų grupės ir jų Imamo (vadovo)”.Aš paklausiau: “ Bet jeigu tuomet nebus nei musulmonų , nei Imamo?” Jis (taika ir ramybė jam) atsakė: “ Tuomet nusigręžk nuo visų tų sektų, netgi jeigu tau reiktų įsikąsti į medžio šaknį iki kol tave ištiks mirtis tokioje būsenoje.” (Al Bukhari) Al Haafidh Ibn Hadžr savo knygoje “Fathul Baari” rašo: Al Aswad perdavime yra rastas priedas : “ Klausyk ir paklusk, netgi jeigu jis tau išperia nugarą ir atima tavo turtą” ir kitame Khalid Ibn Sabi perdavime rastame At -Tabaraani: “ Jeigu tu matai , kad Allah paskyrė Khalyfą (lyderį musulmonams) Žemėje, tuomet laikykis jo netgi jeigu jis tau ir pliekia nugarą, ir jeigu nėra Khalyfo, tuomet bėk.”
Šie yra įrodymai ir jų yra daugiau, kurie liepia klausyti ir paklusti tiems autoritetams jeigu jie yra musulmonai, ir kad nėra leistina maištauti prieš Imamą (lyderį), jeigu jis praktikuoja maldas, nebent tas kuris maištauja pamatys atvirą kufr (netikėjimą) kaip įrodymą. Be to, tai vis tiek yra netinkama maištauti , nebent musulmonai turi pakankamai galios kovoti su lyderiu. Tokia yra Ahlus-Sunnah wal Džemaa’a akyda. Linkas į autentišką tekstą Anglų kalba PDF Likusios Pamokos
Knyga "Sharh us-Sunnah" Imamo Abu Muhammad al-Hasan bin Alee bin Khalf Al-Barbahaaree (miręs 329H) pateikta Abu Ya'laa’os Tabaqaat al-Hanaabilah (2/18), ir egzistuoja rankraštyje (manuskripte) al-Maktabah adh-Dhaahiriyyah Damaske, užrašyto Imamo Abu al-Qaasim Ubayd Allaah bin Hamza (miręs 550H), ir yra priskirtas Al-barbahaaree’ui Šeicho ul-Islaam Ibn Taymiyyah "Bughyat ul-Murtaad", adh-Dhahabi "al-Uluww" ir "Taareekh ul-Islaam", ir "Siyar", taip pat pagal Ibn Muflih "al-Furoo" ir "al-Aadaab ash-Sharee'ah", ir taip pat pagal as-Safadee "al-Waafee bil-Wafayaat",ir pagal Ibn Hajar "Fath al-Baaree",ir pagal Ibn al-Imaad "Shadharaat adh-Dhahab"
Junus bin Ubaid apie buvimą kompanijoje su inovatoriais ir nusidėjėliais
Imamas iš Ahlus-Sunnah savo laikais: Abu Muhammad al-Hasan ibn 'Alee ibn Khalaf Al-barbahaaree (miręs 329H) nurodė savo monumentaliame darbe, 'Sharhus-Sunnah', punkte 150 (Maktabatur-Rushd, 1429H/2008):
رأى يونس بن عبيد ابنه وقد خرج من عند صاحب هوى فقال يا بني من أين خرجت قال من عند عمرو بن عبيد قال يا بني لأن أراك خرجت من بيت خنثى أحب إلي من أن أراك خرجت من بيت فلان وفلان ولأن تلقى الله زانيا سارقا خائنا أحب إلي من أن تلقاه بقول أهل الأهواء . ألا ترى أن يونس بن عبيد قد علم أن الخنثى لا يضل ابنه عن دينه وأن صاحب البدعة يضله حتى يكفر
“ Junus bin Ubaid pamatė savo sūnų išeinantį iš namo , priklausančio asmeniui, kuris yra priklausantis nuo savo užgaidų ir troškimų , ir pasakė: “ O, mano sūnau! Iš kur tu tik ką išėjai? “ Jis atsakė: “ Iš Amr ibn Ubaid kompanijos. “ Tuomet jis pasakė: “ O, mano sūnau. Jeigu tu būtum išėjęs iš begėdžio ir nepadoraus žmogaus namo, man tai būtų mieliau negu matyti tave išeinantį iš šito. Mano sūnau, ir kad pasitiktum Allah būdamas paleistuviu, nusidėjėliu, vagimi ar klastinga, išdavikiška siela, man būtų mieliau negu, kad tu sutiktum Jį su paklydėlių žmonių žodžiais (tie kurie yra troškimų, geidulių ir vilionių aukos).” Ar tu nematai, kad Junus ibn Ubaid žino, kad begėdžiai ir nepadorūs žmonės nesuklaidins jo sūnaus religijoje, bet inovatorius jį suklaidins ir jis pradės nebetikėti.”
Šeicho Salih al-Fauzan komentaras
Šeiko Salih ibn Fauzan ibn Abdullaah Al-Fauzan sekantis komentaras yra paimtas iš "Ittihaaf al-Qaaree bi at-Ta'liqaat 'alaa Sharh is-Sunnah" (pp. 233-235):
رأى يونس بن عبيد ابنه وقد خرج من عند صاحب هوى فقال يا بني من أين خرجت قال من عند عمرو بن عبيد
“ Junus bin Ubaid pamatė savo sūnų išeinantį iš namo , priklausančio asmeniui, kuris yra priklausantis nuo savo užgaidų ir troškimų , ir pasakė: “ O, mano sūnau! Iš kur tu tik ką išėjai? “Jis atsakė: “ Iš Amr ibn Ubaid kompanijos.”
Amr ibn Ubaid buvo Mu’tazila (šiitų) šeichas.
قال يا بني لأن أراك خرجت من بيت خنثى أحب إلي من أن أراك خرجت من بيت فلان وفلان
“ O, mano sūnau. Jeigu tu būtum išėjęs iš “khunthaa” namo, man tai būtų mieliau negu matyti tave išeinantį iš šito.”
Žodis “khunthaa” yra neaiškus, ir kai kuriuose manuskriptuose užrašyta “ iš hytij namo” ,ir taipogi neaišku [1], intencija yra tokia, kad nesėdėtum kartu su bidos žmonėmis; ir jeigu tu būtum išėjęs iš Sunna žmogaus būrio, tokio, kuris yra nusidėjėlis, tuomet būtų daug lengviau negu, kad tu sėdėtum su bidos žmogumi. Štai apie ką Junus ibn Ubaid perspėjo savo sūnų. Tai yra dėl to , kad jis sėdėjo su Amr ibn Ubaid, Mu’tazilos vadovu ( “galva”). Taigi, pasisėdėjimas su Sunna musulmonu, netgi jeigu jis ir turi trūkumų religijos praktikavime, tai yra lengviau ir mažiau žalinga negu pasisėdėjimas su inovatoriais, ir netgi dar labiau žalinga jeigu jis iš jų mokosi! Nestudijuokite ir nesimokykite iš užgeidingų, bidos ir naujovių įvedimo religijoje žmonių. Priešingai, mokinkitės iš Ahlul Sunna ir Ahlul Sunna mokslininkų, mokslininkų su tvirtu ir teisingu tikėjimu - taip kaip Muhammed ibn Siryn (miręs 110H) yra pasakęs:
“ Iš tikrųjų šitas žinojimas yra religija, todėl ieškokite ir tyrinėkite, nagrinėkite iš ko jus imate sau religiją.”
Perduota Imamo Muslim jo Muqaddimah Sahih’e (1/14):
Ir jeigu tai yra tik pasisėdėjimo atvejis, tai tame yra didelis pavojus, o tai ką kalbėti apie žinių semimasį iš inovatorių!
ولأن تلقى الله زانيا سارقا خائنا أحب إلي من أن تلقاه بقول أهل الأهواء
“ Kad pasitiktum Allah būdamas paleistuviu, nusidėjėliu, vagimi ar klastinga, išdavikiška siela, man būtų mieliau negu, kad tu sutiktum Jį su paklydėlių žmonių žodžiais (tie žmonės, kurie yra troškimų, geidulių ir vilionių aukos).”
Tai jo pasakymas sūnui reiškia, kad jam yra mieliau, jeigu jis mirtų nusidėjėliu, nes didelių nuodėmių atlikimas yra mažesnė nuodėmė negu širkas (priskirimas kitų dievybių Tikram Dievui) , ir tikėtis Allah gailesčio - kuris sako:
“ Be abejo Allah neatleis tiems, kurie priskiria jam tolygius šlovinime, bet Jis atleis mažiau negu tai kam panorėjęs.” (an-Nisaa 4:48)
Iki tokio lygio, kad jeigu tas kuris atlieka didžiausias nuodėmes, už kurias jis pateks į Pragarą, jo galutinė stotelė bus Rojus - jis nepasiliks Pragare amžinai. Kas liečia bidos žmogų, tai jo išradimai religijoje gali nuvesti jį į netikėjimą ir taip jis bus pasmerktas amžinam Pragarui, todėl kad jis įvedė naujoves religijoje, kurių ten nebuvo.
O kas liečia nusidėjėlį, tai jis nesako, kad jo nuodėmė yra iš religijos ( kaip kad inovatorius, kuris teigia, kad jo inovacija yra iš islamo), todėl jis numiršta nuodėmėje, netgi didelėje, kuri yra mažesnė už širk ir kurioje yra geriau pasimirti, negu mirti bidoje - ir visa tai yra be abejonių labai aišku.
ألا ترى أن يونس بن عبيد قد علم أن الخنثى لا يضل ابنه عن دينه وأن صاحب البدعة يضله حتى يكفر
” Ar tu nematai, kad Junus ibn Ubaid žinojo, kad begėdžiai ir nepadorūs žmonės nesuklaidins jo sūnaus religijoje, bet inovatorius jį suklaidins ir jis pradės nebetikėti.”
Ir tame pasakyme yra išminties, kodėl jis neturėtų sėdėti su bidos žmonėmis. Pasisėdėjimas su Sunna žmogumi nėra toks žalingas, nors jis ir yra su trūkumais religijoje ir praktikavime (iman). Iš tikrųjų žalos galima susilaukti pasisėdėjimuose iš bidos žmonių, kuris yra daug daugiau žalingas, negu pasisėdėjimas su nusidėjėliu iš Sunnos, taip yra todėl, kad bidos žmonės kviečia į išradimus religijoje, pasipriešindami ir paneigdami Knygą ir Sunną. O kas liečia nusidėjėlį iš Ahlul Sunna, tai jis neįspėjinės jūsų iš Knygos ir Sunnos, ar sekimu Sunna. Dėl to, tame ir yra skirtumas: į ką jus nukreipia inovatorius ir į ką jus nukreipia nuodėmingasis. Daugiausia, ką gali padaryti nuodėmingasis, tai jis gali pagražinti savo nuodėmes,o kad perspėtų iš Sunnos, tai -ne. Jis neperspės dėl Sunnos - jis gerbia Sunną, priešingai negu inovatorius, kuris negerbia.
[1] Viename iš rankraščių aptinkamas žodis “min baiti khammar” , kuris reiškia “vynu prekiaujančiojo namas”. ( Žiūrėti “sharhus-sunnah”. Maktabah Daar al-Minhaaj, išleista 1426 H, puslapyje 121.)
tvirtinimo Abu Dharr’ui:
